Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTINIŲ ORGANŲ NESUTARIMAI SU ČEKISTAIS IR MĖGINIMAI RIBOTI KAI KURIUOS JŲ VEIKSMUS

Nesutarimų tarp partinių funkcionierių ir čekistų buvo, tačiau jie nebuvo antagonistiniai. Ir vieni, ir kiti gerai suprato, kad jie vieni be kitų negali funkcionuoti. Abi okupacinės valdžios pagrindinės jėgos buvo gerai įsisąmoninusios, jog jos yra valstybinės partinės diktatūros, kuri buvo įvardijama kaip proletariato diktatūra, o gyventojams pateikiama kaip sovietų valdžia, dvi nepakeičiamos ir neatskiriamos dalys. Tiek įvairaus tipo čekistinių žinybų, tiek įvairaus lygio partijos komitetų veikla Stalino laikotarpiu buvo taip glaudžiai susijusi, kad kartais būdavo sunku suprasti, kur buvo partijos komitetų, o kur NKVD (MVD), NKGB (MGB) ar „Smeršo“ smogikų veiklos sritys.

Partinių ir čekistinių tikslų bei metodų vienovę bene geriausiai rodo 1946 m. gruodžio 7 d. A. Sniečkaus ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos pasirašyta direktyva, nusiųsta partijos apskričių komitetų sekretoriams ir MVD bei MGB apskričių skyrių viršininkams. Tos direktyvos pagrindinė mintis - kariuomenės operatyviniai smūgiai ir - dar svarbiau -partizanų būrių demoralizavimas. Nurodoma, pasitelkus įvairius vietinius autoritetus (Lietuvos kariuomenės karininkus, gydytojus, kunigus, žurnalistus ir t. t.) gyventojams susirinkimuose įrodyti pasipriešinimo „fašistinę“ prigimtį ir neperspektyvumą. Aiškinama, jog reikia veikti per gimines, raginant, kad miške esantys vyrai pasiduotų ir atgailautų. Tam tikrais atvejais, jei suimtieji „banditai“ sutiktų viešai pareikšti atgailą ir demaskuoti kitus „banditus“ susirinkimuose, siūloma propaguoti net jų paleidimą. Kartu nurodoma, remiantis žemės įstatymu, konfiskuoti visą partizanų šeimų, jų rėmėjų ir buožių turtą ar bent jo dalį. Nurodoma „visiškai konfiskuoti tik suėmus visus šeimos narius, ypač vyrus, neleidžiant jiems išeiti į gaujas“¹. Apskritai dauguma to meto partinių ir čekistinių žinybų dokumentų nepasižymi subtilumu, bet šis itin ciniškas ir demagogiškas.

NESUTARIMŲ PRIEŽASTYS. Šiokie tokie tų dviejų okupacinės valdžios galios svertų nesutarimai kildavo dėl įvairių priežasčių. Svarbiausia priežastis tikriausiai buvo ta, kad nebuvo aiškiai apibrėžtos tų dviejų institucijų kompetencijos ribos. Nors oficialiai komunistų partija buvo pripažįstama pagrindine jėga, lemiančia Sovietų Sąjungos, kartu ir Lietuvos, valdymą bei ūkio plėtrą, iš tikrųjų čekistai daug kur kišosi ne tik į politinius, bet ir į ūkinius procesus. Taigi kova dėl valdžios, dėl įtakos sferų buvo viena svarbiausių nesutarimų priežasčių. Nesutarimų kildavo ir dalijantis prisiplėštą represuotų asmenų turtą. Objektyviems nesutarimams pagrindo teikė ir tai, jog čekistai ir partijos komitetai turėjo šiek tiek skirtingus veiklos laukus, nors jų veiklos sritys ir buvo glaudžiai susijusios. Partijos komitetai, be viso kito, turėjo rūpintis ir ūkiniais reikalais, ekonomika. Nors tuo metu nevisiškai buvo aišku, ko daugiau jų rūpestis davė Lietuvai - naudos ar žalos, visgi gyventojų noras po karo vargų gyventi geriau davė rezultatų. Pažengta į priekį, ypač miestuose: pradėta statyti fabrikai, mokyklos, gyvenamieji namai. Taigi partijos komitetai buvo suinteresuoti darbinga gyventojų nuotaika, jų noru ramiai dirbti, išlaikyti šeimas ir t.t. Tuo tarpu čekistai (kaip žinome, beveik visi jie buvo atvykę iš Rusijos) į lietuvius žiūrėjo kaip į priešus ir manė, kad kuo daugiau jų bus sunaikinta, tuo jų šaliai - Sovietų Sąjungai - bus geriau. Daugeliu atvejų kaltumo ir nekaltumo klausimai jiems buvo antraeiliai, svarbiau buvo lietuvį kaip nors „likviduoti“ — nušauti, pasodinti į kalėjimą ar ištremti.

Kaip matysime iš vieno kito pavyzdžio (tokių pavyzdžių yra ir kituose šios knygos skyriuose), tam tikrą vaidmenį partijos komitetų ir represinių žinybų santykiuose vaidino ir nacionalinis klausimas. Šio klausimo kilmė buvo dvejopa. Partijos komitetai tiek savo sudėtimi, tiek dvasia irgi buvo rusiški, tačiau apskritai jie buvo lietuviškesni už įvairius čekistų skyrius ir poskyrius. Paprastai apskrityse, vėliau - rajonuose tretieji ir ketvirtieji partijos komitetų sekretoriai būdavo lietuviai, dažnai net nebuvę karo metu Rusijoje (pirmasis sekretorius būtinai turėjo būti perėjęs gyvenimo Rusijoje mokyklą, kur buvo įsitikinta ne tik jo visišku atsidavimu komunizmo idėjoms, bet ir absoliučiu paklusnumu sovietų valdžiai ir komunistų partijai). Vienas kitas jų dar tebeturėjo išsaugoję kažką iš krikščioniško ar tautinio mokymo, kurio buvo gavę šeimose ar mokyklose. Vis dėlto dauguma šių sekretorių, jausdami, kad jais nevisiškai pasitikima, iš kailio nėrėsi norėdami įtikti okupantams ir taip išlikti prie valdžios ir kartu prie gėrybių stalo. Tautinis antagonizmas stipriausiai pasireiškė ne idėjose, o kovoje dėl postų. Ateiviai rusai buvo užėmę visas pelningiausias vietas ir komunistuojantys lietuviai jautėsi esą nustumti į šalį. Tai, jog lietuviams komunistams itin rūpėjo rusų užimtos vietos, labai išryškėjo 1953 m. kovo-birželio mėn., kai Sovietų Sąjungą faktiškai valdė L. Berija, kuris savo valdžią stengėsi išlaikyti keldamas į valdžios postus sovietinių respublikų nacionalinius kadrus.

Šiek tiek raštingesni komunistai suprato, jog visuotiniu teroru gyventojus galima priversti paklusti, bet vien jėga neįmanoma pasiekti, kad šalis daugmaž normaliai funkcionuotų. Jie siekė, kad okupantų ir vietinių kolaborantų teroras nebūtų per smarkus, kad būtų nubrėžtos ribos čekistų siautėjimui ir savivalei. Vienas svarbiausių čekistams keliamų reikalavimų buvo toks: šaudyti ir suiminėti tuos, kurie tikrai priešinasi okupantams, o ne visus paeiliui be atrankos. Partijos komitetai pageidavo, o LKP(b) CK griežtai reikalavo, kad visiems okupacinės valdžios veiksmams - šaudymams, deginimams, suiminėjimams, išbuožinimams ir trėmimams - būtų galima pritaikyti klasių kovos ir kovos su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais kriterijus.

Nesutarimų kildavo ir todėl, kad ne tik sovietiniai darbuotojai (kurių dalis taip pat buvo komunistų partijos nariai), bet ir žemesnio lygio partiniai darbuotojai negalėjo jaustis saugūs. Įtarti dėl kokių nors, dažniausiai praeities, klaidų, o kartais ir dėl čekistų noro įrodyti savo viršenybę, jie bet kada galėjo būti suimti. Po pernelyg įžūlių išpuolių partiniai funkcionieriai ėmė skųstis A. Sniečkui, o šis privertė SSRS NKVD-NKGB įgaliotinį Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenką 1945 m. liepos 21 d. per VC išsiuntinėti NKVD ir NKGB apskričių skyriams ir operatyviniams sektoriams direktyvą. Joje rašoma: „Pastaruoju metu pastebėta atvejų, kai atskiri NKVD-NKGB skyrių viršininkai suima atsakingus apskričių ir valsčių aparato darbuotojus, nepranešdami apie tai Lietuvos KP(b) apskričių komitetų sekretoriams; tai yra neteisinga ir kai kuriose vietovėse sukelia įvairius klaidingus aiškinimus. Siūloma: 1. Ateityje suimant ką nors iš apskričių, miestų ar valsčių aparatų atsakingų darbuotojų, būtina pranešti partijos apskrities ar miesto komiteto pirmajam ar antrajam sekretoriams, perspėjant juos, kad neatskleistų, kokios medžiagos turima apie suimti ketinamą asmenį. 2. Jeigu kurio nors atsakingo darbuotojo suėmimas yra įvykdytas operatyviniais sumetimais (slaptas pašalinimas, verbavimas, agentūrinė kombinacija ir t.t.) arba bendros operacijos procese, tokiu atveju sekretorius reikia informuoti po įvykdytos operacijos, pasibaigus agentūrinei kombinacijai arba po to, kai asmenys pagal suimtojo parodymus pašalinti“².

Beje, priversti pasirašyti tokią direktyvą I. Tkačenką tikriausiai nebuvo lengva, nes jis čekistus laikė aukštesniais už partines institucijas. Tai ypač gerai matyti iš jo elgesio 1944 m. gruodžio 15 d. vykusiame Vilniaus aps. partiniame susirinkime, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK 1944 m. spalio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos TSR partinės organizacijos politinio darbo trūkumų ir uždavinių“. Generolas paskambino į partinį susirinkimą, kuriame dalyvavo ir 26 čekistai, iškeikė to susirinkimo organizatorius necenzūriškais žodžiais, sakydamas, kas leido į susirinkimą kviesti čekistus, ir įsakė jiems palikti susirinkimą. Apie tą incidentą VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininką M. Suslovą informavo partijos Vilniaus aps. komiteto pirmasis sekretorius Nikita Fedorenka³.

Apskritai per visą stalininį laikotarpį (nors nuo 1948-1949 m. daugelyje apskričių buvo pasiektas sutarimas), jei tik partijos komitetai turėdavo savo požiūrį, partiniai funkcionieriai kartkartėmis su čekistais konfliktuodavo. Kartais tai būdavo pavienis nesutarimas, o kartais - ištisų nesutarimų grandinės. Vienas tokių nesutarimų įsiplieskė 1947 m. Kretingos aps. Šios apskrities partijos komiteto pirmasis sekretorius V. Maksimavičius, kalbėdamas LKP(b) CK XV plenume, vykusiame tų metų lapkričio 27 d., išvardijo 4 valsčius, kuriuose emgėbistai mušdami, prievartaudami, rinkdami duokles elgiasi „blogiau kaip banditai“. Kai čekistų elgesį norėta svarstyti partijos apskrities komiteto biure ir su padėtimi supažindinti visas apskrities partines organizacijas, MGB AS viršininkas A. Vichrevas užprotestavo, sakydamas: „Žinote, šitaip elgtis negalima, tai kompromituoja MGB organus“⁴.

PARTIJOS KOMITETŲ IR REPRESINIŲ ŽINYBŲ NESUTARIMAI. Labai dažnai nesutarimai kildavo, kai čekistai peržengdavo visas leistinas ribas (o jos buvo labai plačios) ir pažeisdavo vadinamąjį sovietinį (kai kur rašoma „socialistinį“ ar „revoliucinį“) teisėtumą. Apie tuos pažeidimus LKP(b) CK biuro nariai, ypač A. Sniečkus, neblogai žinojo. Duomenis apie tai gaudavo iš partijos komitetų, tikrinti siunčiamų LKP(b) CK brigadų ir pavienių CK darbuotojų, o ypač daug — iš įvairių prokuratūrų. Duomenų gausumu, gana blaivia padėties Lietuvoje analize, kaip minėta, išsiskyrė Lietuvos pasienio apygardos karo prokuroro S. Grimovičiaus (nuo 1950 m. - justicijos pulkininkas) pranešimai. Jis taip pat mėgindavo priversti čekistus kovoti tik su „kaltaisiais“.

Pirmieji komunistų ir čekistų nesutarimai atskleisti SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje I. Tkačenkos 1945 m. rugpjūčio 18 d. rašte VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko pavaduotojui F. Kovaliovui. I. Tkačenka rašė nesutinkąs, kad biuro posėdyje būtų svarstomas klausimas „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų“ tokia forma, kokia jis pateiktas projekte. Anot jo, ne tik NKVD ir milicijos darbuotojai, bet ir prokuratūra, sovietiniai partiniai aktyvistai pažeidinėja sovietinį teisėtumą. Antra, NKVD ir milicija iki rugpjūčio 15 d. teismui buvo atidavusi 213 savo darbuotojų, 140 atleidusi. Tuo tarpu prokuratūra ir sovietiniai partiniai aktyvistai esą nieko nedarė, kad nubaustų savo kaltuosius⁵.

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistų nusikaltimus išreiškė, tiesa, gana vėlai, A. Sniečkus, 1950 m. sausio 10 d. LKP(b) CK XII plenume pasakęs tokią mintį: „Dėl kiekvieno tarybinio teisėtumo pažeidimo MGB organai turi atsakyti partiniams organams taip, kaip partijos narys, tarybinis pilietis dėl tarybinio teisėtumo pažeidimų atsako atitinkamiems organams. Čia nuolaidų negali būti“⁶. Deja, šitaip kalbėti A. Sniečkus išdrįso tik po to, kai Maskvoje eilinį kartą pradėta riboti čekistų veiklą. Iki tol jis ne kartą buvo sakęs, jog čekistai neklysta: jei žmogų suėmė, vadinasi, jis kaltas.

Apskritai 1944-1946 m. tik LKP(b) CK biuras kartais drįsdavo stipriau priekaištauti pavieniams provincijos čekistams dėl jų veiklos, pažeidžiančios sovietinį teisėtumą. Tik pamažu įsidrąsino partijos apskričių komitetai, dar vėliau - valsčių komitetai. Ilgą laiką apie įvairius pažeidimus ir nusikaltimus partijos komitetai tik pranešinėdavo LKP(b) CK, o patys mažai ką drįsdavo daryti. Niekada neabejota apskritai represinių organų darbo tikslingumu. Puolami buvo tik pavieniai čekistai, niekada nebuvo liečiama jų „darbo“ esmė.

