SKAITYTOJŲ ŽODIS
Reikėtų pratęsti svarstymus
Ir šis (123) „Į laisvę" numeris rūpestingai paruoštas ir skoningai išleistas. Malonu jį paimti į rankas, o dar maloniau susipažinti su jo turiniu.
Mane ypatingai sudomino Algimanto Jankausko straipsnis apie organiškos valstybės koncepciją. Tai jau nėra vien eilinis žurnalistinis straipsnis, bet ištisa studija. Būtų įdomu, jei redaktorius leistų šiais klausimais pasisakyti ir kitokių įsitikinimų politologams. Gal jų mintys ir nevisai sutaptų su A. Jankausko teigimais, tačiau toks minčių pasikeitimas jūsų žurnale, autoriaus žodžiais 33 psl., „įgalintų efektyvesnį visuomenės dalyvavimą politiniame procese ir sykiu stabilizuotų demokratiją Lietuvoje".
Jonas Daugėla,
Florida
Atlaidumas be atgailos?
Perskaičius „Į laisvę" žurnalo 122 numeryje buvusio politinio kalinio, o dabar vyriausybės patarėjo Petro Plumpos straipsnį „Krikščioniški pasvarstymai", kilo abejonės ne tik dėl šių svarstymų krikščioniškumo, bet ir dėl kai kurių teiginių priimtinumo. Straipsnio autorius dėl tautos vienybės krikščionybės vardu siūlo visuotinį atlaidumą buvusiems okupanto kolaborantams ir KGB bendrininkams net ir be jų padarytų klaidų bei išdavikiškų darbų prisipažinimo ir apgailestavimo.
Bet ar tai iš tiesų yra krikščioniška? Tiesa, mes kalbame: „... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes savo kaltininkams atleidžiame..." Tad ir aš, prašydamas, kad mano kaltės būtų atleistos, atleidžiu visiems, kurie mane tardydami žalojo, daužė iki sąmonės netekimo, atleidžiu visiems, kurie, mane areštavę, pasidalino mano turtą, atleidžiu ir tiems, kurie save teisindami mane apšmeižė. Aš nejaučiu jiems jokio keršto ir bet kokios nelaimės atveju aš juos gelbėčiau. Bet ar galiu aš jiems atleisti už jų kitiems žmonėms padarytas skriaudas? Ir jei jie savo pačių kalčių ir klaidų neapgailestavo—ar aš galiu juos rekomenduoti kokioms nors atsakingoms pareigoms, ar aš galiu už juos balsuoti, t.y. įgalioti juos visuomeniniame gyvenime veikti mano vardu?
P. Plumpa taip pat, atrodo, lyg pamiršęs netolimą mūsų tautos istoriją, net iki 1% sumažino okupacijoje nesusiterliojusių tautiečių —„teisuolių" skaičių. O man po 43 metų lagerinio gyvenimo ir tremties—mačiusiam daugelio tūkstančių tautiečių kančias—būtų daug lengviau patikėti, kad dabar valdančios partijos eilėse galėtų būti tik toks skurdus procentas gerų, pasitikėjimo vertų žmonių.
Dar gerai prisimenu Lietuvos Steigiamojo Seimo laikus. Tada Seime buvo ir kumečių ir kaimo bernų, nedaug tebuvo kvalifikuotų specialistų, bet valdžioje tada nestigo gerų, pareigingų žmonių, ir Lietuva iš karo griuvėsių su kiekviena diena kilo. O dabar— „aukštų kvalifikacijų specialistai" išgrobstė fabrikus, priperėjo nemokančių dirbti milionierių, daugumą tautos pastūmėjo į skurdą ir dar užtraukė milijardines skolas... Nežinau, kurį iš tokių visuomeninį turtą grobstyti ir eikvoti tesugebančių „specialistų" P. Plumpa be jokios kritikos ar savo klaidų pripažinimo siūlytų kviesti, pavyzdžiui, į Krikščionių demokratų partiją?
Nors esu prieš visas įstatymines kliūtis, kurios kliudo lietuviams grįžti į Tėvynę, bet p. Bobelio irgi nelaikau nei tikru krikščionybės, nei geru Amerikos lietuvių atstovu. Juk jis nei geresnio kandidato į prezidento postą nepalaikė, nei į Seimą išrinktas ten savo krikščioniškumo bei patriotizmo neparodė. Tad nežinau, ar daugelis lietuvių, kuriems rūpi tautos laisvė ir gerovė, džiaugtųsi, jei, kaip P. Plumpa rašo, į Seimą būtų patekę ne vienas p. Bobelis, bet 50 tokių ar panašių „kovotojų".
