OLIMPINIŲ ĮTAMPŲ POLITINĖS VARŽYBOS
1997 metų prezidentiniai rinkimai Lietuvoje
VYTAUTAS VOLERTAS
Troškulys gyvenimo tvarkos
Šis įvykis, 1997 m. prezidentiniai rinkimai Lietuvoje, pasižymėjo kietu rungtyniavimu ir atkreipė dėmesį užsienyje, lyg tos rungtynės būtų vykę tarptautinėje arenoje.
Atrodytų, kad grįžimas į Lietuvos nuotaikas prieš rinkimus turėtų papildyti tą margą vaizdą, kurio raibuliavimas ir šiandien vargina ne vieną iš mūsų. Todėl paskaitykime kelias ištraukas iš laiškų, rašytų įvairaus spektro autorių.
Štai iš Palangos guodžiasi buvęs svarbus komunistų partijos narys, nerepresiniai vadovavęs rimtai įstaigai: „Niekada negalvojome, kad Lietuvoje gali būti tiek vagių, plėšikų, žmogžudžių. Tiesiog baisu, ir jų nemažėja, o daugėja, bet gal tai pamažu ir praeis. Dabar pas mus didelis sujudimas, ruošiamės rinkti prezidentą, 7 kandidatai ruošiasi būti prezidentu. Per radiją, televiziją tik kalba, tik žada, tik aiškina, kokie jie geri, puikūs, beveik šventieji. Pažiūrėsime, ką žmonės pasirinks."
Štai kalba bibliotekininkė: „šiuo metu esame labai didelėje įtampoje prieš prezidento rinkimus. Gal jau žinote, kad pretendentai yra net 7, tarp jų du Amerikos lietuviai, tai Bobelis ir Adamkus. Kas link Bobelio, tai labai aišku, kokiu oru jis kvėpuoja, o Adamkus taip pat abejotino kvėpavimo, neaiškus jo tikslas, nes šokinėja nuo vienų prie kitų. Nors dauguma kaimo ir dalis miestiečių jį remia. įpusėjus rinkiminei kampanijai, labai aktyviai reiškiasi ir į paviršių išplaukė bolševikinės drumzlės, kurios kaip įmanydamos šmeižia, niekina ir visas pamazgas pila ant vieno ištikimiausių Lietuvos patriotų. Su įtampa laukiam gruodžio 21 d., kas bus išrinktas Lietuvos prezidentu."
Rašo pensininkė mokytoja: „Dabar viską užgožė rinkimų tema. „Buvusieji" neriasi iš kailio, piršdami savo „gražuolį jaunuolį". Tas vargšelis net žodį „talentas" taria pagal vertalą „talantas". Kiek jie čia plėšosi televizijoje! Ir šitas, ir Bobelis, ir Adamkus. Andriukaitis per „Panoramą" rėkė iškėlęs kairę ranką „Lietuva į kairę!" Bet yra tik vienas tinkamiausias - Vytautas L.
Gerai užderėjo šįmet ir javai, ir daržovės, o ypač soduose obuoliai.
Lūžo šakos nuo jų gausybės. O kadangi per tiek metų lietuvaičiai atprato dirbti, tai ir dabar didžiuliuose sodų plotuose (valstybiniuose) pliki medžiai apkibę gražiausiais obuoliais. Kadangi šalčių dar nebuvo, tai tie kas nori važiuoja ir juos skina, nes viskas palikta šalčiui. Taigi dabar ten važiuoja ir pilnus maišus gražiausių obuolių veža darbštesni varguoliai ar mėlynanosiai. Ir taip užsidirba kas duonai, o kas „pilstukui". Čia tikras apsileidimas, kad Dievo dovana taip nevertinama. O paskui rėkia: „Duokit dotacijų, neišsiverčiam". Reiškia, jeigu vaisiai buvo pigūs, tai jų ir skinti neverta. O kad žiemą reikės iš Lenkijos atsivežti, tai nieko, atsiveš, nors ir chemikalais purkštų. Toks jau sovietinis mentalitetas, gerokai užkrėtęs Lietuvą visose srityse."