Atvykę į Lietuvą čekistai stengėsi leistinais ir neleistinais būdais praturtėti, juo labiau kad dauguma jų buvo įsitikinę, jog rizikuodami savo gyvybe turi tokią teisę. Vienas iš pusiau legalių būdų buvo pagalbinių ūkių kūrimas. Iš tų ūkių čekistai gaudavo beveik visus maisto produktus, išskyrus cukrų ir druską. Pagalbinių ūkių kūrimas buvo pasiekęs tokį mastą, kad A. Sniečkus ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas 1945 m. vasario 10 d. išsiuntinėjo direktyvą, kurioje nurodė, jog neleistina gyvulius NKVD pagalbiniams ūkiams imti ne tik iš „nusikalstamo elemento“, bet ir iš valstiečių; tą galima daryti tik vykdomiesiems komitetams priėmus atitinkamus sprendimus, o pagalbinius ūkius galima sudaryti tik prie NKVD apskričių skyrių, valsčiuose jų kurti nevalia. Partijos sekretoriams nurodyta padėti tuos ūkius įkurti⁷. Viena iš priežasčių, vertusių riboti čekistų ūkinę veiklą, be abejo, buvo ta, jog bijota, kad paskendę ūkiniuose reikaluose čekistai menkiau kovos, neturės tam laiko. Tačiau tokių direktyvų poveikis buvo gana menkas. Čekistai (kaip ir partiečiai) norėjo, kad už riziką ir įtemptą darbą gautų bent gerą materialinį atlygį. Todėl ne vien į savo pagalbinius ūkius, bet ir tiesiai sau iš žmonių ėmė ką norėjo ir kiek norėjo. Retas drįsdavo tam pasipriešinti. 1945 m. vasarą partijos Tauragės aps. komitetas svarstė NKVD Kvėdarnos VP viršininką už tai, kad jis nurodė valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui Sabučiui rinkti jam maistą, o šis pavedė tą daryti apylinkių pirmininkams⁸. Beje, tokia praktika - duoklės rinkimas aukštesniems partiniams sovietiniams pareigūnams - gyvavo iki okupacijos Lietuvoje pabaigos 1990 m. Dažniausiai kolūkiams buvo paskirstyta kam, ką, kiek ir kuo moka (mokėdavo dažniausiai natūra - mėsa, miltais ir pan.). A. Sniečkaus padėjėjas M. Moskvinas 1945 m. antroje pusėje rašė partijos Utenos aps. komiteto pirmajam sekretoriui P. Kutkai apie tai, kad, LKP(b) CK žiniomis, Anykščių įgulos viršininkas Žilkovas nuolat iš valstiečių reikalauja degtinės, jos negavęs muša žmones, iššaudo jų gyvulius. Panašiai elgiasi ir NKVD VP viršininkas Zubkovas. Prašė ištirti ir, jei pasitvirtins, svarstyti partijos komitete. Po kurio laiko P. Kutka atsakė, jog Žilkovą pulko vadovybė suėmė ir atidavė teismui, o Zubkovas yra sužeistas⁹.

V. Tininis teigia, kad A. Sniečkus nesutarė su dauguma LSSR čekistų vadovų, ypač su SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniu Lietuvoje I. Tkačenka, LSSR MGB ministru D. Jefimovu ir MGB ministru P. Kapralovu. Tie nesutarimai, be abejo, buvo povandeniniai, šiaip jau stengtasi demonstruoti represinių organų ir partinių institucijų tikslų, darbų ir metodų vienovę, o valdingam A. Sniečkui apskritai buvo sunku sutarti su bet kuo, kas rodė savarankiškumą. Principinių jo nepritarimų čekistų veiklos metodams sunku įžvelgti, nors čekistų vadai jam retsykiais mėgino įgelti.

Drauge su SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotoju B. Kobulovu ir SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotoju A. Apolonovu 1945 m. birželio 11 d. L. Berijai ir V. Merkulovui skirtame rašte I. Tkačenka apkaltino LKP(b) CK aparatą, kad nevykusiai organizavo laiško Stalinui pasirašymą, apie jį partijos apskričių komitetams pranešė tik telefonu ir pasitenkino išsiuntinėję į apskritis laiško tekstą. Apskrityse tas darbas irgi buvo pavestas antraeiliams darbuotojams. „Dėl neatsakingo vietinių partinių organizacijų požiūrio ši priemonė daugelyje Lietuvos rajonų buvo sužlugdyta“. Beje, jau po LKP(b) CK VII plenumo, vykusio 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., tiems patiems komisarams adresuotame rašte (tiesa, jame rašoma tik apie padėtį Alytaus aps.) I. Tkačenka rašė, jog „tarybiniai partiniai darbuotojai taikstosi su nacionalistais ir jiems pataikauja“¹⁰.

Kad čekistai nepasitikėjo ne tik apskritai Lietuvos žmonėmis, bet net ir lietuviais komunistais, rodo B. Kobulovo frazės, pasakytos neeiliniame LKP(b) CK VII plenume. Jis kalbėjo: ,,VKP(b) CK rugpjūčio 15 d. nutarimas dėl Lietuvos komunistų partijos uždavinių iškelia naujus uždavinius, kurie turi Lietuvos komunistų partiją perauklėti Lenino—Stalino mokymo pagrindu. [...] Drg. Suslovo prašymu tarybinės žvalgybos vadas drg. Berija komandiravo čia vadovaujančius čekistus, davęs jiems atitinkamą kiekį kariuomenės. [...] mes imsimės visų nuo mūsų priklausančių priemonių, kad artimiausiu metu būtų įvykdytas drg. Berijos reikalavimas pribaigti Lietuvoje banditus“¹¹.

Tame plenume kalbėjęs I. Tkačenka neužsiminė, kad jo (kaip ir M. Suslovo) pranešimai į Maskvą daugiausia ir paskatino VKP(b) CK priimti antrą nutarimą dėl padėties Lietuvoje. Tiesa, jis pasakė, kad buvo blogai organizuotas laiško Stalinui pasirašymas, kritikavo Alytaus aps. vykdomojo komiteto pirmininką Palevičių ir žemės ūkio ministrą J. Laurinaitį (pirmajam priskyrė žodžius: „Tarybų Sąjungoje žmones marina badu, o verčia dirbti kaip jaučius“, dar neva kalbėjęs, jog būdamas evakuacijoje Rusijoje buvo taip ištinęs nuo bado, kad pradėjo nebepažinti žmonių; o ministras neva kalbėjęs, jog sovietų valdžia apdėjo valstiečius didesniais mokesčiais negu jie buvo vokiečių ar Smetonos laikais; dar apkaltino, kad jis globoja antisovietinius elementus, kurių išvardijo šešis). I. Tkačenka entuziastingai pritarė J. Paleckio ir kitų iniciatyvai, kad patys aktyvistai, pasitelkę naujosios valdžios rėmėjus, nelaukdami kariuomenės, paėmę ginklus, „asmeniškai likviduotų gaujas“¹².

Partinių funkcionierių ir čekistų santykius kai kuriose apskrityse 1945 m. atskleidžia dokumentai. 1945 m. vasarą Marijampolėje lankęsis LKP(b) CK organizatorius S. Petrovas rašė: „Santykiai tarp partijos apskrities komiteto ir NKVD skyriaus nenormalūs, glaudaus darbo ryšio nėra. NKVD AS viršininkas Bandurovskis laiku neinformuoja partijos komiteto apie banditų išpuolius, o partijos komiteto sekretoriai vis neprisirengia apsvarstyti Bandurovskio elgesio partijos apskrities komiteto posėdyje ir priversti jį laikytis tvarkos“. Tuo pat metu lankęsis Tauragės aps. kitas LKP(b) CK organizatorius Zolinas pateikė pažymą apie kovas su pogrindžiu toje apskrityje. Pažymoje jis rašė: „Santykiai tarp partijos apskrities komiteto ir NKVD skyriaus nenormalūs. NKVD AS viršininkas drg. Ignatjevas laiku neinformuoja partijos komiteto apie gaujų puolimus ir partijos apskrities komitetas apie juos sužino tik iš šalies“. Partijos apskrities komitete nė karto nebuvo išklausytos NKVD valsčių poskyrių viršininkų ataskaitos¹³. Šie abu LKP(b) CK pareigūnai konstatavo, jog tarp dviejų sovietų valdžios grandžių nėra gero ryšio, jie kaltino čekistus, kad šie nepraneša duomenų apie partizanus ir jų puolimus. Kodėl čekistai taip elgėsi - galima tik spėlioti. Tikriausiai jie nepasitikėjo partijos komitetais arba laikė juos nevertais dėmesio. Galėjo lemti ir asmeniški tų žinybų viršininkų nesutarimai bei ambicijos.

1945 m. bene didžiausias konfliktas kilo Alytuje tarp partijos apskrities komiteto ir NKVD AS viršininko Piotro Černyšovo. Partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Matačinskas 1945 m. birželio 9 d. skundė NKVD skyriaus darbuotojus, esą jie nuolat pažeidinėja revoliucinį teisėtumą. Jis teigė, kad jų vadovai nepajėgia arba nenori ištaisyti padėtį. Sekretorius prašė įsikišti LKP(b) CK ir nurodyti LSSR NKVD atsiųsti komisiją čekistų darbui ištirti. LKP(b) CK brigadai Alytaus, Trakų ir Vilniaus aps. atlikus „politinį masinį darbą“, CK sekretoriaus pavaduotojas Elijas Bilevičius 1945 m. liepos 6 d. ataskaitoje A. Sniečkui džiaugėsi, kad daug vyrų legalizavosi, išėjo iš miškų (Alytaus aps. -1800, Trakų aps. — 1600, Vilniaus aps. — 1860 žmonių). Pasak jo, „miške liko tik tie, kuriuos galima priversti jėga, tačiau NKVD-NKGB neturi žinių apie juos. Gyventojai skundžiasi valdžios savavaliavimu. Partijos Alytaus aps. komitetas kaltina NKVD skyriaus viršininką drg. Černyšovą tiesiogiai nuolaidžiaujant neteisėtiems veiksmams. Partijos komitetas priėmė nutarimą šiuo klausimu, jis pasiųstas į LKP(b) CK ir, kaip teigiama partijos komitete, jokių padarinių nėra“. Visgi tiek partijos komiteto, tiek ypač LKP(b) CK pastangos turėjo padarinių - 1945 m. liepos mėn. P. Černyšovas iš NKVD skyriaus viršininko pareigų buvo atšauktas. Partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Matačinskas LKP(b) CK sekretoriui M. Junčui-Kučinskui adresuotame rašte pasidžiaugė, kad LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas atšaukė apskrities skyriaus viršininką, kurio byla turėjo būti svarstoma partijos komitete, bet jis į komitetą kviečiamas nė karto neatvyko. Alytiškis sekretorius prašė P. Černyšovo neskirti į kitas pareigas tol, kol jo byla komitete nebus peržiūrėta, nes jis gėrė, savavaliavo, grobė turtą ir t.t.¹⁴ Ko gero, tai buvo pirma didelė partinių institucijų pergalė prieš čekistus. Beje, kai P. Černyšovas buvo nuėjęs į vykdomąjį komitetą tvarkyti čekistų maisto reikalų, užmiršęs atsargumą vykdomojo komiteto pirmininkas Palevičius pratrūko: „O kaip jūs mane Rusijoje maitinote? Davėte po 400 gramų duonos ir taip numaitinote, kad žmogaus nebuvo galima pažinti“. Po to, kai apie tokius samprotavimus LKP(b) CK plenume prakalbo I. Tkačenka, Palevičius buvo atleistas iš darbo, o vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju paskirtas čekistas Klimkevičius¹⁵.

Partijos Rokiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Paradauskas 1945 m. įvardijo nepasitikėjimą kaip svarbiausią priežastį, dėl kurios, jo nuomone, nėra ryšio tarp represinių žinybų ir partijos komitetų. Jis teigė, kad NKVD AS viršininkas Ivanas Nikitinas nenori dirbti su vietiniais kadrais, jais nepasitiki ir reikalauja atsiųsti naujų, taip pat reikalauja, kad vietiniai darbuotojai susirašinėtų tik rusiškai¹⁶. Beje, ir šis viršininkas buvo atleistas iš pareigų ir net pašalintas iš MVD sistemos. Tai įvyko tik po pusantrų metų - 1947 m. vasario mėn., apkaltinus jį tuo, kad pažeidinėjo socialistinį teisėtumą, suimdavo žmones be prokuroro sankcijos ir juos kankindavo¹⁷. Tautinio nepasitikėjimo klausimą 1945 m. vasarą kėlė tuometinis Radijo komiteto prie LSSR MT pirmininkas J. Baltušis. Pranešime LKP(b) CK sekretoriui K. Preikšui apie tautinį klausimą Kauno m. jis apibūdino padėtį šiuo atžvilgiu kaip netragišką, tačiau pripažino, jog tam tikrų reiškinių esama. Pasak J. Baltušio, kai Kauno m. buvo rengiamasi atlikti visuotinį gyventojų patikrinimą, Kauno komendantas Chrustjevas pasakęs: „Mes paslaptį išlaikysime, o štai šitie „nesuprantu“ mus išduos“, ir ranka parodė į išrikiuotus milicijos mokyklos kursantus lietuvius¹⁸.

Domėjimasis čekistų reikalais sukeldavo jų įtarimą. Į Zarasus nusiųstas tirti partijos apskrities komiteto pirmojo sekretoriaus A. Mėlynio reikalų LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo pavaduotojas Povilas Olekas ataskaitoje rašė, kad A. Mėlynio santykiai dėl giminių ir kitų reikalų su antruoju sekretoriumi I. Kulibabinu ir NKVD darbuotojais yra įtempti. Esą A. Mėlynis pats viską mėgina išsiaiškinti, todėl „valstybės saugumo organų darbuotojai kalba, kad „partijos apskrities komitetas nori mums iškasti duobę“¹⁹.

1946 m. vasario 22 d. vykusiame LKP(b) CK biuro posėdyje buvo konstatuota, jog nepasitvirtino buvusio NKGB Lazdijų AS viršininko Stepano Pavelkovo ir dabartinio NKGB AS viršininko I. Dolženkos spec. pranešimas apie tai, kad apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas J. Ivašauskas turi ryšį su „banditais“. Nutarta „priimti domėn“, kad pirmasis atleistas, o I. Dolženka bus atšauktas. Pažymėtina, kad tuos čekistus gynė ministras D. Jefimovas, apkaltinęs J. Ivašauską daugybe nusikaltimų: esą jis slepia savo brolį „banditą“, dalija pogrindžiui vykdomojo komiteto blankus, pataria darbuotojams vengti tarnybos RA ir t.t.²⁰ Matyt, tiek vietiniams partiniams funkcionieriams, tiek LKP(b) CK biurui teko nemažai pasistengti, kad apgintų savo nomenklatūrinį žmogų. Abu čekistai iš tiesų buvo atleisti iš pareigų Lazdijų aps., bet kitose apskrityse tokias pat pareigas ėjo dar visus metus. Beje, Lazdijų aps. pagal Stalino laikotarpiu joje dirbusių NKGB—MGB skyrių viršininkų skaičių yra rekordininkė: per 9 metus joje pasikeitė net 9 viršininkai. Daugumoje tų apskričių, kuriose pasipriešinimas okupantams buvo ypač smarkus - Alytaus, Biržų, Kauno, Mažeikių, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės ir kt. — per tą laikotarpį yra pasikeitę po 6—7 skyrių viršininkus, bet Lazdijų rekordo niekas nesumušė. Nelengva buvo čekistų viršininkų duona tose įnirtingai besipriešinančiose apskrityse, nors, kita vertus, tik vienetai jų buvo apskritai pašalinti iš represinių organų už nemokėjimą dirbti arba nuteisti už ypač didelius nusikaltimus. Beveik visi būdavo perkeliami į kitą apskritį toms pačioms pareigoms.

1946 m. pabaigoje LKP(b) CK biuras svarstė klausimą „Dėl politinės padėties Kaišiadorių apskrityje“ ir konstatavo, kad bijodami partizanų dauguma apylinkių pirmininkų gyvena valsčių centruose. Tačiau nutarime daugiausia dėmesio skirta MVD AS viršininko Vasilijaus Šorochovo ir partijos komiteto santykiams. „MVD AS viršininkas Šorochovas neteisingai elgėsi partijos apskrities komiteto atžvilgiu, nevykdė jo nurodymų, neįsiklausė į neteisingų veiksmų kritiką. Tą neteisingą praktiką buvo perėmę ir kai kurie MVD valsčių poskyrių viršininkai“. Priekaištauta, kad partijos apskrities komiteto sekretoriai V. Maksimavičius ir Titovas nepaėmė į savo rankas vadovavimo kovai su „gaujomis“, nesiėmė priemonių pašalinti MVD ir MGB skyrių darbo trūkumus ir neteikė jiems pagalbos. Nutariamojoje dalyje rašoma, jog MVD skyriaus viršininkas pripažino savo klaidas, bet pagrasinta, kad jeigu jas kartos - „bus atleistas iš darbo ir patrauktas griežton partinėn atsakomybėn“* l. ²¹. Matyt, MVD skyriaus viršininkas perprato elgesio su partijos komitetu taisykles, nes Kaišiadoryse dirbo iki 1950 m. antrosios pusės. LKP(b) CK biuras, priimdamas tokius sprendimus (jie būdavo išsiuntinėjami į visas apskritis), stengėsi parodyti, kas apskrityse yra viršesni. „Nusodinti“ apskričių čekistus LKP(b) CK mėgino ne kartą.

