VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Dievas

Prisimena 1940 metai, kada Lietuva buvo okupuota, kai pavergtame krašte „nušvito" Stalino konstitucijos saulė, kai buvome verčiami dainuoti: „Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu kovon, tenedrįsta nieks pasauly kelti koją Lietuvon". Šitokiais tekstais buvo prievartaujama tauta iš pirmųjų dienų, o sovietų įkelta koja mindžiojo ir trypė švenčiausias tautos teises. Dievas buvo varomas iš bažnyčių, šeimų ir mokyklų, iš tautos ir iš Lietuvos. Negalėjo nuožmus okupantas Jo išvaryti tiktai iš žmonių sąžinės. Ilgainiui — argi visi ir tą sąžinę beturėjo, ar ji nebuvo apnešta Stalino purvu? Dėl ištikimybės Dievui ir Tėvynei lietuviai buvo pasmerkti sunaikinimui. „Išvaryk Dievą, tai išvarysi teisingumą", — prisimena man popiežiaus šv. Pijaus X žodžiai. Su Dievu Lietuvoje buvo išvarytas ir teisingumas, krikščioniškoji demokratijos samprata, humaniškumą pakeitė gyvuliškumas, vienybę pakeitė vadinamoji proletariato diktatūra. Buvo sutryptos, iškreiptos, profanuojamos visos vertybės. Ir jeigu sovietinė konstitucija buvo sukurta Stalino ir Markso liaupsinimui, o Dievo ir žmogaus niekinimui, kodėl dabartinės Lietuvos Konstitucijos rašytojai, kurių tarpe, be abejo, buvo ir tikrų, ne tik iš vardo, katalikų, kodėl jie neatidavė Dievui katalikiškos tautos garbės ir šlovės? Kodėl, visiems atmetus Staliną ir jo šėtoniškąją doktriną, Dievas mūsų konstitucijoje nebuvo rehabilituotas?

Daugelis tikime, jog Dievas Lietuvą išgelbėjo. Sibiran tremiamieji ašarose giedojo keturiasdešimt šeštąją Dovydo psalmę: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”. Kodėl tad, rašant mūsų konstituciją, Jis buvo mūsų užmirštas? Gal mes jau gėdijamės Jo vardo? Karas tarp tikinčiojo ir netikinčiojo kaip tik ir yra, ar Dievas vadinsis Dievu, ar Jis turės kokį kitą vardą.

1990 metų Lietuvos konstitucijos įžangoje valstybė teisingai didžiuojasi prieš daugelį amžių sukūrusi valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir konstitucijomis, šimtmečiais gynusi savo laisvę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi. Tai gražus' himnas praeičiai. Toliau sakoma: „Puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia kontituciją”. Šis patrauklus konstitucijos įvadas betgi nenusako pagrindinių valstybės vertybių, kai tuo tarpu Indonezijos konstitucija iš karto paliečia valstybės egzistencijos esmę: Dievas.

Visa tai nereiškia, kad Lietuvos konstitucija yra bedieviška — mano kritika neina taip toli. 1992 metais Vytauto Landsbergio pasirašytos Konstitucijos dvidešimt šeštame straipsnyje pažymima, kad „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma' '. Dvidešimt penktame straipsnyje skaitome: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ir su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo". Tačiau katalikų tautoje katalikų religija jokio primato neturi. Cinikas pasakytų: šėtono garbinimo sektos pagal mūsų konstituciją turi lygiai tas pačias teises, kaip ir krikščionys. Mūsų konstitucijos tekstas turi stiprią liberalizmo dozę. Toliau skaitome: „Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip kaip tik įstatymu (taigi ji gali būti apribota) ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas pagrindines teises ir laisves”. Šis sakinys kelia man labai daug klaustukų; tik jiems nagrinėti čia nėra vietos ir laiko. Reikia tikėtis, kad valstybė veiks atsakingai (ir laikyti du pirštus sukryžiavus), belaukiant, kokios interpretacijos gali atsirasti krikščioniui nepalankioje situacijoje?

Jungtiniu Amerikos Valstybių nepriklausomybės deklaracijos antrame skirsnyje yra minimas Dievas, visatos Kūrėjas. O Konstitucijos pirmasis „amendment" religijos klausimą išsprendžia trumpa fraze: „Kongresas nepriims jokio įstatymo religijos įsteigimui ar jos išpažinimo uždraudimui". Todėl Amerikoje laisvai garbinamas Dievas ir laisvai — šėtonas.

