BĖGIMAS
Laisviečių “pagerbimas” šerininkų suvažiavime, Brooklyne
VižUKAS
Laurynas Sliekelis, grįždamas iš darbo, vis dar negalėjo atsikratyti minties, kuri visą dieną ji slėgė. Paprastai jis darbo metu išspręsdavo visas sunkesniąsias gyvenimo problemas.
—Vadinas, mano teisybė, — pravėręs duris, tarė Sliekelis ir skubiai pasišaukė žmoną slaptai konferencijai.
— Matai, brangute, — kalbėjo Sliekelis, — tu vis sakydavai, kad aš nenujaučiu, kada ir iš kokio miesto bėgti, kur apsistoti ir, bendrai, aš nieko nežinąs. Gerai, sutinku, kad tai galėjo būti Vokietijoj. Tačiau dabar čia, Amerikoje, tai tu turėsi manęs klausyti. Tiesa, dėka tavęs aš išsigelbėjau iš Berlyno griuvėsių, nes ant tavęs buvo durys užgriuvusios, o ne mane prispaudė; tau padedant išėjom iš degančio Dresdeno, nes tu turėjai nešti daugiau čemodanų, nei aš. Pagaliau — tavo giminės mus į čia atsiėmė. Viskas okey! Bet dabar paklausyk manęs: duok ir man bent kartą pasirūpinti tavimi ir šeima.
— Beproti, asile tu nelaimingas, — nebeišlaikius riktelėjo savo žemu bosu 280 svarų Sliekienė. — Manai, kad aš tau atiduosiu valdžią į rankas čia, Amerikoje, kur moterų didesnės teisės, nei vyrų! Gal tau “razumėlis” susimaišė. Galėjai to reikalauti Vokietijoj, bet ne čia!
Sliekas suprato, kad reikia veikti ; dabar, arba niekados jis nepaims šeimyniškos valdžios į savo rankas.
—- Tu manęs nesupratai. Tu iš viso nesupranti amerikoniškos politikos. Tu visiškai nesidomi nei anglų kalba, nei skaitai angliškų laikraščius. Padėtis yra nepaprastai rimta. Korėjoje kasdien traukiamasi atgal. Gali atsitikti, kad,dėl mūsų negerovės, reikės vėl atiduoti Seulą.
— Kokį aulą? — įsiterpė Sliekienė.
— Matai, kaip tu nesiorientuoji, o nori būti valdžia, — supratęs viršų imančią savo galią, plėsdamas pasisekimą, toliau aiškino Sliekelis. — Ne aulą, o Seulą, višta tu! Tai yra miestas, kuriame paslėptos atominės bombos, kurios gali kiekvienu momentu sprogti ir tokiu būdu atsiliepti į mūsų gerovę! Aišku tau, ar ne? Be to, paskelbus krašto išimties stovį, moterys negali kištis į vyrų reikalus, ir visa moterų turėta valdžia pereina vyrams. Taigi nuo ryt dienos aš vadas, o tu ir visa mūsų šeima — mano valdiniai. Aišku? Suprasta? Vykdyti mano įsakymus!
Po tokios totalinės kalbos, Sliekienei nebeliko nieko kita daryti, kaip tik perduoti šeimos valdžios simbolį — kočėlą Sliekeliui. Perdavimas buvo vykdomas vakare, kai visi šeimos nariai buvo namuose. Sliekienė, pasiėmusi į ranką kočėlą, liepė visiems sustoti pagal ūgį, o Sliekeliui išeiti į priekį. Kai šis stovėjo ir laukė pačio iškilmingiaušio momento, Sliekienė kažko susigraudino ir vietoje perdavimo kalbos —drožė kočėlu per galvą savo Sliekeliui. Vadas kiek susvirduliavo, bet, norėdamas . išlaikyti orumą, ramiai paėmė kočėlą ir. šūktelėjo:' “Klausyt .mano komandos!” Tuojau liepė visiems eit gulti, o pats, pasiėmęs Shell kompanijos. Amerikos kelių žemėlapius, pasiliko savo generaliniam štabe — virtuvėje, kad išdirbtų bėgimo planą.
Jam buvo visiškai aišku, kad New Yorke toliau nebegalima pasilikti, nes visas miestas yra apsuptas vandens, o be to, koks čiamiestas, jei tik iš salų susideda. Kas gali atsitikti tokiu atveju, jei subombarduotų tiltus arba subway linijas. Savaime aišku, kad atominė bomba kris tik į New Yorką. Na, o jei ir ne atominę, o paprastas bombas mėtys — kas atsitiks su namais; slėptuvių nėra, viskas paremta gazo sistema ir iš viso miestas nepasiruošęs bombardavimo atvejui. Todėl reikia trauktis dar prieš mūšį, nusprendė strategas Sliekelis.