Vincas Seliokas,
Panevėžys
Kukauskas vis dėlto gyvas
Susipažinęs su „ Į laisvę" 123 nr. prašau priimti mano nuoširdžią padėką už mano jubiliejaus paminėjimą ir pareikštus Viešpaties palaimos linkėjimus. Jie yra man labai brangūs, nes senatvė vis labiau rodo savo galybę mano amžiuje...
Ta pačia proga, kaip senas biurokratas, noriu atkreipti dėmesį, kad sakinys, kuriame teigiama, kad „nuo 1978 iki 1987 S.A. Bačkis buvo Lietuvos diplomatų šefas", yra klaidingas. Datos mano eitų pareigų buvo tokios: nuo 1983 iki 1991 rugsėjo 6 d. buvau Lietuvos Diplomatijos šefu, nes Stasys Lozoraitis sr. mirė 1983 gruodžio 24 ir nuo tos datos aš pradėjau eiti jo pareigas, kuriose buvau iki 1991 rugsėjo 6 d., kada pranešiau min. A. Saudargui, jog tą darbą baigiau. Okupacijos metais Lietuvos reikalus tvarkiau nuo 1943 iki 1960 m. Paryžiuje ir nuo 1976 iki 1987 lapkričio 15 d. Vašingtone, kada Lietuvos Charge d'Affaires pareigas perdaviau Stasiui Lozoraičiui jr.
Antras dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį—tai to paties laisvę" numerio 43 psl. Pauliaus Jurkaus straipsnyje „Julijonai, kurgi tu buvai dingęs" informacija, esą „Kukauskas net nebuvo suimtas, laisvas gyveno Vilniuje ir ten mirė 1994 m." ši informacija yra klaidinga: Kukauskas yra gyvas ir dabar gyvena Vilniuje. Apie jo „mirtį", berods, yra kažkur rašęs ar sakęs ir Juozo Lukšos mokslo draugas Jonas Pajaujis, gyvenąs Švedijoje, kuris su Kukausku anksčiau Lietuvos televizijoje ginčijosi ir jį smarkiai kritikavo.
Stasys A. Bačkis,
Vilnius
Kukauskas tikrai gyvas
Malonu gauti ir skaityti žurnalą laisvę". Atstačius Lietuvoje nepriklausomybę, turime galimybę per spaudą bendrauti su užjūrio brolių mintimis, idėjomis ir darbais. Gerbiame necenzūruotus autorių straipsnius, todėl žurnale reiškiamas mintis priimame su dideliu pasitikėjimu.
Tačiau atkreipiame žurnalo redaktoriaus dėmesį į tai, kad yra skaudžių netikslumų, kurie žeidžia mūsų dvasią ir sąmonę. 1995 m. gruodžio mėn. (nr. 122) Juozo Vitėno straipsnyje apie a.a. gerb. Julijoną Būtėną parašyta, kad išdavęs savo bendražygį Jonas Kukauskas „nebuvo net teistas ir laisvai gyveno Vilniuje iki pat savo mirties 1994 m." Tuo tarpu J. Kukauskas po šios datos išleido net savo autobiografinę brošiūrą „Gyvenimo verpetuose" ir dedikavo savo pažįstamiems Vilniuje. Dėl „Ilaisvę" atsiradusios šios klaidos mūsų prenumeruojamame „Dienovidyje" taip pat įsibrovė šis netikslumas. Dėka redaktorės A. Žemaitytės „Dienovidžio" gegužės 17 d. nr. 20 buvo išspausdintas „Patikslinimas".
Neatsižvelgus į tai, 1996 gegužės mėn. „Į laisvę" žurnalo (123 nr.) straipsnyje „Julijonai, kurgi tu buvai dingęs" Paulius Jurkus vėl daro tą pačią biografinę klaidą, kurią cituoju: „Kukauskas net nebuvo suimtas, laisvas gyveno Vilniuje ir ten mirė 1994 m." šis spausdinys kelia ne tik nepasitikėjimą jūsų redaguojamu laikraščiu, bet nenorint ir žymiai grubesnes mintis...
Gyd. Rytė Vilimienė
Vilnius
Na, jei jau du garbūs skaitytojai, o taip pat ir „Dienovidis" tvirtina, jog Kukauskas gyvas ir tebegyvena Vilniuje, redaktorius ir šių straipsnių autoriai turi prisipažinti suklydę ir atsiprašyti. Tačiau norėtųsi ir pasiteisinti: ši klaidinga informacija prieš porą metų kažkieno buvo parvežta į JAV iš Lietuvos. O gegužis 17 dienos „Dienovidis" su klaidos atitaisymu pas mus atkeliavo tik birželio viduryje, kai naujas „Į laisvę" numeris (123) jau buvo išspausdintas ir išsiuntinėtas. (Red.)