1947 m. nemažas konfliktas tarp represinių organų ir partijos komiteto kilo ir Telšiuose. Tos apskrities partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Baščiulis tų metų rugsėjo 1 d. nusiuntė raštą A. Sniečkui, kuriame rašė, jog turima žinių ir dokumentų, įrodančių, kad MGB skyriaus darbuotojai suima žmones ir sulaiko be pagrindo, juos muša ir iš jų tyčiojasi. Partijos apskrities komitetas nori viską detaliai ištirti ir kaltininkus nubausti partinėmis ir valstybinėmis bausmėmis. Pasak jo, atvykusi MGB komisija apie patikrinimo rezultatus partijos komitetui nepranešė. Sekretorius prašė A. Sniečkų pavesti specialiai partinei komisijai, dalyvaujant MGB atstovui, ištirti visas „savivales“, kurios vyksta MGB apskrities skyriuje²². Neaišku, kuo tas konfliktas baigėsi, kitų dokumentų apie jį nepavyko užtikti, o MGB AS viršininkas F. Dusis Telšiuose dar dirbo apie metus.

Nacionalinis klausimas ir tarp pačių čekistų tai šen, tai ten vis iškildavo. Rusai net lietuviais čekistais nepasitikėjo, o lietuviai, nuėję išdavysčių keliu, manė, jog jie verti didesnio pasitikėjimo. LSSR MGB ministras P. Kapralovas 1949 m. balandžio 26 d. rašė A. Sniečkui, jog ištirtas MVD Lazdijų AS viršininko Bronislovo Mitkaus pareiškimas, kad juo kaip lietuviu nepasitiki MGB AS viršininkas Valerijanas Aleksejevas, nes laiku nepranešė apie būsimą trėmimą. P. Kapralovo teigimu, tai buvo padaryta laiku, kovo 21 d., kai tik buvo gauta šifruota telegrama²³. Beje, tai, kad B. Mitkus nežinojo apie rengiamus trėmimus, rodo jo ir jo žinybos prastą darbą. Paprastai iš įvairių požymių Lietuvos gyventojai beveik neapsirikdami nustatydavo, kada reikia laukti trėmimų.

Kaip matyti iš kai kurių aprašytų atvejų, čekistai, partiniams organams juos „užsipuolus“, jausdavosi neteisingai nuskriausti: atseit rizikuodami gyvybe jie gina partinius funkcionierius nuo pogrindžio, o šie priekaištauja jiems dėl smulkmenų. Štai ką apie padėtį Tauragės aps. 1947 m. liepos 2 d. A. Sniečkui rašė LKP(b) CK atsakingasis organizatorius Pikinas. Tų metų gegužės 18 d. partijos apskrities komiteto biuras nutarė sukurti operatyvines čekistines grupes kovai su kiekviena „gauja“ atskirai. Kiekvienai grupei priskyrė po biuro narį politiniam darbui tarp gyventojų vykdyti. Tačiau, pasak Pikino, ši priemonė nevykdoma, o apskrityje buvo įvairių įvykių, iš kurių žymiausi tokie: MGB AS operatyvinis įgaliotinis Golubcovas nušovė moterį už tai, kad ši atsisakė su arkliu traukti jo mašiną iš griovio. Eržvilko milicijos operatyvinis įgaliotinis Toliušis su 5 stribais iššaudė Steponaičio šeimą, iš viso 5 žmones, tarp jų 2 metų kūdikį. Šie ir kiti čekistų „darbai“ buvo svarstomi apskrities partiniame susirinkime. Iš MGB skyriaus darbuotojų jame niekas nekalbėjo, o skyriaus viršininko pavaduotojas Dmitrijus Rožkovas sekretoriui Zolinui pasakęs: „Jūs savo pranešimu įžeidėte tarybinę žvalgybą“ ²⁴.

Sprendžiant iš kai kurių dokumentų, partiniai funkcionieriai gerai perprato čekistų veiklos metodus, bet tik labai retai drįsdavo, norėdavo ar galėdavo jų veiksmus sustabdyti. Vienas iš tokių dokumentų yra kandidatės į partijos narius, vieno Kauno viešbučio vedėjos Onos Karpauskienės byla. J. Paleckis 1948 m. rugsėjo 20 d. parašė raštą A. Sniečkui, kuriame rašė, jog Aukščiausiasis Teismas ją išteisino, nes daugumos liudytojų parodymai buvo priešingi tam, kas surašyta jų apklausų protokoluose. „Iš to išeina, - rašė J. Paleckis, - kad arba liudytojams perskaitė viena, o pasirašyti davė kita, arba jie nesuprato, kas jiems buvo perskaityta rusiškai“. Toliau rašė, kad jos tardymo bylą rengtasi perduoti Ypatingajam pasitarimui, bet įsikišus M. Gedvilui ją teisė Aukščiausiasis Teismas. MGB dokumentuose ji - arši „antisovietčikė“. „Karpuvienės byla yra ne pirmas signalas to, kad, matyt, esama mėginimų suklaidinti Ypatingą Pasitarimą pateikiant jam nekokybiškus, o kartais galbūt numatytus šmeižikiškus duomenis“ (kalba netaisyta). J. Paleckio nuomone, ateityje turėtų būti stebima, kad Ypatingajam pasitarimui (teisusiam už akių, kaltinamiesiems ir liudytojams nedalyvaujant) perduodamos bylos būtų nuodugniai peržiūrimos norint įsitikinti, jog jas būtina ten perduoti.

Į šią bylą buvo įsikišęs ir vienas itin aršių reakcionierių D. Šupikovas, tuo metu dirbęs LKP(b) CK kadrų sekretoriumi. Jo rašte LKP(b) CK biurui teigiama, jog O. Karpauskienė buvo pasitraukusi į Sovietų Rusiją, iš ten grįžo 1945-1946 m., šmeižė RA, vyriausybę, MGB; yra sakiusi, kad karo metu iš kalėjimų buvo išleista daug banditų, kurie įstojo į partiją, MVD bei MGB ir dabar ten dirba nešvarius darbus. Pasak jo, būdama viešbučio vedėja, jame elgiasi tarsi nuosavame bute. Ji — buvusi dvarininko įdukra ir t. t. LSSR MT sudaryta komisija ją išteisino, nors partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius K. Gabdankas komisijos išvadų nepasirašė. D. Šupikovo teigimu, jos byla „yra perspėjimas dėl per didelio kai kurių atsakingų respublikos darbuotojų pasitikėjimo“²⁵. Matyt, po to, kai LSSR MT komisija O. Karpauskienę išteisino, prieš M. Gedvilo valią jai buvo sudaryta politinė byla, kurios eigą aprašė J. Paleckis. Jau vien ši byla rodo, kad būta susikirtimų tarp lietuviškos respublikos vadovybės ir čekistų, remiamų vadovaujančiųjų rusų.

Įdomu, kad kartais susikirsdavo du okupantai — partijos sekretorius ir MGB skyriaus ar poskyrio viršininkas. Tikriausiai jų susikirtimo priežastimi būdavo asmeninės ambicijos, bet dokumentuose pateikiamos kitos priežastys. Antai Maskvos statytinis partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius K. Gabdankas 1948 m. LKP(b) CK skundė MGB Kauno m. viršininką plk. I. Rudyką, „su kuriuo neįmanoma dirbti biure“. Pasak sekretoriaus, tas čekistas viską perlenkia, pavyzdžiui, jis teigia, jog iš aukštųjų mokyklų reikia pašalinti pusę studentų kaip „socialiai svetimus ir priešiškus“, įstaigose mato vien priešus ir t. t. Tačiau pats čekistas nepakenčia net menkiausios kritikos ²⁶. Netrukus po šio skundo I. Rudyka buvo perkeltas į LSSR MGB centrinį aparatą Vilniuje. Neaišku, ar tai buvo jo paaukštinimas, ar pažeminimas, nes po kelių mėnesių ir iš ten jis buvo atšauktas ir išvyko iš Lietuvos.

Kaip minėta, represinės žinybos surinkdavo kompromituojančius duomenis ne tik apie „liaudies priešus“, bet ir apie partinius funkcionierius ir prireikus juos panaudodavo. Antai LSSR MGB ministro pavaduotojas A. Leonovas, atsakydamas į LKP(b) CK kadrų sekretoriaus D. Šupikovo paklausimą apie A. Sakavicką, kuris artimai bendravo su partijos Varėnos aps. komiteto pirmuoju sekretoriumi J. Matačinsku, parašė, jog A. Sakavickas vokiečių okupacijos metais dirbo vienos Alytaus dirbtuvės vedėju ir pavogė jos pinigus. J. Matačinskas padėjo jam įsidarbinti Varėnoje restorano vedėju, iš jo gauna maisto produktų ir kartu girtuokliauja²⁷.

1945 m. pavasarį Seinų aps. čekistinė vadovybė rašė LSSR NKVD liaudies komisarui J. Bartašiūnui, jog partijos komitetas visiškai nepadeda „organams“ kovoti su pogrindžiu. Partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Grigonis tik sėdi kabinete, nuo gruodžio mėn. nebuvo išvykęs į apskritį²⁸. Kaip minėta, Lazdijų aps. partiniai funkcionieriai ir čekistai nuolat konfliktavo. Partizaninio karo nesėkmės vertė tas dvi okupacinės valdžios grandis versti kaltę viena kitai ir rietis dėl valdžios.

Neretai nesutarimų kildavo ir pačioje apačioje - valsčiuose. Galima manyti, kad dauguma jų buvo ne tiek principiniai, kiek dėl noro būti vienvaldžiais viršininkais, nors retsykiais galėjo turėti reikšmės ir tautiniai bei pasaulėžiūriniai prieštaravimai. Kai kurie tų nesutarimų atgarsiai užfiksuoti partiniuose dokumentuose.

V. Niunka (tuo metu - LSSR LKT pirmininko pavaduotojas) 1945 m. birželio 28 d. ataskaitoje apie LKP(b) CK brigados darbą Šiaulių zonoje (domėtasi daugiausia legalizacijos klausimais) rašė, jog Telšių aps. birželio pradžioje daugelyje apylinkių sovietinių organų veikla buvo nutrūkusi. Joniškio milicija, laukdama partizanų puolimo, savo būstinę net buvo aptverusi vielų užtvaromis, užbarikadavusi gatvę. Rašydamas apie sovietinių partinių organų darbo trūkumus, V. Niunka minėjo, jog kai kurių vykdomųjų komitetų pirmininkai nesutaria su NKVD žinybų ar milicijos viršininkais. Vykdomojo komiteto visiškai neklauso Joniškio, Kriukų, Kruopių, Žagarės milicija. Pasak V. Niunkos, trūksta bolševikinio budrumo. Atskleidus Šiaulių progimnazijoje veikusią pogrindinę organizaciją, pas jos narius rasti enkavedistų ir partinių darbuotojų sąrašai bei adresai. Partijos Telšių aps. komiteto sargas iš komiteto išnešė du automatus²⁹.

Kitas LKP(b) CK darbuotojas L. Kučinskas, 1945 m. vasarą apsilankęs Suvalkijoje, rašė apie legalizaciją. Ataskaitoje palietė ir vietos valdžios santykius su NKVD pareigūnais. Esą Prienuose NKVD poskyrio viršininkas išsišaukęs vykdomojo komiteto pirmininką bei partorgą ir už jo nurodymų nevykdymą grasinęs jiems areštu. Kortelių biuro vedėjui čekistas liepęs išdalyti 1 tūkst. maisto kortelių, nors buvo gauta 3 tūkst. „Dėl to, bijodami arešto, pirmininkai atsisako dirbti“. Pasak L. Kučinsko, Šakių aps. „[...] apie tarybinį teisėtumą sunku kalbėti. Jo mažai kas laikosi toje apskrityje“³⁰.

LKP(b) CK darbuotoja Marija Kaunaitė, 1945 m. birželio 26 d. apsilankiusi Merkinės apylinkėse, apie NKVD VP viršininką Savostiną rašė, jog jis nesiskaito nei su partorgu, nei su vykdomojo komiteto pirmininku. Kai po partinių darbuotojų surengtų mitingų „banditai“ pradėjo eiti legalizuotis, jis ėmė juos vaikyti, reikalaudamas įvairių smulkių žinių. M. Kaunaitė dar rašė, jog iki to laiko - 1945 m. vidurio - Merkinėje žuvo 18 stribų, t. y. beveik pusė visų ten buvusių stribų ³¹.

Dažnai partijos apskričių komitetai „kaltes“ paskirstydavo vienodai - ir represinėms žinyboms, ir partijos valsčių komitetams. Partijos Kauno aps. komiteto biuras, 1949 m. gegužės 30 d. svarstęs klausimą „Dėl politinės padėties Garliavos valsčiuje“, konstatavo, jog tame valsčiuje nuolat pasirodo atsišaukimų, buvo nušauti 4 kolūkiečiai, o „MVD-MGB valsčiaus poskyriai, partijos valsčiaus komitetas vieni nuo kitų dirba izoliuotai, ryšio tarp jų nėra“. MVD poskyris su pogrindžiu nekovoja, laikosi nuomonės, kad tai ne jo darbas. Nutarime nurodyta, jog norint visa tai išgyvendinti reikia gerinti politinį darbą, stiprinti ginkluotas grupes. Nurodyta surinkti ginklus iš pasyviųjų ir perduoti „geresniam aktyvui“³².

Kaip žinome, įsiplieskus dideliems nesutarimams, vienas kitas čekistas, ypač žemesnio rango, smarkiai nukentėdavo. Taip atsitiko MVD Kėdainių VP viršininkui lljičiovui, kuriam buvo priskirtos visos „nuodėmės“ ir apsileidimas. Tikroji tokio puolimo priežastis tikriausiai buvo ta, kad partizanai tame valsčiuje aktyviai veikė, o tas čekistas buvo įsikūręs visai šalia partinių funkcionierių būstinės. 1946 m. rugsėjo mėn. vykusiame partijos komiteto biuro posėdyje nutarta: „Už nesiėmimą ryžtingų priemonių likviduojant nacionalistinį pogrindį, nekontroliuojamą buožių šeimininkavimą valsčiuje, už pasipūtimą ir nesugebėjimą dirbti su valsčiaus partorgu MVD VP viršininkui drg. Iljičiovui pareikšti papeikimą, perspėjus, kad jei jis nepataisys padėties valsčiuje ir nepagerins santykių su partorgu, bus patrauktas griežton partinėn atsakomybėn“³³. Beje, partorgu tame valsčiuje buvo rusas Chlebopaševas.

