Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas (1918 10 24–1953 02 11)
Jaun. puskarininkis Povilas Žilys.1939 m.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Povilas Žilys gimė 1918 m. spalio 24 d. Biržų aps. Daujėnų vls. Šakarnių k. Maižiešiaus Žilio ir Kastancijos Zigmuntavičiūtės-Žilienės šeimoje 1 . Kartu augo broliai Juozas (g. 1921 m.) ir Jonas (g. 1926 m.).
1926–1930 m. mokėsi Mikėnų k. pradžios mokykloje. 1932 m. rudenį įstojo mokytis į Mažeikių aps. Viekšnių vid. mokyklos antrą klasę, o 1933 m. – į ketvirtą Tauragės aps. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos klasę. 1936 m. persikėlė gyventi į Panevėžį ir pradėjo lankyti septintą Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos klasę. Nuo 1938 m. liepos 10 d. iki 1939 m. lapkričio 20 d. mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje (XIV aspirantų laida). 1939 m. rugsėjo 17 d. jam suteiktas jaun. puskarininkio laipsnis. Tų pačių metų lapkričio 23 d. paleistas į atsargą 2 .
Nuo 1939 m. mokėsi Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje (Kėdainių aps.) Matematikos-gamtos fakulteto Miškininkystės skyriuje. 1939 m. gruodžio 15 d. tapo 16-osios Kėdainių rinktinės 2-osios Žemės ūkio akademijos šaulių kuopos rikiuotės šauliu.
Šios akademijos dokumentuose nurodoma, kad nuo 1942 m. kovo iki gruodžio mėn. jam buvo skirta stipendija 3 .
Nuo 1944 m. Pasvalio krašto partizanų vadas slapyvardžiu Klevas. Sunkiai sužeistas 1945 m. vasario 21 d. Biržų aps. Vabalninko–Krinčino vls. vykusiose Leliškių kautynėse. Išgijo ir vėl partizanavo. 1947 m. vadovavo Biržų aps. veikusios S. Dariaus ir S. Girėno rinktinės Joniškėlio, Pasvalio ir Vabalninko partizanų būriams.
1950 m. rugsėjo 8 d. Moliūnų k. Alekso ir Veronikos Zakarevičių vienkiemyje MGB kareiviai nušovė P. Žilio brolį, Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizaną Joną Žilį-Vakarį.
1951 m. rugpjūčio 25 d. Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo – Pilėnų) tėvūniją, vadovavo partizanų būriui. Nuo 1952 m. pavasario Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo Jono Kimšto-Žalgirio pavaduotojas slapyvardžiu Audrūnas. Tų pačių metų gegužės 7–9 d. dalyvavo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadų sąskrydyje, kuriame LLKS Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas perėmus Juozapui Šibailai-Merainiui, tapo jo pavaduotoju. LLKS Tarybos prezidiumo narys. 1953 m. birželio 9 d. paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo 2-osios Vyriausiosios vadovybės sekcijos vadovo J. Šibailos pavaduotoju.
1952 m. rudenį J. Šibaila ir P. Žilys Ramygalos r. Dovydų miške įsirengė bunkerį, ten gyveno ir dirbo. Suimtas partizanas Vincas Navardauskas, neištvėręs kankinimų, nurodė partizanų buvimo vietą. 1953 m. vasario 11 d. MGB Kėdainių ir Ramygalos rajonų sk. operatyvinės grupės apsupo bunkerį. Kautynėse žuvo J. Šibaila ir P. Žilys. Jų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
Skaityti daugiau: Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas (1918 10 24–1953 02 11)
Vasario 10 d. žuvę partizanai
Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys--Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)
Balsys Jonas-Aidas gimė 1904 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiau Ropydų kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-ajai kuopai. 1946 m. kautynėse buvo sužeistas todėl jam miško sąlygomis buvo ties dilbiu amputuota ranka. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaime apylinkėse įrengtame bunkeryje - apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu ir dar trimis bendra žygiais
Gustainis Vincas-Ainis gimė 1925 m. Višakio Rūdoje. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinei. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu, skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu ir dar dviem bendražygiais
Žemaičiu ir Kęstučio apygardų partizanu susitikimas. Stovi penktas
iš kairės - Vakaru Lietuvos (Jūros) srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas,
septintas - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys Antanas Liesys-ldenas.
