PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Gintė Damušytė. Nuotr. K. Ambrozaičio

Kai 1989 metais Rytų Europos horizonte komunizmas pradėjo žlugti, kartu su ten atsiradusiu ekonominiu nuosmukiu iškilo spontaniški visuomeniniai judėjimai. Nors atskiruose kraštuose tokie judėjimai — revoliucijos ir skyrėsi savo kryptimi, juos visus tačiau vienijo bendras siekis — pilietinės demokratijos įvedimas. Galima džiaugtis, kad tada Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje intelektualinės jėgos iškėlė pilietinės visuomenės (civil society) idėją kaip idealą, o šis idealas sugriovė marksistinės-lenininės-komunistinės sistemos monolitą. Pilietinė visuomenė nugalėjo valstybę.

Norint realizuoti dabartinėje Lietuvoje pilnutinę demokratiją, turėtume vėl atgaivinti tą nuostabią idealistinę dvasią, kuri tuomet skatino tautą žengti į nepriklausomybės atgavimą. Tai buvo pirmosios politinės visuomenės apraiškos, kada žmonės pajuto savo galią, panaudodami laisvą spaudą ir demonstracijas. Vienas iš svarbiausių reiškinių valstybėje yra asmens santykis su visuomeniniu idealu, nuo kurio priklauso ir asmens vieta toje visuomenėje.

Kurdami teisinę valstybę, turime neišvengiamai kurti pilietinę visuomenę, kurios centras būtų pats žmogus, formuojąs savo gyvenimo tikslą. Deja, formuojant gyvenimo tikslą neužtenka vien idealistinės dvasios. Reikia dar ir aukštos dvasinės kultūros, politinio ryžto bei brandumo. Reikia istorinės atminties ir ateities vizijos. Reikia tam tikrų taisyklių, pagrįstų tikrinimo ir balanso (checks and balances) principais.

Kaip dr. Vytautas Vardys savo paskaitoje „Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai" 1993 metais pažymėjo, „valstybinė santvarka ir politinė sistema glaudžiai rišasi su piliečių ir visuomenės charakteriu. Platonas, Aristotelis ir kiti valstybės idėjos filosofai, ypač pabrėžė politinės sistemos priklausomumą nuo žmonių elgesio ir įsitikinimų, nuo jų charakterio ir vertybių sistemos. Politinė kultūra — tiek seniau, tiek ir dabar — iš tikrųjų nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio."

Pilietinės visuomenės sąvoką čia noriu iškelti dėl kelių priežasčių: a) manau, kad išeivijos organizacijos, jų tarpe ir Lietuvių fronto bičiuliai, gali turėti šioje srityje didelį poveikį; b) per dažnai dėmesys yra kreipiamas į viršūnę, į valdžios aukščiausius sluoksnius, o ne į tautos šaknis, į pilietinės visuomenės ugdymą; c) stambiausia užsienio parama dažniausiai eina ekonominių reformų programoms, kas, neabejotinai, yra svarbu, bet politinių reformų programos susilaukia mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, USAID 1994 m. paskyrė 2 bil. dolerių Rusijos techninės pagalbos programoms. Iš tos sumos tik 30 mil. buvo skirta demokratinio pliuralizmo ugdymui. Yra naivu teikti milžiniškas sumas privatizacijos programoms remti, kai teisinės valstybės sąvoka dar nėra įsišaknijusi, kai dar neegzistuoja struktūros, kurios apgintų vieną iš svarbiausių asmens laisvių — teisę į privačią nuosavybę. Baisu net pagalvoti apie autoritarinę ir imperialistinę Rusiją, kuri būtų pagrįsta stipria ir energinga laisvos rinkos ekonomika.

Jei paklaustume, ar pilietinė visuomenė dabar Lietuvoje egzistuoja, atsakymas būtų teigiamas, tačiau būtinai ją dar reikia ugdyti ir stiprinti. Nors žmonių išsilavinimo lygis yra gana aukštas, infrastruktūra išsivysčiusi, tačiau visuomenė tiek Lietuvoje, tiek ir kituose Rytų Europos kraštuose, tebėra kažkaip pakibusi sunkiame pereinamajame laikotarpyje tarp komunistinės praeities ir kapitalistinės ateities.

Mūsų silpnoji vieta — pliuralizmo stoka. Dažnai keliamas valdžios kultas ir teigiama, kad Lietuvoje galimi tik du keliai — su Landsbergiu, ar su LDDP — kai, iš tikrųjų, tų kelių yra daug. Antra vertus, LDDP vadovaujasi savo klikos politika: užmiršusi, kad buvo išrinkta ne vienbalsiai, save ir savuosius iškelia aukščiau kitų, leidžia sau kalbėti visų vardu, bet kokią opoziciją vadina priešais. Reikia pastebėti, kad tiek pozicija, tiek ir opozicija, valdinio klusnumą vertina labiau už protą.