Žinoma daug atvejų, kai MVD-MGB valsčių poskyrių viršininkai partijos apskričių komitetų pageidavimu būdavo ne tik perkeliami į kitą vietą (paprastai į kitą tos pat apskrities valsčių), bet ir apskritai pašalinami iš darbo. Tačiau jei aukštesnieji represinių žinybų vadovai to nenorėdavo, partijos komitetams tą padaryti būdavo sunku. Net įsikišus LKP(b) CK darbuotojams, keletą mėnesių nebuvo galima pašalinti iš pareigų MGB Klaipėdos aps. Endriejavo VP viršininko I. Kulikovo. Mat šis čekistas, neturėdamas sankcijų, kaip teigė LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas N. Ščepinas rašte LSSR MGB ministrui D. Jefimovui, užvedė bylą prieš valsčiaus partorgą Glicą, o su ginklu atvedęs valsčiaus komjaunimo sekretorių Liniauską, reikalavo, kad šis liudytų prieš partorgą. Partijos apskrities komiteto biuras nutarė už tai I. Kulikovą perkelti į kitą valsčių, bet MGB AS viršininkas A. Ovčiarovas to nepadarė. Partijos Klaipėdos aps. komitetui buvo nurodyta, kad norint pašalinti ar perkelti MGB poskyrio viršininką, reikia tai suderinti, nes jis priklauso LSSR MGB nomenklatūrai. Maždaug po mėnesio į reikalą įsikišo tuo metu laikinai ministro pareigas ėjęs P. Kapralovas. Jis LKP(b) CK pranešė, jog I. Kulikovas, sužinojęs apie partorgo Glico pasisavintus daiktus, pats ėmęs tą reikalą tirti, apie tai nepranešęs partijos apskrities komitetui. Liniauską, kadangi pats neatėjęs, liepęs atvesdinti dviem stribams. Biure aiškinantis tą incidentą, išaiškėjo, kad ir pats I. Kulikovas yra pasisavinęs daiktų. Ministro teigimu, I. Kulikovo pervedimo reikalas jau išspręstas. Tą užsitęsusį konfliktą užbaigė LKP(b) CK Kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas S. Filipavičius. 1948 m. spalio 16 d. jis parašė LSSR MGB ministro pavaduotojui A. Gailevičiui ir partijos Klaipėdos aps. komiteto sekretoriui Buchmalcevui viską, kas žinoma apie I. Kulikovą. Raštą baigė taip: „Prašau duoti nurodymą MGB Klaipėdos apskrities viršininkui dėl drg. Kulikovo perkėlimo į kitą vietą“ ³⁴.

Partijos Alytaus aps. Daugų vlsč. sekretoriaus ir MGB poskyrio viršininko konfliktas 1950 m. taip pat baigėsi pirmojo naudai. Viskas prasidėjo tada, kai partijos valsčiaus komitetas 1950 m. posėdyje svarstė MGB VP viršininką A. Surkovą (pradinis išsilavinimas, daugelio ordinų ir medalių kavalierius) ir konstatavo, kad jis nevykdo komunistų nurodymų. Priekaištauta, kad A. Surkovas nesaugojo Dvarčėnų apylinkės tarybos, nekovojo su „antikolūkiniais elementais“, 1949 m. gruodžio 25 d. ir 1950 m. vasario 23 d. sužlugdė operacijas, kurių metu žuvo du MGB poskyrio darbuotojai, o partizanai sėkmingai pasitraukė. Už tai partijos Daugų vlsč. komitetas jam įrašė griežtą papeikimą ir prašė apskrities komitetą atleisti jį iš pareigų. Partijos apskrities komitetas šį nutarimą biuro posėdyje atšaukė. Gavęs griežtą papeikimą, A. Surkovas pradėjo rinkti partijos valsčiaus komiteto sekretorių Urboną kompromituojančią medžiagą, surinko 6 pareiškimus ir MGB poskyrio partinėje organizacijoje svarstė sekretorių, įrašė jam papeikimą. Partijos apskrities komitetas atšaukė ir šį sprendimą, A. Surkovą pašalino iš pareigų, nors pripažino, kad ir Urbonas padarė klaidų - protegavo gimines, per daug spaudė žmones, kad stotų į kolūkius ir t. t.³⁵

Partijos komitetų ir represinių žinybų nesutarimai kartais įgaudavo keistų formų. Antai Alytaus aps. Miroslavo vlsč. „Darbo didvyrio“ kolūkio partorgu 1949 m. gruodžio 27 d. buvo paskirtas I. Žerebnovas. Jis turėjo dirbti politinį masinį darbą, bet jo nedirbo. Raginamas sakydavo: „Mane čia pasiuntė ne tam, kad vaikščiočiau po kolūkius; aš dirbu operatyvinį darbą ir jūs negalite manęs panaudoti ne mano pagrindiniame darbe“. Partijos apskrities komiteto biuras 1950 m. kovo 25 d. nutarė pašalinti jį iš partijos ir atleisti iš pareigų³⁶. Be abejo, tas rusas buvo atsiųstas dirbti saugumo agentu, bet kadangi norėjo dirbti tik vieną darbą, nesimaskuodamas kitu, ir nepadėjo partijos komitetui, tai ir buvo to komiteto pašalintas, matyt, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkai. Tikriausiai čekistinė vadovybė jo darbą taip pat ne per geriausiai vertino, antraip būtų jį gelbėjusi.

Represinių žinybų ir partijos komitetų požiūris į kai kuriuos įvykius šiek tiek skyrėsi. MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas 1952 m. rugpjūčio 30 d. parašė gana ilgą raštą LSSR MGB ministrui P. Kondakovui apie Vėlinių šventimą Kauno centrinėse kapinėse prie paminklo 1918-1920 m. kovose žuvusiems Lietuvos kariams. Ten kauniečiai rinkdavosi nuo sovietų valdžios „atkūrimo“ 1940 m. ir giedodavo religines bei patriotines giesmes. 1950 m. spalio 2 d. paminklą buvo apsupę civiliais drabužiais persirengę operatyvininkai, tačiau 400-500 žmonių minia akmenimis pralaužė grandinę ir apie 40 minučių giedojo. 1951 m. paminklas operatyvininkų nebuvo apsuptas, tik stebimas. Apie valandą minia giedojo nacionalistines giesmes, du dalyviai vėliau buvo nuteisti po 10 metų kalėti, 30 pašalinta iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų. J. Sinicynas rašė: „Kelerius metus mes šiuo klausimu informavome partijos miesto komitetą, o 1951 m. — partijos Kauno srities komitetą ir prašėme priimti sprendimą nugriauti paminklą kapinėse, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi“. Jo manymu, artėjant Vėlinėms reikia kreiptis į LKP(b) CK, kad paminklas būtų nugriautas ³⁷. Be abejo, partiniai funkcionieriai tą paminklą nugriauti norėjo ne mažiau už čekistus, bet žinodami kauniečių nuotaikas nesiryžo tokiam žingsniui, laukė patogesnio momento. Paminklas buvo nugriautas po nepaprastai audringų 1956-ųjų Vėlinių. Kiti paminklai Kaune buvo nugriauti labai greitai.

Masinis paminklų griovimas Lietuvoje prasidėjo 1948 m. Apie paminklų griovimo plano sudarymą dar 1945 m. rugpjūčio mėn. LKP(b) CK VII plenume kalbėjo A. Sniečkus. Sovietmečiu, daugiausia stalininiu laikotarpiu, buvo nugriauta ar nuniokota 526 paminklai, skulptūros ar smulkiosios architektūros darbai. Iš jų žinomiausi - 1950 m. Kaune sunaikinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas bei kitos skulptūros Karo muziejaus sodelyje. 1950 m. gegužės 30 d., vidurnaktį, susprogdintas Trijų kryžių paminklas Vilniuje. Tuos barbariškus darbus aktyviausiai dirbo LSSR MT Architektūros valdybos viršininkas 1944-1955 m. Jonas Kumpis-Kumpikevičius, partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius K. Gabdankas 1946—1950 m., to pat miesto vykdomojo komiteto pirmininkas 1947—1950 m. Juozas Maniušis ir Kauno karo muziejaus direktorius 1946-1963 m. Jonas Apuokas-Maksimavičius³⁸.

Apie Vėlines Kaune reikia pasakyti, kad čekistai greitai įvertino tą Lietuvos gyventojų šventę, kurioje religiniai jausmai jungėsi su paprotine pagarba savo protėviams. Dar 1945 m. spalio 13 d. SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka išleido direktyvą visoms čekistinėms pajėgoms Lietuvoje, kurioje nurodė per Vėlines laikyti jas kovinės parengties, sukelti ant kojų visą agentūrą ir t. t.³⁹

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad okupacijos pradžioje ne partiniai funkcionieriai, o čekistai ėmėsi daugelio iniciatyvų iš Lietuvos šalinant nepriklausomybę menančius ženklus arba tautinę savigarbą keliančius simbolius. Vieną iš tokių iniciatyvų, naudodamasis tuo, kad 1946 m. birželio mėn. Vilniuje lankėsi VKP(b) CK brigada, iškėlė LSSR MGB ministro pavaduotojas I. Počkajus, ilgametis 2N valdybos, vadovavusios kovai su Lietuvos partizanais, vadovas. Pažymėtina, kad pažymą „Apie Vilniaus gatvių vardus“ jis įteikė ne tik minėtai brigadai, bet pasiuntė ir SSRS MGB ministrui S. Ignatjevui (matyt, norėdamas pasigirti savo veiklumu bei nuovokumu ir užsitikrinti stipresnę paramą). Beje, ant to rašto, skirto tik ministrui, pieštuku užrašyta: „Sniečkui“. Matyt, nutarta, kad apeiti marionetinį vadovą netinka. I. Počkajaus pranešime rašoma, jog Vilniuje yra daug gatvių, pavadintų kunigaikščių ir buržuazinių veikėjų vardais. Minima: Mažvydas - „kunigas, katekizmo sudarytojas“, Valančius - „vyskupas, publicistas“, Vaižgantas — „kunigas, publicistas“. Apie Lietuvos valdovą Steponą Batorą rašoma, kad jis „vadovavo intervencijai prieš Maskvos valstybę“. Iš viso išvardytos 22 gatvės. L Počkajus rašė: Tuo pat metu Tarybinės Respublikos sostinėje nėra Stalino, Lenino gatvių“⁴⁰. Po to LKP(b) CK biuro nariai ir kiti partiniai veikėjai noriai keitė gatvių pavadinimus. Jie tą būtų darę ir savo iniciatyva, tačiau, matyt, manė, jog politiniais sumetimais reikia dar truputį palaukti.

Šio poskyrio pabaigai tiktų pateikti porą pavyzdžių, kurie gerai rodo, kad partinių funkcionierių ir čekistų nesutarimus gana dažnai sukeldavo turto ir valdžios dalybos. Dėl čekistų godumo ir noro prisiplėšti, ypač trėmimų metu, kildavo nemažai rūpesčių. Štai ką 1947 m. gruodžio 31 d. rašė Lazdijų aps. buvęs LKP(b) CK ir LSSR MT įgaliotiniu MT Kadrų skyriaus viršininkas Bražunis po to, kai iš tos apskrities buvo ištremta 60 šeimų. Jis išvardijo, kas, jo žiniomis, buvo išvogta. MGB Sangrūdos VP viršininkas Filipenka ir MVD skyrius „pasiėmė“ po kiaulę ir veršelį, MGB AS viršininko pavaduotojas — kiaulę, partijos valsčiaus komiteto sekretorius Martynovas - kiaulę, komsorgas Gobarevas - kiaulę, stribai - tris avis. Kai buvo paprašyta visa tai grąžinti, Filipenka atsakęs: „Aš dirbau, todėl turiu teisę gauti“, ir grąžinti atsisakė⁴¹. Reikia turėti omenyje, kad būdavo sužinoma tik apie menką dalį išvogtų daiktų ir gyvulių. Kretingos aps. 7 žmonių biuras 1948 m. rugpjūčio 5 d. svarstė personalinę MGB AS viršininko A. Vichrevo bylą. Mat jis iš konfiskuotų ūkių stribams buvo paėmęs čerpių, sau - pianiną. Bet, kaip matyti iš svarstymo, svarbiausia nesutarimų priežastis buvo ta, kad viršininkas, apeidamas partijos komitetą, LSSR MGB ministrui pranešė apie apskrityje grobiamą turtą. Jam pareikštas įspėjimas ir pagrasinta, kad faktams pasikartojus bus baudžiamas griežčiau. Po kurio laiko MVD AS viršininkas Voroneckas partijos aps. komiteto pirmajam sekretoriui V. Maksimavičiui pranešė, kad per trėmimus A. Vichrevas vogė mažiausiai tris kartus⁴².

DRASTIŠKŲ ČEKISTŲ VEIKSMŲ RIBOJIMAS. Partiniai funkcionieriai lietuviai nebuvo vienodi — vieni buvo radikalesni, pritarė visiems, net patiems drastiškiausiems okupantų veiksmams; mažesnė dalis buvo nuosaikesnė, manė, kad reikia bausti ne visus Lietuvos gyventojus, bet tik tuos, kurie priešinasi okupacijai. Pastarieji stengėsi šiek tiek riboti čekistų savivalę. Tačiau dauguma partinių veikėjų toje savivalėje patys noriai dalyvavo, nes iš to turėjo materialinės naudos, galėjo pademonstruoti kovingus ideologinius įsitikinimus ir atsikeršyti savo tikriems, o dažnai ir išgalvotiems skriaudėjams praeityje. Tokių veikėjų nemažai buvo žemesnėje partinės hierarchijos grandyje. Jie noriai dalyvaudavo vykdant trėmimus, išbuožinimus, „išmušinėjant“ mokesčius, suvarant valstiečius į kolūkius. Tą darė ne vien dėl materialinės naudos ar ideologinių sumetimų, bet ir norėdami įrodyti savo reikšmingumą bei galią.

LKP(b) CK arba jo biure vyravo įsitikinimas, jog būtina griebtis smarkaus teroro. Vis dėlto CK nepritarė ypač drastiškoms čekistų priemonėms ir šiek tiek mėgino juos tramdyti. Dažniausiai tai būdavo daroma ne principingai prieštaraujant savivalei, žmonių skriaudimui, bet motyvuojant tuo, kad netinkami čekistų veiksmai „kenkia tarybų valdžios įvaizdžiui“. Protingesni komunistai suprato, kad nežabotas teroras vienus išgąsdina, o stipresnės natūros žmones skatina priešintis. Apskritai partiniai funkcionieriai, taip pat ir vienas iš liberalesnių - J. Paleckis, pripažino tokią padėtį, kai „aršios klasių kovos sąlygomis“ nukenčia ir niekuo dėti žmonės. Buvo tik šiek tiek stengiamasi, kad tų „niekuo dėtų“ nebūtų labai daug. Kadangi LKP(b) CK biuras iš prokurorų, partijos komitetų, savų darbuotojų pranešimų neblogai žinojo, kas darosi Lietuvoje, ir čekistų veiksmus dažniausiai skatino, tai už pokario metų žudynes pirmiausia yra atsakingas jis.

Tokį neapibrėžtą LKP(b) CK elgesį lėmė ne vien tai, kad čekistai atstovavo griežtai Maskvos linijai, laikėsi jos požiūrio. Įvairių lygių partijos komitetai, ragindami represines žinybas ir net nurodydami joms per mėnesį ar kelis sutriuškinti „nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotas gaujas“, tiesiog vertė čekistus elgtis drastiškai. Per trumpą laiką palaužti tautos pasipriešinimą, išsiliejusį į partizaninį karą, buvo įmanoma tik naudojant beatodairišką terorą.

Neatmestina galimybė, kad vienas kitas partijos funkcionierius čekistų savivalei priešinosi ir dėl to, kad buvo komunistas idealistas, nuoširdžiai tikėjo komunizmo postulatais, skelbiančiais laisvę, lygybę, brolybę. Be abejo, gyvenimo realybė tuos idealistus turėjo prablaivyti, ir jie buvo priversti prisitaikyti. Bet galbūt kai kurių partinių funkcionierių širdyse idealizmas, gėrio ir tiesos troškimas kartais atgydavo.

