KAIP ĮAMŽINTI LIETUVOS PARTIZANUS?
KOMENTARAI
Iš JAV gavau iškarpą „Darbininke" (Nr. 44, 1993.XI. 12) publikuoto straipsnelio „Bus pagerbti Pabaltijo šalių partizanai", dėl kurio norėčiau išsakyti ir savo nuomonę (šiaip ar taip mūsų šeimoje žuvo keturi broliai partizanai), aptariant šio ne eilinio sumanymo įgyvendinimą. Jeigu visa širdimi esu linkęs pritarti parodos apie Lietuvos partizanų kovas surengimui, tai didesniąją dalimi proto būčiau prieš paminklo statymą New York'o Forest Parke.
Pagal mane, ši idėja padiktuota daugiau romantiško sentimento, o ne sveikos nuovokos. O argumentacija, kad jaunoji išeivijos karta, pamačiusi paminklą, labiau sulietuvės, yra, švelniai tariant, gerokai naivi. Ne paminklai sustiprins lietuvybę, ir tai turėtų gerai įsisąmoninti paminklo statymo iniciatoriai, apskritai labai pagirtini dėl savo patriotizmo, tačiau privalantys respektuoti pastabas asmenų, nusiteikusių prieš tokio paminklo statymą. Na, tarkime, paminklas Lietuvos partizanams — gerai. Tačiau, kiek suprantu iš straipsnio, ten kalbama apie paminklą visiems kovotojams už laisvę. Ogi tų partizanų, tų kovotojų pilnas pasaulis — ir Baltarusijoje, ir buvusioje Sov. Sąjungoje, ir Baltijos kraštuose, ir Airijoje, ir Palestinoje, ir Angoloje, ir Somalijoje, ir dar daugelyje daugelyje šalių. Negi visiems jiems reikia bendro paminklo?
Dar labai daug partizanų veiklos faktų pačioje Lietuvoje nėra tinkamai įvertinta, nėra aprašyta daug didvyriškų mūsų „žaliūkų" mūšių su raudonaisiais okupantais, nėra žinomos daugybės kritusių partizanų palaikų užkasimo vietos, o ir žinomose kapvietėse daug kur tik menki kryželiai, o kai kur ir ničnieko. Daugelio, oi daugelio, žuvusių Lietuvos partizanų artimųjų širdyse skausmo nesumažins tas faktas, kad ten, už Atlanto, kažkokiame Forest Parke, pastatytas partizanams paminklas, į kurio statymą buvo įtrauktos be pabaltiečių dar ir ukrainiečių, baltarusių bei lenkų bendruomenės. A propos, — dėl pastarųjų. Gal šiuo faktu ir pasidžiaugs gerb. profesorius Tomas Venclova, tačiau vargu ar pasidžiaugs gyvi likę Vilnijos krašto lietuviai, kurių šeimas išskerdė lenkų partizanai, Armijos Krajovos žudikai, apginkluoti ir proteguojami okupantų vokiečių valdžios, o kovojantys tik prieš lietuvius, ginkluotus ar beginklius. Nesu užkietėjęs šovinistas, juoba amžinas lenkų priešas. Savo pažiūras lietuvių-lenkų santykių klausimu esu išsakęs savo atsiminimuose (kurių, deja, dar nenorima išspausdinti), tačiau versiją dėl bendro lietuvių ir lenkų partizanų paminklo reikėtų visapusiškai apgalvoti. Ar šias pastangas pateisins galimi rezultatai? Ar nebūtų racionaliau nukreipti jas aktualesne, naudingesne, svarbesne kryptimi.
O tų krypčių tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje — devynios galybės. Pvz., rimto, išsamaus filmo apie partizanus sukūrimas. (Lietuvoje toks filmas — „Partizanai" — apie A. Ramanauską-Vanagą yra sukurtas ir retkarčiais per televiziją parodomas, tačiau jis labai prastas.) Arba prisiminimų bei istorinių žinių publikavimas ir išspausdinimas, arba, sakysim, kapitalinio veikalo apie partizanų veiklą išleidimas, surinkus gerai dokumentuotą ir teisingą medžiagą, arba... šitokių „arba" norint galima labai daug surasti. Šia proga norėčiau pastebėti, kad tiek jau išleistose knygose, tiek spaudos straipsniuose pasitaiko labai daug neteisingų, iškreiptų, išgalvotų faktų ir teigimų, kurių atsiradimo motyvus galime suprasti, tik jokiu būdu nepateisinti. Noriu priminti tai ir parodos rengėjams, renkantiems parodai medžiagą: reikalingas didelis įžvalgumas ir atsargumas, antraip galima pri-sivirti košės.
Tai šitokios padrikos ir trumpos būtų mano mintys, perskaičius spaudoje publikuotą straipsnelį apie Lietuvos partizanų kovų įamžinimą, šito jie, be abejo, nusipelnė ir turi būti įamžinti, tik ar būtinai granite, ar būtinai Forest Parke. Visiškai netrokštu, kad į mano pastabas būtinai būtų atsižvelgiama. Man užtenka jau to, kad galėjau jas išsakyti.
Pranas Veverskis,
buvusios partizaninės organizacijos
— Lietuvos Laisvės Armijos narys
Kaunas, 1993.XI.28