Su Rabindranath Tagore galiu kartoti, kad „Dievas gali teikti mums dovanų, bet mes privalome mokėti jas priimti". Dievas gyvena visuose žmonėse, bet ne visi žmonės gyvena Dieve.

Nejau mes vis jaučiamės kokie baudžiauninkai ar bailiai, kad kompromiso vardan užstatytume savo didžiuosius principus? Žinokite, kad „apsisprendė už Dievą, mes teigiame save tokius, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Todėl (mūsų) kova už Dievą nėra kova už svetimą, bet galų gale kova už mus pačius". Prie tokios išvados prieina mūsų didysis filosofas Antanas Maceina. Visi geros valios tautiečiai turėtume atkreipti į tai dėmesį, nes mums, krikščionims, reikalas eina apie vertybių vertybe, kurią turime drįsti viešai išpažinti svarbiausiuose ir brangiausiuose tautos ir valstybės dokumentuose.

Daugelis iš mūsų Dievą užmirštame per visą dieną, nors vakare prašome, kad Dievas mūsų neužmirštų. Nietzshe sako: „Neradau nė vieno žmogaus, kuris tikrai būtų be Dievo, bet daugelį atradau tokių, kurie yra be ramybės". Čia prisiminkime lietuvius, priklausiusius Komunistų partijai (ar net ir KGB), bet dabar, naujoje gyvenimo kryžkelėje, pakeitusius ar keičiančius ideologinę gyvenimo kryptį. Ne visi yra atgailos herojai, viešai pasmerkę ir apverkę savo klaidą. Kiti tą patį daro daug subtiliau, ir juos skatina įvairūs motyvai.

Kai kurie vadinamieji praktikuojantieji katalikai pasišauna būti prokurorais ir teisėjais, smerkdami žmones ir juos be pasigailėjimo teisdami, nors teisti žmogų yra vien Dievo teisė ir privilegija. Jei žmonės teistų — visi atsidurtume pragare. Kitaip sakant, yra mūsų tarpe neatlaidžių žmonių, kurie pasigailėjimo artimui neturi, kurie iš principo neduoda žmogui teisės keistis ir pasitaisyti. Kartą komunistas — tai tau atleidimo nebėra. Šitokius žodžius dainuoja Fauste Mefistas, bet ne Dievas mūsų gyvenime ir mūsų sąžinėje. Tai perdėm nekrikščioniška laikysena. Kada valstybės prezidentas, priimdamas priesaiką, persižegnoja, mano kūnu nueina malonus šiurpulys. Nemoku juoktis iš kryžiaus ir nemoku šaipytis iš jokio žmogaus, kas jis bebūtų, kuris daro kryžiaus ženklą. Atsimenu, Ekvadoro prezidento inauguracijos metu, pradėdamas dėtis valstybės juostą, prezidentas staiga susilaikė. Po to, pagarbiai persižegnojęs, ją pagarbiai užsidėjo. Nemačiau nė vieno prezidento savo gyvenime, kuris 70 būtų panašiai pasielgęs, ir man toji akimirka padarė neišdildomų įspūdi visam gyvenimui. Kas šaukiasi Dievo — Dievas išklauso.

Išvada: drįskime stoti už Dievo primatų Lietuvos valstybėje. Tepuošia Jo vardas Lietuvos Konstitucijų. Padėkime kiekvienam, kuris ieško Dievo ir jokiu būdu nebūkime jo teisėjais ar smerkėjais, o broliais.

Demokratija

Lietuvių Enciklopedija demokratijų apibūdina kaip „valstybės formų, kurioje valdžia kyla iš pačios tautos per reguliariai ir laisvai vykdomus visuotinius rinkimus ir kurioje šituo keliu kilusi valdžia rūpinasi visiems lygiai laiduoti asmeninę laisvę ir ūkinę gerovę". Aristotelis pasakė, jog demokratija yra valdymo forma, kur valdantieji yra laisvieji. Demokratijoje žmogus turi būti laisvas. Niekad nebus per daug kartoti šių paprastų tiesų; tų turime įsisąmoninti kartų ant visados. Atgavus nepriklausomybę, lietuvis, atrodo, dar gyvena praeities šešėly, vėl mano, jog žmogumi pasitikėti negalima. Vėl įsivaizduoja šnipus ir slaptus pasikalbėjimų įrašymus. Vėl elgiasi, lyg jis būtų kažkoks baudžiauninkas savo krašte. Lietuviai yra laisvi ir turi elgtis kaip laisvi piliečiai. Valstybė tarnauja jiems. Kadangi mūsų demokratinė valstybė gali būti sukurta tik visuomeninės moralės pagrindu, tai platesne prasme demokratija ir yra visuomeninė moralė, pagrįsta laisvės, lygybės ir broliškumo principų realizavimu visuomeniniuose santykiuose.

