Kryžiuočiai
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Gelbėdama Zbyšką ,nuteistą mirti už Ordino pasiuntinio įžeidimą, kunigaikštienė Danutė išsiuntė Macką į Malburgą.
Zbyškai besėdint bokšte suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas kalėjime.
Staiga grįžo iš kelionės Macka, sužeistas ir vos gyvas. Kunigaikštis Jurandas dar spėjo jį išgelbėti nuo užpuolikų vokiečių. Per užpuolimą dingo kunigaikštienės rašytas Ordino magistrui laiškas ir Mackos kelionė, nelaimingai pasibaigusi, nedavė jokių rezultatų.
Visos viltys išgelbėti Zbyšką dingo. Kaštelionas paskyrė dieną bausmei įvykdyti ir turgavietėje pradėjo statyti aikštelę galvos kirsdinimui .
-o-
Kunigaikštienė tačiau vis dar tebesitarė su Vaitiekumi ir Stanislovu ir kitais mokytais kanauninkais, rašytųjų įstatymų ir papročių žinovais. Ji tai darė akinama kašteliono žodžių, kuris buvo pasakęs, kad, suradus “įstatymą ar paprotį”, nedelstų Zbyškos paleisti. Jie tarėsi ilgai ir rimtai, ar negalima būtų ko nors surasti. Nors kunigas Stanislovas ruošė Zbyšką mirčiai ir suteikė jam paskutiniuosius sakramentus, tačiau tuojau pat iš požemio dar kartą grįžo į pasitarimą, kuris užtruko iki aušros.
Tuo tarpu atėjo bausmės vykdymo diena. Iš pat ryto minios žmonių traukė į turgavietę, nes bajoro galva žmonių tarpe kėlė didesnio susidomėjimo, kaip kad paprasto žmogaus, o be to ir giedra buvo stačiai stebuklinga. Moterų tarpe pasklido žinia apie jaunuolišką pasmerktojo amžių ir grožį, todėl visas kelias nuo pilies pražydo tarytum gėlėmis nuo susirinkusių miesto merginų.
Languose prie turgavietės ir išsikišusiuose balkonuose taip pat galima buvo matyti moterų gobtuvai arba vienplaukės galvos, papuoštos rožių ar lelijų vainikėliais. Nors tai tiesioginiai jų ir nelietė, bet norėdami pasirodyti, prie pat bausmės vykdymo vietos, tuoj pat už riterių, norėdami pareikšti jaunuoliui savo užuojautą, buvo susispietę prie pat aikštelės ir visi miesto patarėjai. Už jųjų spaudėsi margaspalvė smulkesniųjų pirklių ir amatininkų minia, pasipuošusi savųjų cechų spalvomis. Į užpakalį nustumti studentai ir vaikai, kaip išerzintų musių būriai, spietėsi aplink, verždamiesi ten, kur tik pasirodydavo nors truputį laisvesnės vietos. Viršum šitos susikimšususios minios galvų kilo aukštyn pastovas, padengtas nauja gelumbe, ant kurio viršaus stovėjo trys žmonės: budelis, barzdotas ir žiaurus vokietis, dėvįs raudoną apsiaustą ir tokios pat spalvos galvos gobtuvą, su sunkiu, dviašmeniu kardu rankoje ir du jo padėjėjai, plikomis rankomis ir susijuosę virvėmis. Prie jų kojų buvo matyti kaladė ir gelumbe apdengtas karstas. Mergelės Marijos bažnyčios bokšte gaudė metaliniu balsu varpai, gąsdindami kuosų ir balandžių būrius, žmonės žvelgė tai į nuo pilies ateinančią gatvę, tai į pastovą ir stovintį ant jo budelį su degančiu nuo saulės spindulių kardu, tai pagaliau į riterius, į kuriuos miestiečiai visada su pagarba ir su pavydu žiūrėdavo. O šiuo metu ir buvo į ką žiūrėti: visi garsiausieji riteriai kvadratu buvo apsupę pastovą. Buvo stebimi platūs Zavišos Juodojo pečiai ir jo figūra, su pečius dengiančiais juodais plaukais. Taip pat ketvirtuotas Zindramo iš Maškovicų liemuo tvirtomis kojomis, ir milžiniškais, stačiai nežmoniškas Paškos iš Vyskupėlių ūgis, ir žiaurus Bartašiaus iš Nodzinkos veidas, ir Dobkos iš Olesnicų, kuris Torunės turnyre, nugalėjo dvylika vokiečių riterių, išvaizda, ir Žygimantas iš Bobovos, pagarsėjęs Vengrų Košycuose, ir Kronas iš Ožkagalvių, ir baisusis imtininkas Lisa iš Targoviskos, ir Staška iš Charbimovicų, kuris net bėgantį arklį pavydavo. Visų dėmesį į save kreipė taip pat ir išbalusiu veidu Macka iš Bogdanieco, kurį prilaikė Florijonas iš Korytnicų ir Martynas iš Vrodmovicų. Buvo manoma, kad jis esąs pasmerktojo tėvas.
