KODĖL RUSAI NEDEZERTYRUOJA?
IŠTRAUKA IS GEN. DEWHURST KNYGOS
“Close Contact” autorius buvo Angly Karinės Misijos viršininkas prie Rusijos karinių pajėgų Ryt. Vokietijoje 1951—1953 m.
“Juk, pulkininke, jūs turite jums pavesto rajono žemėlapį?”
“O taip, žemėlapį aš turiu”.
“Ar galiu į jį dirstelėti?”
“Ne, aš einu į gretimą kambarį pasitarti su adjutantu”.
“Bet, jei aš galėčiau eiti kartu, aš parodyčiau tikrą liniją”.
“Galbūt. Bet mes surasime patys”.
Tuo pasikalbėjimas pasibaigė ir sovietų komandantas to miesto, kuriame buvau neteisingai sulaikytas, nuėjo į gretimą kambarį.
Jei rusų sargybinis ką nors sulaiko, tai sulaikytasis tuojau atsiduria pas komendantą, kuriam yra nepatogu prisipažinti, kad jų kareivis galėjo suklysti. Jei nieko kito negali surasti, tai sulaikytąjį apkaltins nusižengimu prieš judėjimo taisykles arba neleistinu atsiradimu uždraustoj zonoje.
Komendantui išėjus aš prisiminiau, kad niekuomet nesu matęs jų štabuose ar komendantūroje žemėlapio. Prisiminiau susitikimus su štabo viršininku, jo pavaduotoju, su vyr. komisaru ir net pačiu kariniu viršininku Čuikovu. Nę vienoje jų įstaigoje nemačiau kabančio ant sienos žemėlapio. Vieną kartą jie man atsiuntė prastai spausdintą žemėlapį su draudžiamų zonų atžymėjimais.
Daug turėjau ginčų dėl uždraustų zonų. Bet aiškinantis visuomet turėdavau patiekti man jų duotą žemėlapį, jie savo žemėlapio man niekad neparodė (nors žinojau, kad kitam kambary jie turėjo visą žemėlapių sandėlį).
Aš pastebėjau, kad manevrų metu išduodami vykdytojams žemėlapiai nedidesnio ploto kaip būtinai reikalinga manevrui. Taip gi, aš manau, jog komendantai aprūpinti vien tik savo rajono žemėlapiais.
Naujai atvykę Vokietijon sovietų daliniai laikomi visiškai uždaryti stovyklose po keletą mėnesių ir dažnai jie nežino kokiam krašte beesą. Yra pavojinga klausti kur esi, nes kodėl nori žinoti? Tai sudaro sunkumų tiems, kurie ir galvotų apie pabėgimą, nes jie nesi-orientuoja, kur jie yra ir kur turėtų eiti. Klausinėti vokiečių reiškia su jais susibičiuliauti; nors tas neuždrausta. bet nepageidaujama. Rusų kareiviui sunku planuoti pabėgimą, nes jam palikta labai maža laisvo laiko ir beveik neįmanoma pasilikti vienam.
Tiesa, žemėlapių galima gauti pirkti didesnių miestų valstybinėse krautuvėse, bet pirkdami turite pasakyti kuriam tikslui tas žemėlapis jums reikalingas. Ir ką į tą klausimą galėtų atsakyti raudonarmietis ar jo mergaitė? Be to, pasienio rajonų žemėlapiai visai neparduodami. Tas ypač sunkina pabėgimą lakūnams, kuriems reikia žinoti kur jie galėtų nusileisti.
Sovietų lakūnai yra labai išsijojami ištikimybės atžvilgiu, nes jiems yra daugiau galimybių dezertiruoti. Piniginių premijų paskyrimas lakūnams už perbėgimą, manau, neturėtų pasisekimo. Aš nežinau nė vieno ruso, kuris būtų perbėgęs suviliotas atlyginimo. Tą patį galiu pasakyti ir apie anglus.
Daugumą perbėgusių rusų sudaro sumanesni puskarininkiai ir kareiviai, kurie negalėjo pakęsti ilgiau karinės drausmės arba jautė, kad sekami NKVD. Rečiau pasitaiko perbėgusių ideologiniais sumetimais ir jie dažniausiai yra iš karininkų tarpo. Satelitų dezertyrai dažniausiai yra ideologiniai.
Sovietų slaptoji tarnyba už Rusijos ribų greitai užverbuoja sau agentus iš tarpo tokių, kurie jau apsisprendę išdavystei. Bet mano žiniomis jiems nepavyksta užverbuoti papirkimu. Tarptautinės asmenybės kaip prof. Joliot-Curie, Canterburio Dekanas, Pablo Picasso ir panašūs nebuvo papirkti. Jie yra suklaidinti idealistai.
Rusai bijo mokinti satelitų lakūnus skraidyti sprausminiais lėktuvais, nes jie gali sumanyti pabėgti. Lenkų lakūnai yra geriausi už geležinės uždangos, o gal ir visoj Europoj, bet Lenkija paskutinės konstrukcijos sprausminių lėktuvų negauna. Vokiečiai skraido pasenusiais propeleriniais lėktuvais ir yra sugrūsti į pietryčių Vokietijos kampą: benzino duodama labai ribotas kiekis. Vak. Berlyne yra perdaug nutūpimo vietų, kad rusai jiems duotų lėktuvu, kurių negalėtų sekti arba pasivyti.
