POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS LOS ANGELES

Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių rengiamas Politinių studijų savaitgalis šiais metais vyko sausio mėnesio 30-31 dienomis.

Savaitgalis pradėtas svarstybomis: Švietimas ir politinės partijos -lemtingi pažangos varikliai. Jų metu plačiau kalbėjo Juozas Kojelis, Lietuvos Seimo narys Algirdas Patackas ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Jų pasisakymai daugiau buvo nukreipti į švietimą ir dabartinius jo trūkumus - vis daugiau įsigaliojantį bei įsistiprinantį materializmą. Iškelta ir dabartinių vadovėlių leidimo problema. Juos padeda finansuoti Atviros Lietuvos (Soros) fondas. Iš esmės, nieko blogo, jei atsiranda kas finansuoja vadovėlius, bet jei tą daro ideologiškai užsiangažavusi organizacija, reikia elgtis labai atsargiai. Pavyzdžiui, leidžiamuose istorijos skaitiniuose, rašant apie partizanus, cituojama ne Lukšos-Daumanto „Partizanai", bet Liūto Mockūno „Pavargęs herojus". Pervertus visą vadovėlį nerasite žodžio Tėvynė. Buvo pabrėžta, kad reikia apriboti valstybės, o tuo pačiu ir partijų kišimąsi į švietimo sritį, paliekant valstybei tik politiniai neužangažuotas sritis, tai yra, bendrojo lavinimo dalykų programų kūrimą, tautinio auklėjimo priežiūrą, mokytojų cenzo nustatymą, tinkamų patalpų parūpinimą ir t.t.

Viršuje, iš k. - Algirdas Patackas, min. Algirdas Saudargas, dr. Zigmas Brinkis, amb. Vytautas Dambrava. Apačioje - kalba P. Algis Raulinaitis. Prie stalo - moderatorė Angelė Nelsienė. Abi nuotr. ]. Pupiaus.

Tolimesnėse svarstybose - „Laikas užbaigti istorinės reikšmės klausimų sprendimus" dalyvavo Gediminas Leškys, Algirdas Patackas, Algis Raulinaitis ir Vytautas Šliūpas, vadovaujant Angelei Nelsienei. Jose buvo svarstomi trys klausimai: a) Komunistų partija ir jos struktūrų nusikaltimų įvertinimas; b) Genocidas okupacijos laikotarpyje ir c) Laikinosios Lietuvos vyriausybės vieta Lietuvos istorijoje.

Apie komunistų partijos nusikalstamumą kalbėjo Gediminas Leškys paminėdamas, kad po devynerių metų nuo Nepriklausomybės atstatymo jis vis dar nėra išspręstas. Bandydamas šį klausimą smulkiau panagrinėti jis suskirstė komunistų partijos narius į tris grupes: a) kurie buvo pasyvūs kompartijos nariai; b) kurie buvo aktyvūs kompartijos nariai ir c) kurie priklausė KGB. Juos jis dalino toliau į tuos kurie įstojo į partiją, norėdami „padėti sau", ir tuos kurie įstojo į partiją, kad padėtų Lietuvai, užimdami pareigas, kurios kitu atveju tektų rusams ar kitiems nelietuviams. Kategoriją „padėti sau" irgi padalino į tris grupes: 1) asmenys, kurie nepadėjo Lietuvai, bet ir nedarė jai žalos; 2) asmenys, padarę mažus nusikaltimus ir 3) asmenys, kurie žudė, trėmė ir kankino lietuvius (pvz. stribai) ir kitaip žalojo Lietuvą. \ klausimą, ką reikėtų daryti, G. Leškys siūlė 1) nubausti tuos, kuriuos mes tikrai žinome nusikaltusius; 2) finansuoti Lietuvos ar tinkamuose užsienio universitetuose doktorantus, kad jie rašytų savo disertacijas šiomis temomis ir 3) stipriai pasipriešinti prieš bet kokius užmetimus kaltės visai Lietuvai, nesvarbu kur jie būtų keliami.

Vytautas Šliūpas savo pranešime apie genocidą apsiribojo nacių vykdytu genocidu Lietuvoje. (Jo pranešimas spausdinamas šiame numeryje. Taip pat spausdinamas ir Algio Raulinaičio pranešimas Lietuvos Laikinosios vyriausybės vietos mūsų istorijoje reikalu. Red.)

Ambasadoriaus dr. Vytauto A. Dambravos paskaita - „Idealizmas ir oportunizmas Lietuvoje ir išeivijoje" - spausdinama šiame žurnale, tad apie ją nerašysiu. Tik noriu pažymėti, kad ambasadoriui Dambravai baigus savo paskaitą, klausytojai kaip vienas atsistojo ir ilgais plojimais dėkojo paskaitininkui už turiningą ir reikšmingą paskaitą.