Tačiau didžiausią visų dėmesį traukė Povala iš Tačevo, kuris, stovėdamas pirmose eilėse, savo tvirtomis rankomis laikė baltais rūbais dėvinčią ir žalių rūtų vainikėliu šviesiuose plaukuose Danutę. Žmonės nesuprato, ką tai galėtų reikšti ir kodėl ta baltai dėvinti mergaitė turi žiūrėti į pasmerktojo egzekuciją. Vieni galvojo, kad tai jo sesuo, o kiti — kad ji yra jaunojo riterio širdies dama, bet ir pastarieji nemokėjo išsiaiškinti nei jos apdaro, nei kodėl ji čia stovinti. Tačiau šiuo metu jos į pražydusią obelį panaši išvaizda, nors ir ašaromis nuplautu veidu, visų širdyse žadino užuojautą ir palankumą. Susikimšusioje minioje buvo pradėta murmėti prieš kašteliono užkietėjimą ir įstatymo griežtumą. Tas murmėjimas palaipsniui augo į vis griežtėjantį ūžesį, kuris šen ir ten išsiliedavo į balsus, reikalaujančius nuversti pastovą, kad bausmės vykdymas būtų atidėtas.
Ūžesys gyvėjo ir įsisiūbavo. Iš lūpų į lūpas ėjo žinia, kar, esant čia pat karaliui, karalius pasigailėtų jaunuolio, nes buvo tvirtinama. kad karalius ypač vengė nuodėmės.
Tačiau viskas nutilo, kai tolimi šauksmai pranešė artėjančius karaliaus lankininkus ir alebardininkus, kurių tarpe ėjo ir pats pasmerktasis. Ir iš tikrųjų netrukus eisena pasirodė turgavietėje. Eisenos priekyje žingsniavo laidotuvininkų brolija, ilgais, žemę siekiančiais juodais rūbais ir dideliais, ties akimis išplautomis skylėmis gobtuvais. Žmonės bijojo šitų vaiduokliškų figūrų ir nutilo vos tik juos išvydę. Paskui juos žygiavo būrys lietuvių kanklininkų, apsisiautusių elnio kailiais. Tai buvo karaliaus sargybos dalinys, kurio užpakalyje buvo matyti kito dalinio alebardos, kurių viduryje, tarp teismo raštininko, turėjusio perskaityti sprendimą, ir laikančio Kristaus kančią kunigo Stanislovo, keliavo Zbyška.