(Z. Paulauskaitės kolekcija)
Ivanauskas Vaclovas-Vytenis, Gintautas gimė 1923 m. Batakių miestelyje. LLA narys nuo 1943 m. Partizanas nuo 1945 m., priklausė Lydžio rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, tų pačių metų vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11-13 d. žuvus V. Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o tų pačių metų rugsėjį, po A. Milaševičiaus-Ruonio žūties - srities vadu. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. 1950 m. sausio 20 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais, jam suteiktas majoro laipsnis. Žuvo 1951 m. vasario 10 d. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu V. Ivanauskui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu - Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties)
Liogys Juozas-Dragūnas gimė 1926 m. gegužės 2 d. Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiaus Šukėtų kaime. Lietuvos vokietis (tikroji pavardė Logies Gustav Josef). Nuo 1948 m. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-osios kuopos vadas. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu, V. Gustainiu-Ainiu ir dar dviem bendražygiais
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1951 m. vasario 10 d. Varnių r. Čepaičių k. (dabar – Telšių r. sav.), dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu aptiktas partizanų bunkeris. Per susišaudymą nukauti Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas, srities štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Stasys Gedvilas-Bedalis ir srities vado adjutantas Šarkauskas. Taip pat žuvo kaimo gyventojas Petras Mušinskas, kuris buvo nusiųstas į klojimą siūlyti partizanams pasiduoti ir nušautas bėgantis kartu su jais.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 216.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities partizanai. Pirmame plane – srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas. Kiti partizanai neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Vasario 10 d. žuvę partizanai
Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas
Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.
Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.
Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.
Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.
Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.
Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, srities štabo viršininkas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas
Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas
Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk.
KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.
TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)
Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio
Vasario 6 d. žuvę partizanai
1951 m. vasario 6 d. Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške, Paserninkų k. apylinkėse, dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko 2-ojo bataliono kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu bunkeryje nusišovė Dainavos apygardos vado pavaduotojas žvalgybai, apygardos teismo pirmininkas ir Šarūno rinktinės vadas Juozas Jurelionis-Sakalas, rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos 3-iojo būrio vadas Pranciškus Ajauskas-Vanagėlis, šio būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis, partizanai Vacys Pledys-Slapukas, Antanas Vailenis-Tėvas, Vytautas Vaivada-Garsas ir Juozas Žilionis-Strazdas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Lazdijų r. Šlavantų mstl. Dalis palaikų buvo sumesti į pelkę, kita dalis – į šulinius.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 77.
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai. Iš kairės: 3-iojo būrio vadas Pranciškus Ajauskas-Vanagėlis, šio būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis, Antanas Majauskas-Pabėgėlis, Vytautas Vaivada-Garsas, Vytautas Kalvinskas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas Juozas Jurelionis-Sakalas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų |
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai. Iš kairės: Juozas Volungevičius-Papartis, neatpažintas partizanas, rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis ir 3-iojo būrio skyriaus vadas Pranas Celevičius-Berželis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų |
Kryžius, koplytėlė ir kryželis medžiuose 1951 m. vasario 6 d. šioje vietoje įrengtame bunkeryje MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko 2-ojo bataliono kareivių vykdytos karinės čekistų operacijos metu žuvusių Dainavos apygardos vado pavaduotojo žvalgybai, apygardos teismo pirmininko ir Šarūno rinktinės vado J. Jurelionio-Sakalo, rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos 3-iojo būrio vado Pranciškaus Ajausko-Vanagėlio, šio būrio skyriaus vado Prano Celevičiaus-Berželio, partizanų Vacio Pledžio-Slapuko, Antano Vailenio-Tėvo, Vytauto Vaivados-Garso ir Juozo Žilionio-Strazdo atminimui. Buvusio bunkerio duobės, kryžiaus, koplytėlės ir kryželio medžiuose vaizdas. Lazdijų r. Veisiejų miškų urėdijos Leipalingio girininkijos Bestraigiškės miško 5 kvart. 17 sklypas. Atidengimo data ir autorius nežinomi. R. Trimonienės nuotr., 2005 m.