Rusų kareivio darbo diena labai ilga. Jis kelia 5.30 val. ir dirba 13 val. Turi pertrauką nuo 3 iki 5 val. p. p. Lauko pratimų laikotarpyje pertraukos visai neturi (tie pratimai tęsiasi keletą mėnesių). Taigi, kada jis eina gulti, jis yra fiziškai ir protiškai išvargęs. Nėra nė noro pagalvoti apie pabėgimą.
Tarp kita ko, Raudonojoj Armijoj profesinė tarnyba, palyginti, yra neblogiausia. Liktinis puskarininkis gauna neblogą atlyginimą. Būtinos tarnybos eilinis mėnesiui Vokietijoj gauna apie 32 rytines markes (4 rytinės markės lygios 1 vakarinei markei). Puskarininkis gauna 10 kartų daugiau už eilinį, karininkai — nuo 40 iki 80 kartų daugiau už eilinį ir generolas-majoras — 170 kartų daugiau už tą patį eilinį.
Kareivis be mažokos algos yra dar sekančiai aprūpinamas: 1. jis mokomas skaityti ir rašyti, 2. Jis skiepijamas, apsaugojamas nuo ligų, ir įgyja patvarumo, 3. Gauna porą gerų batų ir patvarią uniformą, 4. reguliariai maitinamas, nors neperdaugiausia, 5. Jam nereikia nieku rūpintis, nes jam atėjus į kariuomenę vadovybė tvarko visą jo gyvenimą. Jei kuris turi palinkimą į sportą, dainavimą ar šokimą, kariuomenėj galės tobulintis. Net, jei jo tėvai badauja, jis turi teisę kreiptis į savo politruką, kuris parašys į partijos įstaigą, kad reikalai būtų patvarkyti, žinoma, politrukas tai padarys, jei prašytojas yra geras kareivis. Raudonosios Armijos kareivis jokios laisvės nepraranda, nes nei darbininkas, nei kaimietis jokios laisvės neturi. O vis dėlto raudonarmietis yra pasiilgęs savo krašto. Nė vieno nesutikau, kuris tartų gerą žodį apie buvimą “užsienyje”.
Rusų karininkai turi dar mažiau pagundų dezertiruoti. Raudonoj Armijoj skirtumas tarp kareivio ir karininko yra labai didelis, daug žymesnis, negu mūsų ar Amerikos kariuomenėje.
Karininkų privilegijos: 1. Geras atlyginimas, 2. Okupacinėje tarnyboje jis gali gyventi kartu su savo šeima, 3. Naudojasi puikiais klubais, kur yra skaityklos, bilijardai, šachmatai ir restoranas, 4. Turi teisę pirkti specialiose krautuvėse, 5. Jam leidžiama išeiti vienam (kareiviai visada vaikščioja po tris, vienas iš jų yra slaptos tarnybos patikėtinis). Jam leidžiama bendrauti su vietiniais gyventojais. Paskutiniu laiku, jie gauna nuo 3 iki 6 savaičių atostogų.
Taigi, karininkai nelinkę keisti neblogas gyvenimo sąlygas į nežinomybę pabėgimais. Be to, jie mokyklose perdaug prisiklauso visokių istorijų, kaip imperialistų slaptosios tarnybos kankina perbėgusius, norėdami išgauti žinių.
Vienas 1953 m. perbėgęs sovietų majoras pasakojo, kad kas mėnesį bando pabėgti apie 30 karininkų, bet gerai, jei vienam pasiseka. Kiti sugaunami ir, žinoma, sušaudomi. Vienas perbėgęs raudonarmietis, paklaustas ar jis nenorėtų grižti atgal savo noru, atsakė, kad tas atidėtų jo sušaudymą tik kol jis baigtų “patirtų įspūdžių” propagandos kelionę po dalinius. Jis pats tokius “įspūdžius” esąs girdėjęs.
1952 m. turėjau nemalonų įvykį su vienu perbėgusiu raudonarmiečiu. Jis perbėgdamas nužudė vieną puskarininkį. Gen. Čuikovas tuojau pareikalavo grąžinti ii kaip paprastą “žmogžudį”. Gaila, neradome galimybės jam suteikti azilio teisę ir jis buvo grąžintas aiškiam likimui.
Dezertyruojančiam rusui pakelyje reikia nugalėti daug kliūčių: sargybos, kelių patruliai, traukinių ir stočių sekėjai. Pagaliau pasienio 5 kilometrų juosta saugojama NKVD ir pasienio policijos su šunimis, sekimo bokštais ir vielų kliūtimis.
Vakariečiams beveik neįmanoma savo propoganda paskatinti raudonarmiečius perbėgti. Savo privataus radio jis neturi ir visas žinias gauna per politruko kontroliuojamą radiją.