Nors demokratija turi turėti savo organizacijų ir kontrolę, tačiau ji alsuoja individualine laisve. Tolerancija yra tas pagrindas, kuriuo yra pasirėmusi modernioji demokratijos samprata. Demokratijos pagrindas yra nusistatymas nieko nelaikyti mirtinu priešu. Taigi demokratiniai laisvės ir lygybės principai yra krikščioniškos artimo meilės išsiskleidimas viešajame gyvenime. Ne veltui popiežius Paulius VI sakė, kad šalia religijos politika yra pats vertingiausias instrumentas artimo meilei vykdyti.

Parlamentinė santvarka yra ta natūrali teisinė forma, kuria realizuojama demokratinės valstybės samprata. Konstitucija nustato balansų tarp parlamento ir vyriausybės jėgų. Tačiau, nors parlamentinė santvarka yra neatsiejamai susieta su demokratine valstybe, parlamentinė santvarka pati dar nelaiduoja valstybės demokratiškumo. Parlamentarizmas tėra priemonė demokratiniam idealui vykdyti.

Nėra demokratijos prasmė tik paprastas valdžios patikėjimas daugumai. Prancūzų revoliucija parodė, kad dauguma gali būti tironiška, nors ir naudotų laisvės, lygybės ir brolybės šūkius. Prievartinė demokratija gali būti baisesnė už visas kitas politines priespaudos formas. Lietuvių tauta patyrė ant savo kailio irgi sovietų vadintų „geriausių pasaulyje liaudies demokratijų". Teisingai pastebi dr. Juozas Girnius, kad „komunistinėje diktatūroje nebuvo ne tik demokratijos, bet nebuvo nė proletariato diktatūros, o tik paprasta valdančios partijos klikinė tironija".

Opozicijos vaidmuo demokratijoje yra ypačiai svarbus. Be opozicijos apie demokratiją kalbėti negalima, nes demokratinė valstybė yra ne tik demokratinis valdžios sudarymo būdas, bet ir pačios jos teikiamos valdžios apribojimas. Dr. Girnius pabrėžia, kad demokratija yra principinis valstybės absoliutizmo paneigimas. „Kai totalistinė valstybė reiškia pretenzijų į visą žmogų ligi pačių jo sielos gelmių, tai demokratinė valstybė nelaiko savęs visagaliu viešpačiu, o tik tuo organizaciniu mediumu, kuris leidžia toje pačioje erdvėje visiems gyventi be vieni kitų prievartavimo, šita prasme demokratija yra pats laisvės sinonimas".

Modernių laikų demokratijos tragedija yra ta, kad ji dar nėra įgyvendinusi demokratijos. Demokratijos valstybės siela yra ne pats formalus valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės ir mažumai. Tad ir kalbame ne tik apie daugumos galią ir valią, bet ir apie mažumos teises. Teisingumo supratimas padaro žmoguje demokratiją galima, tačiau žmogaus linkimas prie neteisingumo daro demokratiją būtina. Prezidentas Lincoln buvo teisus, sakydamas, kad demokratija yra tautos valdymas, vykdomas pačios tautos ir skiriamas tautai.

Budint demokratiškos Lietuvos sargyboje, būtina atsiminti, kad utopinės demokratijos pasaulyje nėra, kad demokratija nėra galutinis pasiekimas; tai tik šauksmas nenuilstamoms pastangoms, nuolatiniam pasiaukojimui, pasiryžimui ir norui, — net jei reikėtų ir mirti, ją ginant. Demokratijos pagrinde yra gilus įsitikinimas, kad paprastuose žmonėse yra nepaprastos galimybės, kad paprastuose Lietuvos žmonėse teberusena milžinų dvasia.

