LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M

PLK. O. URBONAS

NAUJI SUSIDŪRIMAI SU VOKIEČIAIS

Jei iki šiol mūsų santykiai su vokiečiais ir nepasižymėdavo draugiškumu, tai buvo bent pakenčiami. Rimtesnis susidūrimas įvyko 306 batalionui išvykstant į Vilnių, nors tas išsiuntimas buvo drauge su vokiečiais aptartas ir jų aprobuotas.

Laikydamiesi turimo su jais susitarimo, parengėm batalionui reikalingus operatyvinius įsakymus ir susitarėm su vokiečiais dėl ešelono. Paskirtą dieną ir valandą batalionas išvyko į Marijampolės geležinkelio stotį pasikrauti. Buvo apie 9 valanda ryto. Gen. Plechavičius tuo metu buvo generalkomisariate, posėdyje, o aš štabe. Ir štai skambina man iš Marijampolės geležinkelio stoties bataliono vadas ir praneša, kad gen. Harm ryšio karininkas vokietis įteikęs jam Harmo įsakymą batalionui vykti ne į Vilnių, bet į Ašmeną, ir kad toks pat įsakymas duotas ir ešelonui, kuris nukreiptas į Ašmeną. Štai tau ir susitarimas! Vadinas, vokiečiai pradeda rodyti tikrąjį savo veidą. Bręsta konfliktas. Tačiau ir mums naudinga “pastatyti taškus ant i”. Net nemėgindamas pasiekti generolo (tai man, turbūt, visvien nebūtų pavykę), čia pat prie telefono įsakiau bataliono vadui užsirašyti šią telefonogramą: “Rinktinės Vadas įsakė Tamstai žinoti, kad batalionui išimtinai privalomi tiktai Rinktinės Vado arba jo štabo duoti įsakymai. Visi kiti įsakymai batalionui nėra privalomi. Batalionui vykdyti operatyvinį įsakymą Nr. ________ iš ........ dienos. Atitinkamas parašas”.

—    Aišku?

—    Aišku!

Po to skambinu Harmui ir pranešu, kad turiu be galo svarbų ir skubų reikalą ir prašau mane tuojau priimti. Harm atsisako: pas jį posėdis, jis užimtas .Tada prašau jį pasirūpintipaskirti generolui ir man pavaduotojus, nes generolas turbūt štaban daugiau nebeateis, o aš štabą tuojau apleidžiu. Harm kviečia tuojau atvykti į štabą. Ateinu. Lyg įniršęs liūtas, bėgioja Harm po savo kabinetą ir iškart puola mane. Jis visiškai nesuprantąs, ko mes norį. Esą jis visais būdais stengiasi mus patenkinti, o mes statom kažkokius nepagrįstus reikalavimus ir t. t. Paduodu jam jo paties pasirašyto susitarimo nuorašą. Pradeda kalbėti ramiau. Aiškina, kad įsakymas duotas jo štabo, be jo žinios, kad jis labai apgailestaująs, kad taip išėję, daugiau to nebūsią. Tačiau šis įsakymas turįs būti išpildytas, nes to reikalaująs jo autoritetas. Atkertu jam jo paties žodžiais: ir gen. Plechavičiaus autoritetas reikalauja, kad įsakymas butų išpildytas. Ginčas tęsėsi ilgokai. Galų gale, matydamas mano užsispyrimą, Harm nusileido ir mano akivaizdoje padiktavo adjutantui prieš tai duoto savo įsakymo atšaukimą.

Suprakaitavęs išeinu iš Harm štabo. Kaip pažiūrės į šį incidentą mūsų generolas, kuris iki šiol dar nieko nežino? Nejaugi be jo žinios aš buvau pasirengęs atleisti jį iš tarnybos? Nors aš gerai pažinojau generolą, gerai žinojau ir jo nusistatymą, bet juk čia ne eilinis įvykis. Štabe generolo dar nėra. Po kiek laiko jis ateina. Pranešu . . Generolas nusišypso, visiškai sutikdamas su tuo, kas buvo padaryta.