Buvo keletas atsitikimų, kai moterys būdavo pabėgimo priežastimi. Bet man atrodo, kad raudonarmiečių lytinis patraukimas yra nuslopintas fizinio išvargimo, nuolatinio NKVD sekimo ir bromidų, kurie kasdien dedami į arbatą.
Sovietų štabas labai bijo, kad spausdinta propoganda nepatektų į kareivines. Dėl to rusai stropiai seka vakariečių lėktuvus, nes jie išskridę iš jiems leistų koridorių gali išmėtyti propogandinius lapelius kareivių rajonuose. Keletą tokių skundų buvau gavęs iš gen. Čuikovo. Gavęs skundą, paprašiau išmėtytų lapelių pavyzdį, bet rusai jo niekad nedavė.
Vakarų vokiečiams yra pavykę įšmugeliuoti propogandinių lapelių į rusų kareivines, bet tai yra reti atsitikimai be žymesnės įtakos. Nuolatinis politinis kareivių propogandinis auklėjimas (1000 valandų per metus) nuteikia raudonarmiečius prieš dezertyravimą.
Iš viso galima daryti išvadą, kad Raudonosios Armijos karių noras dezertyruoti nėra toks, kokio mes norėtume. Ir mažai ką galime padaryti dezertyravimui paskatinti. Iš kitos pusės, Rusijos karinė vadovybė dezertyravimo labai bijo ir imasi kraštutinių priemonių jam užkirsti kelią.
Aš manau, dezertyravimo reikalai pasikeistų karo metu, kada Raudonoji Armija įžengtų į naujus kraštus. Tokiam galvojimui duoda pagrindo pereito karo patyrimai. Antrojo Pasaulinio karo metu Raudonosios Armijos kariai dezertyravo masiniai. Rusai įsteigė specialius NKVD dalinius kovoti su dezertyravimu. Jie šaudė ir korė visus, kuriuos tik pagavo bėgančius pas priešą ar užpakalin.
Ištisos Sovietų Sąiungos respublikos viešai bendradarbiavo su vokiečiais, tuo pareikšdami pasipriešinimą prieš Rusijos tironiją. Už tai Maskvos įsakymu buvo panaikintos tautinės resnublikos: Volgos Vokiečių, Krymo Totorių, Čečėnų, Ingušų, Balkarų ir Karačinų.
Nemanau, kad sovietų karių galvosena pasikeitė. Būsimo karo didesni žiaurumai ir gyvenimo gerbūvio maža pažanga pokariniu laikotarpiu, rusų dezertyravimą tik pagausins.
Mes turime ir savų dezertyrų. Aš visuomet būdavau informuojamas apie anglų pasišalinusius kareivius. Gavęs tokį pranešimą, aš visuomet užklausdavau rusus, gal jie matė ar girdėjo apie tokį ir tokį. Bet visuomet rusų atsakymas būdavo “ne”. Taip darydavau todėl, kad turėčiau jų paneigimą raštu, nes jie galėjo mūsų pabėgėlį panaudoti propogandos reikalams prieš mus.
Man būnant Ryt. Vokietijoj 'nei vienas anglas nepabėgo idealistiniais sumetimais. Mūsiškiai daugiausia dezertyruoja dėl moterų, rečiau dėl drausmės ir kartais perėję sieną girti būna rusų patrulių sulaikyti. Visi toki būna patalpinti į Potsdamo kalėjimą keletai dienų apklausinėjimui. Tie, kurie pasiduoda rusų įkalbinėjimams ir “lengvo” gyvenimo pas juos pažadams, pasirašo politinio pabėgėlio teisės suteikimo prašymą: “kad
Korėjos karas yra kapitalistų karas”, arba “kad Anglija yra pasidariusi Amerikos lėktuvnešiu” ir pan. Vienas iš dešimties panaudojamas propogandinėms kalboms sakyti.
Po to jie visi siunčiami į Bautzen, kur sutinka kitus anglų, amerikiečių ir prancūzų dezertyrus. Jie gauna ten darbą kur nors kooperatyve, krautuvėj ir panašiai su vidutiniu atlyginimu. Moteris, dėl kurios jie pabėgo, gali atvykti pas jį. Ši porelė gauna kuklų kambarį vietiniame viešbutyje.
Po kelių mėnesių gyvenimas pilkėja. Tikrovė pasirodo esanti toli nuo pažadų, skundimasis nieko negelbsti; moteris pradeda nusibosti, laukiama šeimos padidėjimo, šioje stadijoj pabėgėlis dažnai pradeda planuoti grįžimą atgal, kuris, stebėtinai, nėra labai sunkus. Žiūrėk, toki vyrukai vėl pasirodo Berlyne. Kiti, žinoma, pripasakoti kas jų laukia grįžus, pasilieka ir toliau. Du ar trys toki mūsų kareiviai yra pasilikę pas rusus jau penki metai.
Kiekvieno grįžusio istorija nėra garbinga, bet aš visuomet buvau patenkintas, jog jie dezertyravo ne tam, kad padėtų komunizmui ir kad rusai turi iš jų labai mažai naudos.
J. L.