Parašė laišką savo pažįstamam į Bridgeport, Connecticut valstijon, nes ten jam atrodė saugiausia, o, be to, ir netoli.
Eidamas į darbą, Sliekelis pirmiausia užbėgo į paštą. Laišką išsiuntė registruotą, oro paštu ir “special delivery”, kad tik greitai ir tikrai gautų.
Visą savaitę valdiniai klausė Sliekelio įsakymų. Niekas neatsižvelgė į nuostolius, kurie buvo padaryti bepakuojant daiktus: Sliekienės vestuvinio servizo beliko tik kelios lėkštės. Sliekelio stalinė, vardinių proga gauta lempa subyrėjo į keturias dalis...
Viskas buvo parengta evakuacijai, viskas vyko pagal planą. Jokie pažįstami bei kaimynai, net per geriausius šnipus—vaikus, neišgavo paslapties, kas darosi Sliekelių namuose.
Vieną dieną grįžo Sliekelio siųstas laiškas: adresatas nesurastas.
Ta proga Sliekelio namuose buvo sušauktas slaptas ekstra posėdis, aptarti nenumatytam įvykiui.
— Reikalai vystosi mums labai nepalankia kryptimi. Numatytas sustojimo postas net neatsako į mano paklausimą, ar galima bus ten apsistoti. Neatsižvelgdami į tai, vistiek vyksime į Bridgeportą ir ten apsistosime. Prašau pasiruošti rytoj rytą išvykt iš New Yorko į naują lagerį. Aš baigiau. Ačiū!
Visi išsiskirstė neramiam miegui, o Sliekienė nulėkė į stotį, pirkti bilietų.
Sekantį rytą Sliekelio kaimynai matė, kaip į Railway Express sunkvežimį krovė Sliekelių bagažą: medines, dar iš Vokietijos lagerių atsivežtas dėžes, didelius pundus, surištus storomis virvėmis, čemodanus ir televizijos aparatą.
Atvykus į Bridgeportą paaiškėjo, kad jo pažįstamas prieš kelias savaites, irgi tokio pat siaubo pagautas, išvyko į Michigano valstiją. Vadinasi, ir čia nesaugu!
Sliekelio protas veikė beveik 120 mylių greitumu: turime iš čia. trauktis, bet kur? Geriausia —Į vidurį Amerikos. Kai Sliekelis pranešė šeimai savo naują sumanymą, uošvė vos neapalpo.
Po keleto valandų Sliekeliai “Grey Hound" autobusu jau lėkė atgal į New Yorką, kad iš ten tęstų kelionę į Nebraska, į Omahos miestą, kuriame yra prisiglaudę nemaža tremtinių. Atvykus į ten, Sliekelis apsižiūrėjo, kad vieta nėra labai saugi. Pernakvojus viešbutyje, įsakymas skambėjo taip: “Vieta nesaugi, turime keltis kur nors toliau, i kalnus, kur galima surasti natūralių gamtos slėptuvių. Išvykstame į Santa Fe, New Mexico. Vykdyti!”
Įsakymas, žinoma, buvo įvykdytas. Apsistojus viešbutyje paaiškėjo, kad pinigai baigiasi, O daiktai pasiliko Bridgeporte. Vadinas, daiktus reikės gaudyti po visą Amerikos kontinentą, o pusantrų metu sutaupos eina visai prie galo. Uošvė nuo ilgų kelionių gavo aukštą kraują ir vos bekvėpuoja.
Sliekienė pasišaukė vyrą ir tarė: "Durniau, duok kočėlą!"
Sliekelis sumišo. Atidavė. Turėdama rankose argumentą, ji stuktelėjo smarkiai juo Sliekeliui galvon, kad tas net nuvirto. Atsigavo po geros valandos. Atsigavęs sužinojo, kad valdžia jau ne jo rankose, kad turįs kapituliuoti, pasirašydamas besąlyginę sutartį: iki gyvos galvos negalvos apie valdžią šeimoje. Visiškas paklusnumas žmonai ir uošvei, o nuo šios dienos — eina į akmenų skaldyklą priverčiamiems darbams, kol uždirbs reikiamą sumą, kad galėtų grįžti į New Yorką...