Alternatyva būtų konstruktyvūs bendradarbiavimo santykiai, kurie padėtų pilietinės visuomenės formavimuisi ir turėtų teigiamą įtaką demokratijos įtvirtinimo procesui. Kai dauguma Lietuvos žmonių pradės balsuoti „UŽ" pozityvias programas ir platformas, o ne tik „PRIEŠ" bet kokią valdžią, — tik tada pajusime lūžį teigiamon pusėn.

Paramos iš užsienio teikėjai turėtų suprasti, kad pirmiausiai reikia stiprinti pilietinę visuomenę: remti laisvą ir nepriklausomą spaudą, palai20 kyti ryšį ne tik su vyriausybe, bet ir su opozicija, teikti paramą pilietinės visuomenės institucijoms. Reikia padėti išvystyti labdaros ir kitokias savanoriškas organizacijas, kad gyventojai neturėtų remtis vien valdžios duodamomis lengvatomis, o išnaudotų ir savo pačių galimybes bei potencialą privačiame sektoriuje. Būtina stiprinti visuomeninių organizacijų vaidmenį, skatinti kultūrinius ir švietimo mainus. Norint šių reformų procesą ir demokratijos įtvirtinimą sustiprinti, pati visuomenė privalo ieškoti partnerių už valstybės, valdžios aparato ir partijų ribų.

Kitaip sakant, vien demokratijos principų paskelbimo neužtenka. Demokratija lengvai gali pavirsti autoritariniu režimu ar populistinių jausmų politika, jei nėra autentiško bei demokratiško atvirumo svarstant, ką reikia daryti, bandant organizuoti ir konkrečiai įgyvendinti ūkinį ar kitokį šalies gyvenimą. Pagrindinis pilnutinės demokratijos dėsnis, kad asmens pasaulėžiūra yra faktorius ne politinėms kovoms, o žmogaus sąžinei ir jo bendruomeniniam gyvenimui, turėtų Lietuvoje būti nuolat kartojamas ir ginamas.

Nors Rytų Europoje daugelį pokomunistinių režimų ir laikome demokratiškais, tačiau valdžia daug kur yra išlikusi buvusios nomenklatūros rankose, o tų kraštų ekonomijos tebėra įstrigusios tarp valdžios ir mafijos raizgynų, nors kartais ir bandoma orientuotis į laisvąją rinką.

Be stiprios pilietinės visuomenės su išsivysčiusia opozicija ir konkurencija, galinčia atsverti nomenklatūrą, autentiška demokratija sunkiai įsitvirtins. Pilietinės visuomenės institucijos, kaip pavyzdžiui laisva spauda, universitetai, darbo unijos, bankai, komercinės įmonės, leidyklos ir pan. išugdo demokratinę sampratą ir demokratinės visuomenės vadus. Be sveikos pilietinės visuomenės demokratija gali likti tuščia fraze, laisvoji rinka gali tapti mafijos rinka, o pati aplinka pavirsti džiunglėmis.

Tačiau tokiai demokratinei sampratai ir pilietinei visuomenei išvystyti reikia laiko. Vakarų Europoje tai truko šimtmečius. Tad pereinamojo laikotarpio valstybėms reikia pradėti demokratijos kūrimo darbą kuo skubiausiai. Be energingos pilietinės visuomenės sunku įsivaizduoti, kaip bus galima atsilaikyti prieš politinę demagogiją ir ekonominių pokyčių šoką. Prisiminkime žmogaus teisių ar kitus panašiai spontaniškus visuomenės judėjimus, kurie komunistinėje aplinkoje per kelis dešimtmečius išsivystė į pilietinės visuomenės embrionus. Ar tai nebuvo stebuklas, įrodęs, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis atsiranda žmonių, norinčių ir galinčių pasiekti neįsivaizduojamų tikslų ir rezultatų?

* * *

LFB konferencijoje kalba prof. Ignacas Uždavinys. Sėdi iš k.: Povilas Žumbakis, Gintė Damušytė, dr. Antanas Razma, Antanas Sabalis. Nuotr. K. Ambrozaičio 

Minėjau, kad norint sustiprinti reformų procesą ir demokratijos įtvirtinimą, pilietinė visuomenė privalo ieškoti partnerių. Tą privalome daryti ir mes — užsieniuose gyvenantys lietuviai, o taip pat ir Lietuvių fronto bičiuliai — kaip tos pačios visuomenės dalis. Per dažnai mes veikiame ir dirbame kaip atskiri vienetai, tuo tarpu vieni kitų darbus galėtume papildyti ir praturtinti. Negalime gyventi, lyg demokratijai dar nebūtų atėjęs metas, negalime sėdėti ir laukti, kol dabartinė valdžia subyrės, kol atsidarys durys teisingiau galvojantiems. Šis momentas — mums gyvybiškai svarbus.

