MŪSŲ JAUNIESIEMS

AUŠTANT        K. DONIS

Už kaimo rėžių, toli nuo kelio, kur geros žemes pas pačią girią, kur saulėn galvas ąžuolai kelia, gyveno broliai — trys jauni vyrai. Du pievą piovė ir lauką arė, ąžuolus žiemą girioje vertė, o šis jaunasis bandą sekiojo, žirgu skrajojo, kibęs į kartį.

Tiktai neilgai ta laimė tęsės — kaip paukštis skraidė po kraštą gandas:

kažkur pakilo priešas piktasis, priešas jau ginklą kažkur galanda.

O vieną rytą vidun įpuolė kaimynų bernas čia pat nuo miško. Mieste jis buvęs ir pats girdėjęs: rytuose šaudos, rytuose pyška.

Į darbą puolė visi kas gyvas,

Du broliai vyrus į talką rinko, o šis jaunasis, visų mažiausias, žinias nešiojo kaimams aplinkui. Visi jie ruošės priešą

sutikti, viens kitą ginti padavė ranką ...

Tik vieną naktį, taip netikėtai, brolių durysna lyg griausmas trenkė. Languos sužibo durtuvų plienas.

—Štai mūsų žygis, štai mūsų galas— vyriausias brolis duris atsklendžia. Rusą pamatęs rausta ir bąla . . .

—Tai jums prieš valdžią suokalbįskelbti!

—Valdytis patys, skurdžiai, panorot. Ir buožių smūgiai į juos pabiro . .. —Rimsit, užtraukę valdiško oro.—

Ir taip išvarė iš gimto namo, tiktai jauniausią vieną palikę.

Bet brolis mažas iš paskos vejas, iš paskos vejas, nelaimėj klykia. Rusas ir vaikui pasiuntė buožę. Keiksmuos nuplūdo miestelio pusėn. Brolius uždarė, daužė ir juokės:

—čia kiek norėsit, valdžia sau būsit. O kraštas degė, laisve liepsnojo, prieš žiaurų priešą kas gyvas kilo. Kalinčius brolius viltys vėl guodė— tolumoj šūviai drebino tylą.

Jų mintys lėkė, laimino kovą.

Tai būtų ūpo dabar kovoti!

—Bet, jei taip skirta, čia galim mirti, tik tu būk laisva, Lietuva Motin! Neramios žinios pribloškė rusą — lietuviai tvino banga galinga. Tikėjos amžiams čia įsikurti, nejaugi visa bus jau pradingę... Pagalbos šaukės, c kol atvyks ji klasta laikytis vadai galvojo: paskelbs kaimiečiams, kad dvi trys dienos —

rusų nebūsią jau Lietuvoje.

Bet jei tą laiką lietuviai veršis, — jie suimtiesiems paleisią kulką, kiekvienan kaiman siusią kazokų— kiekvienan kaiman po visą pulką.

O kad kaimiečiai labiau tikėtų, jog jų vadovus sušaudyt gali,

nusiuntė vyrus pas suimtuosius — tepasirašo, jog čia jie kali. Lietuviams vyrams to tereikėjo, tik sužinoti, kur jų vadovai. Išlaisvint brolius iš pikto priešo ir stot į kovą — lemiamą kovą. Tuoj atsirado bernas nuo girių, tas, kurs iš miesto atnešė žinią, kad kažkur šaudo, kad šūviai pyška, kad priešas veržias pavergt Tėvynę. —Aš juos paleisiu,—dega jo akys,— tiktai suraskit man kokį vaikį— aš pats nušliaušiu į pat miestelį, ką nors prie ginklo palikti reikia, čia pat iš būrio šoko berniukas —

tas pats mažasis prie girios augęs. —Aš noriu pirmas išvysti brolius, leiskit man eiti ir ginklą saugot. Saulė už medžių nėrės ir skendo, kai du narsuoliai miške pradingo. —Laukit, grąžinsim vadus į kovą, o jei pražūsim,—mirtim garbinga...

Naktis už lango: tamsu ir juoda. Brakšteli lubos—kažkieno eita. Broliai nustemba—lenta pakyla, ir žodžiai: “Vyrai, tyliai ir greitai!” Vikriai prašliaužia dar vieną stogą, paskum pradingsta medžių šešėly! Girdis: nubėga ir vėl nutyla. 

Kažkas miestely triukšmą pakėlė. Kažkas sušaukia, pokšteli šūviai, kely kažinkur žirgai sužvengia, dunda kanopos, net žemė aidi. Naktis ir triukšmas palaukes dengia. O trys narsuoliai pačioj pakrūmėj, kur mažas brolis prie ginklo laukė! Tai laimė, laimė — kova ir laisvė. O šūviais aidi visa palaukė.

Atgal negrįši — savų reik laukti. O kai bus laikas pirmi išpuls jie. Tai karštos ugnys jaunoj krūtinėj, tai didžios jėgos jaunystės pulse!

Kova ir ugnys degė per naktį.

Kas širdžiai laisve užgintų plakti! Kai aušo rytas girios viršūnėj; šūviai dundėjo toli pakrūmiais.

Ar jūs nors vienas vakar tikėjot, pernakt tiek žemių atsivaduosią ? Priešas pabūgęs blaškės ir bėgo, tartum išgirdęs lemiamą gandą, visom palaukėm miestelin metės, tik vakaruose laikytis bandė.

—Ten siųskit žinią!—įsakė vadas. —Tegu paspaudžia ir greit bus baigta.

Žmonių pasiųsti iš kairio sparno, jeigu pagalbos ten jiems prireiktų! Žvalgais nuslinko visi jaunikliai, brolių jauniausias visų pirmasis. Staiga, kaip vėjas, ūžteli kulkos — 

tai rusai mato žvalgybą drąsią. Klaikiai sušunka visų pirmasis, spaudžias į žemę vaikai narsieji, o jis, kliudytas, griebias krūtinės, į lauko medį svyra ir šliejas.

Pro ryto aušrą sušvito saulė. Laisva ir miela Tėvynėj tapo. Tiktai narsuolis, prie girios augęs, Jos nebejuto, gulęs į kapą.

MŪSŲ GINKLAS, MŪSŲ MOKSLAS—LIETUVAI TĖVYNEI!