Šie priešrinkimiai pasisakymai rodo valdžioje nesančių ir partijose giliai neįklimpusių piliečių galvojimą. Būdingas yra rūpestis gyvenimo kasdiena. Mažiau pabrėžiamas vargas, daugiau ryškinama netvarka, ypač nusikalstamumas, apsileidimas. Kur skauda, apie tai ir kalbama. Žmonės, matyt, išmokę pasirūpinti rupios kasdieninės duonos, trokšta geresnės tvarkos. Joje, aišku, galėtų pjautis storesnę riekę ir gal atsigautų vienas kitas nelaimingesnis, šiandien maišaty nesugebąs verstis. Tvarkos ir geresnio gyvenimo troškimas turbūt lėmė apsisprendimus balsuojant. Lietuvoje dar neatėjo laikas rimtai apie ateitį svarstyti, dar vis slegia ši diena, labai sunki diena. Skaudu pripažinti, bet nauja tautinė sąmonė dar nesusiformavo. Buvusią sunaikino okupacija. Ankstyvesnės sąmonės vietoje bandė įpiršti primityvizmą, kur truputį pavalgoma ir tada negalvojama, nesvarstoma, nesistengiama. Mūsų žmonės šiai filosofijai priešinosi, bet priešinosi pasyviai, taigi uždarai. Išsivystė nepasitikėjimas bet kuo, įsivyravo individualizmas, o su juo - egoizmas. Dar nesuprantama, kad žmogus yra socialus, jis priklauso nuo kitų, kiti priklauso nuo jo, kad šio žmogaus valstybė yra sociali valstybė. Reikšdami jai neapykantą, neapykantą reiškiame sau. Stokojant tautinės sąmonės, kiekvienus rinkimus lemia egoistinė savisauga, dėmesį sukaupusi šiandienoje. Gal todėl ir partijų bei kandidatų skaičius toks didelis. Individualistinis galvojimas nuomonių nederina, nes savas mintis be jokių sąlygų „pripažįsta" pačiomis geriausiomis.
Kandidatai ir balsai
Pirmasis ir jauniausias asmuo, anksti pareiškęs norą kandidatuoti, buvo Vaidotas Žukas, katalikiškų radijo programų direktorius. Ieškodamas paramos, jis atvyko ir į JAV, lydimas Seimo nario A. Patacko. V. Žukas, kilme dzūkas, patraukli asmenybė ir dėmesio vertas kalbėtojas, didelės šeimos tėvas, savo idealizmo perpintuose, bet realistiškuose pasisakymuose sudarė labai gerą įspūdį. Tačiau jis buvo be jokios politinės patirties, neturėjo remiančios partijos ir, išsitaręs katalikų vardu, buvo pakaltintas skaldymu dešiniųjų balsų. Pajautęs šią opoziciją 16 ir menkas galimybes laimėti, savo kandidatūrą atsiėmė. Tik žadėjo rimčiau pasireikšti ateityje. Būtų gera šį žmogų kada nors vėl sutikti politinių stadijonų šviesose. Tačiau matome, kad politika Lietuvoje yra laikoma jau beveik pelninga sritimi, varžovų daugėja, tad be ankstyvų ir nuožmių treniruočių laimėtojų medaliai yra nepasiekiami.
Antrasis asmuo, neįveikęs kliūčių, buvo dr. Liucija Baškauskaitė. Ši JAV pilietė 1991.01.13 Vilniaus tragedijoje įvykdė nepaprastą, savo pačios pasirinktą, paskirtį. Tai naujoje Lietuvos istorijoje privaląs išlikti vardas, dar nespėtas įtraukti į jokias medalių metrikas. (Prisiminkime savanorį P. Eimutį, 1919.03.18 žuvusį Kaune. Ar L. Baškauskaitės darbas buvo menkesnis už karinio sargybinio?) Jai nebuvo leista kandidatuoti dėl JAV pilietybės. Čia, atrodo, VRK ir Lietuvos teismai L. Baškauskaitei padarė skriaudą. Kažkaip sugebėta išskirti - lyg atomo skaldyme - du dalykus: priesaiką svetimai valstybei ir tos valstybės pilietybę. Iš šios cheminės painiavos kai kurie JAV piliečiai (Valdą Adamkų įskaičiuojant) prezidentiniuose ir Seimo rinkimuose išsinarpliojo. O L. Baškauskaitė, vertindama JAV pasą, įstrigo. Painiavos ploniausieji siūleliai ir šiandien yra matomi tik patiems išmintingiausiems, nors L. Baškauskaitės pagarba JAV pilietybei, kuri buvo duodama tūkstančiams pabėgėlių nuo komunistinio siaubo, yra suprantama. Šios pilietybės atsisakymas be gyvybinių priežasčių yra tarsi paniekinimas krašto, davusio nelaimėje prieglobstį ir plačiausias galimybes įsikurti didelei masei pabėgėlių. Yra būtina, kad šį Lietuvos teismų suraizgytą mazgą atnarpliotų Lietuvos įstatymai. Kas yra priesaika be pilietybės? Kokia yra priesaika su pilietybe? Ką reiškia JAV pilietybė? Pavojų?
