Partizanai: Istorija ir dabartis

Pasirinkimas ant peilio ašmenų

Algirdas Čekys, vilnietis žurnalistas, kurio vieną straipsnį apie partizanų spaudą skaitėme Į laisvę 121 nr., savo 1995 lapkričio 29 dienos laiške, rašytame Į laisvę redaktoriui, taip rašė:

...Siunčiu dabar 3 rašinius (kurių bendra antraštė galėtų būti „Pasirinkimas ant peilio ašmenų") apie ilgiausiai Lietuvoje kovojusius, deja, mažiausiai žinomus Rytų Lietuvos partizanus. Skirtingai nuo kitų, jų būriai buvo sudaryti giminystės principu, todėl čia mažiausiai buvo išdavysčių ir jie ilgiausiai išsilaikė. Man ypač didelį įspūdį paliko ne atskiri mūšiai, užpuolimai, o tų žmonių moralūs santykiai. Apskritai moralumas jų kovoje, pasirodo, turėjo kažkokią mistinę, lemtingą reikšmę.

Paprasto žmogaus moralinis apsisprendimas ypač sunkiomis sąlygomis— tai idėja, kuri vienija šiuos rašinius. Daugiau kaip 10 metų trukusiame ginkluotame pasipriešinime prieš rusų okupantus išryškėjo ir moralinis žmonių tvirtumas. Štai kodėl okupantas pirmiausia ir puolėsi griauti Bažnyčią ir tautinę mokyklą.

Rašiniai parengti pagal Rytų Lietuvos partizanų Vytauto apygardos, 5-tosios Lokio rinktinės kovotojų Juozapo Streikaus, Izidoriaus Streikaus, Vlado Krasausko, Vinco Pupelio ir Balio Pupeikio baudžiamųjų bylų dokumentus...

Jo laišką su rašiniais ir nuotraukomis gavau tik po Kalėdų. Nežinojau, kad tuo metu Algirdas Čekys jau buvo miręs. Apie jo netikėtą mirtį sužinojau iš Janinos Semaškaitės, taip pat Į laisvę bendradarbės, žurnalo 122 nr. jautriai aprašiusios Danutės Čepytės Andriušienės gyvenimą. Savo 1996 sausio pradžioje rašytame laiške Janina Semaškaitė rašo:

...Pamenu tą dieną, kai Algirdas Čekys su džiaugsmu man paskambino ir pranešė, kad jūsų žurnalas jo rašinį išspausdino. Tada pasidžiaugėm abu, kad dar ne visi „paskutinieji mohikanai" išmirė, kuriems rūpi Lietuvos praeitis, pasiguodėme, kaip sunkiai į leidyklas prasiskverbia pasipriešinimo okupacijai dokumentai bei gyvų žmonių atsiminimai... Deja, per pačias šv. Kūčias Algirdas Čekys mirė. Trūko širdies aorta. Doriems žmonėms sunku atlaikyti visa tai, kas dabar vyksta Lietuvoje. Netekau bendraminčio ir mokslo dienų bičiulio, su kuriuo sugebėjome sutartinai dirbti, buvome pradėję rinkti medžiagą naujai knygai...

Pagarbiai prisimindami jau mirusį šviesios atminties autorių Algirdą Čekį, čia spausdiname jo prieš pat mirtį atsiųstus tris Rytų Lietuvos partizanų gyvenimo epizodus.

Redaktorius

Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanai 1946 m. Priekyje su skrybėle— vadas Balys Vaičėnas „Liubartas".

ALGIRDAS ČEKYS

KELIAS Į BAŽNYČIĄ

Per patį 1948-ųjų kovo polaidį Stanislovas Gravelis išsiruošė į Subotės bažnyčią. Baigėsi laukai, prasidėjo Prodės miškas ir čia ant kelio Kalninš vienkiemio šeimininkas netikėtai išvydo būrelį vyrų. Atrodė, jog jie buvo ginkluoti. Kai Stanislovas Gravelis susilygino su būreliu, vienas jų, su automatu, priėjo ir latviškai paklausė:

—    Kur eini?

