Gruodžio 23 d. žuvę partizanai
Svinkūnas Juozas - Šamas |
Navickas Juozas - Liūtas |
Svinkūnas Juozas - Šamas iš Dzingiškių k. Simno vlsč. 1920 - 1947 12 23.
Navickas Juozas, Vinco s. - Liūtas iš Varnupių k. Liudvinavo vlsč. 1927 - 1947 12 23. Žuvo Vytautiškėse.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Durneika Antanas - Žvirgždas iš Daukšių. 1929-1947.12.23(7). Baigęs Kauno finansų technikumą, dirbo Gudelių finansų skyriaus vedėju. Žuvo paliose. Stribas žuvusiam nupjovė galvą įrodymui, kad tikrai nušautas.
Dženkauskas Vytautas iš Skevonių k. Birštono vlsč. Žuvo 1946.12.23 24 metų. Nukankintas.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
BUKAUSKAS Antanas, g. 1923 Juodaičiuose, Girkalnio v. Partizanas Puidoko būryje. Per kautynes Vosbutuose 1944 12 23 Čekiškės enkavedistų suimtas ir tą pačią dieną betardant nukankintas.
TOTILAS Antanas. Mykolo, g. 1875 Graužuose, Girkalnio v. Žuvo 1944 12 23 Graužuose. Kaimas buvo sudegintas, 12 jo gyventojų sušaudė rusų kareiviai.
VIDIKAS Antanas, Prano, g. 1924 Kunigiškiuose, Ariogalos v. Gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Žuvo 1944 12 23-24 Grajauskų mūšyje prie Pagojo dvaro Sužeistas prasiveržė iš enkavedistų apsupties. Kovojo, kol baigėsi šoviniai. Paskutine granata susisprogdino pats.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Gruodžio 23 d. žuvę partizanai
Gruodžio 21-22 d. žuvę partizanai
Tipinio atminimo ženklo 1951 m. gruodžio 22 d. šiame miške žuvusiems Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo viršininkui J. Kemekliui-Granitui, Vytauto apygardos Erškėčio kuopos vadui J. Čipiniui-Garsui ir partizanams J. Graužiniui-Liepai, J. Jakučiui-Slapukui, R. Laurinavičiui-Daumantui, V. Laurinavičiūtei-Žalgirei atminti atidengimo iškilmės.
Molėtų r. Suginčių sen. Vidžiūnų kaimo pamiškė. Aut. dizaineris Romas Navickas. Pastatytas 2002 m. gegužės 14 d. Iš Petro Kemeklio asmeninio archyvo
1951 m. gruodžio 22 d. Vilniaus aps. Molėtų r. Pelenių–Vidžiūnų k. apylinkių miškų masyve MGB 2-N valdybos 1-ojo skyriaus ir MGB Utenos r. skyriaus operatyvinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo rastas partizanų bunkeris, kuriame slėpėsi 7 partizanai. Kautynių metu žuvo Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities ir Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtautis, Granitas, Vytauto apygardos Erškėčio kuopos vadas Julijonas Čipinys-Garsas, partizanai Jurgis Graužinis-Liepa, Julius Jakutis-Slapukas, Romas Laurinavičius-Daumantas ir Vanda Laurinavičiūtė-Žalgirė.
Žuvusių partizanų palaikai niekinti Utenoje. Vėliau užkasti Rašės šilelyje, kitapus stadiono einančio kelio į Sudeikius. 1989 m. rasti ir palaidoti naujose Utenos kapinėse. Yra pastatytas antkapinis paminklas. LGGRTC medžiaga
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201612_SRPS_VA_zutis.pdf
Skaityti daugiau: Gruodžio 21-22 d. žuvę partizanai
Juozas Kemeklis - Rokas, Rimtutis.
