Partizanai: Istorija ir dabartis

UŽSIENIO LIETUVIAI IR LIETUVA: BENDROS KALBOS BEIEŠKANT

VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS

Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.

Beveik prieš dešimtį metų, 1988 metų spalio 22-23 d.d., su dideliu entuziazmu, bet taip pat su neramumo jausmais teko dalyvauti pirmajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime Vilniuje ir pasveikinti Sąjūdį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir tuo pačiu visų laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių vardu. Sveikinimai buvo šiltai priimti: atrodė, kad tada mes visi lietuviai, kur tik bebūtume, vieni kitus taip gerai supratome, rėmėme ir kartu džiaugėmės. Tada atrodė, kad tokiam išsireiškimui, kaip „bendros kalbos ieškojimui" net vietos nebūtų buvę. Bet kažkaip ir tada mano pasąmonėje, matyt, glūdėjo tam tikri susirūpinimai dėl mūsų visų vienybės ateityje. Tai, atrodo, buvo išreikšta mano sveikinime sekančioje frazėje: .. .„Išeivijon stalinizmas išgrūdo daugelį pačių pažangiausių intelektualų, gerų žmonių, kurie patys ir jų vaikai savo talentais praturtino tuos kraštus, kur jie gyvena, - o jie būtų galėję juos Lietuvai atiduoti. Taigi siūlau įskaičiuoti ir išeiviją į stalinizmo aukų skaičių ir tuo būdu mus prijungti prie dabar vykstančių atsinaujinimų. Priėję prie išvados, kad mes visi buvome panašiai nuskriausti, gal rasime geresnį vieni kitų supratimą, gal sumažinsime savitarpio nepasitikėjimą ir įtarinėjimus- ir pradėsime vėl jaustis to paties krašto vaikais, nežiūrint, kur begyventume"...

Dainava 1998. Dr. V. Bieliauskas skaito paskaitą. Sėdi moderatorius dr. Z. Brinkis.

(Nuotr. J. Urbono).

Ir štai dabar jau po dešimtmečio, praėjusio po to suvažiavimo, ir po 8 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, žvelgiant į Lietuvos ir išeivijos santykius, aiškiai matosi, kad tie mano susirūpinimai dėl mūsų santykių ir bendradarbiavimo turėjo rimtą pagrindą. Laikui bėgant ir laisvės atgavimo euforijai tapus kasdienine realybe, vėl pradėjo atsinaujinti skirtumai, vėl atsirado skirtumai, pažymimi „jūs ir mes", ir ne retai net sarkazmu ir cinizmu „patepta" vieni kitų kritika. Norėdami pabrėžti savo stiprų ryšį su tauta, mes čia, išeivijoje, vadiname save „užsienio lietuviais", atseit ne „išeiviais", nes mes gi ne emigravome, o buvome iš krašto išstumti, kaip „perkelti asmenys" (displaced persons -„dypukai"). Deja, Lietuvoje mus žmonės dažnai laiko „užsieniečiais". Tie, kurie laisvės entuziazmo pagauti grįžo į Lietuvą, pergyveno ir dar dabar pergyvena labai aiškų skirtumą tarp savęs ir tarp vietinių lietuvių. Ten jau ir specialūs pavadinimai mums charakterizuoti yra prigiję. Kaikurie jau patylomis mus vadina „atėjūnais", o kiti su šypsena mums net „auksinių kiaulių" epitetus priskiria. Žinoma, lazda turi ir kitą galą: kritiškų išsireiškimų ir sarkastiškų pasisakymų nešykšti ir išeivija Lietuvai. Sakoma, kad ten „lietuviai nieko nežino", „jie visi komunistai arba ružavi", ir t.t. Noriu tad paryškinti mūsų komunikacijos ir vienų kitais pasitikėjimo sunkumus ir duoti analizę įvykių bei galvosenų - Lietuvoje ir užsienyje - kurių pasėkoje mes iš lėto prarandame bendrą kalbą. Mėginsiu duoti ir keletą pasiūlymų „bendros kalbos", t.y. santykių pagerinimui.

Kai kurie Amerikos lietuvių psichologiniai bruožai

Užsienio lietuviai yra išsiblaškę po bene visus 5 kontinentus ir įvairius jų kraštus. Kiekvienas kraštas, kuriame gyvenama ir kiekviena kalba, kurią naudojama, sukuria kiekviename individe specialius kognityvinio stiliaus bruožus. Bet mums, gyvenantiems JAV, bene daugiausia rūpi šioje šalyje gyvenantys lietuviai ir dėl to čia apsistosime tik prie bendros JAV lietuvių charakteristikos.