—    Į Subotės bažnyčią, — atsakė Stanislovas Gravelis.

—    Jeigu eini, tai ir eik, — kažkaip mįslingai pasakė tas, su automatu.

Tuo kalba ir baigėsi. Ginkluoti vyrai liko ant kelio, o Stanislovas Gravelis toliau tęsė savo kelionę.

Vėliau jis tarsi stebėsis, jog sutiktieji jo nei tardė, nei mušė, net pavardės nepaklausė. Kelias į bažnyčią buvo laisvas.

Tačiau atėjęs į Subotę, Stanislovas Gravelis pasijuto lyg supančiotas. Kojos jį nešė ne ten, kur jis nuo ankstyvo ryto ruošėsi eiti. Jis pasuko į Subotės stribų būstinę.

Tą baisią vietą Subotėje žinojo visi ir jos iš tolo lenkėsi. Galva neneša, kas į stribyną patraukė vienišo vienkiemio šeimininką, skubėjusį į susitikimą su Dievu. Tačiau į tą baisią vietą jis nuėjo pats, niekieno nei kviestas, nei ragintas.

Pasiteiravo Subotės stribų vado ir jam kaip per išpažintį viską išklojo. Tiesą sakant ir pasakoti nebuvo ko: sulaikė jį ginkluoti žmonės — banditai, kurių jis anksčiau nei matęs, nei sutikęs nebuvo.

Snaudę prie įkaitintos krosnelės stribai buvo pakelti ant kojų. Partizanams persekioti buvo pasiųsta 5 žmonių grupė: Fiodoras Kolodovas su rankiniu kulkosvaidžiu, Parferijus Ivanovas su šautuvu, Fadejus Ivanovas ir Ivanas Nikolaevas su automatais. Vadovauti buvo paskirtas Semionas Kulikovas. Jis turėjo pistoletą „Valter" ir keletą granatų.

Atskubėję į nurodytą vietą stribai nieko neaptiko. Tačiau pakelėje ir miške dar bolavo sniego lopai ir ant jų nesunku buvo pastebėti pėdsakus. Jų pasirodė ne tiek daug — penkių ar šešių žmonių, ir stribai nusprendė persekiojimą tęsti. Prie Prodės mokyklos jie pasivijo ginkluotą būrelį.

Tai buvo Vytauto apygardos, 5 Lokio rinktinės Juozo Streikaus „Stumbro" vyrai, iš Obelių krašto persimetę žiemoti į Latvjiją. Visą žiemą vadas kartu su broliu Izidoriumi, seserimi Ona, Albinu Dručkum, Pranu Bieliausku, Juozu Lukošiūnu, Algirdu Makutėnu, Antanu Vartibavičiumi, Voldemaru Drozdovskiu, Adolfu Varna, Jonu Bakšiu, Navicku „Kriaučiuku" žiemą praleido našlės Krašauskienės sodyboje. Tačiau ilgiau lindėti darėsi pavojinga ir vyrai patraukė į miškus.

Čia prie Prodės mokyklos juos ir apšaudė stribai. Pirmąją Velykų dieną vyrams labai nesinorėjo veltis į kautynes, ir būrys atsišaudydamas traukėsi.

Stribų grupės vadas Semionas Kulikovas nenorėjo taip lengvai paleisti aukų. Jis šoko į Prodės mokyklą skambinti pagalbos. Čia jį ir pasivijo automato kulkos. Jis krito į purvyną, pakirstas į kojas ir pilvą. Kai prie jo pribėgo partizanas Pranas Bieliauskas, stribas dar kriokė, bet nei pistoleto, nei granatų jam jau nebereikėjo...