Humaniškumas

Filosofiniai demokratijos pagrindai gali būti įvairūs, bet visiems jiems yra bendras pagrindas — tikėjimas žmogiškojo asmens nelygstamumu ir broliškas nusiteikimas kiekvieno žmogaus atžvilgiu.

Moraline prasme humaniškumu vadinama kiekviena žmogaus samprata, pabrėžianti žmogiškosios asmenybės nelygstamąją vertę ir skelbianti idealą siekti žmoniškumo. Humanizmo terminą išpopuliarino iškilimas tokių ideologijų kaip fašizmas, komunizmas, nacionalsocializmas, kurie paneigė tradicinius žmoniškumo reikalavimus partijos, klasės, tautos ar rasės vardu. Taip vartojamas humanizmas sutampa su demokratine žmogaus samprata, priešpastatoma totalistinei žmogaus sampratai. Taigi humanizmas yra lygus žmogaus dvasinio savitumo išpažinimui, nekomplikuodamas nei vienokio, nei kitokio nusistatymo Dievo atžvilgiu, nors Indonezijos pavyzdžiu, žmogus laikomas savita dvasine būtybe, išsiskiriantis iš gamtinių būtybių pasaulio, pripažįstantis Dievą. Pagal Albertą Schweitzerį, tikrasis humaniškumas reiškia: „Nepaaukok žmogaus jokiam tikslui", — reiškia, leisk jam pačiam aukotis.

Amerikiečiai savo demokratinį humaniškumą vadina „procedūros filosofija". Taigi pagarba asmeniui, jo teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Amerikiečiams ne tik svarbu ką sakai, bet ir kaip sakai, kito žmogaus neužgaunant, jo teisių nepažeidžiant, šitokios elgesio normos darosi privalomos ypačiai viešajame visuomenės gyvenime. Reikšdami pagarbą asmeniui ir pagerbdami jo įsitikinimus, mes patys daromės verti tos garbės. Francis Bacon todėl ir pabrėžia, jog mūsų humaniškumas būtų menkas dalykas, jei ne dieviškoji kibirkštis, kuri mus judina.

Sovietinis laikmetis buvo giliai pakirtęs humaniškumo šaknis, nuo kunigaikščių laikų giliai įleistas lietuvių tautoje. Šiandien privalome grąžinti pagarbų tarpusavio elgesį tautoje. Pradėkime nuo mūsų pačių. Krikščionišku terminu: mylėkime artimą, kaip patys save.

Vienybė

Didelė vertybė yra vienybė. Sakoma, jog sueiti draugėn, — tai pradžia; eiti draugėje — tai pažanga; dirbti draugėje — tai jau pasisekimas. Kaip pasiekti lietuvių tautai vienybės idealo, gražiai apibūdina Aleksandro Durnas trys muškietininkai: visi už vieną — vienas už visus? Ar lietuvių tauta turėtų siekti to idealo? Ir kaip?

Pradėkime nuo to, kad vienybė savyje nėra nei gera, nei bloga; jos svarba priklauso nuo tikslo. Lietuva yra tas objektas, kuriam turi būti nukreiptos mūsų vieningos pastangos. Ir Vincas Kudirka himne šaukiasi šviesos, tiesos ir vienybės vardan Lietuvos. Yra didžiausia klaida ir iliuzija, kai pati vienybė laikoma tikslu. Ką reiškia nusikaltėlių vienybė? Ką reiškė totalistinė vienybę, kurios buvo siekiama smurtu, nutildymu ar likvidavimu?

Politinei vienybei išlaikyti ar laimėti reikalingas moralinis nusiteikimas: demokratinis valstybės supratimas ir demokratinis jo vykdymas aiškinimosi, susipratimo ir pagaliau kompromiso dvasia.

Antra politinei vienybei pasiekti sąlyga — tai intelektualinis suvokimas tikslo, kuriam ta vienybė turi tarnauti. Tikslo ir principų respektavimas apsaugoja nuo pasidavimo oportunistiniams interesams. Reikia ieškoti ir realaus pagrindo. Jeigu vienybės siekti neįmanoma, tai reikia pasitenkinti bendradarbiavimu. Tačiau net ir tokia funkcionali vienybės forma tegalima tada, jei yra pribrendusi dvasia susiprasti, ne dominuoti.

