ŠIO AMŽIAUS (O GAL IR PASAULIO) PABAIGA

Keli vaizdai ir pastabos

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas skaitė šią paskaitą š. m. rugpjūčio 12 d. Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje.

Straipsnio autorius Vytautas Volertas. Nuotr. V. Maželio

Baimės laukas

Ateinančio šimtmečio ir trečiojo tūkstantmečio pradžia jau nebetoli. Tačiau vieno kito kalendoriuje yra ir svarbesnių atžymų, lyginant su šimtmečio ir tūkstantmečio pradžia. Ten sakoma, kad ateina pasaulio galas. Vienas slenkstis, šių metų liepos mėnuo, kai turėjo išblėsti gyvybė, jau laimingai praėjo. Dabar esame įspėdinėjami ruoštis ateinantiems metams, dutūkstantiniams. O kad tada pasaulio galas neįvyks, niekas nedrįs užtikrinti. Žmogus negali garantuoti savo paties poelgių ateisiančią valandą ar dvi, tad už visą pasaulį kalbėti galėtų vien keistuoliai.

Sakoma, kad žemė pergyveno jau ne vieną „pasaulio galą" sunaikinusį visą ar didžiąją dalį gyvybės. Du tokius atvejus tikrai žinome: pirmas - prieš 30 milijonų metų, kai žmogus turbūt dar nebuvo sutvertas, dingo dinosaurai; antras - visą žemę užpylęs Pasaulio tvanas. Mūsų laimė, kad Nojus, paklusnus Dievui, į laivą susivarė gyvulėlius su ant jų tupėjusiais vabalėliais. Todėl šiandien ne tik mes vaikštinėjame, bet ir karvytės pamūkauja, uodai pazyzia, šikšnosparniai naktimis papramogauja. Tik Nojaus laivas neįsileido tarp žmogaus ir beždžionės tarpinių hibridų. Todėl yra abejojančių Darvino mokslu, nes neranda medžiaginių įrodymų. Kalbama, kad iki šiandien džiūsta tasai Nojaus laivas ant Ararato kalno. 1916 m. Rusijos caras nusiuntęs ekspediciją padėčiai ištirti. Laivas buvęs išmatuotas, paruoštas jo smulkus planas, net vienas kitas ruselis panagėse parsivežė laivo smalos. Tačiau greitai įsitvirtinusi bolševikų valdžia visą medžiagą sunaikinusi. („Apokalipsė", Kazys Paulauskas; Vilnius, Alka, 1994.)

Pasaulio galo baimės laukas (palygink su magnetiniu lauku), matyt, egzistuoja, nes apstu jo sukeltų keistenybių. Štai kyšiais apkaltintas ir nuteistas Seimo narys A. Butkevičius seimininkų buvo pripažintas lygiu jiems visiems, nors jo gyvenamoji vieta yra kalėjimas. Antra keistenybė -dingo JAV karinių pajėgų atsargos pulkininkas ir Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos ginkluotų pajėgų generalinis inspektorius A. Garsys. Pasibaigus jo atostogoms, keturias savaites negrįžo į tarnybą ir nieko nepranešė. („Draugas", 1999.06.19.) Nuskendo, susirgo, buvo pagrobtas? Neteko matyti oficialaus pranešimo, kas su juo įvyko. Tačiau mes gerai žinome, kas mums, pėstininkams ir gal net kulkosvaidininkams, atsitiktų, jei tiek laiko nepasirodytume darbuose. O A. Garsys karinėje drausmėje buvo ir praustas, ir pamirkytas.

Arba štai du Lietuvos klebonėliai, nuteisti už apgavystes ir sukčiavimus, vargsta kalėjimuose, nors kol kas dar ne pragare. Ir juos, matyt, paveikė pasaulio galo baimė - jei žūti, žūti ne ubagais. („Draugas", 1999.06.23.)

Tokie reiškiniai pasitaiko vien didžiulėje nervų įtampoje kaip pasaulio galo baimė. Mes, laukiantieji ir nelaukiantieji tragiškos pabaigos, žvelgiame atgal į istoriją ir, šalin nustumdami brangios jaunystės sentimentus, regime žiaurią praeitį.