Išgirdę automato seriją mokyklos pusėn šokosi ir kiti stribai. Savo vadą jie rado be sąmonės. Kažkuris jų atsivarė vežimą ir Semioną Kulikovą išvežė į Subotės ligoninę. Mirė jis kitą dieną, jau Daugpilio karinėje ligoninėje.

O Juozo Streikaus vyrai patraukė į Baltmužės girias, iš kurių vakare perėjo į Susėjos miškus.

Liko nežinoma, ar tą dieną Kalninš vienkiemio šeimininkas pasiekė bažnyčią ir ką tokiu atveju žmogus gali kalbėtis su Dievu...

UŽMUŠTI ŽMOGŲ

Pralėkęs kokį šimtą metrų pašalo sutraukta pieva, Adolfas Isodas atsigręžė ir savo varganos trobelės atšlaime išvydo tamsia skara apsigobusią motiną. Ji atsikėlė iš ligos patalo, kad galbūt paskutinį sykį pamatytų savo sūnų, kuris su nedideliu būreliu vyrų vis labiau ir labiau tolo nuo jos.

Ką tąsyk turėjo jausti negalių prispausta moteris, matydama, kaip staiga apsivertė gyvenimas ir ji netenka vienintelių rankų savo mažame pustrečio hektaro žemės ūkelyje? Kas bus su kitais dviem mažamečiais vaikais — Po Viliuku ir Vale?

Adolfas Isodas dar spėjo pamatyti, kaip motina staiga nusigręžė ir pro gulintį sniege pašautą stribą, susmukusį ienose arklį bei mergaitę už jo pasuko į artimiausio kaimyno Igno Meilaus trobą. Tai buvo neseno susišaudymo pėdsakai, kai bunkerį jų troboje užpuolė Obelių stribai...

Nė nejausdamas kojų, Adolfas ėmė vytis jau gerokai nutolusius Antaną Pauliuką, Vincą Pupelį ir Arnoldą Jocį. Užgulė sunki nuojauta ir ji netrukus pasitvirtino: tos pačios 1945 metų kovo 17 dienos vakare stribai 46 sudegino jo namus Jucių kaime. Supleškėjo gyvuliai, drabužiai, maistas... Motina su seseria ir broliu liko kaip stovi.

Nuo tos dienos Adolfui Isodui gimtaisiais namais tapo Aleksandravėlės valsčiaus Agurkiškės ir Kūdrų miškai, patalus atstojo eglių šakos po šonu, o pusryčius — rieškučios šaltinio vandens ir sudžiuvusios naminės duonos kriaukšlė.

Ir nors gimtųjų namų vietoje riogsojo nuodėgulių krūva, nors daržą gožė balandos ir kiečiai, bet ta vieta Adolfui buvo pati artimiausia. Ten jį traukte traukė nors trumpam, nors pasėdėti ant išvirtusių pamato akmenų.

Praėjus dviems mėnesiams nuo susišaudymo su stribais Adolfas Isodas, pasitraukęs iš Kazio Ramanausko būrio, slapstėsi netoli Vinco Pupelio sodybvietės Kubiliškių kaime, kurią stribai irgi paleido dūmais. Tas žemės lopinėlis, nors ir apnaikintas, tuščias, bet buvo savas ir todėl, rodėsi, saugiausias. Čia vieną rytą jis ir išvydo susenusią savo motiną, išsiruošusią, atrodo, į Obelius.

Neatsargu buvo vidury dienos ją užkalbinti ir Adolfas ėmė laukti motinos sugrįžtant. Senoji pasirodė jau pavakary. Nelabai nustebo išvydusį pakilusį jai priešais sūnų. Gal net tikėjosi tokio susitikimo. Ėmė skųstis, jog visi vargai dėl to, kad jis jos nepaklausė. Dabar ir jai nėra kur galvos priglausti. Prašė legalizuotis ir perdavė sūnui laiškelį, gautą Obelių saugume.