Svarstybose „Būtinai naikintini ar taisytini veikią ir būtinai kurtini nauji įstatymai Lietuvos teisėtvarkoje" dalyvavo advokatė Žibutė Brinkienė, Seimo narys Algirdas Patackas ir Vytautas Šliūpas. Vadovavo Ignas Medžiukas. Svarstybos palietė daugumai įdomius klausimus. Žibutė Brinkienė pasidžiaugė, kad Lietuvos noras įsijungti į Europos sąjungą ir su tuo surištas įstatymų derinimas, įvedė įstatymuose gilius demokratinius pasikeitimus. Taigi, kalbant apie įstatymus, Lietuva visai gerai atrodo - ant popierio. Paskutiniuoju laiku daug dėmesio susilaukė Lietuvos teismai. Ypač atlyginimų srityje. Teisėjų algos pakeltos iki tokio lygio, kad jos bent dešimt kartų didesnės už darbininkų algas. Toliau prelegentė paminėjo advokatų trūkumą ir nepakankamą atlyginimą ginantiems bylas iš paskyrimo, (mano žiniomis advokatai tegauna 7 Lt už valandą), tad kaip galima tikėtis, kad tokiu užmokesčiu advokatas bus pakankamai paskatinamas. Baigdama prelegentė pabrėžė, kad šiuo metu galime daug kuo pasidžiaugti, nes esame labai įdomios epochos 70 liudytojai. Čia prisiminiau arabų užkeikimą - „kad tu gyventum įdomiais laikais"...

Vytautas Šliūpas daugiau kalbėjo apie esamų įstatymų nesilaikymą bei pilietiškų teisių pažeidinėjimus negrąžinant sovietmečiu Lietuvoje „nacionalizuotas" (pavogtas) privačias nuosavybes. Savo temai paryškinti jis pirmiausiai pacitavo kelias kitų asmenų mintis. Adolfas Zemelaitis „Darbininke" rašė, kad „...Sovietų okupantų įvykdytas turto atėmimas buvo amoralus, neteisėtas ir antikonstitucinis aktas... Toks pat amoralus, neteisėtas ir antikonstitucinis, prieštaraujantis ir tarptautinei teisei, ir buvusioms bei dabar veikiančiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tebėra dabartinio Seimo ir vyriausybės toleruojamas sovietų ir nacių atimto turto negrąžinimas... Dar daugiau, tai yra nusikaltimas, tai - to turto naujas užgrobimas..." Prelegentas pacitavo ir advokato Povilo Žumbakio straipsnio „Darbininke" mintis: „Yra labai įdomu, jog tie patys žmonės, tos pačios struktūros, kurios domėjosi turto atėmimu ir lietuvių kaltinimu dėl karo nusikaltimų, šiandien aktyviai dalyvauja valdžioje... Šiandien, prisidengę įvairiais valdžios rūbeliais, toliau tarnauja tiems, kurie nori suvelti teisinę Lietuvos sistemą ir neleisti jai vystytis... Tas rausvas siūlas, prasidedantis Maskvoje, tęsiasi... iš vienos struktūros į kitą, iš vienos valdžios nagų į kitos."

Panašiai savo laiške „Dirvoje" rašęs A. Paškonis: ...„Bet nieko geresnio negirdėti iš Lietuvos ir po A. Brazausko laikų. Mafija, kaip veikė, taip ir veikia... Buvę Maskvai ištikimi komunistai, kurie naikino Lietuvą, dar ir dabar tebeturi geras tarnybas arba gauna riebias pensijas... Politiniai kaliniai ir tremtiniai, kaip buvo palikti už durų, tai ir dabar tebėra..." Nuo savęs prelegentas dar pridėjo, kad ir užsienio lietuviai, ar jie būtų Rytuose, ar Sibire, ar Vakaruose, tebėra „palikti už durų", o mūsų lietuviškųjų organizacijų veiksniai nuvykę į Lietuvą nereikalauja mūsų nuosavybių atstatymų, jie tik gražiai pasikalba... Ir jie, kaip ir Lietuvos pareigūnai, rūpinasi daugiau savuoju, taip dažnai dabar Lietuvoje vartojamu svetimžodžiu - „populiarumo reitingu". Vytautas Šliūpas davė aibę pavyzdžių, patvirtinančių nuosavybės teisių pažeidimus ir neįtikimą Seimo ir vyriausybės narių pažiūrą į turto sugrąžinimą, arba teisingiau pasakius, jų nenorą imtis žygių teisingumui atstatyti, nes kai kurių Seimo narių žodžiais, „jei jie diskutuotų šią nuosavybių grąžinimo ,amerikonams' arba kitų kraštų gyventojams problemą Seime, jie nebebūtų perrinkti į Seimą"...

Sekmadienį, po šv. Mišių vėl susirinkome parapijos salėje išklausyti svečių iš Lietuvos paskaitų. Programa pradėta kun. Stanislovo Anužio invokacija, trumpa vakardienos paskaitų ir svarstybų santrauka, kurią pateikė Edmundas Arbas, ir poetiniu Bernardo Brazdžionio žodžiu -Šaukiu aš tautą.