Skaityti daugiau: Vasario 6 d. žuvę partizanai
Vasario 3-4-5 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
BLAUZDYS Antanas, Petro-Konkurentas, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. vasario 5 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Kazimieras Paškevičius-Don Žuanas ir Kazys Naudžiūnas-Kęstutis
KAZIMIERAS PAŠKEVIČIUS - DON ŽUANAS 1921-1947 02 04
Partizanus 1947 m. vasario 4 dieną, saulei leidžiantis, mūsų kaimo laukuose apsupo NKVD kariuomenė su tanketėmis, gerai ginkluota. Jie žuvo penkiese, keliems pasisekė pabėgti. Mano broliui peršovė kojas, sako, jis bandė nusišauti, bet neįstengė. Sunkiai sužeistą vežė į Žiežmarius vežime, užkrovę šovinių dėžėmis. Mirė pakeliui. Penkis lavonus išmetė Žiežmarių miestelio aikštėje, ten, be mano brolio, buvo Kazys Naudžiūnas iš Strėvininkų. Daboklėje buvusius areštuotuosius privertė lavonus pakrauti į roges. Nuvežė prie miestelio žydų kapų ir sumetė į krūvą. Jų rankos buvo surištos spygliuota viela. Lavonus užmetė sniegu, tik pavasarį palaikų likučius užkasė.
Zavistinavičius Albinas, Jono - Pikuolis iš Darsūniškio, g. 1928 10 15, ž. 1947 02 03 Kovaičių apyl.Gataveckas Antanas, Petro - Svajūnas iš Sevelionių k.Kalvių apyl., g. 1920 m., ž. 1947 02 04 Krasnasėlio k., būrio vadas.
Jakubauskas Adomas - Vėjelis iš Šnipelių k. Kalvių apyl., g. 1923 m., ž. 1947 02 04 Pavuolių k.
Urbonaitis Vytautas, Martyno - Statkus iš Kamajų valsč., g. 1922 12, ž. 1947 02 04 Krasnasėlio k.
https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Skaityti daugiau: Vasario 3-4-5 d. žuvę partizanai
Staniškis Sergijus-Litas, Viltis
Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susitikimas.
Stovi iš kairės: Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas,
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Klūpo (dešinėje) Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Kiti neatpažinti. 1948 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Staniškis Sergijus-Litas, Viltis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime. Baigė Kauno karo mokyklą, dalyvavo Klaipėdos sukilime. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Čia subūrė pirmuosius partizanus ir jiems vadovavo Palių kautynėse 1945 m. vasarą. 1945 m. buvo A, vėliau Dainavos apygardos vadas. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms, buvo įkurta Pietų Lietuvos sritis. S. Staniškis vadovavo šios srities štabui. 1947 m. rugsėjį buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, tų pačių metų gruodį - Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į vyriausiąją vadovybę, tapo LLKS tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš A. Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. Nuo 1950 m. birželio pagal LLKS statutą skyrė ir tvirtino apygardų vadus. Iki 1952 m. vasaros dar kontroliavo padėtį srityje, per Tauro apygardą palaikė ryšius su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadovybe, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės. 1952 m. sausio 29 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas paskyrė S. Staniškį savo antruoju pavaduotoju. Vėliau dėl MGB agentų veiklos nutrūko ryšiai ne tik su LLKS vadovybe, bet ir srities viduje. 1953 m. vasario 3 d. okupantų kariams apsupus bunkerį Prienų šile ties Neravų kaimu ir pareikalavus pasiduoti, S. Staniškis sunaikino dokumentus, ryšių aparatūrą ir gyvas nepasidavė - nusišovė. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu S. Staniškiui-Litui suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas (po mirties)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Sergijus Staniškis gimė 1900 m. vasario 10 d. Marijampolės aps. Padovinio vls. Geležinių k. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Liudvinavo pradžios mokyklą, keturias Marijampolės gimnazijos klases. 1920 m. spalio 25 d. priimtas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo eiliniu Karo mokykloje, nuo 1921 m. kovo 9 d. – 12-ajame pėstininkų Kauno pulke. 1921 m. lapkričio 12 d. priimtas į Karo mokyklą. 1923 m. sausio 9–20 d. būdamas kariūnas dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas medaliu, kurį gavo Karo mokyklos baigimo (1923 m. spalio 15 d.) proga. Baigus mokyklą jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Paskirtas 2-ojo ulonų pulko 4-ojo eskadrono Vilkaviškyje jaunesniuoju karininku. Gabus karininkas sparčiai kilo tarnybos laiptais. 1928 m. vasario 16 d. pakeltas į vyr. leitenantus. 1935 m. spalio 15 d. perkeltas į 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune, 4-ojo eskadrono vadu. Tų pačių metų lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. Mėgo jį bičiuliai ir valdiniai, nepeikė viršininkai.