Prof. Juozas Brazaitis jau seniai pranašavo, kad bendravimo galimybių lietuviai neįstengs visuotinai realizuoti. Vienybės idėją reikia palaipsniui ugdyti, nurodant tikslą, akcentuojant moralinius principus ir idealizmą vietoj oportunizmo, šiandieninis gyvenimas Lietuvoje dažnai kartoja: „ta idėja — ne idėja, kur kišenėn neįdėjo". Reikia tautai konkrečių tikslų, naujų vertybių, sakyčiau, net naujų pavojų, kurie lietuvius visuomet labiau jungė, naujo veržimosi į ateitį.

Teisingumas

Ir galiausiai — dar viena nepaprastai svarbi vertybė — teisingumas, ypačiai socialinis teisingumas. Teisingumo pergalė yra vienintelė taika.

Visi mėgsta kalbėti šiais laikais apie socialinį teisingumų, tik kažkodėl nelabai mėgstame teisingus žmones. Neteisingumų, atrodo, lengviau pakeliame; kas mus supurto — tai teisingumas. Neįtikima! Iki šiol pasaulyje dar nieko nėra išrasta, kas galėtų pakeisti teisingumų. Daugelis yra ieškoję idėjų ir idealų teisingumui pakeisti, bet pilni kalėjimai rodo, kiek jiems tai yra pavykę. Victor Hugo sako, jog yra lengva būti geru, bet sunku būti teisingu — teisingu, kad ir paties velnio neteisingai nepasmerktume. Napoleonas pasakė, jog valstybės reikaluose teisingumas yra jėga ir dorybė.

Žinome, jog Lietuvoje dar apstu apatijos, pastebima entuziazmo stoka. Daug kritikos žodžių adresuojama vyriausybei ar atskiroms ministerijoms, valdiškoms įstaigoms, seimui ar jo nariams, net ir valstybės prezidentui. Nieko nuostabaus. Kiekvienas kraštas kritikuoja valdžių ar jos narius. Demokratinėje santvarkoje ši tendencija yra įsipilietinusi: nėra kritikos, nėra opozicijos — būk tikras, nėra ir demokratijos. Mes tos taisyklės nepakeisime ir dėl to nesijaudinkime. Kas demokratijų, politinių ir socialinių jėgų balansų, vidaus tvarkų ir ramybę palaiko ir išlaiko — tai juridinė sistema, — ta trečioji nepakeičiama valstybės aparato dalis Vargas valstybei, kur teismai ir teisėjai netarnauja teisingumui ar, neduok Dieve, yra paperkami ir nuperkami.

Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo užtikrinimas visiems piliečiams be išimties yra pagrindinis valstybės uždavinys. „Iusticia fundamentum regnorum est" — skelbė romėnai. Teisingumas yra valstybės pamatas. Atmesk teisingumų, ir gyvensi džiunglių dėsniais. Šv. Antoninas sako, kad Dievo teismas bus griežčiausias tiems, kurie ne visiems lygiai administravo teisingumų. Kai dingsta teisingumas, nebelieka nieko, kas žmonių gyvenimų padarytų vertingų.

Tie, kurie turi pareigų skirti ar tvirtinti teisėjus, turi nepaprastai atsakingų uždavinį, toli prašokantį partijos reikalavimus, politinius kaprizus ar asmeninius interesus.

Gerai žinome su kokiu atsargumu yra parenkami Jungtinėse Amerikos Valstybėse Aukščiausio Teismo nariai. Visas to kandidato gyvenimas ir jo užkulisiai išvelkami viešumon, šviesiosios mėnulio pusės nepakanka. Erelio akimi norima įžvelgti, kas slepiasi tamsioje mėnulio pusėje, kurių turi kiekvienas žmogus. Kodėl? Dėl to, kad Aukščiausias Teismas ir nešališka bei nepriklausoma juridinė sistema užtikrina krašte laisvę, taiką ir demokratiją. Ši institucija išlaiko balansą tarp visų kitų politinių, ekonominių ir socialinių jėgų. Taikos ir demokratijos vardan jie sprendžia konfliktus ir yra pagrindinis asmens teisių ir pilietinių laisvių gynėjas.