Žvelgdami į lietuvių emigraciją į JAV, galime nustatyti tris pagrindines emigracijų bangas, kurių dalyviai atvyko tam tikru istoriniu laiku, kurie turėjo panašius emigracijos tikslus ir kurie kūrėsi ar kuriasi čia atitinkamam laikui tipiškose sąlygose. Pirmoji emigracijos banga buvo prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu lietuviai čia vyko bėgdami nuo caro priespaudos, arba ieškodami būdų prasigyventi ir, grįžus į Lietuvą, ten geriau įsikurti. Antroji banga buvo po Antro pasaulinio karo, kuri susidėjo daugiausia iš lietuvių atvykstančių į JAV iš įvairių Europos kraštų, ypač iš Vokietijos, pagal perkeltų asmenų (displaced persons) kvotas. Šie žmonės vyko į čia, negalėdami grįžti į savo tėvynę, kuri buvo sovietų okupuota. Trečioji banga susideda iš žmonių, kurie atvyksta į JAV dabar, po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, norėdami čia užsidirbti, apsigyventi, arba grįžti į Lietuvą ir ten geriau įsikurti. Visų šių trijų grupių žmonės yra išvykę iš Lietuvos gana skirtingos istorijos pasekmėse ir esmėje jie jau čia atsivežė gana skirtingus kognityvinius stilius ir skirtingas psichologines charakteristikas.

Pirmoji banga - dažnai vadinami „grinoriais" - susidėjo daugiausia iš darbininkų su ribotu išsilavinimu. Jie pradėjo dirbti fabrikuose. Jiems buvo sunkiau išmokti anglų kalbą, ir dėl to jie stengėsi kurtis grupėmis, spietėsi apie lietuviškas parapijas, kur galėjo geriau vienas su kitu bendrauti ir komunikuoti. Lietuviškos parapijos daug pasitarnavo lietuvybės išlaikyme, nes jos steigdavo lietuviškas mokyklas, kurdavo organizacijas, leisdavo net laikraščius ir t.t. šios bangos dalyviai ir jų vaikai su savimi atsivežė ir pasilaikė krikščioniškos moralės principus ir pasižymėjo tvirtomis šeimomis, tautiniu lojalumu ir gana aukšta morale. Kai kurie šių žmonių grįžo į Lietuvą, bet daugelis liko čia. Gyvendami Amerikos etni-11 nio tirpimo puode, jų vaikai ir ypač vaikaičiai pamažu prarado savo kalbą ir kai kurie net savo tautinį identitetą. Daugelis jų dabar yra dar susispietę po „Vyčių" skraiste.

Antroji banga - „dypukai" (displaced persons - DP) - atvykę po Antro pasaulinio karo, kūrėsi šalia pirmosios bangos telkinių, nes ten rado savo giminių ir iš jų gavo pagalbos. Iš pradžių jie taip pat įsijungė į lietuviškas parapijas bei naudojosi kitomis pirmųjų ateivių sukurtomis organizacijomis. Bet daugumas jų buvo aukšto išsilavinimo profesionalai. Jie greit išmoko anglų kalbą ir, gavę gerus darbus, pradėjo gana gerai kurtis. Jų tikslas buvo čia tik laikinai apsigyventi, todėl jie ruošėsi grįžimui į Lietuvą, kai tik tai bus įmanoma. Netrukus jie nebepasitenkino pirmųjų sukurtomis organizacijomis ir pradėjo kurti naujas organizacijas. Bene didžiausias jų kūrinys yra JAV Lietuvių Bendruomenė su savo apygardomis, apylinkėmis ir lietuviškomis mokyklomis. Daugumas jų taip pat laikėsi krikščioniškos ideologijos, įsijungė į parapijas ir jų veiklą. Ši grupė taip pat atkūrė skautus, ateitininkus, Jaunimo sąjungą ir net kai kurias iš Lietuvos atsivežtas lietuviškas politines partijas, kaip socialdemokratus, tautininkus, krikščionis demokratus ir t.t.Ši grupė, ypač mūsų karta, stipriai įsijungė į Lietuvos laisvinimo darbą. Ji ir dabar labiausiai palaiko gyvus kontaktus su Lietuva.

