Graži tu mūsų, Brangi Tėvyne...
MŪSŲ JAUNIESIEMS
Z. G-TIS
Lietuva, brangi mano tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai.
Graži tu savo dangaus mėlyne,
Brangi, nes daugel vargų patyrei.
Maironis
Giedodami Zauerveino parašytą giesmę — Lietuviais esame mes gimę — dažnai pamirštam, kad lietuviu gimti yra daug lengviau, negu juo būti. Pamirštam savo gimtojo krašto — Lietuvos gamtos grožį, meilę ir pareigą. O tas kraštas tikrai Aukščiausiojo apdovanotas nepaprastu gamtos grožiu. Graži Lietuva ir mūsų literatūroje.
Poetas vyskupas A. Baranauskas “Anykščių Šilelyje” atskleidžia nuostabiai puikią Lietuvos gamtos grožio dalį. Vaižganto Napalys prieš Lietuvos gamtos grožybę, kaip prieš dievybę, eidamas pro rugių lauką—-nusiima kepurę. Tautos pranašas Maironis “Pavasario Balsuose”, Krėvė “Dainavos šalies Senų žmonių Padavimuose”, ir kiti rašytojai poetai savo kūriniuose atskleidžia Lietuvos nepaprastą, savitą gamtos grožį. Tačiau to stebuklingo gimtosios žemės grožio neapsakė savieji gausūs poetų, rašytojų raštai. Kenčiančios Lietuvos, kurioj šiandien juoda ir tamsu, gamtos grožis liks neišsemiamas kūrybos šaltinis visiems laikams, ne tik mums, Lietuvos vaikams, bet ir prašalaičiams, pekeleivingiems svetimiesiems.
☆
Žymus anglų rašytojas, daugelio knygų autorius E. C. Davies, kuris daug keliavo po Lietuvą, Latviją ir Estiją, kada jos buvo dar nepriklausomos, apraše, savo kelionių įspūdžius ir nuotykius 330 psl. knygoje — “A Wayfarer in Estonia, Latvija, and Lithuania”. Rašytojas Lietuvai paskyrė beveik pusę tos knygos, kurioje Lietuvos gamtos grožis ir visas jos paveikslas įdėtas, tarsi, į auksinius rėmus.
Vartau šią knygą D. Britanijoj, Keighley miesto bibliotekoj. Gražu akims, malonu širdžiai. Viskas taip sava, artima, miela. Akys, lūpos, širdis bučiuoja kiekvieną knygos puslapį. Kiek daug anglas rašytojas pažįsta Lietuvą, jos istoriją, žmones. Jis žino, tai, ko kartais mes lietuviai nežinome. Žmogus rausti iš gėdos, kalbėjęs, kad apie Lietuvą nėra raštų ir knygų kitomis kalbomis. Raštų ir knygų apie Lietuvą, ypač apie jos gamtos grožį ir garbingą praeitį, yra daug. Vien anglų kalba savo rankomis varčiau jų rašytojų apie Lietuvą daugiau kaip 20 knygų, bet tai tik pusė, o gal ir tos nemačiau.
Rašytojo E. C. Davies knygoje Lietuva yra gyva artojo prakaite, piemenėlio dainoj, vyturėlio čirenime, prie kelio stovinčiame kryžiuje, šieną vartančios mergaitės dainoje, lakštingalos suokime, raibosios gegulės kukavime ...
Plaukdamas garlaiviu Nemunu, autorius meistriškai aprašinėja jo krantus, su piliakalniais, pilių griuvėsiais, bažnytkaimiais, miesteliais, sodybomis, sužymėdamas visas jų istorines smulkmenas. Pasiekęs Jurbarką autorius sušunka: “Kaip gražu,neištveria mano širdis!”
Lankydamasis Zarasuose, E. C. Davies rašo: Ežerų ežerėliai, su neapsakomo grožio salomis, salelėmis. Deimantu spindi laukai, pievos. Ten dirba nudegusių veidų, malonaus žvilgsnio, skaisčios sielos žmonės lietuviai. Ežerų vandenyse, kaip sidabro veidrodžiuose, atsispindi sodybų šešėliai. Šilai, miškai, miškeliai, pilni riešutų, uogų, grybų, paukščių balsų. Lakštingalų, rašytojo nuomone, Lietuvoj ištisi būriai, o šių paukštelių čiulbėjimo esą negalima žodžiais aprašyti. Lietuviškos sodybos paskendusios puikiuose soduose, kurie kvepia medumi, vaisiais, pilni dūzgiančių bitučių.
Tokių vaizdų pilna Lietuva. Šešupė, Šventoji, Neris, Nevėžis, Trakai, Panerių kalnai, Palanga, saulės spinduliuose skęstanti Nida, Neringa, — sako knygos autorius.
Lankydamasis Kaune, Vytauto Didžiojo Karo Muziejuje, aprašo, kaip į jį žiūri Kęstučio ir Birutės paveikslai, ir jis prisimena jų meilę ant aukšto kalno, prie jūros, Palangos miestelyje. Karo Muziejaus vakarinės apeigos ir vėliavos nuleidimas jį taip paveikęs, kad jis jų neužmiršiąs visą gyvenimą.
Knygoje, kaip kokioj enciklopedijoj, gausu žinių apie Lietuvos žmones, jų papročius, tikybą, miestus, žymesnius miestelius, kaimus, ežerus, piliakalnius. Prie plačios Lietuvos istorijos santraukos pridėtas Lietuvos žemėlapis, su sostine Vilniumi.
Knygoje skaitome, kaip korikas Muravjovas atėmė iš lietuvių ne tik žemę, turtą, trėmė juos į Sibirą, bet jis atėmė iš mūsų tautos ir patį brangiausią turtą — spaudą. Didžiausias spaudos draudimo meto draudžiamųjų lietuviškų raštų ir knygų platinimo slaptasis organizatorius, tas atkaklusis, be pastovios gyvenamosios vietos, didis lietuvis Jurgis Bielinis, parnešęs ant savo pečių apie 2000 pūdų draudžiamosios literatūros, lyg koks pranašas tą kurčią lietuvių tautos naktį iš visos sielos gelmių šaukė: “Kaip lietaus lašas, nuolat lašnodamas, prakala akmenį, taip ir mes su savo raštais pakirsime burliokų šaknis Lietuvoj”. Įvyko stebuklas, tauta, pasmerkta žūti, nežuvo, bet prisikėlė iš mirties ir vergovės patalo.
E. C. Davies knyga mus visus gražina į namus, į Lietuvą, į jos gamtos grožybes, kur šiandien juoda ir tamsu, kur Stalino vergovė, tūkstantį kartų žiauresnė už buvusio caro. Dabartinis laikotarpis iš mūsų tautos pareikalavo tiek kraujo aukų, kaip niekada amžių būvyje. Tačiau lietuvių tauta dabar tiki savoprisikėlimu taip pat, kaip niekada. žmogžudžiai anksčiau ar vėliau patys susiranda atatinkamą galą.
Lietuviškos ir viso pasaulio jautresnės akys ir širdys jau numato ir nujaučia, kad gal netolimą vieną pavasarį kelsis laisvos Lietuvos gamtos grožybės, o jos padangėje pakils Šventoji Laisvės Ostija. Mes šiuose puslapiuose esame pasirengę paskelbti visam pasauliui: “Namo, laisvos šalies, laisvi vaikai! .. .”
V. AUGUSTINO NUOTR.
RAUDONĖS PILIS
Iš leidžiamos Lietuvos vaizdų knygos