Kemeklis Juozas (slap. Rokas, Rimtutis, Krivaitis, Granitas) gimė 1918 05 08 Šarkiai (Jūžintų vlsč.) † 1951 12 22 Kuktiškių apylinkės, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. Pulkininkas leitenantas (2000, po mirties). 1939 baigęs Gruzdžių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą įgijo veterinaro specialybę ir buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kupiškyje, 1940 – Vilniuje; Kaune baigė puskarininkių kursus. 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė iš tarnybos sovietinės kariuomenės Pabradės poligone. Dalyvavo antisovietiniame 1941 Birželio sukilime Duokiškyje. 1944 viduryje slapstėsi nuo mobilizacijos į SSRS kariuomenę. 1945 01 pradžioje suorganizavo Ąžuolo partizanų būrį. 1948 05 įkūrė Kunigaikščio Margio rinktinę, jai vadovavo. Nuo 1949 vidurio buvo dar ir Algimanto apygardos štabo propagandos ir agitacijos skyriaus viršininkas.
Organizavo ir leido pogrindinį laikraštį "Partizanų kova". 1949 11 02 sovietiniams baudėjams apsupus Vaižganto kuopos bunkerį Drobčiūnų miške (Svėdasų vlsč.), per susišaudymą J. Kemeklis pabėgo. 1950 11 sujungus Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktines į Tumo -Vaižganto rinktinę (Vaižganto rinktinė), J. Kemeklis tapo jos vadu, nuo 1951 05 buvo dar ir Vytauto apygardos štabo viršininkas. 1951 12 22 išdavus B. Kalyčiui (slapyvardis Siaubas) žuvo su 6 partizanais Pelenių - Vidžiūnų miške. Žuvusiųjų palaikai 1994 iš Rašės šilelio perlaidoti Utenos kapinėse, pastatytas paminklas. Karys savanoris (2000, po mirties).
Petras Kemeklis
Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Juozas-Kemeklis-39454
Skaityti daugiau: Juozas Kemeklis - Rokas, Rimtutis.
Gruodžio 19-20 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
JAKUBONIS Vladas, Mykolo-Vermachtas, gim. 1922 m. Užupušių k., Taujėnų vls., kumečių šeimoje. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanas, vėliau — vadas. Žuvo 1949 m. gruodžio 20 d. Lakelių k., Taujėnų vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Iš Vakaru griže desantininkai ir Tauro apygardos vadovybė.
Iš kairės: Juozas Lukšo-Skirmantas, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, apygardos vado adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas Širvys-Sakalas.
(Genocido aukų muziejus)
Naujokas Pranas-Kietis gimė 1911 m. Šakių apskrities Jankų valsčiaus Gailinių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Tauro apygardos vado V. Vitkausko-Saidoko adjutantas, apygardos štabo narys. Žuvo 1950 m. gruodžio 20 d. Kazlų Rūdos apylinkėse
STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA
Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm
Robertas Patamsis
Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti, t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.
Gruodžio 17-18 d. žuvę partizanai
Danielius Bružas-Atlantas,
g. 1929, #1949 12 27
P. 1950 02 15, +1951 12 17 Skudutiškis
https://partizanai.org/failai/html/giedraiciu-partizanai.htm
BRUŽAS DANIUS - Atlantas, Jovaras, g.1929 m. Kaniūkų k., Molėtų rj. Mokėsi Molėtų gimnazijoje. Kai išaiškėjo ryšiai su partizanais, D.Bružas 1949 m. įstojo į H.Ruškulio - Liūto būrį. Žuvo Šlapių k. (netoli Skudutiškio), Savicko vienkiemyje 1951 12 17.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Medelis Justinas - Atas iš Balsupių k. 1923-1945.12.17. Žuvo Skaisčiūnų k. pas Eidukevičius. Iš Ožkasvilių perlaidotas į Marijampolę.
DALBOKAS Viktoras, g. 1911 Norkūnuose, Krakių v. Tarnavo ulonų pulke. Žuvo 1944 12 17 kartu su Vincu Dalboku, P. Urba, V. Zinkumi ir trim nežinomais partizanais.
DALBOKAS Vincas, g. Norkūnuose, Krakių v. Žuvo 1944 12 17 kartu su Viktoru Dalboku, P. Urba, V. Zinkumi ir trim nežinomais partizanais.
Jonas PALIOKAS ir Milda NORKUTĖ
PALIOKAS Jonas - Martinaitis, Juozaitis, Martynas. Žuvo 1949 12 17.
URBA Petras, gyv. Norkūnuose, Krakių v. Šaulys. Partizanas. Žuvo 1944 12 17. Kartu žuvo Viktoras ir Vincas Dalbokai, Vladas Zinkus ir trys nežinomi partizanai.