Kaip minėta, partinių institucijų santykiai su represiniais organais iš pradžių buvo šiek tiek neapibrėžti. Iki 1949 m. nebuvo aiškiai nustatyta, kas LKP(b) CK turi bendrauti su LSSR MGB vadovybe, perduoti jai kad ir partijos apskričių komitetų nutarimus. Kartais tą darė LKP(b) CK Kadrų skyrius, kartais ypatingasis sektorius arba Organizacinio instruktorių skyriaus vadovai ar jų pavaduotojai. Pažymėtina, kad LKP(b) CK skyrių vedėjai LSSR MGB vadovybei rašydavo gana griežtu tonu. Antai LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas N. Ščepinas 1948 m. vasario 12 d. LSSR MGB ministro pavaduotojui P. Kapralovui pranešė, jog buvęs MGB Kretingos operatyvinis įgaliotinis Čiupikovas trėmimų metu vėl apsivogė ir už tai partijos Plungės aps. komiteto buvo pašalintas iš partijos. N. Ščepinas prašė ir tarnybine linija jį nubausti, kad „baigtųsi ta netvarka“. Apie rezultatus prašė pranešti LKP(b) CK. N. Ščepinui atsakė net du ministerijos darbuotojai - ministro pavaduotojas A. Gailevičius ir MGB ypatingosios inspekcijos viršininkas A. Malcevas. Jie pranešė, kad Kulių vyr. operatyvinio įgaliotinio Čiupikovo įvykdyti pažeidimai pasitvirtino ir jis atleistas kaip neatitinkantis einamų pareigų⁴³. LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjui A. Letuliui LSSR MGB ypatingosios inspekcijos viršininkas A. Malcevas rašė, kad grąžina partijos Tauragės aps. komiteto pirmojo sekretoriaus B. Krasausko laišką apie neteisėtus MGB Kvėdarnos VP viršininko A. Vorobjovo veiksmus, ir informavo, jog to viršininko veikla tikrinama. Ant rašto yra A. Letulio rezoliucija: „Ar supažindintas drg. Kapralovas, kodėl nėra jo parašo?“ Kartais į LSSR MGB tuo pačiu klausimu kreipdavosi du LKP(b) CK skyriai. Apie tai, kokių priemonių imtasi prieš moterį išprievartavusį MGB Tauragės AS vyr. operatyvinį įgaliotinį ltn. B. Ischakovą, A. Gailevičiaus klausė LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjas A. Letulis ir LKP(b) CK Kadrų skyrius. A. Gailevičius atsakė, kad minėtas čekistas pašalintas iš partijos ir perduotas teismui⁴⁴.

Kartais norėdama užbėgti partiniams organams už akių ar suvedinėdama sąskaitas su neįtikusiais pavaldiniais, čekistinė vadovybė pati imdavosi iniciatyvos nubausti prasižengusius asmenis. Antai P. Kapralovas 1948 m. rugsėjo 27 d. rašte LKP(b) CK kadrų sekretoriui D. Šupikovui prašė CK biure iškelti klausimą dėl MGB Vilkaviškio AS viršininko Sergejaus Židko atleidimo iš pareigų už suimtųjų kankinimą ar suėmimą be pagrindo⁴⁵. Pplk. S. Židko tą patį mėnesį buvo atleistas iš AS viršininko pareigų, tačiau paskirtas į Vilnių ir iki išėjimo į atsargą 1953 m. 2N valdyboje vadovavo stribų valdymo skyriui. Taigi gal tai ir buvo šioks toks pažeminimas, nes naujos pareigos nebuvo tokios pelningos.

Partinėms struktūroms spausti bet kokias ribas peržengusius čekistus padėjo tai, kad, kaip ir visose sovietinio gyvenimo srityse, čekistų veikloje, ypač tardymo praktikoje, buvo taikomi dvigubi standartai: nors tardant oficialiai buvo leidžiama kankinti tik partizanus ir jų artimiausius bendražygius (ryšininkus ir rėmėjus), tačiau iš tiesų būdavo kankinami beveik visi suimtieji, kurie iš karto neprisipažindavo darę tai, ką jiems inkriminuodavo saugumiečiai. Tokiais atvejais, kai tardomasis būdavo mirtinai nukankinamas arba smarkiai sužalojamas, būdavo galima apkaltinti čekistą (beje, jie turėjo įvairių pasiteisinimų - nukankinus tardomąjį būdavo surašomi fiktyvūs gydytojų liudijimai, neva žmogus mirė dėl širdies veiklos nepakankamumo, pats nusižudė ir t. t.).

LKP(b) CK biuras yra priėmęs ne vieną sprendimą „socialistinio teisėtumo pažeidimų“ klausimais. Partijos Šakių aps. komiteto pirmoji sekretorė Tatjana Jančaitytė ataskaitoje LKP(b) CK apie tai, kaip vykdomas CK biuro 1947 m. birželio 25 d. nutarimas „Dėl tarybinio teisėtumo pažeidimų faktų Šakių aps. Plokščių valsčiuje“, parašė, jog apskrities biuras atleido MGB Plokščių VP viršininką Drugovą, jo pasisavinti daiktai grąžinti gyventojams. Už žmonių mušimą ir kitus nusižengimus taip pat atleistas milicijos viršininkas, o kartu su jais ir partorgas⁴⁶. Matyt, partijos Šakių aps. komitetas, nepajėgdamas įveikti čekistų, pasitelkė LKP(b) CK, arba įsisiautėję saugumiečiai nuskriaudė kurio nors iš sovietinių partinių nomenklatūrininkų gimines ir šie ėmė ieškoti pagalbos Vilniuje.

Apskritai partinių funkcionierių pastangos šiek tiek tramdyti čekistų siautėjimus buvo ribotos jau vien todėl, kad vadinamasis „socialistinis (revoliucinis, tarybinis) teisėtumas“ buvo taikomas tik pagal klasinį požymį. Vadinamieji klasiniai priešai buvo už bet kokio teisėtumo ribų, su jais čekistams buvo leidžiama elgtis, kaip tik tie norėjo.

Kaip minėta, mėginimai riboti čekistų savivalę dažniausiai buvo tik tariami, ne principiniai. Tai buvo kovos dėl valdžios viena iš apraiškų; tikrosios savivalės net nemėginta sutramdyti, nes ji kilo iš marksistinio klasių kovos dėsnio ir iš bet kurio okupanto, pasiryžusio sutramdyti protestuojančius, elgesio. Neretai patys partiniai funkcionieriai savavaliavo ne mažiau už čekistus. Labai dažnai čekistų ir partinių funkcionierių nesutarimus sukeldavo turto dalybos: abi pusės viena kitai pavydėdavo prisigrobtų gėrybių ir imdavo viena kitą skųsti. Pasiskundus vienai pusei, jei tik būdavo tiriama objektyviau, išaiškėdavo, kad ir besiskundžianti pusė yra vienodai apsivogusi.

A. Sniečkui apie padėtį vietose pranešinėdavo ne tik represinių žinybų vadai, LKP(b) CK siųsti inspektoriai bei partijos komitetai, bet ir paskiri partiniai funkcionieriai. Širvintų vlsč. partorgas P. Rastenis 1945 m. lapkričio 3 d. skundė NKVD VP viršininką V. Kozlovą, kuris neva neleidžia apklausti mokesčių nemokėjusių buožių, geria, girtas su stribais išeina į operacijas, ten nieko nenuveikia. Pasak partorgo, V. Kozlovas konfiskuoja žmonių turtą be jokių dokumentų, paskui jį išdalija savo nuožiūra. Artimiesiems buvo atidavęs laidoti partizanų vadą Diką, bet partorgas uždraudė tai daryti. A. Sniečkus, matyt, šį skundą buvo pavedęs tirti vienam iš LKP(b) CK atsakingųjų organizatorių, kuris parašė, jog skundo teiginiai iš dalies pasitvirtino, iš tiesų čekistas geria, nedirba su stribais ir t. t.⁴⁷ Šis skundas - tai tipiškas kovos dėl valdžios ir turto pavyzdys, jame susipynę įvairūs kaltinimai: tiek politiniai, tiek ekonominiai, tiek etiniai. Beje, tai būdinga visam komunistų valdymo laikotarpiui - ekonominiai kaltinimai būdavo sustiprinami politiniais ir atvirkščiai.

A. Sniečkus gaudavo labai keistų skundų ir pareiškimų, kurie atskleidžia to meto atmosferą. Partijos Rokiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Paradauskas jam rašė, jog trumpai 1945 m. liepos-rugpjūčio mėn. Rokiškyje pabuvęs 132-asis PP buvo perkeltas į Marijampolę, o mieste paliko 40-50 vagonų iš Karaliaučiaus krašto atsivežto įvairaus turto (10 lengvųjų automašinų, 30 pianinų, daug stalų, lovų, paveikslų ir kt.). Jam saugoti palikta 60-70 karių. Turtas genda. Prašė ir partijos komitetui iš to turto ką nors duoti⁴⁸.

Utenos aps. Užpalių partorgas 1945 m. rugpjūčio 20 d. rašė A. Sniečkui apie NKVD VP viršininką Romanovą, kad jis girtuokliauja, plėšikauja, surinktą duoklę neša NKVD AS viršininkui. Dažnai nugirdo ne tik stribus, bet ir įgulos karius. Tai išaiškėjus, Romanovas apkaltino stribus, neva jis jiems davęs pinigų produktams nupirkti, bet tie ėmę už dyką⁴⁹.

Gavęs tokius pranešimus, A. Sniečkus užrašydavo rezoliuciją „Ištirti“ arba persiųsdavo represinėms žinyboms. 1947 m. rugsėjo 25 d. jis persiuntė komjaunimo CK laišką, kuriame buvo rašoma, kad Tauragės aps. Batakiuose susimušė MVD ir MGB skyrių viršininkai. Vienas išsikvietė milicininkus, kitas - stribus ir mušėsi miestelio aikštėje. A. Sniečkaus rezoliucija buvo tokia: „Siunčiu Jums Lietuvos KJS CK raštą apie savavaliavimą, kurį vykdo MGB Tauragės apskrities kai kurie darbuotojai, kad būtų ištirta ir imtasi priemonių. Apie rezultatus prašau pranešti“⁵⁰.

LSSR MGB ministras D. Jefimovas 1947 m. rugsėjo 25 d. atsakė į A. Sniečkaus paklausimą apie MGB Kauno AS darbuotojų nusižengimus, mat šie girti dalyvavo trejose muštynėse kaimuose ir Karmėlavoje. Kartu su jais buvęs komjaunuolis Albinas Petrulis pistoletu nušovė apylinkės pirmininką. Ministras pranešė, kad komjaunuolis suimtas, o MGB darbuotojai „bus griežtai nubausti“⁵¹.

LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas 1947 m. pradžioje pranešė A. Sniečkui, jog karo tribunolas nuteisė Želvos operatyvininką A. Smirnovą mirties bausme už dviejų žmonių nušovimą ir kėsinimąsi dar kelis nušauti. Su juo buvęs ir čekistui padėjęs Mykolas Bareikis (matyt, aktyvistas) buvo nubaustas 10 metų kalėjimo⁵². Beje, tokių atvejų, kai čekistai būdavo už žmogžudystes nubaudžiami mirties bausme, buvo gal tik keletas. Tokie sprendimai paprastai būdavo priimami tada, kai čekistų nusikaltimai sukeldavo didžiulį atgarsį.

LKP(b) CK DARBUOTOJŲ PRANEŠIMAI. Vienas iš patikimesnių LKP(b) CK biuro informacijos šaltinių buvo pranešimai, kuriuos jis gaudavo iš specialiai įvairiems patikrinimams į apskritis ir miestus siunčiamų savo darbuotojų. Apsilankę bet kurioje vietovėje, visų CK skyrių darbuotojai rašė ataskaitas, kuriose be specifinių, tik tam skyriui rūpimų dalykų, neretai būdavo paliečiami ir politiniai. LKP(b) CK darbuotojai mažiau prisibijojo čekistų, ne taip kaip vietos partiniai funkcionieriai, kurie beveik visi buvo apsivogę, o tos vagystės čekistams paprastai būdavo gerai žinomos.

Didesnei kompleksinei problemai spręsti į apskritis paprastai būdavo siunčiamos LKP(b) CK brigados, kuriose būdavo ir kitų žinybų atstovų (čekistų vadovybės, inspekcijos, LSSR MT, atskirų ministerijų darbuotojų ir t. t.). Rengiantis CK biure priimti sprendimus apie padėtį kurioje nors apskrityje, prieš tai į tą apskritį būdavo pasiunčiamas bent vienas atsakingas darbuotojas; jo pranešimas ir sudarydavo LKP(b) CK biuro nutarimų pagrindą.

1945 m. birželio 15-25 d. Kėdainių aps. dirbusi LKP(b) CK 5 žmonių brigada savo pranešime rašė, jog būtina „nuodugniai patikrinti saugumo organų (NKVD, NKGB) kadrus, tuoj pat atsikratyti nevykėlių, nusikaltusius griežtai nubausti, kad gyventojai pajustų, jog tarybų valdžia gina žmonių reikalus, nes dabartiniu metu žmonės faktišku tarybų valdžios atstovu laiko saugumo organus“. Esą gyventojai saugumiečiais labai skundžiasi, bet pavardžių nemini, net apskrities prokuroras atsisakė pateikti faktus ir pavardes, nes „prisibijo NKVD organų keršto“⁵³. Pakeisti saugumo darbuotojus lyg ir buvo racionalus pasiūlymas, tačiau į jį buvo menkai atsižvelgiama. Nors dauguma čekistų buvo įtartini net ir psichikos sveikatos atžvilgiu, jų pakeisti beveik nebuvo kuo. Iš Rusijos čekistų srautas nedidėjo, o lietuvių, kurie sutiktų dirbti savo tautiečių budeliais, buvo labai nedaug.

Provincijoje lankęsi LKP(b) CK darbuotojai pranešdavo apie įvairius, kartais gana tragiškus įvykius. Antai E. Bilevičius 1945 m. gruodžio 28 d. rašė A. Sniečkui, jog yra įtarimas, kad iš susirinkimo grįžtantys Krekenavos aktyvistai stribų buvo apšaudyti tyčia (per tą apšaudymą vienas žmogus žuvo, kitas buvo sunkiai sužeistas), o stribams vadovavo NKVD VP darbuotojas Volkovas⁵⁴.

Labai daug duomenų apie čekistų ir partinių funkcionierių santykius Tauragės aps. 1945 m. pabaigoje-1946 m. pradžioje bei aktyvistų vagystes A. Sniečkui pateikė LKP(b) CK Kadrų skyriaus sektoriaus vedėjas N. Karpis. Jis paminėjo apie 20 „revoliucinio teisėtumo“ pažeidimo atvejų. Kai kurie iš jų tokie. MVD Šilalės VP viršininkas vyr. ltn. Timofejenka 1946 m. sausio 10 d. buvo suėmęs valsčiaus partorgą Ziberką ir apygardos rinkimų komisijos pirmininkę gimnazijos direktorę Doveikienę. Partijos apskrities komitetas jam už tai pareiškė griežtą papeikimą, o MVD perkėlė jį į kitą darbą. MVD poskyryje minėtiems sulaikytiesiems viršininkas sakęs, kad jis yra „valsčiaus šeimininkas ir turi teisę juos suimti“. 1945 m. gruodžio 2 d. MVD Gaurės VP viršininkas vyr. ltn. Oseninas du kartus sumušė partorgą Bystrovą. Iš partijos jis pašalintas tik 1946 m. gegužės mėn., kai įsikišo LKP(b) CK brigada, o iki tol klausimas net nebuvo svarstomas.

N. Karpis konstatavo, kad masiškai išvagiamas konfiskuotas turtas. 1945 m. spalio mėn. Šilalės vlsč. buvo konfiskuoti 22 „banditų“ ūkiai, 1946 m. vasario mėn. - dar 13 ūkių, o aprašytas tik 7 ūkių turtas. Spalio 15 d. maisto kombinato partorgas Gregeras, veikęs kaip partijos apskrities komiteto įgaliotinis, Šilalės vlsč. partorgas Ziberkas, valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Trapas konfiskavo „banditinį“ Macaičio ūkį, ir „didelės vertės turtas buvo beveik visas išgrobstytas“. Be minėtų pareigūnų, turtą grobė ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Butkus⁵⁵. Taigi pagal šį pranešimą išeitų, jog čekistai smurtavo prieš partinius funkcionierius, o šie be perstojo vogė. Iš tiesų vogė abi valdžios šakos, turto buvo tiek, kad užtekdavo ir vieniems, ir kitiems, o dėl valdžios kartais kovodavo tarpusavyje.

