MŪSŲ KARALAITIS
Aure, kur Panerių kalnynas
kadaise debesuosna rėmės,
Kur šimtmečių ąžuolynų gojuos
taškėsi audra,
Dabar, prie koplytėlės
aukštyn rankas iškėlęs
Žvaigždėm pasidabruotą naktį
jaunuolis meldžias visada.
Ir klausosi spalvoti debesys
iš nuostabos prigesę,
Kaip liejasi ir kyla šilais
karališko sūnaus malda:
Vai, Motinėle mano, laimink
brangią mūs šalelę!
Neleisk, kad būt teriojama
jinai kaip kitada!
Suspindo, užsikūrė jaunoj širdy
vilties žvakelė.
Marija pasisakė, kad nepamiršianti mūs Lietuvos.
Tiktai neboti, kad audružės
tebedūksta dar pašėlę;
Jau greit garuojantys žaibai
užges, ir vėjai siaust nustos.
Ir taip vis veržėsi per maldą
Kazimieras pas Visagalį;
Jokia jėga, net ir karališka
karūna jo nesulaikys!
Tik seniai krivės nuolat mąstė
kapuose ir niekad nesuprato
Kas karalaičio dievas
ir kur jis.
V. Karečkaitė
