KODĖL JIS ATĖJO?

VISIEMS KARIO RĖMĖJAMS, BENDRADARBIAMS IR SKAITYTOJAMS PLAČIAJAME PASAULYJE NUOŠIRDŽIUS KALĖDŲ SVEIKINIMUS IR GERIAUSIUS LINKĖJMUS 1956 METAMS SIUNČIA

K A R Y S

P. GIEDGAUDAS, O.F.M.

Nedaug kas pasaulyje tesikeičia, o jei keičiasi tai daugiau tik išoriniai. Tobulėja medžiaginis žmogaus gyvenimas, daro pažangą gamtos dėsnių pažinimas ir jų pritaikymas, bet pats žmogus nedaug tesikeičia, o pasaulį juk ir sudaro žmonės.

Didžiųjų cezarių laikais buvo žmonių su blogais ir gerais įpročiais, panašiai, kaip ir šiandien. Ypatingai dėl blogųjų nėra abejonės, žmonės buvo “pilni visokios neteisybės, piktybės, paleistuvystės, godulystės, nedorumo, pilni pavydo, žmogžudystės, barnių, vyliaus, nelabumo...” (Rom. 1:29-30).

Buvo ir priešingai, žinoma, gerųjų žmonių buvo mažiau, kurie bandė kovoti su blogiu. Tačiau net gerieji sunkiai teatskyrė, kas gera, kas bloga; nematė kur eiti, kur ir kaip surasti sau ramybę ir laimę.

Tiems, kurie buvo geri, kurie turėjo geros valios, pats Dievo Sūnus atėjo padėti. Pačią pirmąją Jo žemiškojo gyvenimo valandą paskelbė savo atėjimo į žmonių tarpą tikslą:

“Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms.” (Luko 2:13).

Nesunku suprasti, kad Dievo Sūnaus atėjimas į žemę suteikė Dievui daugiau garbės, kuri pasireiškė Jo gerumu ir meile. Mylėdamas žmogų daugiau, negu kurį nors kitą savo tvarinį ir žinodamas, ko žmogui labiausiai reikia, Dievas savo atėjimu davė jam pačią geriausią priemonę pasiekti savo laimei. Jis davė žmogui vadą, kurį sekant, žmogus tikrai gali jausti laimę ir ramybę. Dievas davė žmogui pavyzdį — modelį, į kurį jis turi padaryti save panašų, kad būtų tikrai laimingas.

Iš kitos pusės, blogiui niekuomet netrūko vadų, karalių, imperatorių, karių ir diplomatų, auklėtojų ir menininkų. Žmonės galėjo matyti juos savo pačių akimis ir girdėti savo ausimis. Blogio galinga iškalba sugebėjo pavergti žmonių mases ir apsvaiginti jas savo iškilmingumu.

Todėl ir gėrio skelbėjams reikėjo ko nors daugiau, negu pluošto taisyklių, kad ir pačių teisingiausių ir logiškiausių. Reikėjo daugiau negu praeities pranašų, aprašymų, daugiau net negu Dešimties Įsakymų. Reikėjo vado, gyvo vado, kurį žmogus galėtų matyti ir girdėti. Dievo Sūnus tapdamas žmogum ir užėmė šitą vado vietą.

Vado heroiškumas visais laikais pajėgdavo įkvėpti žmones atlikti didingus darbus, žmonių giminės istorija ir yra ne kas kita, kaip vienų vadovavimas kitiems. Paprastas eilinis kareivis pajėgia pakelti sunkiausią vargą, kančią ir mirtį, ir tai visai laisva savo valia, jeigu jo vadas jam rodosi herojus.

Tai yra didžiųjų žygių paslaptis. Milionai žmonių pažindami Kristų-žmogų, nenuslepiamai matė Jo galybę, Jo švelnumą, Jo stiprumą, Jo žavumą. Pagauti šios vizijos, jie staiga suvokė, kad šitas žmogus buvo kartu ir Dievas ir jų pačių vadas. Šio suvokimo įtakoj viskas pasidarė lengva, jokie vargai nepersunkūs. Dievas atrodė žmogui nebesvetimas, nebebuvo koks tolimas bauginąs griaustinis, o artimas globėjas, atnešąs taiką ir ramybę.

Kristus atnešė ramybę žemėj ne visiems, bet tik geros valios žmonėms — tiems, kurie stengiasi daryti tai, kas jiems atrodo gera ir teisinga, nežiūrint, ar tai jiems pasiseks, ar ne. Gera valia yra noras bandyti. Geros valios žmonės ima Kristaus mokslą ir pavyzdį kaipo modelį savo pačių gyvenimui.

Pastebime, kad geros valios žmonės iš tikrųjų turi vidujinę ramybę, kurios jokie pinigai negali nupirkti, nei sunkumai išblaškyti. Vidujinė ramybė yra tame, kad žmogus turi aiškius atsakymus į didžiuosius gyvenimo, mirties ir amžinybės klausimus.

Kristaus taika nepanaikina laikino nepasisekimo, ligų, netekimo tėvynės ir turtų, ir visų kitų gyvenimo blogumų. Ji tik atskleidžia galutinę tų dalykų prasmę, o toj prasmėj mes ir atrandame ramybę.

Su ramybe lengvai eina ir kantrumas, nes žinome, jog ir didžiausia pasaulio neteisybė bus atitaisyta Paskutiniame Teisme. Kryžius gali būti nešamas kantriai ir ramiai, kada suprantame, jog jis rodo kelią į atsikėlimą. Net mirtis gali būti sutikta ramiai, žinant, jog mirdami su Kristumi, su Juo ir atsikelsime.

Šiuose atsakymuose geros valios žmonės randa ramybę, kurią Kristaus angelai pažadėjo mums pirmųjų Kalėdų naktį.

Gentile Da Fabriano (1360- 1427), Karalių pasveikinimas