Iš II pasaulinio karo dienoraščio

 

V. VAIDUTIS

1940 m. birželio 15 d.

Vokiečių armijos užimtos Vakarų fronte, šia proga naudojasi Rusija. Neramios žinios apie artėjančią mūsų valstybinės nepriklausomybės pabaigą, lyg Damoklio kardas, kybo ant mūsų galvų.

Suskamba telefonas. Kalba Vilniaus pasienio policijos baro viršininkas Liauda-Liaudanskis. (Jo vedybų žiedą radau Vilniaus Lukiškių kalėjime 1941 m. vasarą...)

—    šiandien apie 10 val. bolševikai prie Barvoniškių peržengė sieną ir išstatė lauko artileriją, nukreiptą į mūsų pasienio sargybas. Ką manai daryti?

—    Tuč tuojau važiuokime į Šumską ir patikrinkime padėtį vietoj. Po 25 min. būsiu jūsų būstinėje.

—    Lauksiu.

Apie 14 val. atvykstame į Šumską. Pirmas vaizdas: ūkininkai, apgulę visas krautuves, perka druską, degtukus, žibalą, žodžiu, viską, ką tik galima už pinigus gauti.

Iš vieno buto girdžiu radijo garsiakalbio pranešimą:

—    16 val. vyriausybė paskelbs nepaprastai svarbų pranešimą....

Nuvykstame prie sienos. Per žiūronus, matome, kad sovietai mūsų pusėje laiko parengtyje artileriją, gal laukdami kokio netikėto pasipriešinimo.

Grįžtame į Šumską. Iš dulkių debesio išnyra gražus automobilis, su KAM ženklais. Lyg Judas pabučiavimu pasirengęs išduoti Kristų, savo adjutanto lydimas, iš mašinos išlipa gen. Vitkauskas.

1940 m. birželio 22 d.

Palangoje nėra nei gyvos dvasios, nors saulė kaitina, ir vasarojimo sezonas lyg jau būtų prasidėjęs. Toliau, kur akis vos gali siekti, Baltijoje matyti patruliuoją Sovietų karo laivai.

—    Grįžk tuojau į Kauną, —ateina griežtas įsakymas iš plk. M.

Galvoju, ar jau galas, ar dar ne...

1941 m. kovo 15 d.

Pavasarojančioje Rytprūsių gamtoje dar nebūtų galima jausti artėjančios audros, bet kai ku rie ženklai kalba patys už save. žvelgiu į ankstybo ryto gatvę. Ilgas kopėčias pasistatę, prie elektros žibintų dirba vyrai. Taip, jie ruošia aptemdymą, kurio ligi šiol visuose Rytprūsiuose buvo menkai bojama.

—    Žinai, naujieną, — džiaugiasi grįždamas iš darbo geras pažįstamas (dabar jau ilsisi bavarų žemėje), — ant celiuliozės fabriko stogų ir šalia tiltų jau išstatyta priešlėktuvinė artilerija! Visi prūsai baisiai susirūpinę ir kai kurie spėja, kad...

1941. IV. 22.

Sugriebiu okupuotoje Lietuvoje leidžiamą organą “Tarybų Lietuvą” 1941. IV. 20. Ten pažodžiui parašyta: “š. m. balandžio mėn. pirmomis dienomis į Abo (Turkų) uostą atplaukė ir išsikrovė viena vokiečių šarvota motorizuota artilerijos divizija.

Ši žinia dar labiau sustiprina viltį, kad gal nepertolimas į Tėvynę grįžimo kelias. Galvoju, kad ta pati Elnių divizija, kuri dar prieš savaitę buvo užkimšusi kelią, vedantį iš Rytprūsių į Klaipėdą...

1941. V. 27.

Sovietai nepaprastai sustiprinę Lietuvos-Vokietijos sienos apsaugą. Jau kelios savaitės, kaip beveik joks perbėgėlis nesirodo šioje pusėje. Tik vakar vienas sovietų sargybos komandierius, nušovęs kelis pasienio enkavedistus, perbėgo į Vokietiją, sekdamas paskui vieną repatrijantę, kovo mėn. išvykusią į Vokietiją.

Dabar jau nėra jokios abejonės, kad greitai prasidės..

Visu pasieniu, prieš svarbesnius taškus Lietuvoje, pvz., Tauragė, jau stovi išrikiuoti toli šaudą pabūklai, o prie pagrindinio plento, vedančio į Šaulius, Rygą, visuose ūkiuose pilna karių...