Šis amžius, ant kurio uodegėlės stovime, buvo technologijos, tragedijų ir nelemtų talentų amžius, šiame amžiuje į orą pakilo pirmasis kerėpliškas lėktuvas, išsilaikęs vos kelis šimtus metrų, o dabar šalis be didelių oro uostų skrydžiams tarp kontinentų yra atsilikėlių šalis. Šiame amžiuje buvo pirmąkart sujudintos mėnulio dulkės. Tranzistoriai prieš porą dešimtmečių kelis namo aukštus užėmusį kompiuterį įkišo į mūsų kišenėlę. Du pasaulinio masto karai ir rasinės neapykantos į dulkes sugrąžino arti šimto milijonų iš dulkių kilusių žmonių. Gimė gausybė didelių talentų, išsivysčiusių piktojo įsčiose: Sniečkus, Stalinas, Hitleris, Musolinis, įvairūs menkesni žudikai. Bet nematėme talentų, pagarba žmogui pramušančių neapykantos skraistę. Tiesa, buvo vysk. Matulaitis, vysk. Reinys, buvo Gandhi, motinėlė Teresė, yra dabartinis popiežius, nugalėjęs Katalikų Bažnyčioje italų hegemoniją. Tačiau Gėris šiame šimtmetyje vos vos sunkėsi paviršiun, galingai neprasiskverbęs. Su laisvės propaganda prabilusieji savo laisvę nukreipė į žmogaus dvasinę destrukciją. Kur muzikos, meno, literatūros talentai? Elvis Presley? Pornografistai kaip R. Gavelis? Kur filosofai, kurie būtų sugebėję tiek žmogų paveikti, kad jis trokštų aukštumų?

Šis amžius keliais laiptais žemyn nustūmė mėginusį bręsti žmoniškumą. Žmogus plušo ir vargo, sukūrė už save daug vertingesnių technologijos atradimų, bet kiekvienas atradimas tame nuožmiame darbininke naikino jam būdingas savybes ir jį patį darė jau tik technologijos produktu. Artėjame prie daiktų stovio. Daiktas nepergyvena savo gedimo, todėl šiandien ir žmogus mažai jaudinasi, kad tirpsta jo dvasinės savybės.

Ar neateis laikas, kad štai žmogus, sutikęs savo darbo robotą, sustos su juo pasikalbėti, kartu abu nueis į pasilinksminimą, pašoks kokį nors labai modemų šokį ir įsimylės?

Balti ir juodi stebuklai

Laisvame pasaulyje kiekvienas krikščioniškos ir tautinės galvosenos lietuvis, neatmetąs pareigos ir solidarumo, keliasdešimt metų beviltiškai (beviltiškai!) klojo ir klojo darbus su pinigais (ypač tai tinka LFB), gelbėdamas rusiško bolševizmo užgrobtą Lietuvą. Beviltiškai klojo, nes jokios švieselės nepajėgė įžiūrėti. Tai buvo didvyriškumo mostai. Savanaudžiai be atpildo nepajudina raumenėlio, nenumeta trupinio, o mes neklausinėjome, kas už mūsų auką atlygins.

Ir staiga prasiveržė vulkanas! Kažkokios jėgos (tik ne demoniškos) ant šono pargriovė Sovietų Sąjungą. Lietuva laisva, Lietuva nepriklausoma valstybė! Stebuklas, šviesus ir mielas.

Tačiau tuo pat metu atsivėrė kitas netikėtumas: nei mes, nei kas nors pasaulyje nepagalvojo, kad susovietėjo tiek daug Lietuvos žmonių. Rasti tokią gausą „homo sovieticus" tipo gyventojų, kurie lyg jauni žinduoliai sekioja mamą - valstybę, siekia jos spenio, patys nepasiieško pragyvenimo, iš vyriausybės tikisi buizelės ir nevertina laisvės, nėra dažnas reiškinys. Baltietiškai kietos tautos bruožus per pusšimtį metų pakeisti galėjo tik piktas, juodas stebuklas. Deja, jis įvyko. Daug tautų išgyvena įvairių nelaimių dešimtmečius ir išlaiko savo bruožus, o pas mus jau apie 60% žmonių yra sunku atpažinti. Savimi pasitikįs individas virto ekonominiu klajokliu, naudos siekiančiu po kiekviena - nors ir sukta ar niekšinga - piniginės oazės palme.