Rinkimuose neteko kandidatuoti ir atkakliai besiveržusiam P. Pilveliui. Jis atstovavo mažą nacionalistinę grupę, tik rinkimų tikslu suburtą. „Kandidatas į kandidatus" nespėjo iki nustatytos datos surinkti 20,000 rėmėjų parašų, o ir tuose, kuriuos įteikė VRK, buvo jo asmeninį ir Lietuvos valstybinį orumą įžeidžiančių taškelių.
Be šių trijų asmenų, dviejų rimtų ir vieno abejotinai rimto, kandidatų tikrai pakako. 1997 m. gruodžio mėn. 21 d. rinkėjų balsus jie pasidalino sekančiai: Artūras Paulauskas - 45.35%; Valdas Adamkus - 27.89%; Vytautas Landsbergis - 15.85%; Vytenis Andriukaitis - 5.72%; Kazys Bobelis - 3.96%; Rolandas Pavilionis - 0.86%; Rimantas Smetona - 0.36%. Balsavo 71.5% balsuoti teisę turinčių piliečių. Tai yra aukštas nuošimtis, kai lyginame su ankstyvesniais Lietuvos rinkimais ir su apsnūdusiu JAV pilietiškumu.
Kadangi nei vienas iš kandidatų negavo virš 50% balsavusiųjų pasitikėjimo, dviems kandidatams, daugiausia surinkusiems balsų, reikėjo dalyvauti antrose varžybose. Tai Artūrui Paulauskui ir Valdui Adamkui. Antrasis rinkimų ratas įvyko 1998.01.04. Jame dalyvavo 73.78% turinčių teisę balsuoti. Laimėjo Valdas Adamkus 0.62% persvara, apie 14,000 balsų.
Taigi nauju Lietuvos prezidentu tapo Valdas Adamkus, 1945 m. iš Lietuvos nuo komunizmo pasprukęs aktyvus jaunuolis, o dabar jau gražaus amžiaus JAV pilietis. Amerikoje išgyveno arti 50 metų, čia baigė studijas, šiame krašte pasiekė reikšmingą valdžios tarnybą. Kaip Lietuvos teismai išrišo Lietuvoje trejų metų išgyvenimo reikalavimą, jo pilietybės ir svetimam kraštui duotos priesaikos klausimus, o kodėl buvo nustumta L. Baškauskaitė, nėra paprasta susigaudyti.
Prieš rinkimus ir po rinkimų
Rinkiminėms kampanijoms išleista milijonai litų. Daugiausia lėšų surinko V. Landsbergio štabas. (Truputį virš 2 mil.) Jo finansiniai rėmėjai yra suprantami: partija ir partijos tikslams pritarią, jo asmeniu, politine istorija, patirtimi, atkaklumu pasitikį, bendrovės, komerciniai bankai, užsienio lietuviai. A. Paulauskas nedaug atsiliko nuo V. Landsbergio, sukaupė tik tik žiupsneliu mažiau dviejų milijonų. Jam aukojo smulkios verslo įmonės, pora stambių bendrovių ir įvairūs patamsininkai, kurių tarpe yra LDDP, nomenklatūrininkai, praeities išsiilgusieji ir nežinomos, nepažįstamos moterėlės (maskuotė!), klojusios po dešimtis tūkstančių litų. V. Adamkaus išlaidos siekė 1.5 mil. litų. Tai Centro sąjungos parama, kelios verslo įmonės, privatūs asmenys ir užsienio lietuviai. K. Bobelis gana kuklias išlaidas, truputį virš pusės milijono, garbingai padengė pats su šeimos ir labai asmeniniai artimų rėmėjų pagalba. V. Andriukaitis surinko apie 120,000 litų. R. Pavilionis ir R. Smetona išsivertė beveik be jokių aukų, tik gavę 10,000 litų iš VRK.
