TEISINGUMO PAIEŠKOS

JONAS KAIREVIČIUS

Adv. Jonas Kanevičius savo paskaitos metu Dainavoje. Nuotr. K. Ambrozaičio

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 110 straipsniuose įrašyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo..." „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas sprąsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją."

TEISMAI IR TEISĖJAI

Pagal 1994 m. gegužės 31 dienos Lietuvos Respublikos teismų įstatymą Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Lietuvos Respublikos teismai yra apylinkių ir apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai, kurių statusą nustato įstatymas.

Apylinkės teismą sudaro teismo pirmininkas, jo pavaduotojai ir kiti teisėjai. Apygardos teismą sudaro apygardos teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Apygardos teisme yra civilinių bylų skyrius ir baudžiamųjų bylų skyrius. Lietuvos apeliacinį teismą sudaro Apeliacinio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, teisėjai. Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą sudaro Teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Aukščiausiajame Teisme yra civilinių bylų skyrius, baudžiamųjų bylų skyrius ir Teisėjų senatas.

Teisėju negali būti asmuo, prieš tai buvęs teisėju, prokuroru, advokatu, notaru, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotoju ir atleistas už profesinius pažeidimus.

Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria teisėjų taryba. Teisėjų tarybą sudaro devyni nariai: Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai, Apeliacinio teismo pirmininkas bei visuotinio teisėjų susirinkimo penkeriems metams išrinkti penki teisėjai. Visuotinis teisėjų susirinkimas: renka Teisėjų tarybos narius; renka Teisėjų garbės teismą ir jo pirmininką; tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus; sprendžia kitus klausimus.

Apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, apylinkių teismų teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus. Kiti Lietuvos Respublikos teismų teisėjai iš karto skiriami iki 65 metų amžiaus.

Respublikos Prezidento nustatyta tvarka teismų posėdžių salėse turi būti ir yra Lietuvos valstybės vėliava ir Lietuvos valstybės herbas. Teisėjų valdžios simboliai yra mantija ir ženklas—Lietuvos valstybės herbo atvaizdas. Teismo posėdžių metu advokatai ir prokuroras vilki mantijas.

Asmuo, paskirtas teisėju, prieš pradėdamas eiti pareigas jį paskyrusiam Seimui ar Respublikos Prezidentui prisiekia:

„Aš, teisėjas(a), (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas(a) Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas(a), humaniškas (a) ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui. Tepadeda man Dievas". Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

Teisėjas priesaikos tekstą pasirašo. Jo priesaikos tekstas laikomas teisėjo tarnybos byloje. Teisėjas prisiekia, vilkėdamas mantiją. Po priesaikos Seimo Pirmininkas arba Respublikos Prezidentas teisėjui įteikia teisėjų valdžios simbolį—ženklą su Lietuvos valstybės herbo atvaizdu. Priesaika galioja per visą teisėjo nepertraukto darbo laiką Lietuvos Respublikos teismuose. Asmuo, paskirtas teisėju, bet neprisiekęs, eiti teisėjo pareigas negali.

VIRSMO DVASIA

Vaclovas Havel šitaip charakterizavo pokomunistinę (mes suprantame kaip pookupadnę) euforiją ir depresiją: „Tai, ką galima būtų pavadinti pokomunistiniu mąstymu, išorėje dažniausiai pasireiškia neaiškiais netikrumo, bešaknystės, tuštumos ir net nevilties pojūčiais. Atrodo, tokių jausmų priežastis lengvai įžvelgiama: nors ir neapkentėme komunistinio gyvenimo būdo, vis dėlto automatiškai prie jo pripratome. Komunizmas sukūrė savotiškai aiškią sistemą taisyklių, tiksliai nustatančių, kas ką gali, o kas ko negali, jeigu nenori susilaukti nemalonumų. Dažniausiai tai buvo nerašytos, tačiau visiškai aiškios taisyklės, pavyzdžiui, visi žinojome, kur ir kada galime kalbėti atvirai, o kur ne, visi žinojome, ko galima ir ko negalima tikėtis savo gyvenime. Tas gyvenimas išties buvo pilkas, tuščias ir suvaržytas, tačiau jį ribojančios užtvaros—nors ir labai ankštos—vis dėlto buvo tokios tvirtos, kad suteikdavo žmogui paradoksalaus pasitikėjimo, kurį dar paternalistiškai papildydavo socialinės valstybės garantijos. Visi žinojome, kad mumis visada bus kaip nors pasirūpinta, nors ir turėjome mokėti už tai savo laisvės ribojimu. Visa tai sugriuvo staiga, beveik per naktį. Netikėtai atsidūrėme didžiulėje laisvės erdvėje ir pasamonę užvaldė pojūtis, kad gyvenime nebėra jokių ribojimų. Tokią būseną dažnai lyginu su po ilgesnio laiko paleisto iš kalėjimo dvasine būsena: tikriausiai kiekvienas išlaisvintasis pergyveno beprotiškos euforijos akimirkas, susijusias su apgaulingu įspūdžiu, kad jam dabar viskas leista. Griežtos kalėjimo taisyklės nebegalioja, ir atrodo, kad nebegalioja jokios taisyklės."