Ir nežinome, kodėl taip įvyko. Prievarta daugiausia iššaukia reakciją, ugdančią užsispyrimą. O čia prievarta lietuvį nulenkė tarsi karklelį ir jį net primynė. Žinoma, ne visi ten guli, bet guli pakankamai daug. Nesakome, kad didelė masė sukomunistėjo. Čia kalbame tik apie įprotį laukti kažkieno kažkokios nepelnytos malonės. „Valdžia nieko neduoda", - dažnai girdime rimtai tariamus nusiskundimus.

Lietuvoje prieš nepriklausomybės atgavimą susidariusios padėties turbūt niekas išeivijoje neatspėjo. Net ir Santaros-Šviesos laimė atėjo tarsi loterijos keliu. To sąjūdžio hierarchai susigavo socialdemokrato Stepono Kairio kūrybingą šūkį „Veidu į Lietuvą" ir pradėjo ieškoti būdų, kaip jį naudoti. Netrukdė ir ryšio žvalgymasis su sovietų tarnybiniais individais. Giminystė atsirado, nes to norėjo garsioji „Tėviškės draugija". Nėra abejonių, kad šio sąjūdžio maršalai, nematydami nei vieno aušros spindulėlio, buvo linkę bendradarbiauti ir su oficialiais partijos ar administracijos žmonėmis, nors jie būtų raudoni. O dabar kartais mes pykstame, kad Lietuvą valdo dideli partijos vadai. Taigi kažkieno draugai.

Santariečiai laimėjo. Laimėjo atsitiktinumo dėka. Jei ne Sovietijos mirtis, kurios net Gorbačiovas nenumatė, tie „salesmenai" būtų Lietuvoje įklimpę garsiojo Kazakevičiaus pelkėje ir niekas nežino, kokias jie šiandien dainas trauktų. (Sakau: tie „salesmenai", ne visi santariečiai.) Vis dėlto skubėti jiems trukdė Lietuvos okupacija, kurią jie taip pat laikė Lietuvos nelaime. Visa kita - socializmo režimas, moralės varžtų atpalaidavimas, religijos kaip prietarų sudrausminimas, piliečių rikiavimas į vienalytę masę - jų nevaržė. Kadangi Lietuvos laisvei vilčių nebuvo, šie geri žmonės manė, kad kichotiškai atrodančios kovos verta atsisakyti ieškant geriausių derybų vaisių su Pinčiuku.

Negalime priekaištauti, kaip nepriekaištaujama loterijoje milijonus laimėjusiam. Žinoma, negirtinas yra prez. V. Adamkaus garsinimasis, kad jis esąs be partijos. Taip, Santara-Šviesa savo partijos Lietuvoje neįregistravo. Bet iš kur atsirado Prezidento patarėjai? Iš klebonijų? Kas dalyvauja šio sambūrio valdybos posėdžiuose Lietuvoje? Ar ne Mieželis., ar ne Šmulkštys? Kas asmeniškai atvyksta pasveikinti sambūrio suvažiavimus? Prezidentas. Kas tuose suvažiavimuose visą laiką tūno? Prezidento patarėjai. Pagaliau Prezidento laikysena Lietuvos reikaluose ir jo požiūris į Seimo nutarimus nėra be simpatijų kairumui. Tai ne kokie nors prasilenkimai valstybės tvarkai, tai keistai nuteikią Prezidento pareiškimai, kad jis esąs bepartyvis. Panašus bepartyvis buvo ir A. Brazauskas.

