KRISTIJONAS DONELAITIS

VLADAS MINGĖLA

Prie Vokietijos prijungtas Mažosios Lietuvos kraštas 17 a. buvo labai išvargęs ir ekonomiškai susmukęs. 30 metų užtrukęs karas ir dar, be to, maras labai sumažino gyventojus. Bet 18 a. pradžioje nors buras — baudžiauninkas dar neturėjo laisvės, bet palaipsniui jo gerbūvis kilo. Vokietijos kaizeris stengėsi Rusijos pasieny valdomas sritis pakelti aukščiau už čia pat Rusijos caro valdomas Žemaitijos sritis. Gyventojai nebuvo perdaug persekiojami. Nebuvo baidytųsi ir lietuvių kalbos. Vokiečiai suprato, jog lietuviškai prabilus į burus — kaimiečius galima bus kur kas lengviau juos laimėti.

Reikia atsiminti, jog 18 a. pradžioje beveik visose Mažosios Lietuvos bažnyčiose buvo meldžiamasi ir giedama lietuviškai. Kadangi nebuvo jaučiama perdidelė žmonių priespauda iš valdžios pusės ypačiai kultūrinėj srity, žmonės kažkaip savaime linko į kaizerį, į Vokietiją, nes vokietinimo akcija buvo planingai, apgalvotai, vykdoma iš centro, iš Berlyno. Pasiskubinta įvesti privalomas pradžios mokslas. Jaunimą ėmė į savo kariuomenę, žodžiu, palaipsniui vokiečių kalba ėmė vyrauti visur ir bažnyčioje, ir gyvenime.

Pagaliau patiems vokiečiams ėmė rodytis, jog ne tik lietuviai, bet ir jų kalba galinti visiškai išnykti. Jiem rūpėjo bent kalbotyros mokslui — istorijai palikti tos įdomios kalbos žymių. Tuo laiku užplūdo Hummano ir Herderio romantinis sąjūdis, kuris turėjo jieškoti deimančiukų nykstančių tautų kapinyne.

Kristijonas Donelaitis neturėjo laimės ... nes jo visa kūryba liko tik rankraščiuose. Jis rašė vokiškai ir lietuviškai. Rašė — kūrė ir bažnytinių giesmių. Tačiau etnologai ir kalbotyros mokslininkai K. D. kurtų bažnytinių giesmių neradę. Kiti rankraščiai K. D. 1780 m. mirus pasiliko pas jo žmoną našlę. Liudvikas Rėza, Karaliaučiaus u-to profesorius, susirado kalbamus rankraščius, kurie našlės Donelaitienės buvo išsaugoti iki gilios senatvės. Prieš savo mirtį perdąvė juos artimam kaimynui ir bičiuliui, Valterkiemio klebonui, Jordanui. Taigi, Donelaitienei mirus, raštai nedingo. Liudo Rėzos rūpesčiu, 1818 m. Karaliaučiaus universitetas išleido “Metų” poemos pirmąją laidą. Nuo to laiko Kristijonas Donelaitis, kaip skaisti saulė užtekėjo lietuvių literatūros padangėj ir skleidžia šviesą dar ir šiandien.

Kaip žinia, rašė daug proza, be to, eilėraščių ir pasakaičių. Tačiau vienintelė knygutė tebuvo išspausdinta dar jam gyvam esant vardu — Gromata gaspadoriams apie ganyklų padalijimo naudą”; išleista 1769 m. Visi kiti Kristijono Donelaičio kūriniai buvo išleisti tik po jo mirties.

Liudvikas Rėza, išleisdamas “Metus”, prakalboje sako: “Aš buvau turinio nemaža nustebintas ir pasiryžau tuoj išversti ir į vokiečių kalbą”. Bet užėjo rusų — prancūzų karas... Tokiu tat būdu tepavyko išspausdinti vos 1818 m.

Ev. Liuteronių kunigas K. D. savo kūrybą mėgdavo paskaityti savo artimųjų susirinkimuose bei rateliuose: jis tuo ir pasitenkindavo. Gal būt ir nemanė, kad lietuvių kalba toks kūrinys gali būti spausdinamas? Mat, jis nebuvo religinio pobūdžio ... Kai kada savo kūrybos įdomesnes vietas paskaitydavo iš sakyklos — bažnyčioje.

Grįždami prie jo kūrybos, ypačiai prie “Metų” poemos, stebimės jo talentu dar ir šiandien. Be to, K. D. daug dirbo, daug mokėsi lietuvių kalbos, nors tais laikais nebuvo pavyzdinės lietuvių k. kūrybos, nebuvo vienodos rašybos. Labiausiai jis pasinaudoja prof. Šulco lietuvių kalbos studijomis.