Senoji kaip šešėlis nutolo keliūte, o Adolfas Isodas grįžo į savo slėptuvę ir ėmė skaityti laišką. Jam buvo liepiama asmeniškai užmušti Vincą Pupelį, paimti jo kulkosvaidį ir legalizuotis. Kelk kartus perskaitė raštelį, bet taip ir nesuprato, kodėl jis pasirinktas savo kaimyno žudiku ir kodėl jis turi klausyti tų, kurie supleškino jų namus...

Adolfas kodas pasiliko miške, tačiau Obelių stribai jo ramybėje nepaliko. Po kurio laiko Arnoldas Jucys perdavė jam laišką, gautą iš pažįstamo. Tačiau atplėšęs jį Adolfas įsitikino, jog ir šis raštelis iš saugumo. Buvo primenami tie patys reikalavimai — nužudyti Vincą Pupelį.

Tuo metu stribai su rusų kareiviais Girelės miške aptiko nuo Kazio Ramanausko atskilusią 8 vyrų grupę. Dalį jų kareiviams pavyko apsupti. Buvo nukauti Jonas Pupelis ir Kavoliūnas, o broliai Jonas ir Petras Petrėnai pateko į rusų nagus. Adolfui Isodui pavyko išsigelbėti kartu su Vinco Pupelio broliu Petru. Nuo to laiko su Vincu jis daugiau nebesiskyrė.

Nutruko ryšiai su motina, giminėmis, o tas, kurį saugumas jį vertė nužudyti, tapo artimiausiu žmogumi. Galimas daiktas, kad ir savo gyvybę Adolfui pavyko išsaugoti tik Vinco Pupelio dėka.

Taip abu vyrai, medžiojami stribų ir rusų kareivių, sulaukė rudens. Netikėtai sužinojo, jog Obelių rajono Svobišių miške slapstosi Algirdas Makutėnas. Vyrai ryžosi jį susirasti.

Tai jiems pavyko. Algirdas Makutėnas nuvedė vyrus į savo mažą bunkeriuką, kuriame ruošėsi žiemoti su Jonu Leikumi. Tačiau po savaitės Jonas Leikus pasiryžo legalizuotis. Bunkerį teko palikti.

Ir vėl — dviese. Artėjo žiema. Netrukus vyrai susitiko Vinco Pupelio sesers vyro tetą Emiliją Ruzgytę iš Sinkiškių kaimo. Ji 1945 metų lapkričio mėnesį vyrus nuvedė į Latviją, pas Prodės valsčiaus gyventoją Artūrą Kerubinį. Pas jį vyrai sutiko ir Algirdą Makutėną. Čia, daržinėje po šienu buvo įrengtas bunkeris, kuriame vyrai ir išsilaikė iki 1946 metų pavasario.

Tas pavasaris Adolfui Isodui buvo sunkiausias. Išlindusį iš tvankaus bunkerio, jį nenumaldomai traukė prie žemės, prie gyvulių, prie paprasto valstietiško darbo. Ėmė prašyti Artūrą Kerubinį gauti jam dokumentus. Pasas buvo gautas Fiodoro Moskaliovo pavarde.

Adolfas Isodas paliko savo šautuvą, granatą, kelias saujas šovinių, ir, kaip ir aną pavasarį, pasuko į miglų siaustomą nežinomybę. Jam pavyko, įsidarbino Sladės valsčiaus arklių nuomojimo punkte kalviu. Kaustė arklius, taisė vežėčias. Ir buvo tuo patenkintas.

Sako, jog po metų, 1946-1947 metų žiemą, kai Vinco Pupelio 10 vyrų būrys slapstėsi Slatės valsčiuje, Lucanų kaime, Adolfas Isodas buvo susitikęs savo senąjį vadą ir apie valandą su juo šnekėjosi.

Areštavo jį 1949 metų sausio 23 dieną. Buvo apklausinėjamas kaip liudininkas Vinco Pupelio byloje. O jo motinos, sesers Valės ir brolio Poviliuko pėdsakai pasimetė.