Taigi Lietuva turi siekti ne Brazauskinio ar Landsberginio teisingumo, ne partinės teisės, ne telefoninės jurisdikcijos, o teisingumo, kuris būtų prieinamas visų sluoksnių, visokio išsilavinimo ir įsitikinimų žmonėms — be jokiausios išimties. Jeigu, pagal anglosaksų juridinę praktiką, byloje yra renkama dvylika prisiekusių narių, dėl kurių abi pusės turi susitarti (jokio balsavimo ar balsų daugumos čia negali būti) — šimtus kartų svarbiau yra parinkti teisėjus, garantuojančius nešališką valstybės teisingumą kiekvienam piliečiui. Partijos antpečius nešiojąs teisėjas tinka kiekvienai profesijai, tik ne teisingumui vykdyti. Mums baisu šiandien prisiminti sovietine teise, sovietinius teismus, sovietų socialini teisingumą, kurį vykdė partija. Tuos laikus dvidešimtojo amžiaus gėdai užkasėme amžinai.

Teisingumas yra pirmoji socialinių institucijų vertybė. Teisės teorija, nors ir kaip elegantiškai ji būtų surėdyta, kaip ekonomiška atrodytų, turi būti atmesta ar pakeista, jeigu ji nėra teisi. Lygiai taip pat ir įstatymai ar institucijos, nors ir kaip veiksmingai jos dirbtų, kaip mums patrauklios atrodytų, privalo būti reformuojamos ir panaikintos, jeigu jos yra neteisingos. Kiekvienas pilietis, kiekvienas asmuo turi savyje teisingumu pagristą įgimtą asmens nepažeidžiamumą, kurio net krašto gerovei nuoširdžiai pasišovusi vyriausybė ar visuomenė negali ignoruoti. Dėl šios priežasties teisingumas kategoriškai atmeta mintį, kad galima kai kuriems piliečiams atimti laisve, norint apginti nors ir svarbesni tikslą, kuriam dauguma krašto žmonių pritaria. Teisingumas neleidžia, kad net smulki mažuma būtų prievartaujama, vien dėl to, kad būtų apgintos daugumos teisės ir privilegijos. Teisinė valstybė yra moralinė valstybė. Teisingumu užtikrintos teisės nėra jokių politinių derybų, socialinių interesų, kalkuliacijų ar manipuliacijų objektas. Viena, kas mus galėtų veisti laikinai toleruoti klaidingą teoriją ar teisės sąvoką, būtų tai, jei tuo tarpu nieko geresnio neturėtume. Kaip pirmaujančios žmogiškosios akcijos vertybės, tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta.

Lietuvių tautoje, Lietuvos plačiojoje visuomenėje teisingumo principai toli gražu nėra įgyvendinti. Lietuva dar nepasiekė teisinės valstybės lygio; ji tik jos siekia — taip kalba ir Lietuvos Konstitucijos įžanginis paragrafas. Socialinio teisingumo samprata dar iškreipta ar paveikta praeities. Sąžinė iškreipta. Tad ir sakoma: jei ieškai teisingumo — eik į bažnyčią.

Iliustracijai vienas pavyzdys, o Lietuvoje panašių yra šimtai ir tūkstančiai. Sibire dvidešimt su viršum metų kentėjusi lietuvių šeima, susidedanti iš šešių asmenų, grįžta į savo kraštą, šeima, aišku, rehabilituojama. Po daug barškinimų į valdiškų įstaigų duris, jai atstatoma teisė į savo namą, kuris pasirodo nebuvo net nacionalizuotas — buvęs kažkokiame „limbo” stovyje. Kada šeima pareiškia norą gyventi savo namuose — reikalas užkliūva. Valstybės įstaigos cituoja įstatymus, instrukcijas, aiškina, kad nuomininkai, kas jie ten bebūtų, negali būti išvaryti gatvėn — tai nehumaniška; reikia jiems duoti dešimt metų taikiam išsikraustymui. Reikia laukti.

Apie kokį socialinį teisingumą čia kalbame? Tai socialinio teisingumo parodija. Teisingumo vilkinimas yra neteisingumas. Žmonės, per kelias valandas išvaryti iš savo namų, be teismų ir formalių kaltinimų sugrūsti į galvijų vagonus klaikiam ištrėmimui, sunaikinę sveikatą ilgametėje Sibiro baudžiavoje, kiti savus palaidoję staugiančiose Sibiro taigose, dabar, grįžę į savo kraštą, dešimtį metų negali įeiti į savo namus tariamo humaniškumo ir socialinio teisingumo pagrindu. Šie, drąsiai sakau, tautos kankiniai lieka benamiais savame krašte. Išlauks jie tuos dešimtį metų ar ne — tai Dievo byla. Taigi — eik bažnyčion, skųskis ir verk Dievui.