1941. VI. 14.

— Tremia žmones iš Lietuvos! Veža jaunus, senus, moteris ir vaikus, — pasakoja vienas žaliukas žemaitis. Jis su 7 vyrais, gelbėdamiesi ištrėmimo, sunaikinę rusų pasienio sargybą Naumiesčio (Tauragės) apylinkėje, praėjusią naktį perbėgo į Vokietiją. Jie pasakoja, kad žymus kiekis rusų kariuomenės naktimis lenda į miškelius, slėpdamiesi nuo žmonių akių. Jie tvirtina, kad veža mokytojus, šviesesniuosius, giliau susipratusius patrijotus, o taip pat ūkininkus ir darbininkus.

Čia prisimenu 1940 m. gegužės mėn. pradžjioe prie Ašmenos perbėgusio į Lietuvą vieno lenko pasakojimą:

“Lenkų trėmimas į Rusiją, prasidėjęs 1939 m. gruodžio mėn. palietė visą inteligentiją, visus “ščelcus”, net ligi eigulio imtinai...” Ir tikrai: sovietinės Azijos pašto antspaudas įrodo jo žodžių teisingumą. Bet tai, taip pat reiškia, kad kiekviena be karo užsitęsusi diena ir valanda reiškia lietuvių tautos ištrėmimą iš savo gyvenamų sodybų.

1941. VI. 22.

Jau vakar, šeštadienį, buvo beveik aišku, kad žygis prieš “amžinąjį sąjungininką” turi prasidėti kiekvienu momentu. Tą patį tvirtina slaptas “Europa Revolution” radijo siųstuvas. Jis skaičiuoja rusų ir vokiečių jėgas, išsirikiavusias nuo Juodųjų jūrų ligi Baltijos...

Staiga, ankstyvo ryto tylą pradeda drumsti grėsmingi lėktuvų motorų garsai, kurie protarpiais virsta galingu orą virpinančiu kaukimu.

3,05 ryto, lyg atsakydami į motorų sutartinę, rytuose už 15-20 km nuo mūsų miesto prabyla artilerijos pabūklai. Tai reiškia, kad dabar prasidėjo tai, ko labiausiai Rytprūsių gyventojai bijojo. Vis daugiau ir plačiau, lyg neregimos jėgos verčiami, atsidaro langai ir per juos išsineria iš miegų pažadintų, vienmarškinių moterų, vaikų ir senių galvos. Jie bailiai žvelgia į Rytus.

Atsukau radijo priimtuvą. Berlynas skelbia, kad netrukus, pavaduojąs fiureri propagandos ministras J. Goebels paskelbs vokiečių tautai svarbų pranešimą.

Apie 5-tą val. ryto jis prabyla, kad “gindamiesi nuo užpuolimo, vokiečiai pradėję karą prieš komunizmą”, o 5,30 val., vos šį atsišaukimą paskaičius, ant X miesto prie Nemuno jau krito pirmosios rusų bombos. Rusų lėktuvai atsirado taip staiga, kad net priešlėktuvinė apsauga nesuspėjo sirenomis įspėti gyventojų apie gresiantį pavojų. Mieste panika— kokios man dar neteko matyti. Sumišę žmones kalba, kad esama sužeistų ir užmuštų. Balsiai koliojama priešlėktuvinės apsaugos tarnyba. Tačiau aš neturiu laiko, kad laisvai galėčiau stebėti visus šiuos vaizdus. Reikia važiuoti į ten, iš kur dažnai negrįžtama...

Po pirmojo bombardavimo, nors dar tik 7,30 vai. ryto, geležinkelio stotis pilna baimės apimtų žmonių. Jų didžiumą sudaro moterys ir vaikai, šiaip taip įsigrūdu į vagoną, kuriame tekalbama apie bombardavimą ir prasidėjusį karą su Rusija.

Vėlai naktį pasiekiu Suvalkų trikampį. Iš čia su vienu daliniu man reikės vykti per pietinę Lietuvą. Jaučiu, kaip širdis plaka vis smarkiau:    pagaliau baigsismano pirmosios tremties dienos ir galėsiu grįžti į savo gimtuosius namus, į tėviškėlę...

Pakelėje, kuri pilna judančios į rytus kariuomenės, iš fronto pusės prasilenkiame su auto ligoninėmis, kurios pilnos sužeistų rusų ir vokiečių karių.

Vakaro žaroje, tolimuose horizontuose kyla į dangų gaisrų pašvaistės. Ten dega Lietuvos sodybos ir miesteliai. Tiktai naktis ir miškas paslepia mano alkanas akis, trokštančias mintimis išbučiuoti tėvų žemę.

Vėlai naktį, baigiantis karo dienai, surandu guolį palapinėje. Esu labai pavargęs, bet sieloje taip lengva ir šviesu, nes žinau, kad rytoj pasieksiu namus, be kurių esu vargingiausias žmogus pasaulyje.

(Bus daugiau)