Jurgis Urbonas -Lakštutis
Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas, apygardos leidinių redaktorius, partizanų poetas Jurgis Urbonas - Lakštutis. Žuvo 1948 m. vasario 2 d. A. Šimėno asmeninis archyvas
https://partizanai.org/failai/html/algimanto-apygarda.htm
1948 m. vasario 2 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Paandrioniškio k. Duobulės vnk. žuvo Algimanto apygardos vado pavaduotojas Jurgis Urbonas-Lakštutis.
Jurgis Urbonas gimė 1923 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Niūronių k. ūkininkų Juozo Urbono ir Onos Adamonytės-Urbonienės šeimoje.
Gyveno Utenos aps. Anykščių vls. Stakių k. Mokėsi Anykščių progimnazijoje, Utenos gimnazijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Nuo 1943 m. Utenos aps. Anykščių vls. Niūronių k. pradžios mokyklos mokytojas. Kartu su kaimo vaikais keliaudavo po apylinkes, tvarkydavo kaimų kapines.
1944 m. vasarą kartu su broliais Antanu ir Justinu slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietų armiją. Netrukus tapo brolio Antano Urbono-Dragūno būrio partizanu ir pasirinko Lakštučio slapyvardį. 1945 m. vasario mėn. NKVD kariuomenei išblaškius Dragūno būrį ir nukovus pirmuosius devynis Anykščių krašto partizanus, tarp jų ir brolį Antaną, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei ir 1946 m. jos pagrindu įkūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrį, tapo jo vadu. Nuo 1946 m. vasaros iki 1947 m. taip pat ėjo Šventosios organizacinio sektoriaus, buriančio partizanų ryšininkus ir rėmėjus, vado pareigas. 1946–1947 m. buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas.
Skaityti daugiau: Jurgis Urbonas -Lakštutis
Vasario 1-2 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai apie 1947—1948 m.
I eilėje iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Šilaika-Šviedrys, Liuda Kaminskaitė-Kuosa, Juozas Valonis-Merkys.
II eilėje iš kairės: Jonas Darela-Dieduška, Jonas Butkus-Karklas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Simonas Dailidėnas-Vėtyklė, Petras Šakėnas-Šauksmas.
III eilėje iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Dagelis-Gintaras, Antanas Jogėla-Ąžuolas,Vytautas Jonelis-Vilkas, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Anicetas Simanonis-Sigitas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ŠAKĖNAS Petras, Antano-Šauksmas, gim. Girelės k., Traupio vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. vasario 2 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Iš kairės į dešinę:
1) Tigras- Feliksas Žindžius, Žalgirio rinktinės vadas. Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų km. Jankų valse. Šakių apskr.
2) Riešutas- Aleksandras Povilaitis, Žalgirio rinktinės Šturmo tėvonijos 1 grandies vadas. Žuvo 1950 11 24, Jančių km. Lekėčių valse. Šakių apskr.
3) Rūta- Bronė Valytė. Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1949 11 11 bunkeryje Agurkiškės miške, Lukšių valsč. Šakių apskr.
4) Dūmas- Pranas Bastys. Žalgirio rinktinės Ūkio dalies viršininkas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj.
5) Galvojama kad tai Vaidilutė- Stasė Mačiūtaitė, Žalgirio rinktinės 36-tos kuopos partizanė. Žuvo 1950 02 06, Pūdimų km. Lukšių valsč. Šakių apskr.