A. Sniečkaus padėjėjas A. Petrovas 1947 m. parengė pažymą apie padėtį Panevėžio aps. Jis rašė, jog birželio 21d. partijos apskrities komiteto biuras priėmė nutarimą „Dėl kovos su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo gaujomis sustiprinimo“, bet po to nieko nedarė. Apskrityje siautėja stribai, muša niekuo dėtus žmones, vagia, ypač Pumpėnų vlsč., kurio milicijos viršininkas Gorbanas yra vienas iš mušeikų ir vagių⁵⁶.

Aukštas pareigas einantys partiniai funkcionieriai kartais drįsdavo suabejoti čekistų darbais. P. Olekas (tuo metu - LSSR MT pirmininko pavaduotojas), pasiųstas, matyt, LKP(b) CK ir MT įgaliotiniu 1947 m. pabaigos trėmimams, ataskaitoje A. Sniečkui ir M. Gedvilui rašė, jog Šakių aps. buvo numatyta ištremti 51 „banditų ir jų rėmėjų“ šeimą. Peržiūrėjus jas kompromituojančią medžiagą nustatyta, kad tos medžiagos 14 šeimų per mažai, todėl jos kol kas neištremtos. Ištremtos 37 šeimos, kurioms ir specialiųjų bylų prokuroras davė sankcijas⁵⁷.

PARTIJOS KOMITETŲ NUTARIMAI IR BAUSMĖS ČEKISTAMS. Ir partijos komitetai kartais priimdavo gana griežtus nutarimus prasižengusių čekistų atžvilgiu. Ne vienas čekistas po tų nutarimų būdavo perkeliamas į kitą vietą arba net atleidžiamas iš darbo. Tačiau dažniausiai tie nutarimai būdavo formalūs; galima manyti, kad konkretūs čekistai apie jiems išsakytus priekaištus kartais net nesužinodavo. Priėmus skambiais žodžiais suformuluotą nutarimą, neretai viskas likdavo po senovei.

Kovodami dėl valdžios, partijos komitetai ir čekistai naudodavo įvairias priemones. Seinų aps. prokuroras Živatkauskas rašė partijos apskrities komiteto sekretoriui apie tai, kad NKGB AS viršininkas S. Pavelkovas jam sakęs, jog suims jo padėjėją Stabingį, o vėliau, 1945 m. sausio mėn. jau pasakęs, jog pareikš Stabingiui padėką už antisovietinės organizacijos atskleidimą. Prokuroro nuomone, NKGB AS viršininkas jam keršijo. Po šio pranešimo, matyt, sekretorius J. Grigonis tyrė S. Pavelkovo veiklą ir tų metų vasario 3 d. apie jį rašė LKP(b) CK, kad jis verčia, grasindamas suimti, su juo gyventi A. G., ją mėginęs išprievartauti. Tą patį mėginęs padaryti ir su juo atsisakiusiai gyventi S. M. Sekretorius prašė per atitinkamas instancijas visa tai ištirti ⁵⁸.

Vienas pirmųjų sekretorių, prabilęs apie čekistų nusižengimus, buvo partijos Rokiškio aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Paradauskas. 1944 m. rugpjūčio 1 d. jis LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjui D. Šupikovui atsiuntė pranešimą, kuriame prašė uždrausti „Smeršui“ suiminėti gyventojus, nes tai daroma be jokios atrankos. „Smeršas“ nuo rugpjūčio 10 iki 15 d. perdavė NKVD apie 100 suimtųjų, kuriuos visus reikėjo paleisti, nes jie buvo suimti be pagrindo. Jo nuomone, suiminėti turi NKVD ir NKGB⁵⁹. Beje, iš tiesų vien dėl „Smeršo“, kariuomenės kontržvalgybos organo, kaltės Lietuvoje netrukus po karo buvo suimta daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, kurių byloms išnagrinėti trūko tardytojų. Tie žmonės be teismo 1944-1945 m. buvo siunčiami į lagerius ir ten ilgai - iki kelerių metų - laukdavo bylos nagrinėjimo. Daug žmonių, nesulaukę teismo, lageriuose žuvo. Vienas kitas, nesugebėjus įrodyti kaltės, buvo paleisti. „Smeršas“ suiminėjo buvusius aktyvesnius Šaulių sąjungos, įvairių politinių partijų narius ir šiaip bet kuriuos žmones, jeigu Lietuvos valstybės arba vokiečių paliktuose dokumentuose rasdavo duomenų apie, čekistų supratimu, kenksmingą veiklą arba jei žmogų koks nors aktyvistas ar agentas įskųsdavo.

Įdomią bylą 1946 m. sausio 3 d. svarstė partijos Kėdainių aps. komitetas. Tąsyk iš partijos buvo pašalintas j. ltn. R. Isakovas, Šėtos vlsč. operatyvinis įgaliotinis, už tai, kad per Kalėdas 3 dienas gėrė pas vieną moterį, paskui vertė apylinkės pirmininką atvežti jai malkų, panaikinti prievoles ir t. t. Pirmininkui nepaklusus, išsitraukė pistoletą ir privertė bučiuoti jam rankas. Biuro posėdyje nutarta „[...] pavesti [...] perduoti Isakovą karo tribunolui“⁶⁰.

Gana painią istoriją Gargždų vlsč. 1947 m. kovo 5 d. posėdyje nagrinėjo partijos Kretingos aps. komiteto biuras. Svarstymas prasidėjo nuo stribo Tomkaus, kuris, dalyvaudamas žmonos laidotuvėse, buvo partizanų nušautas. Kadangi valsčiaus valdžia vasario 12-17 d. „girtuokliavo su kunigu“, niekas to stribo neieškojo. Radę sušalusį kūną, vietoje jį atitirpinę, stribai savo „kolegai“ nupjovė kojas, kad tilptų į karstą. Kojas pjovė MGB poskyrio darbuotojas Lavrentjevas. MGB skyriaus viršininkui nurodyta jį iš darbo atleisti ir atiduoti teismui. Kad būtų svariau, padėtis valsčiuje pripažinta „kraštutinai nepatenkinama“, partijos valsčiaus komitetas ir MGB žinybos apkaltintos, jog „neatsikratė svetimų elementų“. Mat kooperatyve, pieninėje, vaikų darželyje ir kitose įstaigose dirbo žmonės, kurie įvardyti kaip partizanų ar vokiečių rėmėjai⁶¹.

1947 m. balandžio 2 d. LKP(b) CK biuras svarstė, kaip vykdomas VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimas, tiksliau - ta jo dalis, kurioje kalbama apie „socialistinio teisėtumo pažeidimus“. 1948 m. rugpjūčio 27 d. LKP(b) CK biurui priėmus nutarimą „Dėl priemonių toliau kovojant su teisėtumo pažeidimais respublikoje“, beveik visose apskrityse buvo svarstomi sovietinio teisėtumo pažeidimai. Partijos Marijampolės aps. komiteto biuras dar 1947 m. rugpjūčio 2 d. svarstė tuos „pažeidimus“ ir nutarė po vieną MVD ir MGB valsčiaus poskyrio viršininką perkelti į kitus valsčius, o MVD Gudelių VP viršininką Savilovą už nuolatinį girtuokliavimą, žmonių mušimą ir neteisėtus suėmimus pašalinti iš partijos ir atleisti iš darbo. Prašė LKP(b) CK patvirtinti tą sprendimą ⁶².

Partijos Trakų aps. komiteto biuras taip pat svarstė LKP(b) CK biuro 1948 m. nutarimą minėtu klausimu ir konstatavo, kad MVD-MGB žinybų darbuotojai apskrityje yra įvykdę keletą nusikaltimų, taip pat nužudymų. Priimtame 10 paragrafų nutarime rašoma: „Įpareigoti apskrities prokurorą drg. Melničenką, MVD viršininką drg. Keriną, MGB viršininką drg. Krainovą kas mėnesį pateikti LKP(b) apskrities komitetui ataskaitų duomenis apie areštus, tyrimus bei teisminius suimtųjų bylų svarstymus ir [nurodyti], kokių priemonių imtasi, kad būtų įgyvendintas šis nutarimas“⁶³. Taigi partijos Trakų aps. komiteto biuras tarsi mėgino įvesti partinę represinių žinybų kontrolę, tačiau, matyt, nedaug ką pasiekė, nes įvairios klastotės būdavo meistriškai maskuojamos, o čekistų darbus gaubė paslapties skraistė.

Kad taip daug kur buvo, rodo anksčiau, 1947 m. balandžio 26 d. priimtas partijos Joniškio aps. komiteto biuro nutarimas. Partiniai funkcionieriai nustatė tik tokį „pažeidimą“: MGB Žeimelio VP viršininkas Martynovas iš „buožių ir vokiečių rėmėjų“ surinko žydų baldus ir juos pardavė už 1800 rb. Už 1600 rb pardavė iš valstybinio sandėlio paimtą šieną⁶⁴.

Nors formaliai partijos komitetų biurai galėjo iš pareigų atleisti MVD-MGB VP viršininkus, bet priėmę tuo klausimu sprendimą turėdavo dar kreiptis į LKP(b) CK. Tada tiek Kadrų, tiek Administracinis skyriai, neretai ir pats A. Sniečkus kreipdavosi į LSSR MGB ministeriją. Šitokiu būdu MGB buvo pranešta, jog partijos Kauno aps. komitetas 1947 m. birželio 10 d. svarstė politinę padėtį Raudondvario vlsč. ir nustatė, kad MGB VP viršininkas Kondrašinas nevadovauja kovai su pogrindžiu, o tik grobia suimtųjų turtą. Partijos komitetas prašė ministeriją pašalinti jį iš pareigų, o LKP(b) CK dar prašė ištirti nusižengimus ir patraukti atsakomybėn. LKP(b) CK raštas baigiamas taip: „Apie rezultatus prašome pranešti“⁶⁵.

Patys partijos komitetai represinėse žinybose turėdavo savo politikos rėmėjų, kurie galbūt būdavo su savo viršininkais susipykę. MGB Telšių AS partinės organizacijos sekretorius vyr. ltn. Petrovas 1947 m. rugpjūčio 19 d. parašė partijos komiteto pirmajam sekretoriui J. Baščiuliui, kad MGB AS partinės organizacijos susirinkime buvo iškelta daug negerovių, tarp jų ir tai, jog MGB Rietavo, Varnių, Žarėnų VP mušami žmonės. Išvardytos dar tokios „negerovės“: Plungės VP viršininkas Selivanovas 1947 m. pradžioje nukankino Majauską, jį užkasė, o dokumentuose apiformino, tarsi tas pabėgo. Tardomas nuo mušimų mirė Antanas Bidva. Šį raštą partijos Telšių aps. komiteto sekretorius persiuntė A. Sniečkui, kuris užrašė rezoliuciją: „Imtis atitinkamų priemonių“⁶⁶. MGB AS viršininkas F. Dusis turėjo ištirti faktus ir nubausti kaltininkus, bet jis nieko nedarė. Praėjus maždaug pusmečiui, MGB vadovybė LKP(b) CK ypatingajam sektoriui pranešė, jog partinės organizacijos sekretoriaus Petrovo laiške minėti „pažeidimai“ „iš esmės pasitvirtino“. SSRS MGB Kadrų skyriaus prašoma leisti teismui perduoti jau MGB Rietavo VP viršininką Selivanovą ir Nevarėnų VP operatyvinį įgaliotinį Mikalauską, kurie ypač žiauriai mušė sulaikytuosius. MGB AS viršininkas pplk. F. Dusis ir jo pavaduotojas kpt. N. Sokolovas iš pareigų pašalinti už nusikaltimų slėpimą ir už jų pačių įvykdytus prasižengimus⁶⁷ (beje, nei vienas, nei kitas tuo metu iš darbo nebuvo atleisti).

Partijos Pasvalio aps. komiteto pirmasis sekretorius Marijonas Miceika, kalbėdamas LKP(b) CK IV plenume, kuris vyko 1949 m. liepos 13-14 d., pasakė, jog MGB Krinčino VP viršininkas Fedotovas iškvietė vienos apylinkės, kurioje nebuvo nė vieno kolūkio, pirmininką Garoną ir taip jį sumušė, kad tas nepajėgė parašyti pareiškimo, jog stoja į kolūkį⁶⁸. Beje, aktyvus čekistų dalyvavimas suvarant valstiečius į kolūkius bei jų represiniai veiksmai (trėmimai, suėmimai ir kt.), ko gero, buvo lemiami, ir Lietuvos žmonės po ilgesnio ar trumpesnio priešinimosi buvo priversti pasiduoti.

Kartais partijos sekretoriai su ypač „pasižymėjusiais“ čekistais mėgindavo susidoroti įvairaus lygio partiniuose forumuose. Partijos Kretingos aps. komiteto pirmasis sekretorius V. Maksimavičius, kalbėdamas 1947 m. lapkričio 27-29 d. vykusiame LKP(b) CK XV plenume, kritikavo MGB Mosėdžio VP viršininką Rudakovą, esą šis be perstojo geria, muša žmones, verčia moteris su juo gyventi, paleido stribus, kurie tapo „blogesni už banditus“. LSSR MGB pašalino jį iš pareigų, tačiau jis toliau dirba saugumo sistemoje, o „mes teismui negalime perduoti, nes tokių teisių apskrities prokuroras neturi“. Pasak sekretoriaus, apskrityje yra du tokie MGB VP viršininkai⁶⁹.

LKP(b) CK nutarimai partijos komitetams lyg ir suteikdavo teisę šiek tiek prispausti itin „pasižymėjusius“ čekistus. Po LKP(b) CK nutarimo „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų Tauragės apskrityje“ tos apskrities partinis susirinkimas 1947 m. gegužės 30 d. nutarė iš darbo atleisti MGB Skaudvilės VP viršininką Šestopalovą ir operatyvinį įgaliotinį Gladyševą. Kaip minėta, tąsyk iš partijos buvo pašalintas Laukuvos partorgas Zaleckas, atleisti Gaurės milicijos viršininkas Krugliakovas ir MGB VP viršininkas Kulikas. Vienas MGB AS darbuotojas buvo karo tribunolo nuteistas 10 metų kalėti. Tokių bausmių čekistai susilaukė dėl žmonių mušimo, kankinimo, turto grobimo ir panašių dalykų⁷⁰.

Partijos Kėdainių aps. komiteto biuras 1947 m. vasario 5 d. nutarė iš partijos pašalinti MVD Ariogalos VP viršininką Iljičiovą, „o drg. Čachavai pavedama iš darbo atleisti MVD VP viršininką ir patraukti teisminėn atsakomybėn“ už tai, kad apiplėšė dvi moteris, vieną iš jų išprievartavo, kitą mėgino išprievartauti⁷¹.

Partijos Kretingos aps. komiteto biuras 1949 m. gegužės 19 d. priėmė grėsmingą nutarimą „Dėl MGB Kretingos AS darbuotojų socialistinio teisėtumo pažeidimų“, kuriame jau kalbama ne apie pavienių čekistų nusikaltimus, bet išvardijami 9 nusikaltę čekistai (MGB AS dirbdavo 25—35 čekistai). Biurui tokį sprendimą priimti palengvino tai, kad prieš tai MGB ypatingoji inspekcija nustatė, jog kai kurie darbuotojai „be jokio pagrindo sulaiko ir muša piliečius, neleistinai konfiskuoja valstiečių turtą ir jį pasisavina“. Už tai nutarta MGB AS viršininkui A. Vichrevui įrašyti papeikimą ir prašyti LKP(b) CK, kad jis būtų atleistas iš darbo. Be to, siūloma 5 valsčių partijos komitetams apsvarstyti sovietinį teisėtumą pažeidusius saugumo darbuotojus ir „taip pat sustiprinti MGB organų kontrolę. Be gailesčio bausti nusikaltusius pažeidžiant tarybinį teisėtumą iki pašalinimo iš partijos, atleidimo iš einamų pareigų ir perdavimo teismui“⁷². Taigi toje apskrityje prabilta itin ryžtingai, tačiau iš esmės rezultatai buvo menki. A. Vichrevas iš tiesų buvo atleistas iš pareigų, bet paskirtas vienu iš viršininkų MGB Kauno sr. valdyboje.