Pirmąją paskaitą, „Lietuvos vidaus politikos prioritetai," skaitė Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Patackas. Savo paskaitoje jis smulkiau panagrinėjo tik kelias, jo manymu, svarbesnes sritis, suminėdamas teigiamus ir neigiamus pasireiškimus.

Politinių stud. savaitgalio svečiai ir rengėjai pobūvio metu. Iš k. sėdi - B. Brazdžionis, Ž. Brinkienė, min. A. Saudargas. Stovi - J. Pupius, kun. S. Anužis, amb. V. Dambrava, E. Vidugirienė, B. Varnienė, A. Patackas, R. Bureikienė, amb. S. Sakalauskas.

Švietimo srityje, nušalinus ministrą Zigmą Zinkevičių - tyla ir ramybė. Reforma, nors ir braškėdama, juda pirmyn. Dygsta naujos mokyklos, daugiausiai Vilniaus krašte, dideliam lenkintojų nepasitenkinimui. Kuriamos naujos mokyklų formos, atgimsta gimnazijos. Privačių institucijų padaugėjo du su puse karto. Dygsta ir katalikiškos mokyklos ne tik Kaune ir Vilniuje. Pavyko apginti teisę jas finansuoti ir valstybei, nors kairieji tam smarkiai priešinosi. Katalikiškų mokyklų prestižas, ypač Kaune, aukštas, mokiniai laukia eilės norėdami į jas įstoti. Tačiau švietimo srityje labai daug kas priklauso nuo mokytojų ir direktorių, o dauguma jų iš senosios santvarkos. Neišspręsta skaudi mokyklų nelankančiųjų problema. Aukštojo mokslo srityje studentų skaičius (stoja 45% abiturientų) dar permažas.

Socialinė sritis. Kas gero? Visų pirma ministrė p. Degutienė - jauna, patraukli ir išties mokanti atjausti. Vyriausybė socialinei globai skiria, kartais net „socialdemokratišką" dėmesį. Indėliai grąžinami. Nuo 1996 metų pabaigos pensijos didėja sparčiau negu kainos. Socialinei sričiai skiriama beveik pusė (46.8%) biudžeto. Tačiau nors bendras vidaus produktas išaugo 5.8%, vidutinis užmokestis 12.6%, pensijos 15%, skurstančiųjų vistiek yra apie 16.6%. Žmones piktina vis dar neleistinai didelis skirtumas tarp turtingiausio ir vargingiausio visuomenės sluoksnio (apie 12 kartų), bei begėdiškai pasididinę algas valdininkai (pvz. teisėjai iki 30,000 Lt per mėnesį). Apibendrindamas A. Patackas nurodė, kad skurdas Lietuvoje nėra didesnis nei kitose Baltijos ir Rytų Europos šalyse.

Sveikatos srityje rasti ką nors gero beveik neįmanoma. Gyventojų 1997 metais sumažėjo .09%. Atgyja tuberkuliozė, plinta venerinės ligos. Mirtingumas, ypač kūdikių, mažėja, Skaudžiausia, tai savižudybės. Liko dar daug neaptartų vidaus gyvenimo temų - krašto apsauga, ekonomika, žemės ūkis, teisinė sistema, nusikalstamumas ir jo stabdymas, žmogaus teisių ir gamtos apsauga. Baigdamas prelegentas pažymėjo, „kad ką beatneštų artėjantys 2000 metai, viskas yra mūsų rankose, bet tai priklausys nuo mūsų ir Dievo palaimos. Tiktai nepapiktinkime Apvaizdos".

Savo paskaitai - „Lietuvos užsienio politikos prioritetai ir alternatyvos", Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas pateikė ir antrą pavadinimą - „Lietuvos užsienio politika tarp kasdienos ir banalybės". (Ministro Saudargo paskaitą ištisai spausdiname šiame numeryje. Red.)

Studijų savaitgalį užbaigė Juozas Kojelis, kviesdamas paklausyti prieš daugiau kaip dešimtmetį, 1988 m. rugsėjo 23 d. Kauno Karo muziejaus sodelyje tartų žodžių: „Staiga kažkas sustojo, kažko nebeliko. Pajutome, kad stinga kažko nemalonaus, bet jau taip visiems įprasto, tartum amžino. Išnyko niūrus girgždesys. Ir supratome, kad liovėsi sukęsis melo malūno ratas. Jis sustojo, nes ant milžiniškų, jo menčių nenukrito nė lašo įprasto melo skystimo. ĮVYKO TIESOS STEBUKLAS, IŠVYDOME TIESĄ ESANT GYVĄ". Tuos žodžius tada tarė dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, šios dienos mūsų svečias. Juozas Kojelis paminėjo ir knygoje „Žygio draugams" tilpusią nuotrauką, kurioje Saudargas ir Patackas 1988 m. spalio 9-tą d. Vilniaus gatvėmis nešė Lietuvos trispalvę.

P. Algis Raulinaitis