6) Saidokas, Karijotas- Viktoras Vitkauskas, Tauro apygardos vadas. Žuvo 1951 02 02. Endrikių km. Šakių raj
7) Žilvitis- Petras Vengraitis. Tauro apygardos štabo pareigūnas. Paimtas į nelaisvę 1950 05 20. Altoniškių km. Kauno raj., miško bunkeryje. 1952 02 21 nuteistas mirties bausme ir 1952 06 20 sušaudytas.
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-12-1994.pdf
Viktoras Vitkauskas- Saidokas
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.
1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias.
Antanas Baltūsis-Žvejys
ANTANAS BALTŪSIS- ŽVEJYS
1915 04 08–1948 02 01
Antanas Baltūsis gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio aps. Pilviškių vls. Gulbiniškių k. pasiturinčių ūkininkų Onos ir Antano Baltūsių šeimoje. Kartu augo sesuo Anelė, broliai Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Pilviškiuose A. Baltūsis baigė pradžios mokyklą ir 3 gimnazijos klases Pilviškių vidurinėje mokykloje. Iki 8 klasės mokėsi Vilkaviškyje. 8 klasės ir brandos egzaminus išlaikė Šakių gimnazijoje. Nuo 1935 m. iki 1938 m. Vilkaviškio kunigų seminarijoje studijavo teologiją-filosofiją.
Nuo 1938 m. lapkričio 11 d. iki 1939 m. liepos 1 d. mokytojavo Vilkaviškio aps. Bartninkų vls. Rasių pradžios mokykloje. 1939 m. liepos 5 d. įstojo į Karo mokyklą ir tarnavo Pėstininkų karo mokyklos 26-ajame kavalerijos pulke. Mokyklą baigė 1940 m. spalio 2 d., Lietuvą jau okupavus Sovietų Sąjungai. Kaip ir visi šios XV laidos kariūnai aspirantai, gavo tik pažymą rusų kalba, kad baigė D.V.R.A. (Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos) Pėstininkų karo mokyklą ir yra atsargos karininkas. Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, gerai mokėjo vokiečių kalbą, silpniau – prancūzų. Nuo 1941 m. kovo 5 d. mokytojavo Vilkaviškio aps. Vištyčio pradžios mokykloje. Buvo vedęs. Žmona Anelė Tarnauskaitė.
Nacių okupacijos metais A. Baltūsis trumpą laiką ėjo Pilviškių vls. policijos nuovados viršininko pareigas. Tarnavo 252-ajame lietuvių policijos batalione, kuris 1942 m. gegužės 25 d. buvo pradėtas formuoti Kaune. Batalionas saugojo karinės ir ūkinės reikšmės objektus, sovietų karo belaisvius ir žydus, patruliavo miesto gatvėse ir vykdė besislapstančių karo belaisvių, žydų, sovietinių partizanų paieškos, konvojavimo ir transportavimo užduotis Kauno, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio apskrityse ir Valkininkų valsčiuje. Nuo 1942 m. gegužės 20 iki birželio 20 d. jaun. ltn. A. Baltūsis su 36 kareiviais buvo išvykęs į Alytaus apskritį ieškoti sovietinių partizanų ir jų rėmėjų.
Skaityti daugiau: Antanas Baltūsis-Žvejys
Gen. Povilas Plechavičius
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus. Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje. Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo. Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.
Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.
Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.
Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.
Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
Aplanko nuotrauka —Vytauto Maželio
Sausio 31 d. žuvę partizanai
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Popiera Kazimieras-Gegužis gimė 1931 m. Marijampolės apskrities Dambaukos kaime. Į] partizanų gretas įstojo 1948 m. (kitur 1950 m.), priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijai. Žuvo 1952 m. sausio 31d. kartu su bendražygiais broliu Broniumi Popiera-Meška, Kazimieru Kurtiniu-Ąžuolu ir Leonu Vokietaičiu-Žveju apsupti priešų kareivių Marijampolės rajono Varnabūdės miške
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Geležinio Vilko rinktinės Ąžuolo tėvūnijos 1952 01 31. Varnabudės miške nukauti partizanai.