Ši būsenos charakteristika tinka ir Lietuvos teismams bei juose dirbantiems žmonėms. Partijos komitetų parinkti ir parengti asmenys, saugiai sėdėję aukštose kėdėse po LTSR herbu, staiga atsidūrė toje pačioje kėdėje, bet prie Lietuvos Respublikos vėliavos, beje, už kurios iškėlimą kai kas neseniai patys buvo baudę. Jų būsena buvo sunkesnė negu V.Havelo nusakytoji visos visuomenės būsena. Vertybių perkainojimas kai kuriems tapo sunkiai užgniaužiamu priešiškumu.

Beje, ir visuomenei šitas pasikeitimas be praeities aiškaus įvertinimo buvo sunkiai suprantamas. Iškilo viešas ar vidinis klausimas—kodėl tie patys asmenys liko teisėjų kėdėse? O, svarbiausia, ar galima šitais žmonėmis pasitikėti? Žmonėmis, kurie vakar tarnavo kitai sistemai, o šiandien skelbia sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu? Galvoju, kad šitas dorovinis aspektas yra pagrindinis nepasitikėjimo teismais dalykas, kuris verčia žmones kalbėti apie korupciją kartais ir tada, kai jos konkrečiu atveju nėra. Gal tai dvasinės korupcijos dalykas?

Kas yra teisininkas? Amatininkas, tarnaujantis bet kokiai jėgai, ar kūrėjas, kuriam visuomenė suteikė didesnes galias, bet ir reikalauja iš jo daugiau negu iš eilinio visuomenės nario? Į šitą klausimą iki šiol dabartinėje Lietuvoje neatsakyta. O atsakyti būtina, nes neatsakius, teisingumas liktų be dorovinių pamatų.

Kaip vertinti buvusios teisinės sistemos darbuotojus dorovės požiūriu? Jie vykdė tuometinius įstatymus ir galvojimą, kad turėjo paklusti įstatymų valiai. Tačiau prof. Petras Leonas apie valios dorovingumą šitaip rašė: „Gera dorovinga valia bus tik ta valia, kurios pasielgimams dorovės norma yra ne vien taisyklė, bet ir motyvas. O valia, kuri etikos normą ima sau tik pasielgimo taisykle, ir vykdo ją ne dėl to, kad toks yra liepimas, kad to reikalauja dorovė, bet dėl kitų priežasčių, bus tik legali, teisėta, ne dorovinė valia. Dorovė reikalauja geros valios ir žiūri veikimo motyvų, o teisė pasitenkina legalia valia, sutinkančia su įstatymų valia, ir motyvų nežiūri. Kitaip sakant, dorovė normuoja pasielgimus iš sielos vidaus, o teisė normuoja tik išorės pasielgimus".

Turime žinoti, kad nepriklausomai Lietuvai teisės specialistų niekas nerengė, ir norime ar nenorime, turėjome ir turime apsieiti su tais, kurie buvo ruošti buvusiai sistemai. Jų orientacija priklauso nuo to, kaip jie suvokia dorovę, kiek jie yra įgiję lietuviškos bei pilietinės dvasios savo tėvų šeimose bei savo gyvensenoje. Nemoralu mesti akmenį į žmogų tik dėl to, kad jis gyveno ir dirbo anais laikais. Ne jis pasirinko laiką, kada gimti, ir kažin, ar geriau būtų buvę, jei žmonės nebūtų siekę mokslo ir nebūtų dirbę. Doras žmogus visais laikais gali gero žmonėms padaryti. Tik būtina susivokti, sugrįžti prie šaknų, prie prarastų ar neįgytų vertybių. Tai ypač taikytina jauniems teisininkams

KRITIKOS KRYPTIS IR SAIKAS

Užsirašiau prof. Vytauto Landsbergio žodžius: „Kriticizmas yra reikalingas, bet, peržengus tam tikrą ribą, jis pereina į savęs niekinimą", šitaip atsargiai turėtume elgtis ir vertindami teisę bei teisininkus Lietuvoje.

