POPIEŽIAUS APSILANKYMO LIETUVOJE PRASMĖ
VEDAMIEJI
Popiežiaus Jono Pauliaus II pirmas nuo krikščionybės pradžios apsilankymas Lietuvoje liks daugiau negu istoriniu įvykiu. įvykio svarba gali lygintis su nepriklausomybės paskelbimu ir jos atstatymu. įsidėmėtina, kad popiežius gerai apmąstytam žody pabrėžė kelias mintis, kurios ilgai bus svarstomos ir diskutuojamos ne vien Bažnyčios, bet ir Valstybės sferose. Žodžiai pasakyti su meile, mūsų tautos rūpesčių supratimu, reikia manyti, rado gerą dirvą, bus gydantis balzamas fiziškai ir dvasiškai sužalotai Lietuvai. Moralinės žaizdos — jas visi žinome — ims gyti sparčiau. Tai lyg į tamsų rūsį įsiskverbęs saulės spindulys, apšvietęs visus ten susirinkusius, ar kas to laukė, ar nuo jo užsidengė akis. Gal ne visi norėjo išgirsti Romos vyskupo žodžio, bet tas žodis net jiems patiems nežinant pasąmonėj išleis šaknis ir išaugins vaisingą derlių.
Lietuvių ir užsienio spaudoj bus daug komentarų. Mus ypač domina dvi popiežiaus pabertos mintys. Viena jų — Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Prisimenam prieškarinius laikus, kai tie santykiai nepasižymėjo harmonija. Seimų rinkimų laikais nemaža kunigų buvo įsivėlę į partinę agitaciją, kuri kartais netilpdavo padorumo ribose. Tuo kėlė nepasitikėjimą ir neapykantą viskam, kas surišta su Bažnyčia. Buvo tautos skaldymas, kai oponentai savo keliu negailėjo piktesnio žodžio katalikams. O iš tikrųjų juk ir vieni, ir kiti krikštyti, tik vieni daugiau, kiti mažiau praktikuojantieji. Tą kartais pasitaikančią negerovę matė ir Vatikanas, todėl Jonas Paulius II savo žody Vilniaus arkikatedroje priminė II Vatikano dokumento vietą, kad „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos" (žiūr. II Vatikano dokumentai I t., liet. vertimas 259 p.). Jis plačiau paryškino, kad „kaip Valstybė neturi brautis į religijos sritį, taip ir kunigai neturi kištis į partijų politiką, tiesioginius Valstybės tvarkymo reikalus".
Žinoma, tiems, kurie norėtų gyventi prieškarine dvasia, nepataisomiems konservatoriams šie žodžiai buvo sunkiai priimtini. Atsimenam, kai naujos gyvenimiškos dvasios reiškėjas arkiv. Audrius J. Bačkis pradėjo tvarkyti Vilniaus arkivyskupiją, atsirado protestų ir net prie bažnyčių parašų rinkimų, kad jis būtų atšauktas. Akcijoj dalyvavo net kai kurie žinomi kunigai. Tai nesusipratimas, nepaisymas Bažnyčios mokymo pagrindų. Tik verta prisiminti, ir tai mūsų džiaugsmui, kad dar prieš II Vatikaną Bažnyčios ir Valstybės nesikišimo vienos į kitos reikalus skelbė Antanas Maceina, susilaukęs skundų net Vatikane. Žinoma, skundėjai nelaimėjo.
Antra, kas svarbu iš popiežiaus apsilankymo, tai jo žodis Šv. Dvasios bažnyčioje lenkams, priminimas jiems, kad jie yra „lenkų kilmės lietuviai, vadinas, turi likti lojalūs tam kraštui, kuriame gyvena. Lenkų spaudoj, kaip pastebėjom, tai buvo jiems nemalonus, nelauktas nustebimas. Kai kas tai bandė aiškinti, jog tai buvo tik lapsus linguae. Tuo pasakymu Jonas Paulius II ir būdamas lenku yra aukščiau visų tautų sentimentų ir yra absoliučiai objektyvus. Panašiai buvo ir Rygoj, kai tenykščiams lenkams kalbėdamas prisiminė Lietuvą ir Vilnių pavadino „Vilniumi", ne „Wilno". Lenkams ultranacionalistams tai buvo irgi sunkiai pakeliama. Vėliau lenkų laikraštis Znad Wilii aiškino, kad Šventasis Tėvas, pavadinęs Lietuvoje gyvenančius lenkus lietuviais, turėjo minty senesnius laikus, kai lietuviais buvo laikomi ir Adomas Mickevičius, ir Kraševskis, kurie rašė lenkiškai, bet save laikė lietuviais. Kiekvienu atveju tie žodžiai kiek apramins neramiuosius lenkus, ir bus daugiau darnumo tautybių santykiuose.
Dabar reikia laukti, kad tie, kurie savo akimis matė Kristaus Vietininką bučiuojant Lietuvos žemę, šį nepakartojamą pergyvenimą perduos vaikų vaikams ir kartos: „Nuo tada prasidėjo dvasinis Lietuvos atgimimas ir prisikėlimas".
č.g.