Šis sąjūdis kol kas stengiasi Lietuvoje žiūrėti tvarkos ir gal net pagąsdina grobuonišką valdininkiją, ypač aukštąją. Nei Prezidentas, nei jo svarbiausieji patarėjai, bent tie iš JAV, sau naudos neieško. Tai didelis pliusas. Tebūna jie, visi Santaros žmonės, veiklūs ir tiesūs, bet staigiai teneveda jaunų žmonių nuo tautos kamieno į kosmopolitizmą. Savo darbuose jie šiandien įjungia nemažai idealizmo, stengiasi Lietuvoje išnaikinti korupciją, o tai geri ženklai.

Dešinesni išeivijos lietuviai spėjimo žaidime pralaimėjo. Jie pasitikėjo kietąja Lietuvos mažuma, kuri taip pat gyvenimo nenumatė. Mažuma liko beveik bebalsė ir mes esame kartu su ja įjungti pajuokiamų „megztų berečių" luoman.

Dabartinė padėtis Lietuvoje greitai nesikeis, dvasinei pažangai žymesnio dėmesio ilgai nebus, jei nebus naujų stebuklų. Net ir toji mažuma, kuria pasitikime, kažkodėl nesusitvarko. Konservatoriai braška, LKD partija viešumon - tarsi paradui - išstato savo vidinius nesutarimus; ją dažnai pakedena „XXI amžius", katalikų laikraštis; su Bažnyčios vyriausiais partija taip pat ne kasdien susikalba. Nuomonių skirtumai yra sveikintini, kol tomis nuomonėmis taikiai keičiamasi ir kol jos visose pusėse aptariamos. Bet ten yra kitaip. Šiems žmonėms pasinerti bolševizmo sukurtose pelkėse neleido jų tvirti įsitikinimai ir kietas užsispyrimas, jie niekados su okupantu nesiderėjo ir palankesnių sąlygų neieškojo už jokią kainą. Tas pats užsispyrimas juos valdo ir šiandien, kalbantis su savaisiais.

Man atrodo, kad LFB didžioji pareiga jau atlikta. Tiesa, Lietuvoje galime prabilti žodžiu, kurį, deja, išgirsta vos saujelė žmonių. Didesnės įtakos negalime tikėtis. Penkias dešimtis metų pasiekęs žmogus Lietuvoje jau laikomas senu ir bejėgiu. Po dabartinių senių (Adamkaus, Mieželio, Šmulkščio, Palubinsko, Bobelio ir visų pulkininkų) įsiveržti galės tik pasiturį verslininkai. Kitų rūšių darbininkų ir specialistų jie turi pakankamai. Teks palaukti bent keliolika metų, kol pastebėsime Lietuvoje rimtas pastangas krapštantis iš rytietiškų-rusiškų tradicijų.

Aukštieji bokštai

Prieš kiek laiko įtikėjau vienos pramoginės dainelės žodžiais: „Jei tau kas nors pavydi laimės, žinok, kad tu ją turi". Iš tikrųjų negalime „nieko" pavydėti, negalime „nieko" nekęsti. Pavydima ko nors svarbaus, nekenčiama ko nors reikšmingo. Ir štai iškyla milžiniškas Lietuvių Bendruomenės bokštas, šiame amžiuje išgelbėjęs žymią dalį pasauly išmėtytų lietuvių. Stebuklinga mintis gimė penktame dešimtmety tarp

43-ji studijų savaitė. Iš.k.- dr. V. Majauskas, dr. J. Šalna, dr. K. Ambrozaitis, dr. A. Čepulis, A. Stepaitis, A. Gečys, V. Volertas, J. Pabedinskas, A. Rugienius, J. Ardys.

Vliko žmonių Vokietijoje. Bet ją įželdinti nebuvo lengva, ypač šiame krašte - JAV. Mes jau beveik pamiršome Amerikos lietuvių didvyrį Stasį Barzduką, kuris LB atidavė visas savo gražiausio amžiaus jėgas. Pamiršome ir prel. J. Balkūną, dr. Petrą Vileišį, vėliau LB įsitvirtinimo darbui pritarusį J. Bačiūną. Sunku įspėti, kas būtų vykę be jų pastangų, tačiau visi gerai suprantame, kad be LB šiandien nesugaudytume vienas kito. Geros filosofų mintys yra vertintinos, tačiau be praktiškųjų darbštuolių jas lengvai aplenkdinėja gyvenimas. O tada ir genialiausios mintys išblėsta, neatnešusios naudos.

