Poezija
A. Tyruolis
ŠV. JURGIUI
(Pagal anoniminio dail. paveikslą iš XV a.)
Sukaupęs Jėgą tvirtą, begalinę
Prieš aistrų geismą slibino ugningo,
Jauti, kaip jo aistra tave apninka
Ir kaip maldoj Tave mergaitė mini.
Gal būt, kad Tavo jėgą paskutinę
Jis ryja, jau kitoms jame pradingus,
Bet, tau šį kartą kautis pasirinkus,
Tave vilioja baisiosios imtynės.
Sutems diena, pavirs į naktį juodą,
Gal būt, kol tu pribaigsi šitą žvėrį
Ir jai ir jiems parneši džiugią žinią.
Kol naktį iš tamsos jau išvaduotą,
Tu, pergalės skaisčia šviesa nužėręs,
Trenksmingai grįši— vytis pirmutinis.
V. Karečkaitė
ILGESYS
Saulutę nustelbė mėnulio ragas!
Lepi žvaigždutė atsivėrė!
Laukai mažutę naktį kaip kūdikėlį gerą
Rūkų skarose ant vejos padėjo
Ir žolynuos išmėtytus kvapus
Kaip žaisliukus surinko. Kaip bitės
Dūzgė vėjų sauja aplink mėnulį kvapų,
Kuris medaus lašais į žemę krito.
Kam pasikėlei, karalaiti, ir liepi man eiti?
Apglėbt ir pabučiuot nakties ramybę noriu!
Kad rožę be erškėčių skinti mėginu kam barti?
Kam klausti kur pasukti noriu: į praeitį ar dabartį?