PUPELIŲ IŠGELBĖJIMAS

Išblaškytas ir gerokai išretėjęs Juozo Streikaus būrelis prisiglaudė Prodės miške. Kelias savaites gainiojami, jie buvo nusivarę nuo kojų ir niekas gerai neprisiminė, kada paskutinį kartą kramtė duonos plutą.

Abu broliai Streikai ir Vincas Pupelis sėdėjo ant sausų spyglių, nugaromis atsirėmę šimtametės eglės. Čia pat gulėjo ir jų ginklai: prancūziškas kulkosvaidis ir du šautuvai — automatinis rusiškas Izidoriaus ir vokiškas — Vinco.

Atokiau įsitaisė moterys: Irena Pupelienė, Elena Mickutė ir Streikų sesuo Valė. Visos jos buvo beginklės. Tik Elena Mockutė nešiojosi nedidelį vokišką pistoletą „Mauzer".

Pametę būrelio pėdsakus, stribai nenurimo. Vieną rytą kažkuri iš moterų miške pastebėjo nepažįstamus žmones. Visi suprato, jog jie aptikti.

Būrelis apsisprendė ieškoti prieglobsčio Latvijoje, Dvitės miškuose.

Kopija rašto, kuriuo Juozas Streikus skiriamas Vyties partizanų kuopos vadu.

Tik kelio ten niekas nežinojo. Irena Pupelienė pasisiūlė nuvesti į Bebrynę. Už jos, žinojo, buvo ir Dvitės miškai. Pasiekęs Ilzės miestelį, būrelis apsistojo krūmuose, o Irena nuėjo į dvarą, pas buvusią savo šeimininkę Olgą.

Irena pasirodė jau vakarop. Kartu atsivedė ir žvitrią moterėlę, kuri, kaip visi suprato, ir buvusi jos šeimininkė. Ji vietoje ir nurodžiusi kryptį, kaip pasiekti Dvitės miškus.

Temstant negausus būrelis pakilo iš krūmų ir išėjo Irenos šeimininkės nurodyta kryptimi. Priekyje su kulkosvaidžiu žingsniavo Juozas Streikus, už jo Irena Pupelienė ir kiek atsilikę Izidorius, Valė Streikutė ir Elena Mockutė. Vincas Pupelis, ko gero, buvo greta savo žmonos.

Priekyje turėjo būti platus vieškelis, kurį nuo ėjusiųjų skyrė rugių laukas. Brisdamas per rugius, Juozas Streikus išgirdo, kaip iš jų kažkas pakilo ir išbėgo. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio. Antrasis įspėjimo signalas buvo neišgirstas ir nesuprastas. Kaip išsigelbėjimas juos traukė gelsva smėlio juosta, už kurios jiems vaidenosi atokvėpis ir išsigelbėjimas.

Bet iki išsigelbėjimo buvo toli. Nebaigus prieiti vieškelį, Juozas Streikus griovyje išvydo sugulusių žmonių galvas. Tarytum jų čia jau laukė. Tuo metu pasaloje sugulę kareiviai irgi pastebėjo besiartinantį būrelį. Sužvangėjo ginklų spynos. Juozas Streikus spūsterėjo kulkosvaidžio gaiduką, tačiau po kelių šūvių ginklas užsikirto. Ieškodamas priedangos jis puolė prie krūmų, vėl ėmė šaudyti, bet ginklas ir vėl nepakluso.

Vadas pamatė, kaip suklupo nusitvėrusi kairės rankos Irena Pupelienė, o Vincas Pupelis kažkaip nenatūraliai pasviro ant šono... Prabėgęs pro jį, Juozas Streikus prisiartino prie Irenos ir pamatė, jog ji sužeista į kairę ranką, žemiau alkūnės. Paliepė Elenai Mockutei virš alkūnės užrišti raištį, kraujui sustabdyti.