Trečioji banga - dažnai šiuo metu pravardžiuojami „lietuvaičiais" arba net „tarybukais" - susideda iš naujų, jaunų žmonių, iš Lietuvos atvykstančių dabar. Jų šiame krašte jau yra gana daug ir vis dar daugėja. Kai kurie jų yra žmonės su aukštu išsilavinimu, bet tik labai mažas jų skaičius dirba savo profesijose. Dažnai net ir profesionalai dirba slaugydami ligonius ar senukus, prižiūri vaikus. Kurie sugeba, dirba kaip statytojai, mechanikai, dažytojai ir pan. Kai kurie iš jų jau yra spėję neblogai įsikurti, bet daugumas laukia geresnės ateities. Jų ryšiai su „dypukais" ir „grinoriais" ar jų vaikais yra gana riboti. Kai kurie jau mėgina įsijungti į Lietuvių Bendruomenę, bet daugelis jų palaiko ryšius tik su savo bangos žmonėmis. Jie yra užaugę sovietų okupacijoje, kur jie buvo atitraukti nuo krikščioniškos ideologijos. Sovietai sugriovė ir moralinius jų požiūrius. Kai kurie iš jų jau yra turėję bėdų čia su vietine teisėsauga. Apskritai jie nesiglaudžia prie parapijų ar ideologinių grupių. Kol kas mūsų Bendruomenių kontaktai su jais geriausiai yra palaikomi per vaikus, kuriuos jie noriai siunčia į lietuviškas mokyklas. Daugelis jų sparčiai mokinasi anglų kalbą ir turbūt ruošiasi čia pasilikti, jei tam gaus leidimus.

Greit galima pastebėti kai kuriuos skirtumus tarp šių trijų bangų. Socialinių - ekonominių klasių skirtumų yra kiekvienoje grupėje, nors jie daugiau priklauso nuo šiame krašte randamų panašių skirtumų. Kalbos ir galvojimo skirtumai tarp „dypukų" ir „tarybukų" dažnai yra gana sunkiai peržengiami. Daugelis mūsų, kurie užaugome ir mokėmės dar nepriklausomoje Lietuvoje, galvojame, kad mes lietuvių kalbą gerai žinome, tačiau dabar tie, naujai atvykę, mus dažnai taiso. Be abejo, kalba Lietuvoje labiau išsivysčiusi, o pas mus ji liko nepasikeitus, tai ji naujiems ateiviams atrodo archaiška. Be to, jie labai mėgsta tarptautinius žodžius ir naujadarus, ką mes laikome kalbos darkymu. Mums Lietuvos laikraščiai atrodo gana silpni, paviršutiniški, o jie laiko mūsų „Draugą" pilnu nuobodulio. Kai kurie jų bijo, kad mes jų atvykimu per daug domimės, bet, kai mes tuo nesidomim, jie galvoja, kad jais visai nesirūpiname. Santykiai tarp pirmosios bangos („grinorių") ir „dypukų" buvo labai pagerėję Lietuvos atgimimo metu. Visi siekėme to paties tikslo - Lietuvai padėti - ir visi susikalbėjome, net ir tada, kai tarp savęs angliškai kalbėjome. Dabar jau vėl atsiranda sunkumų. Bene pagrindinė komunikacijos problema tarp šių pirmųjų dviejų bangų yra kalbos klausimas. Jie savo oficialia kalba laiko anglų kalbą, o mūsų Lietuvių Bendruomenė vis tebesilaiko lietuvių kalbos, nors kai kurios apylinkės savo susirinkimus jau praveda dviem kalbomis arba net tik angliškai. Tačiau mūsų ir jų vaikų kartos gali turėti daug bendro politinės akcijos plotmėje, kai reikia paveikti Amerikos kongresmanus bei senatorius, nes „Vyčiai" ir jų grupės jaunimas turi gerus kontaktus su JAV Kongresu ir turi ten įtakos.