Visą savo gyvenimą turėjau laimės dirbti su viršininkais, kurie manim pasitikėdavo. Todėl visuomet turėjau ir tam tikrą darbo laisvę. Bet šiuo atžvilgiu gen. Plechavičius sudaro retą išimtį. Tiesa, generolą pažįstu jau nuo 1921 metų, bet ypatingai artimai mes nebuvome suėję. Žinojau, kad generolas yra plataus masto žmogus, kuris nemėgsta kištis į visas kasdieninio darbo smulkmenas, kad nemėgsta “blusinėtis” visose vadovavimo technikos detalėse. Žinojau, kad neturėsiu abejoti dėl kiekvieno savarankiško veiksmo, nes buvau tikras, kad kiekvieną mano sprendimą, jei jis yra suderintas su pagrindiniu mūsų nusistatymu, jis pateisins ir akceptuos. Todėl ir manau turįs pagrindo tvirtinti, kad mūsų bendradarbiavimas buvo sklandus.

Generolas man atleis, kad šiuose puslapiuose aš atskleidžiu šiek tiek intymesnį mūsų bendradarbiavimą. Mano gilios pagarbos jausmas, mano dėkingumas už tą nepaprastą pasitikėjimą, kuris man visą laiką buvo rodomas, verčia mane nušviesti šiuos generolo charakterio bruožus.

Tai buvo dar Vietinės Rinktinės formavimo pradžioje. Apie Rinktinę maža kas dar buvo žinoma. Suprantama, plito visokie gandai. Reikėjo juos atitaisyti. Galvojau sukviesti spaudos atstovus ir prašyti generolą duoti jiems atitinkamus paaiškinimus. Bet jis buvo užimtas, jis užverstas darbu, jo galva užimta daug svarbesniais reikalais, negu bet kokių gandų paneigimas. Surašiau pagrindines mintis ir atidaviau informacijos skyriaus viršininkui tai parengti, V. R. vado su spaudos atstovais pasikalbėjimo formoje. Atlikęs visus cenzūros formalumus, atidaviau spaudai. Kitą rytą, dar iš savo buto, skambina man generolas į štabą ir klausia, kada gi jis kalbėjęs apie visus tuos dalykus, kurie atspausdinti laikraštyje. Paaiškinu generolui savo samprotavimus, ir klausimas buvo baigtas. Tolimesnio Vietinės Rinktinės formavimo eigoje buvo aktualus karininkų šaukimo klausimas. Generolas, skubėdamas į posėdį, savo ranka parašė skelbimo tekstą ir atidavė atatinka-mam štabo skyriui. Atneša man plk. Šova generolo surašytą tekstą ir praneša, kad skelbimas parašytas tokia forma, jog, jo nuomone, skelbti negalima. Su plik. Šovos motyvais teko sutikti. Tačiau generolas nebepasiekiamas, o skelbimas skubus.

Patys perredagavome tekstą ir pasiuntėme spaudai. Ryt dieną skambina generolas:

— “Klausyk, mielasai, man bus be galo nemalonu, jei iš visų Vietinės Rinktinės karių man teks pirmuoju pasodinti j daboklę savo štabo viršininką. Kas perdirbo mano skelbimą?” Paaiškinu, ir generolas su mano paaiškinimu sutinka, mane pateisina.

Tokių faktų buvo ir daugiau. Gal jie smulkūs, gal nereikšmingi bet reikalinga plataus akiračio, reikia viršininkui stovėti virš smulkmenų, visus reikalus spręsti iš esmės, kad jis toleruotų tokius savo valdinio veiksmus. Ne kiekvienas viršininkas su tuo sutiktų.