Iš kairės: P. Gumauskas-Pipiras (gyvas), B. Popiera-Meška, K. Kurtinys-Ąžuolas,
K. Popiera-Gegužis ir L. Vokietaitis-Žvejys.
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Albinas Tindžiulis gimė 1910 m. rugsėjo 11d. Rokiškio aps. Pandėlio vis. Gineišių k. Baigė Pandėlio, Skapiškio mokyklas, Rokiškio gimnaziją, Karo mokyklą Kaune. Karo lakūnas. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Nuo 1943 m. Lietuvos fronto Kęstučio organizacijos narys.
1944 m. iš Alizavos apylinkių kaimų vyrų sudarė partizanų būrį, kuriam ir vadovavo. 1945-1949 m. Dariaus ir Girėno rinktinės partizanų būrio, veikusio Biržų ir Vabalninko vis. Alizavos, Kupreliškio ir Salamiesčio apylinkėse, vadas.
Žuvo 1949 m. sausio 31 d. Kupiškio aps. Aukštupėnų vis. Ožkinių k. partizanų rėmėjo Prano Rudžio sodyboje esančiame bunkeryje per MGB karinę operaciją.
Palaikai niekinti Kupiškio milicijos kieme esančiame tvartuke. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
2013 m. kovo 5 d. A. Tindžiuliui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/201901_tindziulis_biog.pdf
Sausio 29-30 d. žuvę partizanai
Prisikėlimo apygardos partizanai Stasys Vaitkus-Gediminas (kairėje) -
vilki savadarbe uniforma, ginkluotos 1940 m. modelio Tokarevo automatiniu šautuvu,
ir Viktoras Bakanauskas-Vytautas - vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės puskarininkio uniforma,
ant kurios užrištas Lietuvos laisvės armijos -Vanagų raištis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Bakanauskas Viktoras-Vytautas gimė Šilavote. Partizanas nuo 1944 m. Partizanavo Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardose. Nuo 1948 m. — Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Nemuno būrio, saugojusio rinktinės štabą, vadas, nuo 1949 m. — Maironio rinktinės štabo viršininkas. 1949 m. leido partizanų Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos laikraštį „Kova dėl laisvės". Žuvo 1950 m. sausio 30 d. Grinkiškio valsčiuje netoli Pašušvio kaimo kartu su bendražygiais Zigmu Zakarka ir Stefanija Martišiūte
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
BAKAS Antanas, Antano, g. 1929 Nedolėje, Betygalos v., ūkininkų šeimoje. Palaikė ryšį su partizanais. Nuo 1949 perėjo į aktyvų pasipriešinimą. Žuvo 1949 01 29 Lenčių miške, Kėdainių r. Iš viso žuvo 7 partizanai.
DAUKŠA Stasys, Vytolio — Tautvydas, g. 1913 Martynaičiuose, Grinkiškio v. Žuvo 1949 01 29 mūšyje Lenčių miške. Iš viso žuvo septyni partizanai.
Skaityti daugiau: Sausio 29-30 d. žuvę partizanai
KANIŪKŲ kaimo tragedija
Lietuvos žemėlapis su jame pažymėtu Kaniūkų kaimu Šalčininkų rajone
1944 metais raudonieji partizanai nužudė keliasdešimt Eišiškių aps. Jašiūnų vls. Kaniūkų k. (dabar Šalčininkų r.) gyventojų, o kaimą sudegino.
Kodėl įvyko ši tragedija? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti partizanų ir vietinių gyventojų priešpriešoje, kuri Pietryčių Lietuvoje buvo ypač aštri.
Kaniūkų k. buvo įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje. Šiame miškų masyve nuo 1943 m. rudens bazavosi gausios sovietų partizanų pajėgos: čia veikė LKP (b) Pietų srities pogrindžio komitetas, vadovaujamas Genriko Zimano, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo būriai, Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus būrys N-14, būriai, kuriuos sudarė iš geto pabėgę žydai, užklysdavo partizanai, kurie buvo įsikūrę gretimuose Gudijos rajonuose. 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.
