ODISĖJAS RAŠO SLAPTĄ LAIŠKĄ Į ITAKĄ
AKIRATIS -Redaguoja JON. PR. PALUKAITIS
ALEXANDER MARAI
Mielas Eumajau, pagaliau radau progą pasiųsti Tau laišką per vieną apsukrų ir patikimą žmogų. Tik aš nežinau, ar Tu, mielas seni, beįskaitysi mano raštą. Tačiau, jeigu Tavo akys bus jau persilpnos iššifruoti mano braižą, Tu juk dar rasi įtakoje raštingą keliaujantį dainių, kuris Tau mano laišką perskaitys. Skaitykit jį vakare, kada atėjūnai ir kiaules suminga, Penelopė verpia linus, o Tu, mielasis kiaulių ganytojau, prie saldaus vyno ir liepsnojančios ugnies nugrimsti į atsiminimus.
Taip, tai aš esu, Eumajau; aš dar tebegyvenu, nors ir nepergeriausiai. Daug pergyvenau nuo tada, kai palikau įtaką. Mačiau nuostabių dalykų, sutikau nepaprastų žmonių. Dievai mane vedė pavojingais keliais; Tu, Eumajau, juk turi žinoti, kad yra du dideli dalykai, kurie grasina net išradingiausiam žmogui: vienas jų yra tėvynė, kitas — pasaulis. Ir aš gyvenau tokiais laikais, kada buvo pasakyti, kuris iš tų pavojų yra didesnis.
Galbūt Tu geriau suprasi mano būklę, jei aš Tau papasakosiu, kaip šiandien gyvenu. Esu tūlame urve, ant niūrios jūros kranto. Bendrakeleiviai išsisklaidė, kaip išsisklaido paleistas javų pėdas. Dažniausiai esu vienas ir galvoju apie praeitį. Galvoju apie pavojus, kurie pakeliui manęs tykojo, apie nuotykius, kurių vyliuose klupinėjau, ir, kai pavargstu nuo atsiminimų, kaip žmonės, kurie daug iškentėjo, pasiremiu alkūnėmis į savo urvo slenkstį ir stebiu, kaip niūrioji jūra kandžioja krantą, ir žvelgiu tolyn į uolotą salą, kurioje ganosi laukinės ožkos. Gyvenu papėdėje kalno, kuris naktimis vaitoja, dreba ir ugnimi į dangų spjaudo. Čia gyventi pavojinga. Tačiau, kai pagalvoju, kaip ten, namie, atėjūnai dūksta, naktimis slankiodami, ir miegantieji pašoka iš išgąsčio, vos tik svetima ranka pabeldžia į įtakos namų duris — nežinau, ar namie miegantieji netrokštų savo guolį keistis su manimi, kuris savo išradingą ir vargų išbandytą galvą guldo ant karštos lavos gabalo.
Pasaulis tikrai pilnas netikėtumų, Eumajau, ir kai tavo draugai, kiaulių piemens, naktimis susės aplink laužą ir kalbės apie tėvynės vargus, papasakok Tu jiems, kad rūpesčiai ir vargai buvo nuolatiniai palydovai ir to, kuris išėjo iš tėvynės ir, nebodamas pasėkų, leidosi kelionėn. Ir aš vis dėlto tikiu, kad reikia daug pakantumo, nes aš įtakos reikalui pasaulyje galiu tik šiuo būdu patarnauti. Ar aš turiu Tau pasakoti, kaip mes prieš Troją kovojom ? Ar man kalbėti apie tai, kad achajai, su kuriais aš į tolius leidausi, ne visuomet ištikimi draugai buvo ? Ar man pasakoti, kad Elpenoras gražiaplaukės Kirkės namuose visiškai nusigėrė ir nuo stogo nukrito? Ar aš turiu kalbėti apie milžiniškus sunkumus, kurie pagal debesų rinkėjo Dzeuso Valią ir išradinguosius keliauninkus svetur sekioja — apie kiklopus, kurie savo krašte neleido nei įsikurti, nei darbo gauti, arba apie feakus, kuriems aš turėjau pataikauti gražiais žodžiais ir romantiškomis pasakomis, kad jie mane savo tarpe pakęstų? Ar aš turiu pasakoti apie moteris, mielas ganytojau, apie moteris, kurios ir svetur tokios pat aikštingos ? Apie Kalipsę arba galbūt kitą, Gražiaplaukę, kuri savo kieme įvedė keistą gyvulininkystės formą? Man kaštavo daug laiko ir pastangų, iki aš nemigo naktimis tą gražiąją valdovę sugebėjau įtikinti, kad jai mano bendrakeleiviai būtų naudingesni, likdami tik dvasiškai didesnio ar mažesnio masto kiaulėmis, bet kūniškai neprarasdami žmogaus pavidalo. Tai buvo sunkus darbas, kuris man kaštavo daug naktų. Tačiau apie tai nė žodžio Panelopei!