Sovietų okupacijos psichologiniai palaikai Lietuvoje

Kaip jau esu minėjęs, žmogaus asmenybės vystymasis yra labai glaudžiai surištas su jo kognityvinio stiliaus vystymuosi. Kognityvinis stilius yra išvystomas ankstyvoje vaikystėje. Jį veikia aplinka bei kultūrinė atmosfera protui ir jausmams besivystant. Taigi aplinka, kurioje mes augame, vaizdai, kuriuos mes regime, muzika, kurią girdime, prisideda prie kognityvinio stiliaus nusistovėjimo. Prie to taip pat prisideda ir vertybių gerbimas bei politinės sistemos ideologija. Moksliniai tyrinėjimai rodo, kad yra didelis kognityvinio stiliaus skirtumas tarp Kinijos ir Hongkongo studentų, nors jų intelektualinis lygis ir pasirinkta mokslo šaka yra ta pati. Politinė sistema aiškiai apsprendžia kognityvinius skirtumus. Pagal mokslinius duomenis kognityvinis stilius yra išvystomas anksti vaikystėje ir jį yra nelengva pakeisti. Turint šitai galvoje, turime suprasti, kad sovietų sistema išaugino kelias kartas žmonių, kurių kognityvinis stilius vystėsi šios sistemos įtakoje. Bene svarbiausia šios sistemos žala padaryta tautai buvo krikščioniškų vertybių išrovimas. Sovietų sistema planingai kovojo prieš socialinius principus, išreikštus dekaloge, ir pamažu sugriovė moralinius principus savo žmonėse. Lietuva, kuri anksčiau buvo laikoma krikščionišku - katalikišku kraštu, šiandien tokiu nėra. Lietuva dabar krikščionybės atžvilgiu yra misijų kraštas, kuriam reikės dar nemažai laiko grįžti į krikščioniškosios civilizacijos vėžes. Moraliniai principai atrodo lyg ir negirdėti. Visai neseniai (1998.8.13) Vytautas Landsbergis, kalbėdamas tremtiniams ir partizanams Ariogaloje, sakė: „Stalinas išrado virusą, kaip pakeisti žmogų: žeminti jį ir žeminti, prievartauti kasdien, kad jis pats savęs negerbtų ir kito žmogaus negerbtų". Ir toliau kalbėdamas Landsbergis sakė, kad Lietuvai reikia „pavergto proto išlaisvinimo", jei norime, kad ji tikrai taptų laisva.

Mums vis dar sunku suvokti, kad Lietuva buvo ne tik fiziškai sunaikinta, bet ir dvasiškai išprievartauta. Jai padarytos žaizdos dar toli gražu nėra užgijusios. Mes, čia atsinešę iš Lietuvos gana tvirtus etinius ir moralinius pagrindus, galėjome juos ir šiame krašte pasilaikyti ir pagal juos gyventi. Deja, likusieji Lietuvoje tokių sąlygų neturėjo. Kurie sovietinei sistemai priešinosi ir savo moralinių taisyklių laikėsi, buvo sunaikinti, o kitiems teko daugiau ar mažiau vadovautis kompromisais. Dabar mes aiškiai matome, kad tautai reikia moralinės rehabilitacijos. Manau, kad mes per daug laukėme iš savo prispaustos tautos ir kad vis dar nenorime priimti jos dorovinio sunykimo fakto. Tai konstatuodami, mes turėtume ne kritikuoti ir pykti, bet su rūpesčiu ir baime žvelgti į Lietuvos ateitį. Tenka sutikti su Landsbergio pasakymu, kad „kai širdys atšala, tauta miršta".

Bendravimas su Lietuva

Per ši dešimtmetį užsienio lietuvių ryšiai su Lietuva labai sustiprėjo. Išeivijos lietuviai vis daugiau ir dažniau lanko savo tėvynę. Jie ten gali nuvykti be vizų, be trukdymų ir be „priežiūros". Šią vasarą nuvykus į Lietuvą ir ten lankant savo gimines, vienas mano giminaitis, juokaudamas pastebėjo, kad mūsų atkeliavimas į Lietuvą jam buvo daug įdomesnis sovietų laikais. Jis sakė: „Seniau tai tavo atvykimas būdavo įdomus - atvykdavo KGB ,prižiūrėtojai', atvažiuodavo su šoferiu ir ,volga', kartais net iš lėktuvo tiesiog pasiimdavo. Po to tai vis reikėjo saugotis, ką kalbame, telefono aparatus pagalvėmis dangstyti, vis kokį seklį stebėti. O dabar nieko: atvažiavai, ir niekas nei dėl to rūpinasi, nei apžiūrinėja." Taigi pasikeitė laikai jau bent kiek į gerą. Žinoma, yra nesunku Lietuvoje judėti, jei netenka susitikti su biurokratija. Biurokratija ten vis dar labai komplikuota. Pamėgink gauti lietuvišką pasą, ir tuoj turėsi tiek daug komplikacijų.

Teko kalbėtis su kai kuriais žmonėmis, kurie jau persikėlė į Lietuvą gyventi. Vienas sakė, kad jau ten gyvena antrus metus, bet visų reikalų dar nesutvarkęs. Sužinojau, kad grįžusiesiems Lietuvoje nelengva prisitaikinti. Todėl kai kurie šią problemą sprendžia susikurdami grįžusiųjų klubą, kur jie nustatytu laiku susirenka ir vienas kitam padeda išsiaiškinti vietines smulkmenas.