Teismai funkcionuoja ir žmonės gali į juos kreiptis. Tai savaime yra vertybė. Nepaneigiant galimų korupcijos atvejų, turėtume ir pasidžiaugti, kad piliečiai gali dabar teismuose ginčyti pareigūnų ir kolegialių valdymo institucijų veiksmus ir neretai bylas laimi. Lietuvos teismuose dirba daug dorų žmonių. Teismų nepopuliarumas atsiranda ne vien dėl subjektyvių, bet ir dėl objektyvių priežasčių:

1.    Teismai baudžia. Kad ir pagrįstai nubaustam asmeniui teismas vargu bau yra maloni įstaiga.

2.    Teismai sprendžia ginčus. Ar viena, ar kita ginčo šalis sprendimu lieka nepatenkinta, nes jų reikalavimai dažniausiai yra diametraliai priešingi. Retai šalys teisme susitaria geruoju. Jei nepatenkintoji šalis kreipiasi, pavyzdžiui, į žurnalistą ir šis rašinyje išdėsto tik tos šalies argumentus, tai skaitytojui tikrai atrodo, kad teismas pasielgė neteisingai.

3.    Teismai klauso tik įstatymo. (Konstitucijos 109 str.) Jei įstatymų leidėjai priima nepopuliarius įstatymus, tai ir teismas tampa nepopuliariu.

4.    Teismai nėra malonės ar socialinės pagalbos institucija. Pavyzdžiui, žmogus pasiskolino pinigų ir įkeitė butą. Pinigus prarado ( gal nepavyko verslas ar dar kas nors atsitiko ). Ar gali tokiu atveju teismas nepatenkinti paskolos davėjo ieškinio net tuo atveju, jei paskolos gavėjas su šeima atsidurtų gatvėje? Negali. Arba, ar gali teismo antstolis išieškoti indėlį iš banko ar akcinės bendrovės, jei šie bankrutavo, o indėlio garantijos nebuvo nei įstatymu, nei šalių susitarimu numatytos?

5.    Teismai, nagrinėdami bylas, laikosi privalomų ne tik materialinės teisės, bet ir proceso normų. Teisėjas ne visuomet gali elgtis taip, kaip jam pačiam norėtųsi, todėl apeliavimas į teisėjo sąžinę ne visada yra tas dalykas, dėl kurio jis galėtų priimti apelianto norimą sprendimą. Štai Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius Petras Leonas (1864-1938 ) paskaitose „Teisės enciklopedija" rašė, kad juridinės normos yra dorovės normų atspindys ir negali prieštarauti dorovei. Vis dėlto kartais esama priešingumų tarp dorovės ir teisės, nes nieko absoliutaus nėra visuomenės gyvenime.

6.    Teismo procesas yra pagrįstas rungtyniškumo principu. Labai dažnai žmonės šito nesuvokia ir dėl to nesugeba ginti savo teisių ar teisėtų interesų teisme. Tai yra praeities palikimas, kai asmuo buvo tikinamas ir įtikintas, kad juo visada ir visur pasirūpins valstybė.

PRAGIEDRULIAI

Jau sakiau, kad tai, jog turime teismus ir žmonės gali į juos kreiptis, yra vertybė. Žemėje absoliučios tiesos nėra. Tiesa yra Dievas. Prieškario Lietuvoje šviesiausi žmonės irgi buvo nepatenkinti ne tik įstatymų leidžiamąja vykdomąja valdžią, bet ir teismais. Prisiminkime 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje Romuvoje" paskelbtą ir J. Ambrazevičiaus, dr. P. Dielininkaičio, dr. J. Griniaus, J. Grušo, dr. Z. Ivinskio, J. Keliuočio, dr. A. Maceinos, prof. K. Pakšto, dr. Ig. Skrupskelio ir kitų pasirašytą deklaraciją, kurioje be kita ko parašyta: „Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais. Todėl auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinių..."