Sovietų partizanai 1944 m. liepa
Sovietų partizanai pagal vadovybės nurodymus vykdė diversijas ir teroro išpuolius vokiečių kariuomenės užnugaryje: sprogdino arba gadino geležinkelius, nutraukdavo telegrafo laidus, rengė pasalas keliuose ir t. t. Jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas, kurios buvo nukreiptos prieš civilius gyventojus: buvo deginami kaimai, jų gyventojai išvežami darbams ar net žudomi. Be to, vietiniai gyventojai ypač kentėjo nuo partizanų terorizavimo ir plėšikavimų, kurie vadinti „paruošų operacijomis“.
Esant tokioms aplinkybėms, 1943 m. rudenį, siekiant apsiginti nuo stiprėjančių sovietinio ginkluotojo pogrindžio puldinėjimų, kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai. Pagrindinis kaimų savisaugininkų tikslas – ginti savo ir kaimynų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Tais pačiais metais Kaniūkų k. buvo suformuotas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Vladislavas Voronis. Iš pradžių būriui priklausė 5 ar 6 žmonės, vėliau šis skaičius padidėjo iki 30 žmonių. Padedant lietuvių policijai, būrys buvo suorganizuotas iš Kaniūkų k. valstiečių. Jis turėjo daugiau kaip 20 šautuvų, nupjautavamzdžių šautuvų, pistoletų ir kitos karinės amunicijos. Ilgainiui suformuotas dar vienas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Adolfas Radikovskis.
Sausio 27 - 28 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m.
I eilėje iš kairės: Jonas Staškevičius-Aušra, Juozas Valonis-Merkys.
II eilėje iš dešinės: Jonas Stasiukaitis-Ežys, kiti neatpažinti.
III eilėje iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Albinas Milčiukas-Tigras, Povilas Jonelis-Tūzas (GAM)
STASKEVIČIUS Jonas, Mykolo-Aušra, gim. 1921 m. Eglėkalnio k., Anykščių vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, nuo 1948 m. šio būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. bunkeryje, Kirkų k., Anykščių vls. Palaidotas slapta Anykščių mst. kapinėse po svetimu antkapiniu paminklu.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštoitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aros, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas. (Lietuvos ypotingosis archyvas)
Račinskas Pranas-Žaibas gimė 1917 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Geibų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Nuo 1948 m. birželio — Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. sausio 27 d. Kūnas buvo išniekintas Saldutiškyje
Staškevičius Jonas-Aušra gimė 1921 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Slavėnų (kitur Užupiečių) kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m. Priklausė Perkūno būriui, kuriam vadovavo J. Urbonas-Lakštutis. Žuvus būrio vadui, jo pareigas 1948 m. perėmė J. Staškevičius-Aušra. 1949 m. sausio pradžioje Vytauto apygardos vado įsakymu paskirtas naujai suformuoto Užugirio būrio vadu. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. Anykščių valsčiaus Kirkų kaime įrengtame bunkeryje — apsuptas kartu su bendražygiu P. Zubavičiumi-Džeku susisprogdino
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 27 - 28 d. žuvę partizanai
A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
1. Pamiršta tiesa
Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.
Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.
Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.
Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
Sausio 26 d. žuvę partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas Alfonsas Augutis-Vėjas, žuvęs 1951 m. (GAM)
AUGUTIS Alfonsas, Prano-Vėjas, Šeškas, Audra, gim. 1922 m. Pavarių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 26 d. Rašimėlių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Karbočius Bronius - Bitė, Algimantas
BRONIUS KARBOČIUS - BITĖ, SKRAJŪNAS, NEPTŪNAS, ALGIMANTAS
1922 01 14–1953 01 26
Bronius Karbočius gimė 1922 m. sausio 14 d. Kėdainių aps. Dotnuvos vls. Kutiškių k. Tėvai turėjo 8 ha žemės, sodyba buvo tvarkinga. 1945 m. stribai suėmė tėvą Simoną Karbočių, išsivežė visą turtą. Vengdamas mobilizacijos į sovietinę armiją, B. Karbočius įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje ir Josvainiuose statė tiltą per Šušvę. Buvo suimtas, tačiau iš Josvainių areštinės pabėgo ir išėjo partizanauti toliau nuo gimtųjų vietų.