ZINKUS Vladas, g. 1903 Krakių v. Karinę prievolę atliko 8-jo DLK Vaidoto pulko ryšių kuopoje. Šaulys. Partizanas. Žuvo 1944 12 17 kartu su broliais Viktoru ir Vincu Dalbokais, Petru Urba ir trim nežinomais partizanais.
https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm
Skaityti daugiau: Gruodžio 17-18 d. žuvę partizanai
Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „ Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.
1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų, Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių – į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai, dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi.
Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai tiekdavo milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai gyvenantys patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui – persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.
Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Gruodžio 15-16 d. žuvę partizanai
– Prieš 70 metų, 1944 m. gruodžio 16–19 d., Kauno aps. Čekiškės vls. Juodaičių, Pavietavos ir Vosbutų kaimų apylinkėse NKVD kariuomenės kareiviai sudegino 27 sodybas ir nužudė per 30 šių kaimų gyventojų.
http://genocid.lt/centras/lt/2321/a/
GAROLIS Anatolijus, Mato - Ąžuolas, g. 1926 Kaune. Mokėsi Aukštesnėje Technikos mokykloje. Stambaus partizanų junginio (300 žmonių), įsikūrusio Paliepių miškuose, Ariogalos apyl., partizanas. Žuvo 1944 12 16 Paliepių Pušynėje mūšyje su enkavedistų daliniais.
JANKAUSKAS Jonas, Motiejaus, g. 1917 Šulaičiuose, Krakių v. Žuvo 1944 12 16 Paliepių Pušynėje, Ariogalos v., mūšyje su gausiomis enkavedistų pajėgomis. Išniekintas kūnas gulėjo Krakėse.
KLYBA Aleksas, Vinco - Linas, g. 1911 Šulaičiuose, Krakių v. Žuvo Paliepių Pušynėj e 1944 12 16 mūšyje su gausiomis enkavedistų pajėgomis.
Gruodžio 13-14 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m. Iš kairės: Bronislovas Strolė-Vėtra, Petras Bočiulis-Viršila, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)
APŠEGA Petras, Mykolo-Vilkas, gim. Bartašiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio, vėliau Herkaus būrio partizanas, Šarūno rinktinės Mindaugo kuopos vadas. Žuvo 1948 m. gruodžio 14 d. Šeduikių k., Svėdasų vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Treigys Juozas, Alekso s., g. 1924 m., slapyvardis Kadugys, nukautas 1947 m. gruodžio 14 d.
https://partizanai.org/failai/html/Dainavos-partizanai-saruno-rinktine.htm
Randis Vincas - Aidas iš Kumečių k. Pajevonio vlsč. Partizanuose nuo 1946 m. Žuvo 1947.12.14 Mažučių k. Kybartų vlsč.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Jonas Mockus-Vėjas, Ragelių k., Ąžuolo būrio vadas. Ž.1952 12 14.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Stribai žudydavo partizanams prijaučiančius žmones, paskleisdami gandus, kad tai padarė „žaliukai". Štai 1944 12 14 Janionių k., Musninkų vlsč., buvo nušautas 45 m. ūkininkas Ignas Dzedulionis. Kaugonių k., Žaslių vlsč., nušovė visų gerbiamą vietos pradžios mokyklos mokytoją, nors tas buvo tik partizanų rėmėjas.
https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
JURGIS KRIKŠČIŪNAS-RIMVYDAS
Vytautas Krikščiūnas
Jurgis Krikščiūnas gimė 1919m. Samaroje (Gorkyje). Bolševikų siautėjimo metu jo šeimai teko patirti didelius nepriteklius ir badą. 1921m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolės apskr. Ašmintos (vėliau Prienų) valsčiuje, Ašmintos kaime pas senelius. Tėvas Antanas Krikščiūnas buvo inžinierius-topografas. Tuoj po grįžimo buvo mobilizuotas, pradėjo dirbti inžinerinius darbus, organizavo Lietuvos karo topografijos skyrių ir jam vadovavo iki bolševikų okupacijos 1940 metais. 1922m. tėvai gavo butą Aukštojoje Panemunėje prie Karo mokyklos, vėliau pasistatė medinį namą Aukštojoje Panemunėje, Klevų g.5. Čia Rimvydas ir augo su savo dviem jaunesnėmis seserimis Aldona (g.l921m.) ir Elvyra (g.l925m). 1939 metais baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją ir įstojo į A.Smetonos karo mokyklą savanoriu- aspirantu.