Lietuvoje politinių kalinių ir tremtinių organizacijai priklauso gal du šimtai tūkstančių narių. Daugelis vyresnio amžiaus, daugelis paliegę, daugelis be santaupų, gyveną iš pensijos. Ir nors jiems skaičiuojama trys metai pensijos už kiekvienus kalėjime ar Sibire iškentėtus metus, gaunama pensija apie dvidešimt dolerių mėnesiui nesudaro minimaliausių pragyvenimo sąlygų, nekalbant apie gydymąsi. Jų dalia — kęsti Sibirą savo laisvame krašte. „Horribile dictu atque auditu" — (Baisu sakyt ir net girdėt). Bet yra istorijų, kada žmonės, nematę Sibiro, atgauna net po kelis turėtuosius namus ir savo reikalus kažkaip lengvai ir sklandžiai išsprendžia. Kaip visa tai aiškintis? Atrodo, kad teisingumas veikia pagal įstatymus (ar geri tie įstatymai?), pagal įstatymo dvasią (Dievo ar šėtono?) ir pagal teisėjo sąžinę (oi tos sąžinės, sąžinės!..)

Du tūkstančius metų Europa gyvena romėnų teisės principais: „Alterum non ledere” (nepažeisk svetimo asmens teisių): „Suum cui-que tribuere" (atiduok, kas kam priklauso). Žmonės mato, kur yra nusvirę deivės Justicijos svarstyklės. Betgi to nemato krašto įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo institucijos. Dar kartą pabrėžiu, kad atidėliojamas teisingumas yra neteisingumas. Ir su Aristoteliu kartoju, jog nėra didesnio neteisingumo už tą, kai nelygios priežastys yra vertinamos lygiomis. Lietuvoje teisingumas — tai kaip airių traukinys: jis eina, bet visuomet pašėlusiai vėluoja.

Štai kodėl svarbu budėti ir veikti, visais prieinamais būdais ginti socialinį teisingumą Lietuvoje. Nenoriu įžiūrėti blogos valios (o jos galėtų būti). Manau, kad yra kalta pusę šimto metų mus užgulusi sistema, kurios pagrinde buvo korupcija ir sovietinė džiunglių teisė.

Yra dar pastebima Lietuvoje ir Pontijaus Piloto taktika: nusiplauti rankas ir sakyti: aš nesu kaltas teisiųjų kraujo — darykite, kaip norite.

Juk ne aš juos siunčiau į partizanų eiles, ne dėl manės jie kentėjo miškuose, kalėjimuose ar Sibire.

Ne taip, sesės ir broliai, ne taip.

Antrojo karo pasėkoje sunkus darbas teko kancleriui Konrad Adenaueriui atstatyti sugriautą ir nugalėtą Vokietiją. Kraštas buvo skolose, formaliame skurde. Kiek invalidų buvo krašte, kiek vargšų ir benamių. Visko negalėdamas daryti iš karto, jis pradėjo nuo pačios svarbiausios karo žaizdos — žydų, kurių šeši milijonai žuvo koncentracijos stovyklose nežmoniškiausiose sąlygose. Adenauer laikė pirmuoju savo uždaviniu atlyginti skriaudą, kiek tai pinigas gali padaryti. Jis vedė sunkias derybas ir įpareigojo valstybę skirti milžiniškas reparacijas, kurių mokėjimas tebesitęsia iki mūsų dienų. Kaip matote, žydai ir šiandien tyli — markės juos nutildė. Ne vien markės, bet ir teisingumo dvasia. O teisingumas, kinų patarlės žodžiais, yra vienintelis pinigas imamas visame pasaulyje. Adenauer suprato, kad didžiausios, tikrai pasibaisėtinos karo aukos buvo žydai. Nors Adenaueris pats nebuvo antisemitas ir asmeniškos kaltės neturėjo, jis savo pareigą atliko. Tai buvo sveikas krikščionis demokratas. Kad Lietuvoje tokių būtų tūkstančiai!