Kartais partijos komitetai, norėdami nubausti nusikaltusį čekistą, mėgindavo veikti ne per LKP(b) CK, o per LSSR MGB partinį komitetą. Antai partijos Joniškio aps. komiteto pirmasis sekretorius P. Kunčinas rašė LSSR MGB, kad VKP(b) narį, MGB AS vyr. operatyvininką Izmailovą turėjo svarstyti apskrities biure, tačiau jis, nepaisydamas daugkartinių kvietimų, neatvykdavo. Kai girtas MGB Žagarės VP operatyvinis įgaliotinis G. Nesterenka 1947 m. balandžio 22 d. nušovė valstietį Paulauską, Izmailovas su G. Nesterenka surašė aktą, kad Paulauskas buvo nušautas, kai mėgino pabėgti, kad jis buvo „banditų“ rėmėjas. P. Kunčinas prašė pranešti, kokių priemonių imtasi prieš Izmailovą⁷³. Beje, tai, kad į biurą neatvykdavo daug kartų šaukiamas kažkoks leitenantas, rodo, jog tų partijos komitetų galia čekistams tuo metu nebuvo didelė.

Partijos komitetų biurų nutarimai, patekę į LKP(b) CK (ten buvo siunčiami visų apskričių (rajonų) biurų nutarimai), neretai tapdavo tolesnių tiek CK darbuotojų, tiek čekistų vadovybės tyrimų objektu. LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Likas 1951 m. sausio 26 d. rašė LSSR MGB ministrui P. Kapralovui, kad partijos Šilalės r. komitetas svarstė padėtį MGB RS ir konstatavo, jog beveik visi čekistai girtuokliauja, girti šaudo, mušasi, pameta ginklus. Jis prašė patikrinti išvardytus faktus ir ištaisyti padėtį, apie priemones pranešti Administraciniam skyriui⁷⁴.

LKP(b) CK NUTARIMAI ČEKISTŲ VEIKLOS KLAUSIMAIS. Kai kurie jau net 1945 m. LKP(b) CK biuro nutarimai skamba grėsmingai, nors paprastai, kaip jau ne kartą minėta, jie būdavo vykdomi gudriai - prasižengę ir net nusikaltę čekistai gaudavo papeikimus ir būdavo perkeliami į kitą, neretai geresnę vietą, o ten vėl elgėsi, kaip buvo įpratę. LKP(b) CK biuras, 1945 m. rugpjūčio 14 d. apsvarstęs partizanų įvykdytas mirties bausmes Alytaus ir Trakų aps., priėmė nutarimą, kuriame rašoma: „Pasiūlyti drg. Bartašiūnui ir Golovkai tuoj pat nuodugniai ištirti atskirų NKVD AS darbuotojų ir atskirų NKVD kariuomenės dalių vadų, tuo metu buvusių apskrityje, elgesį ir apie tyrimą pranešti Lietuvos KP(b) CK“. Truputį vėliau vykusiame LKP(b) CK biuro posėdyje buvo svarstomi čekistų nusikaltimai ir priimti ryžtingesnį, aiškiau apibrėžti sprendimai: nutarta už socialistinio teisėtumo pažeidimus iš partijos pašalinti NKVD Seirijų VP viršininką L. Žuravliovą ir svarstyti Šakių AS operatyvinio įgaliotinio V. Strachovo partiškumą, jų abiejų bylas perduoti LSSR NKVD kariuomenės prokurorui. Taip pat nutarta: „Įpareigoti laikinai einantį LTSR valstybės saugumo ministro pareigas drg. Jefimovą atleisti iš organų NKGB Šakių AS bendradarbį Chriptugovą ir drausmine nuobauda nubausti šio poskyrio bendradarbį Koldakovą už savavališką daiktų ir produktų, neteisėtai paimtų iš piliečių, pasisavinimą“. NKVD Alytaus AS viršininkui P. Černyšovui ir milicijos viršininkui pareikšti griežti papeikimai su įrašymu, kartu turint omenyje LSSR NKVD liaudies komisaro J. Bartašiūno pranešimą, jog jie atleisti iš darbo.

1945 m. pabaigoje priimtame LKP(b) CK biuro nutarime dėl partijos Panevėžio aps. komiteto veiklos vėl kalbama aptakiomis, nekonkrečiomis frazėmis. Viename šio nutarimo paragrafe rašoma: „Įpareigoti partijos apskrities komitetą, NKVD AS viršininką drg. Bogomolovą ir apskrities prokurorą drg. Koliną imtis ryžtingų priemonių, kad apskrityje būtų pašalinti šiurkštūs revoliucinio teisėtumo pažeidimų ir plėšikavimo faktai, atsakingi asmenys patraukti teisminėn atsakomybėn“⁷⁵. Be abejo, LKP(b) CK nutarimų tono ir priemonių griežtumas priklausė ir nuo čekistų nusikaltimo dydžio, nuo to, kas rengė nutarimą, taip pat nuo tuo metu vyravusios partinių funkcionierių ir čekistų santykių painiavos. Pirmaisiais pokario metais, esant didžiulei ūkio suirutei bei vykstant intensyvioms kovoms, kai okupantų pusėje kovėsi įvairios čekistinės ir net reguliariosios kariuomenės rūšys, kurios greitai judėjo po šalį, beveik nebuvo įmanoma susigaudyti, kas ką kada ir dėl ko nušovė ar nukankino.

Rimtesnius nutarimus, kuriuose kritikuojami socialistinio ar revoliucinio teisėtumo pažeidimai, LKP(b) CK biuras pradėjo priiminėti nuo 1947 m., kai panaikinus VKP(b) CK biurą Lietuvai LKP(b) CK pasijuto didesniu krašto šeimininku. 1947 m. balandžio 2 d. buvo priimtas LKP(b) CK biuro nutarimas „Dėl nepatenkinamo VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nutarimo „Dėl Lietuvos KP(b) CK darbo“ dalies apie socialistinio teisėtumo pažeidimus vykdymo“. Šiame nutarime rašoma, jog visi, tiek civiliai, tiek kariniai, net prokuratūros organai padaro daug pažeidimų. „Nustatyti faktai, kai atskiri MVD, MGB darbuotojai ir jiems pavaldūs kariškiai žudo žmones be jokio pagrindo. Daugelyje vietų buvo vykdomi neteisėti areštai ir mušami tarybiniai piliečiai, neleistinai konfiskuojamas valstiečių turtas, kurį pasisavina atskiri žemesnieji tarybinių ir partinių organų darbuotojai“. Nurodyta sustiprinti visų represinių organų darbo kontrolę, o partiniams darbuotojams uždrausta dalyvauti paimant iš gyventojų turtą ir jį aprašant^76. Gali būti, kad tokį gana kategorišką nutarimą priimti paskatino VKP(b) CK biuro Lietuvai vieno iš narių F. Budagovskio 1947 m. kovo 4 d. pažyma biuro pirmininkui V. Ščerbakovui. Pažymoje aprašomi „socialistinio teisėtumo pažeidimai“ atskirose apskrityse ir pateikiamos apibendrinančios išvados: „Yra daug nekaltai nužudytų žmonių, neteisėtų areštų, tarybiniai žmonės buvo mušami ir prievartaujami, gyventojų turtas ir daiktai paimami savo naudai ir t. t.“ Nusakydamas, kaip kovojama su tais reiškiniais, F. Budagovskis rašė, jog 1946 m. trečiajame ketvirtyje teisminėn atsakomybėn patraukti 72 MVD ir MGB darbuotojai, ketvirtajame ketvirtyje — 77 žmonės, o per 1947 m. pusantro mėnesio - 60 žmonių. 1946 m. antrajame pusmetyje teisminėn atsakomybėn buvo patraukta 692 pareigūnai, tarp jų 18 apskričių ir valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkų⁷⁷. Be abejo, minėti nutarimai ir pažymos šiek tiek padėjo sumažinti čekistų savavaliavimą, nes jie paprastai būdavo svarstomi kiekvienoje apskrityje, neretai ten irgi būdavo priimami analogiški nutarimai. Bet kadangi po to iš aukščiausiosios partinės instancijos vėl plaukdavo nurodymai daugiau išbuožinti, ištremti, suimti, tai tų nutarimų poveikis buvo gana ribotas. Per visą stalininį laikotarpį „tvarką“ stengtasi įvesti ne teisinėmis priemonėmis, o teroru.

Nuo 1948 m. LKP(b) CK susirašinėjimą su LSSR MGB vadovybe (kartu ir daugelio reikalų sprendimą) iš A. Sniečkaus perėmė žemesnio rango CK asmenys — ypatingojo sektoriaus vedėjas A. Letulius, Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas N. Ščepinas, Kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojai M. Moskvinas ir S. Filipavičius bei kt. Tai įvyko dėl daugelio priežasčių - partizaninis karas jau buvo persilaužęs į kitą pusę, partizanai dar buvo stiprūs, tačiau jau negalėjo kelti grėsmės okupacinės ir marionetinės valdžių stabilumui, todėl partizanų ir čekistų reikalais galėjo užsiiminėti ne vien pagrindinis šalies kolaborantas. Partinės ir čekistinės valdžios pareigūnai provincijoje taip pat buvo nusistatę savo vietą ir dėl smulkmenų nekeldavo triukšmo.

Tam tikrą poveikį čekistų siautėjimų sumažinimui turėjo LKP(b) CK biuro 1948 m. balandžio 27 d. nutarimas „Dėl tolesnės kovos su socialistinio teisėtumo pažeidimais“. Iš šio nutarimo išsirutuliojo ne tik partijos apskričių komitetų, bet ir kiti LKP(b) CK nutarimai. 1949 m. sausio 28 d. LKP(b) CK biuras svarstė, kaip MGB vidaus kariuomenės 4-osios SD vadovybė ir politinis skyrius vykdo anksčiau minėtą nutarimą. Konstatuota, jog yra du trūkumai — kai kur kariuomenei trūksta ryšio su čekistais operatyvininkais, o kai kur - su vietinės partinės ir sovietų valdžios pareigūnais. LKP(b) CK biuro priimtame nutarime rašoma, kad kontaktų tarp „organų“ ir kariuomenės nėra Šiaulių aps., o „kai kuriose apskrityse neužmegzti dalykiniai ryšiai tarp dalių ir padalinių su vietiniais partiniais ir tarybiniais organais, ypač Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskrityse“. Nurodyta partijos Telšių, Jurbarko, Šiaulių, Kretingos, Tauragės ir Marijampolės aps. komitetams ir vykdomiesiems komitetams sustiprinti ryšius su karinėmis dalimis ⁷⁸.

Iš čekistinės vadovybės pradėta reikalauti, kad po vienokio ar kitokio čekistų nusižengimo ar nusikaltimo būtų pranešta, kokių priemonių imtasi prieš nusikaltusius asmenis. Gavęs LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjo A. Letulio paklausimą, LSSR MGB ministro pavaduotojas A. Gailevičius 1948 m. gruodžio 14 d. pranešė, kad Kuršėnų aps. MGB Kruopių VP operatyvinis įgaliotinis ltn. M. Roščinas už nepilnametės išprievartavimą ir milicininko sužeidimą LKP(b) CK biuro buvo pašalintas iš VKP(b) narių, o SSRS MGB Kadrų valdybos prašoma leisti perduoti jį teismui⁷⁹.

1949 m. spalio mėn. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl tarybinio teisėtumo pažeidimų MGB Klaipėdos AS darbe“. Jame rašoma, kad už neteisėtą mokytojos Paleckienės suėmimą 6 mėnesiams ir jos mušimą per tardymą iš pareigų atleidžiamas AS viršininkas A. Ovčiarovas. Nurodyta partijos Klaipėdos apskrities ir miesto komitetams partinėn atsakomybėn patraukti 6 čekistus, kurie mušė tardomuosius, o respublikos prokurorui G. Bacharovui nurodyta teismui atiduoti buvusį stribų būrio vadą Chariną už mokytojos P. išprievartavimą⁸⁰.

1950 m. kovo 22 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl trijų Marijampolės operatyvininkų pašalinimo iš partijos ir prašė LSSR MGB ministrą P. Kapralovą atiduoti juos teismui. Mat jie mušė, kankino neteisėtai suimtus asmenis. MGB AS viršininko pavaduotojas I. Plevakas mušė T. Gavėnaitę, paskui kiti tęsė merginos kankinimą ir ji to neištvėrusi pasikorė⁸¹. Tardant nukankintų žmonių buvo šimtai, bet dėl įvairių priežasčių išaiškėjo tik vienas kitas toks atvejis. Ilgainiui čekistai ėmė naudoti rafinuotesnius kankinimo būdus, pavyzdžiui, liepdavo suimtajam iki apalpimo stovėti iškeltomis rankomis, sėdėti ant kėdės su aštria briauna ir pan.

Nemažą dalį duomenų apie čekistų nusikaltimus LKP(b) CK gaudavo iš karo prokurorų, kurie duodavo sankciją žmogų suimti ir prižiūrėdavo bylos eigą. Iš jų taip pat sužinodavo, ar čekistai už padarytus nusikaltimus savo vadovybės būdavo baudžiami. Karo prokurorai nustatė, kad LSSR MGB Kadrų skyriaus ypatingoji inspekcija čekistų bylų aiškinimą vilkina, ir pasiekė, kad būtų pakeistas ypatingosios inspekcijos viršininkas. Karo prokuroras Starikovas viename savo pranešime išvardijo ypatingas bylas. Lazdijuose po sumušimo 1949 m. liepos 10 d. nusižudė įšokdamas į šulinį vienas iš kankinamųjų, Bubnelis. Telšiuose tų metų liepos 15 d. iššokęs per langą užsimušė smarkiai kankintas J. Serva. Karo prokuroras S. Grimovičius 1950 m. balandžio 6 d. parengė pranešimą A. Sniečkui apie tai, kaip vykdomas LKP(b) CK biuro 1948 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas dėl tolesnės kovos su socialistinio teisėtumo pažeidimais. Pasak prokuroro, dažniausiai pasitaikantys pažeidimai buvo šie: nepagrįsti sulaikymai ir mušimas, taip pat sulaikymas be prokurorų sankcijos. Kalvarijos aps. Krosnos vlsč. partizanams nušovus valstietį, buvo suimta 12 žmonių; be prokuroro sankcijos jie buvo laikomi suimti nuo 3 iki 10 dienų ir nuolat mušami lazdomis ir bizūnais. Karo prokuratūra šio įvykio tardymo medžiagą LSSR MGB perdavė 1949 m. gruodžio 9 d., tačiau tų „darbų“ vykdytojai nebuvo nubausti.

Remdamasis šiais ir kitais pranešimais bei duomenimis, LKP(b) CK biuras 1950 m. sausio mėn. priėmė CK Administracinio skyriaus vedėjo A. Moskvinovo parengtą nutarimą „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos padarė atskiri MGB VP ir AS darbuotojai“. Jame nutarta už suimtųjų mušimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn kai kuriuos MGB VP darbuotojus ir atleisti iš pareigų Klaipėdos AS viršininką A. Ovčiarovą, kuris ne tik toleravo savo pavaldinių vykdomus kankinimus, bet ir pats kankindavo suimtuosius. Paaiškėjo, kad jis 1948 m. gruodžio 22 d. areštinėje buvo nužudęs valstietį Gležį ⁸². Beje, pplk. A. Ovčiarovas gavo tarsi paaukštinimą - buvo perkeltas į ministeriją Vilniuje, dirbo 5-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju iki 1953 m.