Pakeliui į Lenkiją: kairėje J.Krikščiūnas-Rimvydas ir J.Lukša-Skirmantas (dešinėje)
1940 birželio mėnesį Lietuvą okupavus bolševikams, rugsėjo mėnesį buvo paleistas į atsargą. Tada įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakulteto geodezijos skyrių. Mokėsi iki 1943 metų kovo mėnesio, t.y. kol vokiečiai uždarė universitetą.
Gruodžio 11-12 d. žuvę partizanai
Vytenio būrio partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas -Antanas Mateiko-Krapylas, ketvirtas - Antanas Ivanauskas-Vakarietis,
penktas - Jonas Marozas-Šaragas, šeštas - Vincentas Makarauskas-Tigras,
septintas - Leonas Kriščiūnas-Obundu-mundu, aštuntos - Vladas Klerys-Sakalas, devintas - Albinas Pakulevičius-Strelčius.
(Genocido aukų muziejus)
Pakulevičius Albinas-Strelčius gimė Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Tvankstės kaime. Vyčio apygardos Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. gruodžio 12 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Žaldarys Juozas - Savanoris iš Balsupių k. 1924 - 1949 12 12. Žuvo prie Rumokų. Žuvo kartu su V. Karasevičium - Topoliu.
Karasevičius Vytas - Topolis. ? - 1949 12 12. Žuvo prie Rumokų. Žuvo kartu su J. Žaldariu - Savanoriu.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Kazlauskas Leonas -Bijūnas iš Rudenų k. Gudelių vlsč. 1930-1952.12.12. Žuvo Miknonyse. Geležinio Vilko rinktinė.
Kučinskas Petras -Tyla, Kirvelis iš Škėvonių k. Birštono vlsč. 1923-1952.12.12. Žuvo Miknonyse, nušautas S. Babarskio. Spyruoklio ir Gegučio brolis.
Skatikas Jonas iš Starkų k. Alksnėnų vlsč. 1946 m. jau buvo baigęs Marijampolės mokytojų seminariją. Žuvo prieš 1946.12.12 Vilkaviškyje, nušautas tardant. Kuopos vadas. Vytauto brolis.
Skatikas Vytautas iš Starkų k. Pilviškių vlsč. 1927(?)- 1945.02.12. Žuvo Zanavykijoje. Partizanavo trumpai.
Stanaitis Vitas - Aidas iš Būdnykų k. Prienų raj. 1928-1952.12.12. Žuvo Mikonyse, išduotas Babarsko.
Vitkauskas Juozas - Jonas iš Gudelių vlsč. 1933- 1952.12.12.
Skrebai – partizanų pagalbininkai
Robertas Patamsis
Nuotraukoje: Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.
1945 m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.
1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.
1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami: vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).
Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.
Gruodžio 9-10 d. žuvę partizanai
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m.
(A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Karpauskas Antanas-Kurtas gimė 1926 m. birželio 13 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Serbentiškių kaime. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas, nuo 1951 m. balandžio — Dešinio tėvūnijos vadas. Žuvo 1951 m. gruodžio 9 d. Kazlų Rūdos rajono Guobų kaime
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
JULIAUS GARBATAVIČIAUS LIKIMAS
Gimtajame Pigašių k. 1945 12 09 žuvo partizanų būrio vadas Julijonas Leonardas Garbatavičius-Šaltis.
Vindeikių k. apylinkėse, Musninkų vlsč., veikė nedidelis Juozo Naraškevičiaus-Šerno būrys. Tai buvojau pusamžis žmogus (g. 1894 m.), išėjęs į mišką su šešiolikmečiu sūnumi Povilu. Tėvas - buvęs šaulys, visą savo gyvenimą dirbo eiguliu. Sunkiu Tėvynei metu nepabūgo neramaus gyvenimo ir sunkumų. Išėjo į mišką drauge su kaimynais, prie jo būrio glaudėsi vaikinai ir iš tolimesnių vietovių. Ir laikė jį tėvu.
