Vladas Strigūnas, Dviejų partizanų mirtis

Kiekvienas pasakojimas, kiekvienas liudijimas ir dokumentas iš Lietuvos partizanų kovų prieš raudonąjį okupantą laikotarpio yra vertingas įnašas į tų laikų heroiškos lietuvos istorijos atkūrimą. 1992 m. rudenį Į laisvę Nr. 114 prisiminėme poetą Bronių Krivicką, tapusį partizanu ir žuvusį 1952 m. rugsėjo 21 d. prie Raguvos. Bronius Krivickas ir jo kovos draugai yra taip pat pavaizduoti ir į Laisvę fondo premijuotame rašytojo Jono Mikelinsko romane „Nors nešvietė laimėjimo viltis”. Čia spausdiname ką tik iš Lietuvos gautą Vlado Strigūno parodymą, užrašytą 1993 m. lapkričio 6 d. apie dviejų partizanų mirtį ir jų palaidojimą. Šį parodymą kartu su keliais paaiškinimais bei užsklanda atsiuntė (per dr. Albiną Šmulkštį) poetas Eugenijus Matuzevičius.

Red.

DVIEJŲ PARTIZANŲ MIRTIS

Vlado Strigūno parodymai:

„Tai buvo 1952 m. rudenį. Sekmadienį, anksti ryte aš buvau išėjęs į mišką (netoli Raguvos -E.M.) grybaut. Grybaudamas išgirdau keistą ūžesį, kuris sklido nuo miško pakraščio. Buvau jau pilną krepšį prisirinkęs baravykų, matau — atbėga švogerka Eigirdienė ir sako:

—    Vladai, visas miškas apsuptas ruskių... Nebevaikščiok. Bėk namo...

Aš palengva, neskubėdamas einu, baigiu išeit prie savo gryčios palei Nevėžį, tik suriko ruskis:

—    Stoj! Stoj! — ir aš sustojau.

Matau, telefono laidai netoli nutiesti, o mano namai buvo kitapus Nevėžio. Parvarė tas kareivis mane į namus. Čia žiūriu, iš Kvetkų atvažiavus tetulė, visi į gryčią suvaryti, į lauką nieko neišleidžia, ir taip per dieną.

Vakare nuėmė telefonų laidus, išleido mus į lauką, aš nuėjau bulvių pasikast. Kaip pradėjo šaudyti, tik granatos sproginėja, ir visai netoli mūsų namų miške. Kitą dieną man pasakė, kad buvo padarytas naujas bunkeris, ruošėsi į tą bunkerį persikelt visi partizanai, bet naujajam tuo metu buvo tik du atėję: Mykolas Blinkevičius ir Bronius Krivickas — „Gintaras". Kitam bunkery, senesniam, buvo šeši partizanai, o šitie, kurie buvo persikėlę į naująjį bunkerį, pavakariop, manydami, kad rusai praėjo, išlindo iš bunkerio, bet užėjo dar kita rusų vora ir juos nušovė. Nušovę, nuo bunkerio maždaug už 20 m užkasė. Suguldyti buvo taip, kad vieno galva, kito kojos, vienas aukštielninkas, kitas kniūbsčias ant pirmojo uždėtas. Ant viršaus dar užsodintos eglaitės, kad nebūtų jokios žymės. Kitą dieną ir kiek vėliau mes vaikščiojom, ilgai ieškojom keliese tu nušautųjų, bet neradom. Tik po metų (1953), per patį bulviakasį tokiam Šulskiui Povilui iš Raguvos prisisapnavo sapnas: atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.

Pranešėm tėvui Blinkevičiui, jis ėmė mūsų prašyt, kad mes padėtume jam atkast ir perlaidot sūnų ir tą „Gintarą” (Bronių Krivicką -E.M.). Atkasime dalyvavo tėvas Blinkevičius ir mes keturi vyrai: 1. Morkūnas Antanas, s. Antano (gyvena Anykščiuose), 2. Teresevičius Petras (tuo metu dirbo eiguliu, miręs), 3. Strigūnas Vladas, s. Antano (gyvena Limeikių k.), 4. Bilys Vaclovas — „Vizirka", vėliau tapęs partizanu, žuvęs.

Kai atkasėm, smarvė — tiesiog baisu. Du vyrai iš vieno šono, du iš kito su basliais, kai paimam, gyslos dar laikosi, o mėsos baltos drimba. Sukalta buvo didelė dėžė, ton dėžėn sudėjom ir vežėm ratais arkliu į kapines. Tėvas Blinkevičius dar atpažino sūnaus mėlynos spalvos megztinį, kuriuo jis buvo apsirengęs. Važiavom per mūsų kiemą, dar ant kiemo sustojom, tėvas dar spirito bonkę davė, o kiemas ir per tą dėžę tiesiog visas dvokia. Ant kapų (Dutiliškių kapinės, 4,5 km nuo Raguvos —E.M.) laukė daugiau žmonių. Turėjo karbolio, švęsto vandenio. Duobė buvo jau gatavai iškasta, nuvežėm ir palaidojom. Netoli kapų gyveno kapų sargas, kuris kitą dieną pakėlė triukšmą, kad be jo žinios atsirado naujas kapas.

Duobė buvo iškasta visai šalia tvoros, įėjus per vartelius dešinėj pusėj. Dabar ten Vinauskų kapas".

Užrašyta 1993 m. lapkričio 6 d.

Užrašė ROMAS KAUNIETIS,
gyv. Panevėžyje


N.B. — tuo laikotarpiu (1952-1953), apie kurį pasakoja Vladas Strigūnas, nei jis, nei kiti dar nieko nežinojo apie partizanų srities vado, karininko Jono Kimšto išdavystę. Visa tai paaiškėjo daug vėliau — tik tada, kai galima buvo prieiti prie KGB archyvų Vilniuje. O buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas (partizanų srities vadas) Jonas Kimštas, (išdavęs, gal ir žiauriai kankintas, arba „savanoriškai" tapęs išdaviku), po to išdavimo dar apie 20 metų gyveno Vilniuje. Išpirkęs tą „teisę" kraupia išdavyste, jis ir vėliau KGB įstaigai talkininkaudavo kaip partizanų veiklos tyrimo ekspertas, specialistas, konsultantas ir net dalyvaudavo „užsimaskavęs" akcijose prieš dar likusius partizanus.

Eug. Matuzevičius