Besitvarkant atslinko ir Vincas Pupelis. Pasakė, jog sužeistas per pilvą. Miško sąlygomis tai buvo tolygu mirčiai. Ėmė Juozo prašyti jį pribaigti...

Niekas neprisimena, kokius žodžius Juozas Streikus kalbėjo Vincui Pupeliui, bet jis po tų žodžių aprimo. Tada vadas paėmė sužeistąjį už alkūnės ir ėmė tolti nuo tos vietos, kur įvyko susidūrimas su kareiviais.

Virš jų galvų akinančias kibirkštis žėrė raketos, bet jos nebuvo pavojingos. Pamėkliškoje šviesoje jie brovėsi pro beveik nerealius krūmynus, nušienautas pievas, už kurių iš tamsos išplaukdavo tolimi ir reti vienkiemiai.

Prie vienos tokios sodybos Juozas Streikus kartu su sužeistaisiais ir Elena Mockute stabtelėjo. Nusižiūrėjo daržinę ir, ten įvedęs Pupelius, juos gerai paslėpė. Pažadėjo ateiti kitą rytą ir, kartu su Elena Mockute, pasitraukė į netoli plytinčius krūmynus.

Naktis praslinko kaip kiškiui po lapu. Tačiau buvo užmigęs ir jautėsi pailsėjęs. Tik neramu buvo dėl nežinia kur likusio brolio ir sesers. Mažai vilčių teikė ir Vinco Pupelio sveikata. Nesitikėjo jo rasti gyvo. Surado. Nei Vincas, nei Irena nesiruošė mirti. Išsivedė juos į krūmus, aprišo žaizdas. Toliau su sužeistaisiais likti nepažįstamoje sodyboje buvo pavojinga. Būrelis nuslinko toliau. Apsistojo nuošalesnės sodybos klojime. Čia Juozas Streikus sužeistuosius paliko. Kartu su jais liko ir Elena Mockutė.

Reikėjo ieškoti savų — nepažįstamame krašte, nepažįstamoje vietoje, stebint priešo žvalgams ir šnipams. Ėjo, kaip dažnai tokiais atvejais būdavo, daugiau pasitikėdamas nuojauta, negu sveiku protu. Ir ji neapgavo. Kažkoks septintas jausmas atvedė jį į Baltmužės pušyną. Čia ir sutiko Izidorių su Vale. Apsitarė eiti į Obelių rajono Padubęs mišką ir žiemoti kartu. Išsikasė miške bunkerį, prisinešė bulvių, vienoje klėtyje surado ir virdulį, primusą. Prisileido iš ratinių traktorių žibalo... Blogiau buvo su duona. Miške jos neišsikepsi. Bandė kepti tokius papločius ant kastuvo ir džiovinosi žiemai.

Tik mintis apie Pupelius drumstė galvas. Svetimame krašte sužeistiesiems išlikti nebuvo jokių šansų. Juozas Streikus ryžosi vėl surizikuoti ir parvesti juos į Lietuvą.

Ir pačiu laiku. Ilukstės saugumo vado papulkininkio Trofimovo šnipai jau užuodė, jog Ušuli vienkiemyje Vincento Kulinšo sodyboje slapstosi sužeisti Juozo Streikaus žmonės. 1951 m. naktį iš rugsėjo 22 į 23 buvo suplanuota karinė čekistų operacija — suimti partizanus.

Deja, nespėjo. Klojime ant avižinių šiaudų stribai surado tik degtukų dėžutę su baltais milteliais ir sukruvintą moteriškos suknelės rankovę. Pagal ją prieš keletą dienų į stribų rankas patekusi Elena Mockutė patvirtino, jog drabužio skiautė — nuo Irenos suknelės. O tuo metu patys Pupeliai nuo savo paskutinės slėptuvės buvo toli—Streikų bunkeryje, kuriame jie sunkiai bet laimingai kartu pragyveno iki 1952 metų gegužio.