Buvo veiklus, tarp draugų turėjo autoritetą, greit suorganizavo partizanų būrį. 1946 m. B. Karbočiaus-Bitės būrys (apie 12 žmonių) priklausė Danieliaus Vaitelio-Briedžio vadovaujamai Vyčio apygardai ir veikė Kėdainių, Surviliškio valsčių teritorijose. 1947 m. pradžioje, vadovaudamas trims kovos bendražygiams, jis užpuolė Kėdainių areštinę ir po kautynių su apsauga išlaisvino kalinius.
Pasak bendražygių, B. Karbočius buvo doras žmogus, optimistas, gebėjo nuraminti save ir kitus, būryje laikėsi griežtos tvarkos, sėkmingai kovojo su skundikais, prisidedančiais prie žmonių trėmimo.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo įsakymu buvo įsteigtos Briedžio ir Krištaponio rinktinės, taip pavadintos pirmųjų apygardos vadų garbei. Briedžio rinktinėje, kuri apėmė Ukmergės ir Kėdainių apskrityse veikusius partizanų būrius, sudarytam 4-ajam rajonui iš pradžių vadovavo Albinas Burbulis-Žilvinas, vėliau – B. Karbočius-Bitė.
B. Karbočius du kartus buvo patekęs į pasalas, kai išsigelbėti atrodė beviltiška. 1945 m. sausio 25 d. iš apsuptos Sereikų sodybos Peiksvos kaime (Kėdainių aps. ir vls.) išsiveržti pavyko tik jam vienam, o bendražygiai Pranas Plančiūnas ir Alfonsas Petrauskas žuvo. Kitą sykį išvengti mirties jam pavyko 1951 m. liepos 2 d., kai kautynėse Socių miške prie Bakainių kaimo (Dotnuvos r.) žuvo Liudas Augus-Belužis, Boleslovas Klimas-Atlantas, Faustas, Valerijonas Rabačiauskas-Pavasaris ir Vincas Sereika-Jokeris.
Skaityti daugiau: Karbočius Bronius - Bitė, Algimantas
Sausio 25 d. žuvę partizanai
1949 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Padaugyvenės k. (dabar – Radviliškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu gyventojo Antano Meškausko sodyboje aptiktas Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkeris. Per susišaudymą žuvo 7 jame slėpęsi kovotojai: rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria, jo asmens sargybinis Mečislovas Baltramiejūnas-Tadas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Brazauskas-Žaibas ir partizanai Ona Brazauskaitė-Vaikutis, Juozas Montvilas-Apuokas, Petras Paluckas-Žukas, Kazimieras Venclovas-Dėdė.
Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Šeduvoje (Radviliškio r.). Prasidėjus Atgimimui rasti ir palaidoti naujosiose Šeduvos mstl. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas. V., 2010, LGGRTC, p. 114, 274.
Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria. 1948 m. lapkričio 22 d. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
PETRAS MASIULAITIS-VIRPŠA, GIRIA
1912 09 08-1949 01 25
Petras Masiulaitis gimė 1912 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Užuožerių k. Silvestro Masiulaičio ir Anelės Labanauskaitės-Masiulaitienės šeimoje. Dirbo Šiaulių aps. Radviliškio vis. veikusiose Linkaičių artilerijos dirbtuvėse. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Mėgo staliaus darbus. Pats pasigamino smuiką ir mandoliną. Užuožerių k. krepšinio komandos kapitonas.
Antrojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.
Žaliosios rinktinės partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1948 m. balandžio 22 d. Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas. Pasak liudininkų, buvo griežtas, tačiau partizanaudamas suorganizavo ansamblį, Užuožerių k. jaunųjų partizanų būrį.
1999 m. birželio 24 d. jam (kaip P. Masilaičiui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 12 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
Daugiau įrašų...
- Sausio 24 d. žuvę partizanai
- Sausio 23 d. žuvę partizanai
- Jonas Savičius – Uranas
- Sausio 21-22 d. žuvę partizanai
- Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)
- Sausio 17 d. žuvę partizanai
- Sausio 16 d. žuvę partizanai
- Sausio 14-15 d. žuvę partizanai
- Sausio 11-12-13 d. žuvę partizanai
- TENAI...