Šie rinkimai buvo įdomūs kandidatų gausa, niršuliais, kandidatų rėmėjais ir jų priešais. Septyni kandidatai mažam balsuotojų skaičiui - šis tas. Kodėl kandidatavo K. Bobelis, R. Smetona, R. Pavilionis, aiškiai nujautę būsimus rezultatus, nėra lengva suprasti. Ypač intriguoja R. Pavilionis, gerų akademinių minčių žmogus, tačiau niekados nedalyvavęs politikoje, neturėjęs progų išdėstyti savo pažiūras, politikai svetimas. R. Smetoną turbūt stūmė neaiški orientacija, ko siekia, ko ieško. K. Bobelis norėjo labiau papūsti savo politinį balionėlį.
R. Pavilionis, kaip ir V. Landsbergis, yra akademikai. „Liaudis" jų nesupranta ir jais nepasitiki, „liaudis" ieško vis geresnio ir geresnio gyvenimo, kurio joks akademikas neužtikrins, nes pats nebus tikras. Be to, kiek šmeižtų teko Landsbergiui pakelti - diktatorius, KGB agentas, laisvo žodžio engėjas, blogas liberalinei dešinei, blogas rausvai kairei...
Prieš metus man atrodė, kad A. Brazausko ir V. Adamkaus tarp kandidatų nebus, nes jie atsisakys kandidatuoti. A. Brazausko požiūrį atspėjau, o V. Adamkus ryžosi nuo didelio vargo nebėgti. Jei skatino gražiausias troškimas padėti Lietuvai, tai, Dieve, ir jam padėk! A. Andriukaičio niekas nepaneigia. Sibiro tremties žmogus, reprezentuojąs rimtą socialdemokratų partiją, protingas, energingas.
Apie laimėjusius ir pralaimėjusius yra jvairių nuomonių. Štai ištraukėlė iš „Valstiečių laikraščio" (1998.01.20): „...Seimo rinkimus pralaimėjusios kairiosios LDDP, Moterų, Valstiečių ir Ūkio partijos bei dešinieji liberalai, mosuodami tarsi raudona vėliava A. Paulausko plakatais (mesdami milžiniškas lėšas ir neregėtą agitaciją), buvo pakilę į žūtbūtinį mūšį už paskutinę LDDP valdžios citadelę - Prezidentūrą. Vieniems tai buvo paskutinė viltis prilįsti prie valdžios lovio, kitiems -galimybė pasinaudojant valdžia dar padidinti savo turtus. Ne veltui dar rinkimams nesibaigus, anot A. Medalinsko, LDDP bedarbiai bei liberalai jau ėmė pjautis dėl kėdžių Prezidentūroje. Visai tikėtina, kad A. Paulauskas, nors ir pralaimėjęs rinkimus, bet sugebėjęs prikelti snaudžiantį (...) kairįjį elektoratą, greitai taps naujuoju LDDP lyderiu."
Nestigo ir grasinimų. Nuostabu, kad juos reiškė ir filosofo vardus nešiojantys asmenys, kaip A. Juozaitis: „Lietuvos prezidentu negali būti atėjūnas. Praėjusiuose rinkimuose mes jau turėjome ateivį kandidatą. Prisimename, kaip liūdnai jam baigėsi šis ketinimas". („Lietuvos rytas", 1997.12.27, nr. 302) Koks beviltiškas tariamo inteligento kvėptelėjimas... O kiti A. Paulausko rėmėjai diskotekose lauk vijo „jankius, atėjūnus, ateivius, ir net buožes, kuriems vieta Sibire". Tai tas pats Juozaičio stilius...
V. Adamkaus laimėjimą lėmė balsuotojai Žemaitijoje, Kauno apylinkėse, Panevėžyje, Utenoje. Paulauskas vedė Rytų Lietuvos pakraščiuose ir ten, kur daugiau svetimtaučių. Kodėl šie kitų tautybių Lietuvos piliečiai labiau pasitiki linkstančiais į Maskvą, ilgai nesuprasime. Ir praeityje buvo panašiai: retas svetimtautis už Lietuvą atidavė rimtą auką.
O kas dabar?