Labiausiai čekistus sukrėsdavo Maskvoje priimami nutarimai. Po VKP(b) CK 1951 m. liepos 13 d. slapto rašto (jame buvo reglamentuotos suėmimo, tardymo ir kt. procedūros, taip pat nurodyti suėmimo įforminimo, tardymo bei kiti terminai) drausminėmis nuobaudomis už nepagrįstą sulaikymą ir laikymą areštinėje be prokuroro sankcijos ilgiau kaip dvi paras buvo nubausti 5 čekistai; LSSR MGB 2N valdybos viršininko pavaduotojas plk. Stanislovas Vaupšasovas suimtas 10 parų. Už tardymo laiko vilkinimą ir nekokybišką tyrimą buvo nubausti 6 čekistai, už neleistinus tardymo metodus - 3 čekistai⁸³. Be abejo, niekas iš partinių funkcionierių visos tiesos apie čekistų darbą nė nenorėdavo sužinoti, nes bausti už minėtus prasižengimus ir net nusikaltimus buvo galima visus iki vieno pokario čekistus. Tokie vajai buvo surengiami siekiant čekistus išlaikyti tam tikrose ribose, priminti jiems, kad už juos yra, bent teoriškai, aukštesnė partinė valdžia.

Tam tikrų niuansų partinių funkcionierių ir čekistų santykiams teikė tai, jog čekistai nenorėjo dirbti Lietuvoje. Nuolatinė rizika, alinantis kruvinas darbas skatino atsiųstus į Lietuvą čekistus bėgti iš jos. Štai ką apie tą padėtį 1948 m. pradžioje LKP(b) CK kadrų sekretoriui D. Šupikovui rašė LSSR MGB ministro pavaduotojas plk. G. Basovas: „Dėl ypatingų darbo sąlygų Lietuvoje didelė dalis darbuotojų, norinčių išvykti iš respublikos, masiškai prašosi komandiruojami į kitas MGB valdybas dėl sveikatos, šeimyninių ir kt. priežasčių [...]“. Toliau jis rašė, kad vien 1947 m. ketvirtajame ketvirtyje buvo pateikta 450 raportų perkelti ir komandiruoti kitur, iš jų 191 prašančiojo raportas patenkintas. Žinant, kad tuo metu — 1948 m. sausio 1 d. — Lietuvoje buvo 2317 MGB karininkų operatyvininkų, išeitų, jog vien per vieną ketvirtį iš Lietuvos pageidavo išvykti apie 20 proc. operatyvininkų⁸⁴. Bijodami likti be apsaugos, partiniai funkcionieriai turėjo su čekistais elgtis gana švelniai, apsimetinėti, kad nemato daugelio jų daromų nusikaltimų. Jie suprato, kad „aršios klasių kovos sąlygomis“ kitaip ir būti negalėjo.

IŠVADOS. Pagrindinė partijos komitetų ir represinių organų nesutarimų priežastis buvo kova dėl valdžios ir dėl represuojamųjų materialinių gėrybių pasidalijimo. Iš dalies nesutarimus lėmė ir nevisiškai apibrėžtas veiklos funkcijų tarp represinių žinybų ir partijos komitetų pasidalijimas.

Partijos komitetai, atsakingi ir už ūkinius reikalus, šiek tiek stengėsi, kad tarp gyventojų ir partijos narių vyrautų darbinė nuotaika, kad jie būtų užtikrinti dėl rytdienos. Tuo tarpu beveik visi čekistai lietuvius laikė priešais ir stengėsi juos naikinti -šaudyti, suiminėti, tremti. Partijos komitetai iš čekistų reikalavo susidoroti tik su tais, kurie tikrai priešinasi sovietų valdžiai, o ne su visais Lietuvos gyventojais paeiliui.

Apie nesutarimus su čekistais ir jų nusikaltimus iki 1947 m. partijos apskričių komitetai dažniausiai tik pranešinėjo LKP(b) CK, vėliau kilusias problemas pradėjo patys svarstyti.

SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas ir ypač SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka ne kartą reiškė nepasitenkinimą lietuviais komunistais, 1945 m. nurodė, kad juos reikia perauklėti Lenino—Stalino idėjų dvasia. I. Tkačenka teigė, kad lietuviai komunistai kapituliuoja prieš nacionalistus.

Ypač daug konfliktų tarp partijos komitetų ir čekistų buvo okupacijos pradžioje, 1945-1947 m. (konfliktuota Marijampolėje, Rokiškyje, Kaišiadoryse, Telšiuose, Alytuje). Vėliau, maždaug nuo 1948—1949 m., nustačius kiekvieno „valdžios sverto“ kompetencijos ribas, atvirų konfliktų buvo mažiau.

Kai kurie dokumentai rodo, jog aukščiausio lygio kolaborantai - A. Sniečkus, M. Gedvilas ir J. Paleckis - buvo gerai perpratę čekistų veikimo metodus, būdus, kuriais jie išgaudavo „prisipažinimus“, OSO teismo panaudojimą ir kt.

Partijos komitetai, daugiau bendravę su gyventojais, buvo priversti atsižvelgti į jų nuomonę, pavyzdžiui, kad ir dėl Nepriklausomybės laikų paminklų. Paminklą centrinėse Kauno kapinėse kariams, kritusiems nepriklausomybės kovose, čekistai reikalavo nuversti nuo pat okupacijos pradžios, bet partijos komitetas davė sutikimą tai padaryti tik po 1956 m. vykusių susirėmimų su demonstravusiais Vėlinių vakarą.

Su daugeliu čekistų nusižengimų ir net nusikaltimų partijos komitetai taikstėsi ne vien todėl, kad čekistai juos saugojo nuo partizanų ir apskritai Lietuvos gyventojų, bet ir todėl, kad jie patys provokavo čekistų nusikaltimus, reikalaudami pasipriešinimą okupantams sutriuškinti per keletą mėnesių.

Partiniai funkcionieriai čekistus dažniausiai kaltindavo tuo, kad neleistinai suiminėja be prokuroro sankcijos, ir ypač tuo, kad suimtuosius kankina. Norėdami greitai pasiekti norimų rezultatų, čekistai kankindavo ne tik partizanus ir jų bendražygius (juos oficialiai buvo leidžiama kankinti), bet ir visus, kurie iš karto neprisipažindavo darę tai, ką jiems inkriminuodavo čekistai. Paprastai būdavo puolami tie čekistai, kurie nesugebėdavo susidoroti su partizanais. Partinės instancijos neretai jiems priskirdavo dar ir kriminalinių nusikaltimų - apsivogimų, prievartavimų, plėšimų ir pan.

Vienas kitas čekistas už nusikaltimus būdavo teisiamas karo tribunolo. Nusikaltę čekistai dažniausiai būdavo perkeliami dirbti į kitą vietą, kur eidavo tas pačias pareigas. Net MVD-MGB VP viršininkų partijos apskrities komitetai patys atleisti negalėjo, turėjo kreiptis į LKP(b) CK, kad per LSSR MGB ar MVD reikalą sutvarkytų.

„Sovietinio teisėtumo“ pažeidimai partijos apskričių komitetuose paprastai būdavo svarstomi LKP(b) CK biurui priėmus nutarimą tuo klausimu. Paminėtini 1948 m. nutarimas „Dėl priemonių toliau kovojant su teisėtumo pažeidimais respublikoje“ ir 1950 m. priimtas nutarimas „Dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos padarė atskiri MGB VP ir AS darbuotojai“. Apie čekistų prasižengimus daugiau ar mažiau buvo rašoma kiekviename LKP(b) CK biuro nutarime, priimtame apsvarsčius politinę padėtį kurioje nors apskrityje.

Nesutarimai tarp partinių funkcionierių ir čekistų dažniausiai nebuvo principiniai. Po čekistų siautėjimų komunistai priekaištaudavo, kad čekistų „darbai kenkia tarybų valdžios įvaizdžiui“. Be to, vadinamasis „socialistinis teisėtumas“ buvo taikomas tik pagal klasinį požymį; visi klasiniai priešai buvo už bet kokio teisėtumo ribų, čekistai su jais galėjo daryti ką norėjo.

1 LYALKPDS, f. 801, ap. 801/15, b. 1,l. 28-30. Partijos Panevėžio aps. komiteto gaunamųjų raštų byla.

2 LYA, f. 1, ap. 10, b. 17,l. 31. LTSR NKVD-NKGB direktyvos.

3 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. 1, p. 207-208.

4 Ibid., p. 259.

5 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 3 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

6 V. Tininis, op. cit., p. 38.

7 LYALKPDS, f. 1771, ap. 8, b. 177, l. 9. LKP(b) CK informacijos apie kovas su pogrindžiu.

8 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 4,l. 10. NKVD Tauragės AS pranešimai partijos sekretoriui ir kt. pranešimai.

9 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 160, l. 124, 145. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

10 LYA, f. 1, ap. 10, b. 23,l. 240. LTSR NKGB pranešimai, spec. pranešimai M. Suslovui, A. Sniečkui, TSRS NKGB.

11 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 1771, b. 90, l. 149-154. LKP(b) CK VII neeilinio plenumo stenogramos.

12 Ibid., l. 126-133.

13 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 190, b. 3,l. 106,114. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

14 Ibid., ap. 8, b. 157,l. 24, 54, 67-69. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

15 Ibid., b. 246,l. 96. Informacijos apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

16 Ibid., ap. 8, b. 247,l. 22. LKP(b) CK informacijos, parengtos M. Žukausko, apie VKP(b) CK ir LKP(b) CK nutarimų vykdymą.

17 L. Truska ir kt., Sovietinis saugumas..., p. 312.

18 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 158,

l. 56-58. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį apskrityse ir kt. klausimais.

19 Ibid., l. 31-35.

20 Ibid., l. 15,19.

21 Ibid., ap. 190, b. 4,l. 158. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

22 Ibid., ap. 10, b. 342,l. 52. Partijos apskričių komitetų pažymos apie politinę ir ekonominę padėtį.

23 Ibid., ap. 52, b. 48,l.320-321. LKP(b) CK pažymos, pranešimai VKP(b) CK apie socialistinio teisėtumo pažeidimų likvidavimą, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB darbą ir kt.

24 Ibid., ap. 10, b. 255,l. 12-13. LTSR MVD-MGB pažymos A. Sniečkui apie politinę padėtį ir kt.

25 Ibid., ap. 52, b. 45,l. 12-18. LKP(b) CK laiškai įvairiais klausimais VKP(b) CK, susirašinėjimas su MVD, MGB, prokuratūra ir kt.

26 Ibid., ap. 11, b. 248,l. 134-135. įvairių įstaigų susirašinėjimas su LKP(b) CK dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų ir jų tyrimo.

27 Ibid., b. 286, l. 5. Susirašinėjimas su LTSR MGB dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų.

28 LYA, f. 1, ap. 3, b. 1214,l. 178. NKVD Lazdijų AS byla.

29 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 160,l. 163-167. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

30 lbid„ b. 177, l.59-71. LKP(b) CK ir partijos apskričių komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

31 Ibid., b. 157,l. 184. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių komitetais.

32 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 5, l. 1-2. Partijos Kauno aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 26. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

34 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 248, l. 260-262. Įvairių įstaigų susirašinėjimas su LKP(b) CK dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų ir jų tyrimo.

35 Ibid., f. 1308, ap. 17, b. 1,l. 138, 222-223. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

36 Ibid., l. 157.

37 LYA, f. 1, ap. 16, b. 436,l. 174-176. MGB Kauno sr. valdybos pranešimai LTSR MGB.

38 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. 3, p. 18.

39 Ibid., p. 227.

40 LYA, f. 1, ap. 10, b. 117, l. 178-180. LTSR MGB siunčiamųjų raštų byla.

41 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 11, b. 257, l. 6. Įvairios pažymos LKP(b) CK dėl trėmimų.

42 Ibid., f. 494, ap. 494/6, b. 4, l. 5-11,12. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

43 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 286,l. 6, 9, 10. Susirašinėjimas su LTSR MGB dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų.

44 Ibid1. 13, 22-25. 

45 Ibid., l. 19.

46 Ibid., f. 1806, ap. 1806/2, b. 7, l. 14. Partijos Šakių aps. komiteto susirašinėjimo byla.

47 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 160,l. 93-94, 97-99. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių, miestų komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

48 Ibid., b. 159,l. 199.

49 Ibid., b. 160,l. 121-123.

50 Ibid., ap. 10, b. 279,l. 58. LTSR MGB vadovybės ir jos padalinių pažymos, laiškai LKP(b) CK.

51 Ibid., l.62.

52 Ibid., b. 287,l. 7-9. LTSR MVD susirašinėjimas su LKP(b) CK.

53 Ibid., ap. 8, b. 158,l. 132. LKP(b) CK susirašinėjimas apie politinę padėtį.

54 Ibid., b. 177,l. 149-150. LKP(b) CK ir partijos apskričių komitetų informacijos apie kovas su pogrindžiu.

55 Ibid., ap. 190, b. 4,l. 84-86. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

56 Ibid., b. 5,l. 153-154.

57 Ibid., ap. 10, b. 253,l. 3. Trėmimų ataskaitos.

58 Ibid., ap. 8, b. 159,l. 70, 71-73. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos apskričių, miestų komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

59 Ibid., ap. 7, b. 150,l. 17. Partijos apskričių komitetų pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie padėtį, kovas su pogrindžiu.

60 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 11,l. 3. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

61 Ibid., f. 494, ap. 494/6, b. 3,l. 1-5. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

62 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 2, 1. 12-15. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

63 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 3,l. 22. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

64 Ibid., f. 1468, ap. 1468, b. 9, l. 12-14. Partijos Joniškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

65 Ibid., f. 1771, ap. 10, b. 279,l. 41. LTSR MGB vadovybės ir jos padalinių laiškai, pažymos LKP(b) CK.

66 Ibid., l. 52-56.

67 Ibid., ap. 11, b. 286, l. 8. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR MGB dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų.

68 Ibid., ap. 51, b. 261, l. 69. LKP(b) CK IV plenumo stenograma.

69 Ibid., ap. 10, b. 33,l. 93. LKP(b) CK XV plenumo stenograma.

70 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 6,l. 28, 31-35. Partijos Tauragės aps. komiteto gautos LKP(b) CK direktyvos ir kt. dokumentai.

71 Ibid., f. 749, ap. 749, b. 21,l. 20-21. Partijos Kėdainių aps. komiteto biuro nutarimai.

72 Ibid., f. 494, ap. 494/6, b. 5,l. 2-5. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

73 Ibid., f. 1468, ap. 1468/4, b. 86, l. 1. Partijos Joniškio aps. komiteto susirašinėjimo byla.

74 Ibid., f. 1771, ap. 1771/108, b. 18, l. 118. LTSR MGB pranešimai apie milicijos darbą, atranką į MGB mokyklą ir kt.

75 Ibid., ap. 190, b. 3,l. 40, 45, 126. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

76 Ibid., b. 5,l. 21-24.

77 Ibid., l. 26-36.

78 Ibid., b. 6, I. 5-8.

79 Ibid., ap.ll,b. 286,l.20. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR MGB dėl socialistinio teisėtumo pažeidimų.

80 Ibid., ap. 92, b. 23,l. 183-184. Susirašinėjimas su LTSR MGB įvairiais klausimais.

81 Ibid., ap. 190, b. 6,l. 75. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

82 Ibid., ap. 92, b. 26,l. 10-14, 28-39. Pasienio karo prokuroro pranešimai LKP(b) CK ir kt. dokumentai.

83 LYA, f. 1, ap. 18, b. 88,l. 82-84. Specialūs pranešimai.

84 Plačiau apie tai ir. J. Starkauskas, „Sovietinis prokuroras apie represinių struktūrų veiklą ir pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje pokario metais", Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 2(14), p. 128-130.