Kadangi LB išeivijai tapo šio amžiaus didžiuoju reiškiniu, daug kas jai pavydėjo ir jos nemėgo. Prisimename „Naujienas", jų redaktorių dr. P. Grigaitį, vėliausias Vliko ir Altos valdybas, reorgus. Tačiau šis bokštas dėl puolimų negriuvo. O šiandien jam dėmesys yra sumažėjęs - nėra 26 priešų, nėra ir nuožmių kovotojų. Sulėtėjo LB gyvenimo tempas, kažkodėl sunkiai pasiekiami laimėjimai.

Vienas iš pavyzdžių - JAV LB ir Lietuvos Seimo ryšių komisija. Jau kiek kartų į Lietuvą vyko LB atstovai, kiek šiose kelionėse atidavė darbo ir pinigų, tačiau apčiuopiamų pasekmių yra mažai. Gal todėl, kad dirbama su Seimu, o šio tipo institucijos visame pasauly yra sunkiai gimdančių kalbų arenos. Ryšys su kokia nors ministerija būtų vaisingesnis, nors Seimas atstovauja valstybei, o ministerija - tik vyriausybei. Ar turime daug kantrybės, ar mūsų atstovams pakaks jėgų ateityje „seimavoti"?

JAV Bendruomenėje prigijo ir išaugo Lietuvių Fondas. Dr. A. Razma atnešė sėklą, tačiau be LB ji būtų likusi džiūti ant įkaitusios uolos. (LF buvo geras pavyzdys vikriai ir vaisingai vystytis Tautos Fondui.) Mačiau daiginimą ir pirmuosius gyvybės ženklus, o šiandien jau visi matome šalia LB bokšto didžiulį ir svarbų LF ąžuolą. Tai antras šio amžiaus JAV lietuvių pasididžiavimą keliąs statinys, kuriam savo pritarimu LB Tarybos sesijose daug padėjo jau minėtasis St. Barzdukas. Fondas dygo LB šiltnamy, ten buvo juo rūpinamasi. Tačiau tenka nuolat stebėti, kad jis iš LB priežiūros nebūtų išluptas. Bendruomeninė mintis įtaigotų, kad Fondo vadovybės formavime būtų geranoriškai - be sausos įstatų interpretacijos - leidžiama įsiterpti ir naujiems žmonėms. Estetiškai - ir vėl ne teisiniai, ne formaliai - yra smalsoka, kai vienos šeimos rūpestis LF tampa ryškus.

Man, vargingam užkampinės provincijos žmogeliui, truputį yra žingeidu, kad PLB pirmininkas yra ir šios finansinės institucijos vienas iš pirmininkų. Gal gerai. Tačiau gali atrodyti, - šeriamas arkliukas, kad būtų eiklesnis, jei kada reikės užsėsti.

Kas suskaičiuos?

Prie galo artėja tik mūsiškio kalendoriaus amžius. Bet savo kalendorių turi žydai, dar kitaip metus žymi musulmonai. Ar amžiaus pabaiga ir pasaulio galo pranašystės sutinka visuose kalendoriuose?

Čia dėmesį kreipėme tik į tuos reikalėlius, kurie yra įdomūs Lietuvai ir lietuvių išeivijai bei yra ryškūs ir iki šios dienos dar neužmiršti. Apkalbėjome tik kelis akiračio taškus. Mūsų gyvenimas - ir tasai akiratis - turi begalinę daugybę taškų. Kas juos suskaičiuos, kas įvardins?

Tebūna mums visiems laiminga šio amžiaus pabaiga, o dėl pasaulio galo - juo truputį abejojame, todėl ir nebūkštaujame. Tačiau kai apie jį kalba kiti, kodėl negalime tų kalbų pasiklausyti?