Po kiekvieno sąmyšio - po audros, po vestuvių, po jomarko ir po smagių rinkimų - ramiai apsižvalgome ir pagalvojame: o kas dabar?..
Vis dėlto šie rinkimai subūrė kai kurių partijų galvojančius žmones dideliam sprendimui, kad Lietuvos valstybę pagaliau reikia pilnai kreipti į Vakarus. Medžiaginio skurdo ir dvasinio nuopuolio jau užteko. Net ir kampanijų stiliai buvo du: garsus, rėksnus, nepribrendėliškas, karčiaminis - A. Paulausko; apyramis, siekius ir pažadėlius aiškiau nusakantis - visų kitų kandidatų, kuriuos per tą visą triukšmą galėjome išgirsti. Rinkimai paryškino anksčiau mažai jaustą, bet griežtą liniją. Vienoje jos pusėje spiečiasi netolimos praeities rausvi Rytai. (Tai ne Rusija turima galvoje, bet homo sovieticus maišalyninė kultūra.) Antroje pusėje glaudžiasi sąmoningi dešinesnieji ir nusigandusieji, triukšmingų „rytiečių" įbauginti. Pas pirmuosius beveik visi dėvi vienodą uniformą. Antrieji yra įvairesni ir savo tarpe mažiau susiprantą. Skaičiumi abi pusės beveik lygios, nors antrieji prezidento rinkimus šiaip taip laimėjo.
Ar šis laimėjimas tęsis? Ar nomenklatūros viešpatavimas jau baigėsi? Ar jos pralaimėjimas nebus jai naujos energijos versmė? Ar pats Paulauskas bręs, politiškai augs ir nusikratys paaugliškumo? Ar jis ir toliau pritars savo dvynuko A. Juozaičio „didžiosios klaidos" filosofijai?
Antroji pusė taip pat nėra tobula. Kiek ji mokės savo tarpe derinti siekius? Kaip dažnai plausis rankas, kad jos visada būtų švarios? Kiek ir kaip dirbs? Ar valdys, ar tarnaus? Ar į atsakomingas pareigas ir toliau skirs nespėjusius subręsti?
Nei asmuo, nei grupė, nei partija su melu, sukčiavimu, akių dūmimu viešame gyvenime neturi rasti vietos. Garbingumas nėra politinė tuštybė, bet neišvengiamas būtinumas. Štai ko reikia, kad laimėjimas tęstųsi -antroje pusėje įsitvirtinusio teisingumo. Be rimto požiūrio į valdžią, be susidrausminimo ir pareigingumo laimėjimai virsta miražais.
Kokiais stebuklais Lietuvoje sušvytės naujasis prezidentas Valdas Adamkus? Iš viso - ar galimi stebuklai?
Vienas jų yra galimas. Tai pačio prezidento požiūris į savo pareigas -nauda valstybei, bet ne kuriai nors grupei. A. Brazauskas, gražiai laviravęs, vis netyčia nulaviruodavo į vieną šoną, vis pavirsdavo ir pavirsdavo nomenklatūrininkų kryptimi. Todėl taip nežmoniškai galėjo karaliauti Šleževičius; todėl tiek daug bankų griuvo dugnu aukštyn, paliedami žmonių pinigus; todėl tiek daug pridygo „pilių" su jose staigmenų gimdytais, plėšraus suktumo pagimdytais turtuoliais. Žinoma, gal A. Brazausko praeitis jam neleido kitaip elgtis, gal jam iš viso netiko prisiimti prezidento pareigų, jį pavertusių abejotinu asmeniu. Prez. Valdas Adamkus panašių valstybinių juokų netoleruos. Tai bus jo pirmas stebuklas.
Ar jis išnaikins korupciją, kyšininkavimą, biurokratizmą? Gal kiek apslopins, jei su juo bendradarbiaus vyriausybė ir Seimas. Ar pagerės gyventojų ekonominė būklė? šiek tiek, jei valdininkija seks prezidento pavyzdžiu, uoliau ir sąžiningiau dirbs, į paskvernius nesiglemš svetimo turto. Ne stebuklai Lietuvon atkvies švarią pažangą. Tačiau šis prezidentas švarios pažangos ieškos ir patamsiuose derybų neves nei su draugais, nei su priešais.
Jei nekils kokios nors katastrofos, ateinantieji penkeri metai Lietuvą pakylės aukštyn