Bene mažiausiai sutvarkytas Lietuvoje yra turizmas. Vis dar nėra suorganizuoti viešbučių ir valgyklų tinklai. Viešbučiai, kurie yra tinkamai įrengti, ima labai aukštas kainas, taip kad net užsieniečiai nenori jais naudotis. Visi keliavę Baltijos kraštuose tvirtina, kad turizmas yra geriausiai sutvarkytas Estijoje, o prasčiausiai Lietuvoje. Sakoma, kad net patiems vietiniams gyventojams atostogauti yra pigiau ir geriau Kipro saloje, Tunise ar net Indonezijoje.

Ekonominis, kultūrinis ir politinis bendradarbiavimas

Daugelis Amerikos lietuvių verslininkų yra sudarę rimtus kontaktus su verslininkais Lietuvoje. Taip pat JAV LB Ekonominių reikalų tarybos pastangomis buvo suruošta keletas sėkmingų susitikimų čia atvykstantiems Lietuvos verslininkams su amerikietiškų firmų atstovais. Yra taip pat paruošta brošiūra su įvairių firmų adresais Lietuvoje, kurios nori turėti kontaktus su firmomis čia, ir taip pat kita brošiūra su adresais Amerikos firmų, kurios yra susidomėjusios kontaktais bei investicijomis Lietuvoje. Kai kurios firmos jau yra padariusios žymias investicijas, kaip pvz., mūsų bičiulio Juozo Kazicko dėka Philipp Morris pastatė cigarečių fabriką Lietuvoje, ir Motorola atidarė Omnitel telefonų tinklą Vilniuje ir Kaune. Nesenai Williams Co. padarė žymią investiciją Būtingės statybai paremti. Visa tai rodo, kad ekonominis bendradarbiavimas vyksta gerai ir kad bendra kalba yra jau surasta.

Mokslinis bendradarbiavimas su Lietuva buvo palaikomas nors ir gana ribotuose rėmuose dar sovietų laikais. Per paskutinį dešimtmetį šis bendradarbiavimas ypatingai išsiplėtė. Pagaliau nereikia užmiršti, kad Amerikos lietuvių akademikų pastangomis buvo atkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, kurio du pirmieji rektoriai buvo iš JAV. Ten, ir taip pat kituose universitetuose, jau kuris laikas dirba JAV lietuviai mokslininkai, dėstydami kartais po semestrą, o kartais ir net vienus kitus metus. Šiuo metu yra gana žymus skaičius studentų bei stažuojančių, atvykusių į JAV universitetus, kur jie arba studijuoja, arba praplečia savo mokslines žinias. Jau ne vienas čia yra baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą. Deja, kartais galime pastebėti problemų dėl tų jaunų žmonių grįžimo į Lietuvą, nes jie paprastai būna gana gabūs, ir dėl to čionykštės firmos bei akademinės įstaigos ne retai jiems suteikia progą Amerikoje pasilikti. Žinoma, tai mums visiems garbė, kad mūsų jaunieji mokslininkai yra taip gerai vertinami, bet, deja, Lietuvai jų gal labiau reikėtų.

Kultūrinis bendradarbiavimas buvo taip pat pradėtas dar sovietų laikais, nes tuo metu patys okupantai šį ryšį naudojo savo propagandai. Per šį dešimtmetį, atsidarius laisvės durims, menininkai, poetai ir rašytojai susidarė gerus kontaktus. Dabar jau išeivijos kultūrininkai yra matomi Lietuvoje, o mus čia dažnai aplanko Lietuvos kultūrininkai. JAV lietuviai padeda ir paremia atvykti Lietuvos ansambliams, chorams, solistams, muzikams, poetams ir menininkams. Kartais gaunama tiek daug pasiūlymų iš Lietuvos, kad jų visų net išpildyti yra neįmanoma.

Politinis bendradarbiavimas tarp JAV lietuvių ir Lietuvos vyksta seniai. Okupacijos metais mes tyliai rėmėme pogrindį Lietuvoje, o čia demonstravome, JAV senatorių, kongresmanų ir vyriausybės atstovų duris varstėme, reikalaudami Lietuvai laisvės. Kai tik prasidėjo Atgimimo sąjūdis, JAV lietuviai savo dosnumu atsiveždavo čia ne vieną vadovaujančių veikėjų ir padėdavo jiems sueiti į kontaktus su JAV politikais. Čia gi buvo Lietuvos atstovybė Vašingtone, kuri ir sovietų okupacijos metu turėjo diplomatinį statusą ir kuri buvo „tikras peilis" sovietams. Išeivija buvo pripratusi artimai dirbti su nepriklausomos Lietuvos atstovais; mūsų bendradarbiavimas su a.a. Stasiu Lozoraičiu buvo labai reikšmingas ir Lietuvai, ir išeivijai. Dabar, per paskutinį dešimtmetį, politinis bendradarbiavimas tarp JAV lietuvių ir Lietuvos įgavo platesnius, bet ir taip pat daug komplikuotesnius pobūdžius. Okupacijos metu mes visi jautėmės daugiau ar mažiau kalbą už savo pavergtą tėvynę, bet dabar Lietuva gali pati už save kalbėti. Žinoma, kai mes buvome pripratę kištis į politiką, tai Lietuvai tapus laisvai ir turinčiai savo oficialius politikos atstovus, ne vienam iš mūsų buvo sunku leisti viską iš Vilniaus tvarkyti. Ne visi Lietuvos vyriausybės nariai ir ne visos Seimo partijos buvo lygiai priimtinos išeivijai. Be to, naujai atsistačiusios valstybės diplomatai turėjo pereiti tam tikrą mokymosi fazę, kuri ir dabar dar nėra pilnai užbaigta. Tačiau mūsų išeivijos visuomenininkų bandomi duoti patarimai nevisada Lietuvos diplomatų priimami.