1945 metų pavasarį jie liko trise: vieni partizanai žuvo nelygiuose mūšiuose, kiti susigundė amnestijos propagandai. Jis, sūnus ir Julius Garbatavičius-Šaltis (g. 1924 m.) klaidžiojo gimtosiose apylinkėse. Julius buvo kilęs iš gretimo Pigašių k., turėjo apie 30 metų. Iki rusams sugrįžtant dirbo Vileikiškių k. pieno priėmimo punkte. Buvo puikus šaulys ir vaikščiojo ne tik pistoletu, bet automatu ir granatomis nešinas. Štai tokiu metu 1945 rudenį Gojaus kaime (Pigašių, Smailių, Taučiulių k. viduryje) pas ūkininką Grinių juos tris ir aptiko stribai. Sako, aktyvistai stribams pranešė. Apsupo sodybą pradėjo agituoti pasiduoti gyviems. Kvietė deryboms. Patikėję pasalūnams, tėvas ir sūnus Naraškevičiai išėjo iš trobos. Čia juos ir suėmė. Juliui pavyko pabėgti, prisidengus trumpam laikui prarastam stribų budrumui. Kramtė nagus stribai ir dar labiau suaktyvino partizano sekimą. Jau 1945 m. gruodžio 8 dieną Juliui Garbatavičiui viešint Pigašiuose pas Gatelius, apie tai buvo pranešta NKVD garnizonui. Kareivių, o gal ir stribų buvo labai daug: pasiskirstę trimis grupėmis - nuo Vileikiškių, Taučiulių ir nuo Širvintos upės, jie ėmė supti Pigašių k. Pirmoji grupė netrukus pasiekė Gatelių daržinę, tačiau iš čia pasipylė šūviai. Vietoje žuvo vyresnysis seržantas Podkovyrovas, kitas kareivis buvo sužeistas (tos pačios dienos vakare jis mirė). Pasipylė pragariška ugnis, atskubėjo ir kiti kareiviai. Julius taikliais šūviais privertė kareivius sugulti, o pats iššoko iš daržinės ir pradėjo bėgti Širvintos link. Tačiau visi pastebėjo, kad partizanas sužeistas. Vienoje dauboje susidūrė su trečia kareivių grupe. Paleido dar kelias automato serijas. Nuo jų sukniubo dar vienas kareivis - vyr. seržantas Mazyčionokas, tačiau kelios kulkos užkliudė ir Julių. Bėgti nebuvo kur. Po kurio laiko pasigirdo kurtinantis granatos sprogimas, nusinešęs Juliaus Garbatavičiaus-Šalčio gyvybę. Partizanas gyvas nepasidavė.
Sovietiniai agitatoriai gyrėsi, kad Julius Garbatavičius susisprogdinti nesuspėjo - jį suvarpė kareivių ir stribų kulkos. Kaip ten bebūtų, sako, rusų karininkas, vadovavęs kautynėms, liepė su nušautuoju elgtis pagarbiai už jo drąsą ir gerą kovinį pasiruošimą. „Etot saldat, a ne bandit", - ir atidavė pagarbą.
Juliaus gailėjo visas kaimas. Ant jo kapo dažnai buvo padedamos lauko ar darželio gėlės.
Skaityti daugiau: Gruodžio 9-10 d. žuvę partizanai
Gruodžio 6-8 d. žuvę partizanai
Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius, Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas, Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas ir Vadovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Miliukas Edvardas-Bijūnas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Neprausčių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m. Priklausė Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ajam batalionui. Žuvo 1948 m. gruodžio 8 d. Ukmergėje kartu su bendražygiais St. Parioku-Plechavičiumi ir St. Našlėnu-Sakalu
Našlėnas Stasys-Sakalas gimė 1925 m. spalio 1 d. Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Skabeikių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m., priklausė Br. Jakubonio-Stiklo būriui. 1945 m. legalizavosi, bet 1946 m. vėl pasitraukė į mišką. 1948 m. per kautynes su Vidiškio stribais buvo sužeistas. Kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais St. Parioku-Plechavičiumi ir E. Miliuku-Bijūnu gydėsi Ukmergėje pas Vincą Justavičių. 1948 m. gruodžio 8 d. buvo apsupti ir kautynių metu žuvo
Pariokas Stasys-Plechavičius. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono, vadovaujamo Br. Jakubonio-Stiklo, vieno iš būrių vadas. Žuvo 1948 m. gruodžio 8 d. Ukmergėje kartu su bendražygiais E. Miliuku-Bijūnu ir St. Našlėnu-Sakalu
Vyčio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas.