Visų akys dabar nukrypo į jį, ir iš visų balkonų ir langų palinko merginų liemenys. Zbyška žingsniavo išeiginiais rūbais pasipuošęs: balta, karpytais kraštais liemene su auksiniais išsiuvinėjimais auksine juosta susijuosęs ir minios akims atrodė tarytum kokiu kunigaikščiu arba kilmingo kilimo jaunikaičiu. Iš ūgio ir iš plačių, glaudžiai aptemptų pečių, tvirtų blauzdų ir plačios krūtinės jis atrodė, visai subrendęs vyras, bet viršum šitos figūros buvo iškilusi beveik vaikiška jaunuoliško veido karališkojo pažo galva, kaktoje lygiai nukirptais, o ant pečių nugulusiais plaukais. Ėjo lygiu, spyruokliniu žingsniu, išbalusiu veidu. Tarpais tarytum sapnuodamas žvelgė į minią, tarpais kėlė akis augštyn į bažnyčios bokštus, kuosų būrius ir į siūbuojančius varpus, skelbiančius paskutinius jo gyvenimo akimirksnius. Kartais jo veide atsispindėdavo nusistebėjimas, kad šitas varpo gaudimas ir merginų verkšnojimas ir visos tos iškilmės yra tik jam vienam skirta. Iš turgavietės, dar iš tolo pamatė pastovą ir raudoną budelio apsiaustą. Tuo metu jis sudrebėjo ir padarė kryžiaus ženklą, o kunigas priglaudė prie jo lūpų nešamą kryželį. Už kelių žingsnių po jo kojomis nukrito erškėčio šakelė, mesta vienos merginų. Zbyška pasilenkė, pakėlė ir pagaliau nusišypsojo merginai, prapliupusiai graudžiu verksmu. Bet jis, matyt, pagalvojo, kad šitos minios ir iš langų mojuojančių skarelėmis merginų akivaizdoje reikia numirti drąsiai ir palikti jų galvose “narsaus jaunuolio” prisiminimą. Todėl staigiu judesiu atmetė plaukus, pakėlė galvą dar aukščiau ir ėjo taip tvirtai ir tiesiai, kaip eina laimėjęs riterių rungtynes, vedamas paimti laimėtąsias dovanas. Pirmyn tačiau judėjo pamažu, nes priešaky jų esanti minia vis tirštėjo ir nenoromis traukėsi iš kelio. Veltui pirmieji ėję lietuviai kas akimirką šaukė “Eik šalin! Eik šalin!” Niekas nesistengė suprasti šitų žodžių prasmės, ir spūstis kas kartą didėjo. Nors du trečdalius
Krokuvos miestelėnų sudarė vokiečiai, tačiau visur girdėjosi pikti šauksmai prieš kryžiuočius: “Gėda, gėda! Kad pastiptų tie kryžiuočių vilkai, jei vaikai turi mirti tik dėl to, kad juos patenkintų! Gėda karaliui ir karalijai!” Matydami priešinimąsi, lietuviai nusiėmė nuo pečiu lankus, tačiau paleisti šūvių be įsakymo neišdrįso. Jųjų vadas į priekį pasiuntė alebardininkus, nes jiems buvo lengviau daryti kelią, ir tokiu būdu priartėjo prie riterių, stovinčių kvadratu apie pastovą.
Riteriai pasitraukė nesipriešindami. Pirmieji įėjo alebardininkai, o paskui juos Zbyška su kunigu ir raštininku. Bet dabar įvyko, ko niekas nesitikėjo. Staiga iš riterių tarpo išėjo Povala su Danute rankose ir griaudžiančiu balsu taip sušuko “Stok!”, kad visas būrys sustojo, kaip įkastas į žemę. Nei sargybos vadas, nei joks kareivis nedrįso priešintis ponui ir tikrajam riteriui, kuris kasdien buvo matomas karaliaus pilyje ir dažnai tardavosi su pačiu karaliumi. Pagaliau ir kiti įžymesnieji pradėjo šaukti įsakomuoju balsu: “Stok! Stok!” o ponas iš Tačevo prisiartino prie
Zbyškos ir padavė jam baltai apsirengusią Danutę.
Zbyška, suprasdamas, kad tai yra atsisveikinimas, sugriebė ją, apkabino ir prispaudė prie krūtinės, bet Danutė, užuot prie jo glaudusis ir apkabinus jo kaklą rankomis, ko greičiausiai nutraukė nuo savo šviesių plaukų, iš po rūtų vainikėlio, baltą kaspiną ir apvyniojo Zbyškos galvą kartu šaukdama visu savo išverktu vaikišku balsu:
— Jis yra mano, mano!
— Josios jis yra! — pakartojo galingi riterių balsai. — Pas kaštelioną!
Jiems atsakė panašus į griaustinį žmonių šauksmas:
— Pas kaštelioną! Pas kaštelioną!
Kunigas pakėlė augštyn akis, teismo raštininkas sumišo, o sargybos vadas ir alebardininkai nuleido ginklus, nes visi suprato, kas įvyko.
Gerb. Skaitytojau, šiais metais KARYJE talpinome tik nedidelę dalį Kryžiuočių I tomo, kuris netrukus išeis atskira knyga .
Viduramžių Idilė