Tuo būdu mūsų bendra kalba politikoje per šį dešimtmetį yra pergyvenusi nemaža sutrikimų; jų yra ir dabar. Nors JAV lietuvių išeivija dabar yra davusi Lietuvai trejetą Seimo narių ir net prezidentą, vis dėlto tarp mūsų atsiranda daug nuomonių skirtumų, kurie turbūt buvo, yra ir bus neišvengiami. Čia jau turi įtakos ir politinės ideologijos bei socialinės teorijos. Lietuvoje vyksta demokratinis brendimas ir jis vyksta gana sparčiai, bet tam vis tiek reikia ir laiko ir kantrybės. O būtų taip gražu, jei mes, vietoj Lietuvos politikus „mokinę", pamažu sutiktume, kad juos jau šiek tiek „išmokinom", ir leistume jiems patiems savo įgytas žinias laisvai naudoti. Deja, tai yra sunku padaryti, nes politika yra visuomet surišta su galios ir specialių teisių turėjimu, kurių nė vienas nenori atsisakyti. Nėra abejonės, kad mes negalime uždaryti akis ir nekreipti dėmesio į kai kurių Lietuvos politikų daromas klaidas. Mes turime teisę ir pareigą išreikšti savo nuomonę. Bet tai galima daryti taip pat ir su tolerancija, ir diplomatiškai. Gaila, bet šių bruožų ne vienam iš mūsų trūksta: juk bendros kalbos neranda nei „grinoriai", nei „dypukai", nei „tarybukai".

Tarpusavio komunikacijos skirtumai

Žodinė komunikacija - kalbėjimasis tarp žmonių - yra galima tik tada, kai vienas kalba, o kitas klauso: kai abi pusės tuo pat metu kalba, vienas kito negirdi. O tada ir komunikacija tampa ne kalbėjimuosi, bet tik triukšmo kėlimu. Tenka pastebėti, kad mes, lietuviai, dažniausiai mėgstame sakyti, o ne klausytis. Tai turbūt yra mūsų visų bendras bruožas, kuris pasireiškia ne tik komunikacijoje tarp Lietuvos ir išeivijos, bet taip pat ir tarp pačios išeivijos atskirų grupių, organizacijų ir draugijų. Tereikia tik palyginti mūsų organizacijų suvažiavimus čia su Lietuvos Seimo debatais. Atrodo, kad norint bendrą kalbą rasti, mums pirmiausia reikia išmokti klausytis ir stengtis suprasti, ką kitas sako, arba, kaip vienas mano kolega yra pasakęs: „mums reikia daugiau naudoti ausis, negu bumas". O tuo tarpu Lietuvoje kivirčai, kritika, kaltinimai, vienas kito pažeminimai yra matomi ir kalbose, ir spaudoje, ir visoje žiniasklaidoje. Kai kurie galvoja, kadangi okupantai mus buvo privertę tylėti, tai dabar, kai tokios prievartos nėra, reikia atsikalbėti už visą praeitį... Praeityje lietuviai, kalbėdamiesi tarp savęs Lietuvoje ir kalbėdamiesi su mumis, naudojo taip vadinamą triaukštę komunikaciją. Sakydavo viena, galvodavo kita ir tikėjosi, kad klausytojas supras juos trečia prasme. Gal tai buvo reikalinga okupacijos metu, bet dabar turime viską į vieną aukštą nukelti ir tiesioginiai tiesa dalintis! Bet tam reiks laiko, kantrybės ir daug geros valios.