Ant akmens sėdi iš kairės: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis, Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Šemežys Juozas-Tikras Brolis gimė 1919 m. Kėdainių apskritie Pagirių valsčiaus Steponavos kaime. Vyčio apygardos partizanas nuc 1945 m. Žuvo 1951 m. gruodžio 8 d.
Burbulis Vaclovas-Bėgūnas gimė 1917 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Gudelių kaime. Partizanas nuo 1949 m., Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. gruodžio 8 d. karinės-čekistinės operacijos metu kartu su kitais trimis Vyčio apygardos partizanais Ukmergės rajono Trakų miške
Konstantinas Bajerčius – Garibaldis
Konstantinas gimė 1903 10 24 Pajotijų k. Plokščių vls. Šakių aps. gausioje ūkininko šeimoje. Baigęs Jurbarke „Saulės“ gimnaziją, mokytojavo Žindaičių. Juodkėnų ir kitose Pradžios mokyklose
Nuo 1930m. rudens K. Bajerčius Kauno VD universitete studijavo filologiją ir pedagogiką. 1935metais universitetą baigė. Dar studijuodamas, aktyviai dalyvavo katalikiškoje visuomeninėje veikloje. Dirbo savaitraščio „ Mūsų laikraštis“ redakcijoje. Parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams: Zuikių žemėje, Saulėtekis, Namuose ir giriose ir kt.
1939 metais apsigyveno Alytuje. 1941m. rudenį paskirtas Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju. Lietuvą vėl okupavus sovietams kartu su kunigu Povilu Šliumpa ir kitais įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo jaunimo pasipriešinimo grupei. Teikė partizanams sanitarinius reikmenis, radijo techniką, žvalgybos duomenis ir kita. Buvo platinama partizanų spauda. Per Garibaldį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp atskirų partizanų grupių ir būrių, kurios susijungė į Lietuvos partizanų A –apygardą, vėliau tapusia Dainavos apygarda.
1946m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo enkgėbistų sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 5 suimtą Bajerčių tardė ir kankino Alytaus MGB kalėjime . Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų po dviejų dienų, g r u o d ž i o 8 d. m i r ė .
Trumpai apie kolaboravimą
Robertas Patamsis
Klaipėda, 2022.11.30.
Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.
Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo (bendradarbiavimo) tarp okupacinio režimo ir vietinių gyventojų terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet vis tik parankinį, pagalbinį, be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo formą. Tai slapti kolaborantai, vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui – juk kolaboracinė sistema planingai pradedama kurti jau ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).
Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda vykdyti intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo tikslą – iš pradžių valstybės informacinę okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami propagandiniai leidiniai, vedamos įvairios radijo ir TV laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami interneto portalai. Šiuose procesuose dalyvauja ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama valia kovoti, priešintis.
Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos Penktosios kolonos sudedamoji dalis.
Gruodžio 1-2 d. žuvę partizanai
Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanai.
Iš kairės: Algirdas Vamas-Gaidelys, Bronius Morkūnas-Diemedis,
Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Jankauskas-Alksnis ir Teodoras Kviklys-Klajūnas. Apie 1950 m.
(Genocido aukų muziejus)
IVANAUSKAS KAZYS - Aras, g.1927 m. Jurzdikos k., Debeikių vls. Buvo partizanų ryšininkas, o nuo 1949 m. partizanas ir vaikščiojo su būrio vadu Teodoru Kvykliu - Klajūnu. 1951 11 14 jie abu Varkujų mokykloje buvo spec. preparatais užmigdyti, suimti ir Butirkų kalėjime 1952 12 02 sušaudyti.