“Metų” poema sukurta eiliuota — hekzametro forma ir atvaizduoja Prūsijos lietuvių (būrų) gyvenimą, jų laimę vargus ir skurdą. Kūrinys tikrai yra vertingas literatūros įnašas į lietuvių tautos kultūros lobyną. Be puikių, natūraliai pavaizduotų anų laikų gyvenimo bruožų ir gamtos vaizdų, be to, teisingo ano meto žmonių psichologijos pavaizdavimo bei supratimo, jų papročių ir būdo aprašymo, kūrinys prilygsta Virgilijaus, Teokrito, Hesiodo, Tamsono kūrybai. K. D. raštuose atsispindi didaktinė natūralistinė forma bei atspalvis, o juose taip pat aiškiai jaučiama tikybinė pasaulėžiūra. Pabrėžti tenka ypatingą K. D. sutapimą su to laiko žmonėmis, su vargšais baudžiauninkais — būrais.

Poemos “Metai” turinys nėra sudėtingas. Čia nėra undinių ir mūzų; neskrajojama padangėmis, bet užtat kokių deimančiukų kūrėjas sugebėjo į ją įpinti iš tikros baudžiauninkų darbo buities. Ir viskas atlikta tokiais ryškiais vaizdais, sakytum, dailininko teptukospalvingais bruožais apipavidalintas. Čia viskas taip tikra ir realu, jog beskaitant nekyla jokių neaiškumų. Donelaičio būrai — kaimiečiai sunkiai dirba ir net menko atlyginimo už tai negaudami, nes jie baudžiauninkai. Jie laisto savo prakaitu žemę, o jos vaisiais naudojasi vis tas žemių savininkas — dykaduonis ponas.

Vietomis Donelaitis pamoko burą, kaip gyventi, o ypačiai jis stengiasi išrauti su šaknimis girtavimą: girtavimas juk viso blogo šaltinis. Iš tos poemos sužinome taip pat, jog būrų maistas labai blogas, nes jie misdavo varnomis.

Pagaliau Donelaitis turi lietuviško patriotinio jausmo savo širdy. Jis sako:

“Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos,
Šypsos, rodos, o tik mūsų šaunią garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pamėgimu sau valgo.
O štai jau lašinių lietuviškų prisiėdę,
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrė,
Viežlybus lietuvninkus išpeikti nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply, su sveisteriu storu
Ir kas daugiau susibastėt Lietuvą varginti,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekinti?
Ar negalėjot ten pasilikti, kur jus nuperėjo?
Ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino? —

Jau piktai klausia Donelaitis.

Kristijonas Donelaitis — mūsų didysis rašytojas ir poetas gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, prie Gumbinės, kaip laisvojo valstiečio sūnus. Kristijonas neturtingų tėvų atiduodamas auklėti į prieglaudos mokyklą. Nors besimokydamas daug vargo patyrė, bet juos nugalėjo savo kieta valia ir nepaprastais gabumais. Būdamas uolus, gabus mokinys, jis galų gale baigė ir aukštąiį mokslą. Karaliaučiaus u-te jis studijavo tarp 1732—1737 m. Be teologinių studijų, Donelaitis mėgo kalbas ir poeziją bei literatūrą. Jis mokėjo lietuvių, prancūzų, vokiečių, graikų, lotynų ir žydų— hebrajų kalbas. Jo archyve rasta net tomis kalbomis sukurtos poezijos. 1740 m. paskirtas kantorium į Stalupėnus, o 1743 m. klebonu į Tolminkiemį, Goldapės apskritį. Čia jis išgyveno iki savo mirties. Mirė 1780 m. vasario 18 d.

Įžymusis mūsų rašytojas — poetas dirbo sunkų visuomeninį darbą, auklėjo žmones, skleidė aplinkui dorovingumą ir Dievo meilę. Jis tačiau mūsuose šiandien stovi kaip visų didžiausias lietuvių literatūros milžinas — pradininkas. Juk iš tikrųjų tokio pobūdžio kūryba iki jo, K. D., nebuvo žinoma. Ne veltui tad tie “Metai” yra išversti į kelias svetimas kalbas. Kiek man žinomi į latvių, vokiečių, rusų ir lenkų. Bet gal būt ir kitos tautos yra išleidusios.

Šiemet sukako 175 metai nuo Kristijono Donelaičio mirties.

V. K. Jonyno raižinys

 

“Rods”, tarė Slunkius, “vėl bensyk su padėjimu Dievo
Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom..  
Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdamas, 
Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.
Ak, kad būt ilgiau žiema pas mus pasilikus,
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta!
Ogi dabar, želėk, Dieve! jau vasara randas
Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.
Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;
O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)
Vis susiraukus ir, rankas grąžydama, verkia.
Aš, vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,
“Ak, močiute”, tariu, “bensyk ir verkusi liaukis;
Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus, 
Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, 
Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams;
O kieksyk sutrūksta, jis permier besisukdams!
Kuinas taipojau ramboks, vis žingine žengdams, 
Kartais dar toliau uždėtą nuneša naštą,
Kaip tūls žirgs, durnuodams ir piestu šokinėdams,
O kiek sykių dar iškadą sav pasidaro!”

Iš Donelaičio “METAI”