Nepriklausomybės atkūrimas mums davė nuostabią galimybę kurti demokratinę valstybę. Tai Dievo dovana Lietuvai ir mums, jos vaikams. Kūryba yra procesas. Jam reikia laiko. Tas laikas duotas ne laukti ir stebėti, o dirbti. Regiu tokius geresnius pokyčius Lietuvos teismuose ir teisinėje visuomenėje:

-    į teismus atėjo daug jaunimo. Jie gali puikiai dirbti, jei nepamirš doros, o Seimas priims naujiems laikams tinkančius įstatymus;

-    nebėra atviro vienos partijos diktato;

-    pradingo sprendimų štampai. Žinoma, siektinas įstatymų taikymo vienodumas, tačiau teisėjas dabar turi platesnes galimybes mąstyti ir spręsti kūrybiškai;

-    perdėtai nekovojama už sprendimų ir nuosprendžių stabilumą, t.y. dirbtinai nesistengiama nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus ar nuosprendžius lopyti ir palikti galioti vien dėl to, kad gražiai atrodytų ataskaitos;

-    išnyko vadinamoji „telefoninė teisė", t.y. tie atvejai, kai teisėjas nespręsdavo bylos savarankiškai, o skambindavo į Aukščiausiąjį teismą ir klausdavosi, kaip išspręsti bylą;

-    tapo prieinamas praeities Lietuvos teisės kūrybos palikimas;

-    tapo prieinama pasaulio filosofinė bei teisinė literatūra, įmanomos stažuotės ar net studijos užsieniuose;

Kad nebūčiau apkaltintas perdėtu optimizmu, pateiksiu ir neigiamybių:

-atgavus nepriklausomybę, nebuvo aiškiai atsiribota nuo sovietinės teisės, o jos reforma vykdoma aiškiai per lėtai. Nepriimtas desovietizacijos įstatymas;

-    nesuteikta teisė piliečiams, politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms kreiptis į Konstitucinį teismą;

-    teismuose dar liko tų teisėjų kurie tarnavo buvusiai sistemai. Ar jie visi tapo demokratais ir nepriklausomos Lietuvos patriotais, atsakyti sunku;

-    kartais pasigendama teisininkų idealizmo ir aiškios vertybinės orientacijos. Bendražmogiškos ir krikščioniškos, pilietinės atsakomybės stoka;

-    asmenybių stoka. Tokių asmenybių, kurios nepasiduotų įtakoms iš pašalio, kad ir kas, kad ir kokiomis patraukliomis ar grąsiomis priemonėmis ir būdais besikėsintų į teisėjo nepriklausomumą;

-    socialinis teisėjų priklausomumas (atlyginimo dydis, butai, premijos, pensijos, paaukštinimai ir kt.)

KĄ GALIME PADARYTI?

Man priimtina V. Havelo nuomonė. Jis sako: „Aš manau, tėra vienin26 telis kelias: visose žmonių, bendrabūvio srityse tvirtinti pilietinį principą ir pilietinę atsakomybę, tvirtinti valstybės pasitikėjimą piliečiais, pasikliaujant gerosiomis jų savybėmis, kultivuoti žmogiškąjį solidarumą, pakantumą ir teisingumą, puoselėti demokratines institucijas ir be perstojo savy bei aplink save gilinti viso to ištakas: moralės dėsnius, esančius mumyse ir virš mūsų. Tai užduotis mokytojui, auklėtojui, politikui, žurnalistui, visiems mums, žinantiems, kuo gali virsti nuolaidžiavimas demonams, besiskverbiantiems į visas be šaknų likusias sielas. Tai jokiu būdu nėra vien švietimo reikalas. Kalbu apie ryžtą didiems politiniams sprendimams. Čia įžvelgiu didžiulę Vakarų atsakomybę: jeigu jie per ilgai svyruos, neapsispręsdami integruoti į savo demokratines institucijas komunizmą nuvertusias šalis, galbūt po kiek laiko išvys, kaip demonai, kurių nesutramdė Rytuose, skverbiasi į Vakarus".

Literatūra:

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume;

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, 1994 m. gegužės 31 d.

„Į pilnutinę demokratiją", Į laisvę fondo Lietuvos filialo leidinys, 1992 m.;

„Teisės enciklopedija", P.Leonas, Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1931 m., Kaunas;

„Teisė ir moralė", Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus leidinys, 1996 m., Kaunas;

„Dienovidis", savaitraštis, 1996 gegužės 10, Nr. 19 — V. Havelo kalba Dresdene 1995.X.30

Užsakykime Į laisvęžurnalą Lietuvos žmonėms, mokykloms, bibliotekoms. Tik 5 US doleriai užsakant iš užsienio