Kalbėjome apie paramos organizavimą „Kauno laikui" ir kitai Lietuvos spaudai. Ar nebūtų Lietuvių fronto bičiuliams įmanoma tokią paramą organizuoti kartu su Lietuvių Fondu, arba su Atviros Lietuvos fondu, kurie taip pat rodo palankumą atviro žodžio ir minties skleidimui Lietuvoje. Kultūringąją spaudą ugdyti ir ją palaikyti yra bendras visų mūsų rūpestis. Norint padėti tokioms visuomeninėms struktūroms, kaip pavyzdžiui, religinėms institucijoms, organizacijoms, unijoms ir pan. ir jas sustiprinti, reikia atsiminti ir paveldėtas komunizmo pasekmes bei per daugelį metų padarytą psichologinę žalą individui ir bendruomenei. Lietuvių tautai reikėjo nugalėti ne tik komunistinę partokratiją ir imperijos metropoliją, bet ir vergą savyje. Komunizmas buvo sutrikdęs asmens ir bendruomeninių grupuočių galimybes paveikti savo aplinką. Šie normalioje visuomenėje natūralūs bendruomeniniai ryšiai komunistinės sistemos buvo sunaikinti. Juos būtinai dabar reikia atstatyti, ypač vystant privatų sektorių.

Šalia visuomenės ugdymo per spaudą būtina veikti ir asmeninių kontaktų metodu. I laisvę fondo iniciatyva rengiamos studijų savaitės ar savaitgaliai. Ar nebūtų įmanoma tai išplėsti, pritaikyti dabartinės Lietuvos sąlygoms ir, pavyzdžiui, pasiųsti parinktus prelegentus iš užsienio ar pačios Lietuvos į kaimus, į jaunimo stovyklas ar katalikiškas mokyklas su pilnutinės demokratijos paskaitų ciklu? Panašiai jau taip veikia Lino Kojelio vadovaujamas US — Baltic Foundation su to fondo savivaldybių stiprinimo ir demokratizacijos programomis.

Vertėtų taip pat pagalvoti ir apie Lietuvių fronto bičiulių bendro darbo galimybes su Lietuvių katalikų religinės šalpos organizacija, parengiant ar finansuojant radijo bei televizijos laidas, specialiai skirtas jaunajai Lietuvos kartai. Atsižvelgiant į mūsų ribotus resursus ir jėgas, partnerystė su kitais vienetais pasidaro itin svarbi, norint turėti didesnį poveikį pilietinės visuomenės Lietuvoje formavimui.

Nors ir daug faktorių prisidėjo prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje, įskaitant tų kraštų ekonominį ir technologinį atsilikimą, Vakarų valstybių spaudimą, ir pan., tačiau svarbiausią ir lemiamą reikšmę tam žlugimui turėjo visuomenėje pasireiškusi dvasios revoliucija. Žmonės nugalėjo baimės jausmą, drįso stoti prieš tankus ir tvirtai pasakyti „ne". Dvasios revoliucija tiesiog įgalino politinę revoliuciją. Dabar tautai vėl atsidūrus tam tikroje kryžkelėje, mūsų paskirtis yra visais galimais būdais padėti jai vėl atgaivinti naują dvasinę revoliuciją, kuri nugalėtų beįsitvirtinančius apatijos, nuovargio ir nevilties jausmus ir įgalintų žmones tvirtai pasisakyti už demokratijos principų pirmumą.

Tridešimt devintosios Lietuviškų studijų savaitės, surengtos Lietuvių fronto bičiulių rugpjūčio 20-27 d. Dainavoje, pagrindinė tema buvo "Lietuva: jos ateities vizija". Bemaž visos paskaitos bei pranešimai glaudžiai rišosi su šia pagrindine tema, analizavo dabartinę Lietuvos padėtį, nagrinėjo pastebimų problemų priežastis, ieškojo kelių atkurti morališkai tvirtą Lietuvos žmogų. Buvo labai malonu studijų savaitėje išklausyti svečių iš Lietuvos — Vido Abraičio ir Petro Plumpos — geras paskaitas, davusias rimtos medžiagos diskusijoms. Apie šią savaitę plačiau bus parašyta kitame žurnalo numeryje.