Antras nė kiek nemažesnis susidūrimas su vokiečiais įvyko — siunčiant į Trakus 303 batalioną. Kaip ir praeitą kartą, siunčiant į Vilnių 306 batalioną, 303 bataliono siuntimas į Trakus buvo su vokiečiais aptartas ir jų aprobuotas. Parengėm reikalingus įsakymus, reikiamu laiku juos batalionui įteikėm. Batalionas pasikrovė Marijampolėje, Kauno stotyje jį pasitiko štabo atstovas ir be jokių incidentų išlydėjo toliau, Trakų link. Atrodė, viskas tvarkoje. Kitą rytą štabe kalbu su bataliono vadu telefonu, ir jis man praneša nuostabių dalykų. Pasirodo, atvykus batalionui į Lentvarį, ten jį sutiko vokietis karininkas iš Rygos ir perdavė Jeckeln įsakymą vykti ne į Trakus, bet į Svyrius. Batalionas turįs Svyrių rajone užimti visą eilę kaimų, kurių dauguma — jau už Lietuvos ribų. Bataliono vadas visokiais būdais mėgina atsikalbinėti, rodo gautus iš štabo įsakymus, bet vokiečio perkalbėti nesugeba. Mėgina jis skambinti į Kauną, bet Kauno centrinis paštas jam atsako, kad nei generolo, nei mano telefono numeriai paštui nežinomi (matyt, eventualiam bataliono vado mėginimui susirišti su generolu arba su manim — vokiečių buvo pasiruošta). Vokietis, kuriam pritrūko kantrybės, duoda įsakymą ešelonui išvykti. Tada bataliono vadas, gen. št. plk. ltn. Šepetys įsako kareiviams apleisti vagonus, išrikiuoja batalioną perone ir vokiečiui pareiškia, kad jis, pildydamas generolo įsakymą, žygio tvarka vyksta į Trakus, o bataliono turtą jie galį, jei norį, vežti į Svyrius . . . Batalionas per naktį nužygiavo į Trakus ir užėmė jam paskirtą rajoną. Traukinys su bataliono turtu atvyko į Trakus tik pietų metu. Bataliono vado pasielgimas buvo griežtas, kariškas. Gen. Plechavičius, visą įvykį patikrinęs, plk. ltn. Šepečiui, už stropų ir tikslų įsakymo įvykdymą, pareiškė viešą padėką Rinktinės vado įsakyme. Kokį įspūdį šis įsakymas padarė vokiečiams, deja, pasakyti negaliu, nes, dėl šio įsakymo (mes gi privalėjom visų mūsų įsakymų nuorašus siųsti Harmui) man su vokiečiais kalbėti neteko. Jie šia tema kalbos nepradėdavo, o aš juo labiau.

Šie faktai mums aiškiai parodė, kad vokiečiai sistemiškai siekia savo tikslo — šiokiu ar tokiu būdu generolą ir jo štabą pastatyti į tokią padėtį, kad jis negalėtų vadovauti savo daliniams. Ir lietuvių tarpe atsirado žmonių, kuriems tikras lietuviškas generolo nusistatymas nepatiko, kurie ieškojo priemonių jį iš Vietinės Rinktinės pašalinti ir pakeisti kitu asmeniu. Ar jie vadovavosi asmeninės karjeros sumetimais, ar buvo taip tampriai su vokiečiais susirišę, kad jiems kito kelio jau nebebuvo, nežinau. Tačiau jau balandžio mėnesio pradžioje mes gavome pranešimą, kad. grupė žmonių buvo susirinkusi posėdžio, kuriame nutarta prašyti vokiečius, kad pakeistų Vietinės Rinktinės vadovybę. Šio posėdžio pasėkoje, vokiečiams jų buvo įteiktas memorandumas (įteiktas jis buvo Harmui), kuriame nurodoma, kad VietinėsRinktinės vadovybė, atstovaudama grynai lietuviškus interesus, deda pastangas vien tik savajai kariuomenei formuoti, vokiečių interesais nesidomi, mobilizaciją pravesti žada, bet jos paskelbimą vilkins kaip galima ilgiau; o jei ją ir paskelbs, tai praves tokiu būdu, kad ji neduotų jokių rezultatų. Vietinės Rinktinės vadovybė mananti, jog vokiečiai visvien karą pralaimėsią ir, esą, jau atėjęs laikas susirūpinti, kaip vokiečiais atsikratyti. Toliau tame memorandume buvo nurodoma, kad naujoji vadovybė garantuoja sėkmingai pravesti mobilizaciją ir suformuoti tuos pagelbinius tarnybos dalinius, dėl kurių formavimo Vietinės Rinktinės vadovybė vis surandanti tiek daug kliūčių.

Kad šitas pranešimas parodė tai, kas tame posėdyje buvo nutarta, mes turėjome progos įsitikinti, kada Jeckeln, suimant generolą ir mane, išdrožė mums prakalbą. Visi tie kaltinimai, kuriuos primesdavo mums to memorandumo autoriai, Jeckeln’o beveik tais pačiais žodžiais buvo pakartoti. Pagaliau vienas to posėdžio iniciatorių, po mūsų suėmimo, priėmė Vietinės Rinktinės likučius. Kaip jam pasisekė išpildyti vokiečiams duotąjį žodį mobilizacijai pravesti — visiems yra žinoma: mobilizacijos rezultatas buvo lygus nuliui.

(Bus daugiau)

Mūsų tradicinis

KARYS—

mūsų pareiga, garbė

ir pasididžiavimas!