Ar aš turiu pasakoti, Eumajau, kad mane kelias, vis labiau toldamas nuo įtakos, mane galbūt vis labiau artino prie jūsų, namie likusiųjų, kuriuos aš savo prisiminimų veidrodyje dabar vis ryškiau matau — kas žino, ar tai nėra vienintelis tikslas kiekvienos tikros, didelės kelionės ? — tačiau todėl jis ir buvo pavojingas, nes kartais mane apnikdavo troškimas visa visa užmiršti. Vienoje saloje dainavo sirenos, kitoje pakrantėje ant medžių kabojo užburti vaisiai... ir kas paklauso dainos arba paraugauja vaisių — užmiršta tėvynę. Tai didelis pavojus ir pikta pagunda. Todėl aš kiekvieną troškimą savy surišau stipriomis virvėmis ir taip, tvirtai suraišiotas, galvoju apie jus. Nes aš nenoriu užmiršti.
O gal man, Eumajau, kalbėti apie mirtį? Aš vis dar tebetikiu, kad gyvenimas yra vertesnis už mirtį, tebetikiu, kad Poseidonas, žemės drebintojas, vieną kartą pasigailės mano klajojančio sielio, ir aš vėl galėsiu sugrįžti pas jus, namo. Gyvenimas yra vertesnis už mirtį — pasakyk tai žmonėms namie, tai mano Naujiena, čia, netoli mano urvo, sūsta šešėliai — galbūt Tu jau girdėjai apie šią apylinkę ? Tai mirusiųjų karalystė — čia, atstume, kurį lekia akmuo, mestas nuo mano urvo — tamsi karalystė, virš kurios nė paukštis nesuplasnoja. Achilas, kuris savo kančiomis dabar tapo šešėlių kunigaikščiu, vieną dieną man pasakė, kad jis mieliau būtų paprasto mirtingojo tarnu, negu šešėlių kunigaikščiu. Įsidėmėk tai ir padrąsink namiškius, kad jiems nepristigtų noro gyventi.
Nes aš negaliu, Eumajau, paneigti, kad tarp visų pavojų, tykojusių mane pakeliui, šitas yra rimčiausias; tačiau aš negaliu pailsti, aš negaliu pasiduoti pagundai angelo tamsiojo, kuris kartais skrieja virš manęs čia, jūros pakrantėje, arba bet kur kitur, Kirkės lovoje — aš negaliu pavargti ir atsidurti tarp šešėlių anksčiau, negu galėsiu sugrįžti namo. Pagunda yra didelė, nes mirties troškimas amžinai lydi kiekvieną nuvargintą klajūną. Tačiau aš turiu pagelbininką, kuris man sunkiomis valandomis šnibžda į ausį ir mane verčia gyventi — tai rūpestis. Dieną ir naktį, arba tada, kai brėkštanti aušra mane sveikina rožiniais pirštais — rūpestis visad lydi, rūpestis dėl jūsų, likusiųjų namie. Ar Telemachas atsparus atėjūnams ? O gal jis sėdas tarp jų, kad galėtų savo riebius pirštus padažyti į bendrą dubenį ? Ar Penelopė liko man ištikima? Ir ar ji mane pažins, kai až vieną dieną pasirodysiu namie ? ... O achajai, mielasis ganytojau, kaipkalba achajai su naujaisiais valdovais, įsibrovėliais, plėšikaujančiais bernais, kurie gobšios Paladės dėka tįso mūsų lovose ir pilnais nasrais ryja tai, kas priklauso mums — achajams, namuose likusiems ir svetur išblaškytiems ? Gal jie randa bendrą kalbą su atėjūnais, o gal saugo savo sielose ištikimybę tam, dėl ko verta gyventi įtakoj ? Tai didelis rūpestis, Eumajau, nes aš žinau, kad atėjūnai godūs ir negailestingi. Kokias dainas fleitininkai ir arfininkai dabar dainuoja įtakoj ? Koki posmai šiandien vartojami, ar dar beatmenami senieji didvyriai iš achajų posmų? Nes mes turėjom ir didvyrių, Eumajau, neužmirškite to. Atėjūnų niekšingumas ar išdidumas tenepriverčia jus užmiršti, kad mes turėjome didvyrių ir poetų, kurie kurčiam pasauly skelbė įtakos vardą.
Aš galėčiau dar daug ką pasakyti, Eumajau, bet slaptos naujienos kvėptelėjimas yra trumpas. Pasakyk achajams, kad aš, nors ir kažin ką pasauly bepamatyčiau, skausmų išbandytoj sieloj tik apie tai tegalvosiu, kaip ir kokią naudingą dovaną galėčiau savo maiše parnešt į namus. Kai įsibrovėliai vieną kartą išdulkės ir mes, klajūnai, ant savo apdaužytų sielių namo sugrįšim — kokiais žodžiais mes vieni į kitus prabilsim — mes, kurie ištraukėm svetur, ir tie, kurie liko tėvynėje? Ar galėsime ramia sąžine pažvelgti vieni kitiems į akis? Ir kai įtakoje vėl suskambės penkiastygės kanklės — kurios rūšies dainą tada achajai supras?
Dzeusas su Tavimi, mielasis seni! Ties mano urvu jau aušta rytas, apsukrusis pasiuntinys laukia, ir pilka jūra ūžia, tarytum norėdama kažką pasakyti.
Savo vardo čia nerašau, nes tai nepatartina. Ir kas gi žino, ar dar bėra įtakoj achajų, kurie atsimintų manąjį vardą ? ...