Kas šiandien Lietuvoje socialinio teisingumo požiūriu skubiai tvarkytina, nesvarbu kokia būtų kaina ir kokia našta, — tai skubus tebeskriaudžiamų nuskriaustųjų klausimo išsprendimas. Teisingumas reikalauja sudaryti jiems sąlygas grįžti į savo namus ar ūkius, rasti tinkamą vietą apsigyventi, gauti ekonominę paramą, sveikatos draudimą, padėti susirasti darbus be jokios diskriminacijos ir šnairų, užtikrinti piliečio — ne elgetos — pragyvenimą. Apie kokią taiką ir ramybę galima kalbėti Lietuvoje, kada ir normaliose sąlygose gyvenančiam ir dirbančiam asmeniui yra labai sunku išsiversti. Mes, išeiviai, turime asmeninę pareigą pirmieji rikiuotis į šį didįjį socialinio teisingumo įgyvendinimo projektą, padėdami spręsti finansinius tebekenčiančios tautos aspektus, talkininkaudami vyriausybei, seimui, o, kur reikia, keldami balsą spaudoje, kol šis degantis ir Lietuvai gėdą darantis epizodas nebus išspręstas. Teisingumas reikalauja, kad įstatymai būtų modifikuoti ar pakeisti. Socialinis teisingumas turi būti tvarkomas, ir tvarkomas energingiau, be atidėliojimo, be pasiteisinimo ir išsisukinėjimo, šiandien daugelis tėvynėje su Dante gali šaukti: „Esu piligrimas, beveik elgeta ir liūdėdamas rodau žaizdas, kurias man padarė neteisingumas".

* * *

Tokios yra penkios vertybės, kurias, imdamas Indonezijos pavyzdį, čia išdėsčiau. Jas verta ginti, už jas verta kovoti ir aukotis.

1994 Los Angeles LFB politinio savaitgalio programoje dalyvavę: iš k.— dr. Algirdas Kanauka, Juozas Pupius, Bernardas Brazdžionis, Vilija Jonkaitytė, kun. Aloyzas Volskis, amb. dr. Vytautas Dambrava, dr. Zigmas Brinkis, Violeta Gedgaudienė, Algis Raulinaitis, Vytas Maciūnas ir Juozas Kojelis. Nuotr. M. Gedgaudo.

Baigiant leiskite man priminti Lietuvos premjero žodžius, kuriuos jis 1939 metais pasakė, vokiečiams atėmus Klaipėdą, „šios dienos momentas ir jo uždaviniai reikalauja ne tik Konstitucijos nustatytų organų darnaus vieningo darbo, bet ir plačiosios visuomenės. Visų piliečių pastangų vyriausybė, stengdamasi sukonsoliduoti tam darbui visas gyvybines tautos pajėgas, neis su kuria nors atskira srove, nepasiduos kurios nors atskiros pakraipos įtakai, bet sieks sutelkti visos tautos kūrybines jėgas. Vyriausybė, pripažindama kad šiandien tik šis vienybės kelias yra teisingas, tik jis duoda daugiausia garantijų atremti bet kokius pasikėsinimus prieš Lietuvos nepriklausomybę, vertins visus visuomenės susibūrimus, atskirus piliečius pagal jų darbus, bet ne sroviniais pagrindais, šitą principą vyriausybė taikins ir valstybės aparatui".

Tie žodžiai buvo svarbūs tada, jie yra labai svarbūs šiandien. Tai reiškia, kad vyriausybė visus piliečius traktuoja lygiomis. Tik nuosavas darbas, nuosavas asmeninis ir profesinis pažangumas leidžia pirmauti. Tik šitaip visuomenėje kils nauja pasiryžimo ir pasiaukojimo dvasia.

Jei vargas, tai vargsim visi. Jei laimėjimas, tai visi laimėsime, šie principai turi gilios prasmės šiandien, kaip reali tautos jungtis su visu tuo tempu, kurio reikalauja mūsų dienų gyvenimas.

Visų mūsų visuomeninis, socialinis ir politinis veikimas yra ne kas kita, kaip artimo meilės įsakymo pratęsimas ir konkretizavimas komplikuotoje šių laikų bendruomenėje. Politinis veikimas duoda blogus vaisius, kai jame nėra vykdomas artimo meilės principas. Blogiausia, kad „tą įsakymą žinodami mes nusikalstame ir nusikalstame", — sako Brazaitis, — „net ir atgailodami nusikalstame". Visais tais atvejais reikalingas pasiaukojimas.