Per paskutinį dešimtmetį, kai man teko dėstyti Lietuvos universitetuose, ten pastebėjau gana įdomų dalyką. Komunikacija su jaunais žmonėmis buvo daug lengvesnė ir paprastesnė negu su vyresniaisiais. Neseniai teko kalbėtis su keletu jaunesniosios kartos jau Amerikoje gimusių ir augusių lietuvių, kurie paskutiniais metais turėjo progą nuvažiuoti į Lietuvą. Jų kelionės buvo surištos daugiausia su konferencijomis, pasitarimais, ir jos buvo organizuotos ne lietuviškų organizacijų, bet amerikiečių. Nors jie vartojo gal kiek laužytą lietuvių kalbą ir mažai žinojo apie dabartinės Lietuvos politiką, jie savo kolegų Lietuvoje buvo priimti labai nuoširdžiai ir grįžo namo pilni entuziazmo, pasiryžę vėl ten važiuoti. Kyla klausimas, kodėl jie taip lengvai su savo bendraamžiais komunikavo, kada mes, vyresnioji karta, dažnai turime nemalonių patyrimų. Vienas kolega man sakė, kad ta jaunesnioji karta apie Lietuvą nedaug težino, tad jiems galima lengvai „akis apmuilinti" ir nieko tikslaus neparodyti bei nepasakyti. Deja, šitoks paaiškinimas nėra priimtinas. Tie jaunesnieji, apie kuriuos kalbu, yra aukšto išsilavinimo ir jie užima svarbias vadovaujančias vietas Amerikoje. Dėl to laikyti juos naiviais nėra pagrindo. Tai kodėl jiems yra lengviau rasti bendrą kalbą Lietuvoje? Leiskit paspėlioti.

Tokie čia gimę ir augę jaunesnieji profesionalai vyksta į Lietuvą be jokių įtarinėjimų ir be jokių siekių „kitus pamokinti". Susitikę savo kolegas, jie juos laiko sau lygiais, pagarbos vertais žmonėmis. Jie kalbasi tiesiai ir klausydamiesi neieško specialių minčių „tarp eilučių". Jie santykius vienų su kitais neremia istorija, politine praeitimi ar ekonomine dabartimi. Savo pasikalbėjimuose jie paliečia ir ideologines temas, bet nesidomi nei LDDP, nei Brazausku, nei Landsbergiu ir net nei Adamkum. Ir taip jų komunikacija vyksta be to „praeities bagažo", kurio mes negalime nusikratyti nei šioje, nei anoje Atlanto pusėje. Daugumoje jie nepriklauso mūsų visuomeninėms organizacijoms ir net jomis nesidomi. Tačiau jie duoda mums stebėtiną pavyzdį, kurio mes patys turbūt jau vargu begalėsime pasiekti. Nuvykę į Lietuvą jie randa sau namų nuotaiką, nors ten jie anksčiau net nėra buvę, o mes, ten gimę ir augę, sugrįžę namų jau neberandame. Ir gal tai yra dėl to, kad mes ten ieškome Lietuvos tokios, kokią palikome ir kurios jau dabar nėra ir niekad nebus. Mane šitai labai džiugina, nes jaunimo sugebėjimas rasti bendrą kalbą su Lietuva duoda daug vilčių ir mūsų, ir Lietuvos ateičiai. Man tik kyla susirūpinimas, kodėl mes neturime jų savo tarpe. Kodėl šių jaunųjų nėra mūsų visuomeninėse organizacijose? Nežinau, ar yra jų mūsų ideologiniuose sambūriuose, kaip skautuose, ateitininkuose ar šviesininkuose? Ir Čia susirūpinti tikrai reikia.

Išvados ir siūlymai

Trumpai pažvelgę į JAV lietuvių ir Lietuvos lietuvių psichologinius skirtumus, nenustebkime, kad tarp mūsų vis dar yra ir bus komunikacijos problemų. Šioms problemoms nugalėti arba bent sumažinti reikės lai-18 ko, kantrybės ir abipusio noro sustiprinti bendradarbiavimą, šiuo metu galima padaryti tokias išvadas:

1. Dabar vykstantis bendradarbiavimas tarp JAV lietuvių ir Lietuvos organizacinėje ir valstybinėje plotmėse rodo šiek tiek sėkmės, bet taip pat ir daug spragų. Geriau atrodo bendradarbiavimas ekonominėje, mokslinėje ir kultūrinėje srityse, bet daug sunkumų yra politikoje.

2.    Tiesioginiai ir individualūs kontaktai tarp žmonių čia ir ten vis dar tebėra surišti su nepasitikėjimu, įtarinėjimu ir nuoširdumo stoka. Geri asmeniniai santykiai negali išsivystyti remiantis vien bizniu, konsumerizmu ir hedonizmu. Galime vieni kitus gerai vaišinti, dovanomis pasikeisti, savo automobiliais po paplūdymius vieni kitus pavežioti, bet tokie patyrimai gilesnių ryšių nesukurs.