MEDINIS MEČYS - Pypkė, Lokys, Šarūnas, g.1907 m. Šlepečių k., Daugailių vls. Apie 1937 m. baigė kursus ir dirbo policininku. Frontui pasitraukus į vakarus, slapstėsi, sudarė partizanų būrį, kuris 1945 m. gegužės mėnesį išaugo į Gedimino kuopą, turėjusią daugiau kaip 60 kovotojų. 1945 07 01 čekistai kuopą išblaškė. 1945 12 02 Girelės miške prie Voliškio k. M.Medinis buvo sužeistas. Traukiantis Pikčiūnų link, kelią pastojo kita čekistų grupė. Nebeturėdamas kur dėtis, Pikčiūnų k. prie Laurinavičiaus sodybos susisprogdino. Palaidotas Pikčiūnų kapinėse.
SURGAILIS BENEDIKTAS, Antano, g.1913 m. Kirklių k., Užpalių vls. Žuvo 1944 12 02 per susirėmimą su čekistais. Dar nušauta jo motina Elžbieta ir dukrelė Gintaute. Žmona ir sūnelis 1949 m. ištremti į Sibirą.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Aro būrio partizanai 1950 m. Iš kairės: Povilas Jankauskas-Alksnis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Kazimieras Ivanauskas-Aras, Bronius Morkūnas-Diemedis (VŽM)
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS
Vladas Mikulėnas, Šarūno rinktinės vadas, Vytauto apygardos vado pavaduotojas. (1917- 1945)
Vladas-Algirdas Mikulėnas gimė 1917 m. birželio 27 d. Mockėnų k., Utenos vlsč., ūkininko šeimoje (turėjo 11 ha žemės), kuri buvo gausi: 5 broliai ir 3 seserys. Vladas buvo penktas sūnus. Tokiai gausiai šeimai gyventi buvo sunku. Visi vaikai labai norėjo mokytis ir buvo gabūs. Ypač Vladas veržėsi į mokslą.
Baigęs Utenos pradžios mokyklos 4 skyrius, nesant galimybės toliau mokytis, kurį laiką dirbo ūkyje, bet tuo pačiu metu mokėsi savarankiškai. Po keleto metų, pasiruošęs per vieną vasarą dviejų klasių kursą privačiai, išlaikė egzaminus į Utenos gimnazijos 3 klasę. Besimokydamas padėdavo atsiliekantiems mokiniams ir pataisininkams, taip užsidirbdavo knygoms ir drabužiams. Mokėsi labai gerai, sportavo, dalyvavo meninėje saviveikloje.
Utenos gimnaziją baigė 1938 m. ir buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Kaip kariūnas - aspirantas gavo tam tikrą laipsnį (nepamenu kokį). Apie 1939-1940 metus įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kuriame, išskyrus trumpą mobilizacijos laikotarpį, mokėsi iki karo pabaigos. Buvo baigęs 5 kursus. Buvo žinomas kaip gabus studentas.
Labai nekentė 1940 m. užplūdusių Lietuvą bolševikų, o taip pat Hitlerio ir jo pakalikų. Fašistinės okupacijos metais organizavo studentų savišalpą, platino nelegalius laikraštėlius (o gal ir rašė juose), kuriuose buvo kviečiami lietuviai nevergauti okupantams ir ruoštis apginti Lietuvos nepriklausomybę. Atrodė, kad jis jau tada turėjo ryšių su organizuotais Lietuvos laisvinimo komitetais ar pan. Tikslių žinių neturime, nes jis vengdavo pasakoti apie savo veiklą.
Skaityti daugiau: ŠARŪNO RINKTINĖS VADAS VLADAS ALGIRDAS MIKULĖNAS
NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos
Robertas Patamsis
Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.
Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis, per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. - ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. - ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką, šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus. 1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare – gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu 1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė, pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.
Adolfas Ramanauskas - Vanagas
LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS
NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.
1937 m. A. Ramanauskas, baigęs „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą (XV aspirantų laida). 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vls.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.
A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.
1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
Daugiau įrašų...
- Lapkričio 29 d. žuvę partizanai
- Lapkričio 26 d. žuvę partizanai
- Leonas Taunys-Kovas
- Lapkričio 24 d. žuvę partizanai
- Teodoras Kviklys-Klajūnas
- Lapkričio 23 d. žuvę partizanai
- Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/
- Lapkričio 21 d. žuvę partizanai
- Vincas Gruodis – Žilvitis
- Lapkričio 19 d. žuvę partizanai