3.    Lietuva vis dar sunkiai kratosi sovietinių pasichologinių palaikų, kurie yra sunaikinę savigarbą, kitų žmonių gerbimą ir norą ideologiniams siekiams. Kaip minėjome, net ten gyvenantys galvojantys politiniai vadai skatina daugiau dirbti „proto ir dvasios išlaisvinimui".

4.    Atrodo, kad jaunesniosios kartos atstovai tarp savęs randa bendresnę kalbą, negu vyresnioji karta, kurios šaknys yra iš Lietuvos, ir kur turbūt daugelis grįžtų savo amžiaus užbaigti, jei tik jie rastų tam sąlygas. Mums skaudu tai girdėti, bet tai yra faktas, kurio turbūt greit nepakeisime.

Ir keletas pasiūlymų ateičiai:

1.    JAV lietuviams reikia stengtis susirasti bendrą kalbą tarp savęs. Reikia stengtis labiau išlyginti komunikaciją tarp visų trijų bangų atstovų. Mano nuomone, tai būtų galima padaryti remiantis daugiau jaunesniosios kartos atstovais, nors susikalbėjimui iš pradžių ir anglų kalbą reikėtų pavartoti. Tada gal jie ir lietuviškai daugiau pramokti norės. Juk tokių pavyzdžių jau yra nemaža. O naujausiai čia atvykstantiems reikėtų gal didesnės mūsų pagalbos, kurios negaudami, jie, be abejo, be jos apsieis, bet tai niekam nepadės.

2.    Pasikeitimai mokslininkais, dėstytojais, kultūrininkais daug padeda mūsų bendradarbiavimui ir tai reikia skatinti. Ypač svarbu, kad jaunesniosios kartos įvairių sričių atstovai pastiprintų savo tarpusavius kontaktus. Asmeniniai kontaktai su savo kolegomis Lietuvoje yra labai svarbūs ir duoda gerų vilčių.

3.    Reikia sustiprinti ideologinių sąjūdžių bendravimą su savo bendraminčiais Lietuvoje. Tai gali daug prisidėti prie tenykščių žmonių dvasinio ir moralinio atgimimo. Jaunimas ten ieško būdų užpildyti sovietų sukurtą dvasinę ir ideologinę tuštumą, kurią gana greit galėtų užpildyti krikščioniškas humanizmas, skirdamas daug dėmesio moraliniams principams, etikai, savigarbai, Dievo ir artimo meilei.

4.    Reikia įtraukti daugiau jaunimo į lietuviškos veiklos gretas. Atsiminkime, kad ir mūsų karta turėjo daug sunkumų reikštis lietuviškoje veikloje. Dažnai buvome laikomi „vaikais". Ar ir mes neleisime savo vaikams užaugti? Juk kai kurie jų jau ir penkiasdešimt metų yra peržengę. Leiskim tiems užaugusiems, kuriuos mes vis jaunimu vadiname, įsilieti į lietuviško gyvenimo eiles. Lietuvoje tai jau vyksta: pažvelkime, kas sudaro ten vyriausybę, kas tvarko žiniasklaidą ir kas verslui vadovauja. Mūsų žmonės 50-ties metų yra laikomi jaunais, o Lietuvoje trisdešimtmečiai jau gali būti ministrais, ambasadoriais ir bankininkais.

5. Garsusis Erik Erikson yra pasakęs, kad didžiausia šio amžiaus nelaimė tai yra priversti žmones prarasti savo gimtines ir tapti emigrantais. Šiuo metu pasaulyje vyksta masinė migracija, kuri yra padariusi milijonus žmonių benamiais ir bešakniais. Prie tokių migrantų ir mes visi priklausome. Tam tikra prasme prie jų ir visa mūsų tauta priklauso. Bet ten dar yra likusi grupė žmonių, kuri savo šaknų nėra praradusi, kuri tautai duoda pastovumo ženklą. Prie šios grupės mums ir reikėtų jungtis. Yra Lietuvoje ir gerų, tvirtų žmonių; jų yra ir išeivijoje. Tad mums visiems reikia atverti akis ir širdis ir ištiesti vieni kitiems rankas.

Dainava. Besiklausant paskaitos. Pirmoje eilėje iš dešinės - V.Kamantas, dr.Z. Brinkis, kun. A. Paliokas, dr. A. Musteikis.(Nuotr. J. Urbono)