GILTINĖS DUOBĖJE
VLADISLOVAS TELKSNYS
Palaukite, draugai, nebėkite
Man sunkiasi iš kojų kraujas—
Į veidą smūgis, vienas antras,
Po jo ir vėl — skaudesnis naujas.
Jonas Rimašauskas
VLADISLOVAS TELKSNYS - dviejų okupacijų rezistentas: pirmąjį bolševikmetį NKVD tardytas ir kalėjęs Kauno kalėjime, vėliau nacių Gestapo vėl suimtas ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos lagerį. Iš lagerio laimingai grįžęs, antrojoje sovietinę okupacijoje turėjo gyventi slapstydamasis. 1990 metais V. Telksnys išleido savo gyvenimo Stutthofe atsiminimų knygą, pavadintą ,,Kamino šešėlyje". Šiemet Lietuvoje išėjo jo antroji knyga ,,33-eji metai svetima pavarde". Šios knygos įvade pats autorius rašo: „Joje pasakoju apie savo šeimos gyvenimą, kai pokario laikotarpiu gyvenau kita pavarde, vengdamas pakliūti į sovietų kalėjimą, kuriame teko kalėti pirmosios jų okupacijos metais ir kurį bei lagerius perėjo tūkstančiai tautiečių, o daugybė jų paliko kaulus svetimoje žemėje".
Čia spausdiname trumpa V. Telksnio apibraižą, specialiai jo mums prisiųstą 50 metų sukakties proga nuo 1943 m. kovo mėnesį nacių pradėtų Lietuvos inteligentijos suiminėjimų. Joje jis prisimena anas šiurpias dienas Stutthofe, kurios vėl iš naujo atgyja jo sąmonėje, 1990 metais aplankius šio ,,Kamino šešėlio" liekanas.
Penkiasdešimt metų praėjo nuo tų šiurpių dienų, kai Lietuvą, dar neatsigavusią nuo raudonosios okupacijos, patyrusią nekaltų žmonių trėmimą, kankinimus kalėjimuose ir žudymus, užgriuvo nacistinė okupacija.
Pirmomis karo dienomis pasirodžiusi vokiečių kariuomenė Lietuvos žmonėms atrodė ne tik išgelbėtoja nuo raudonojo teroro, bet buvo ir vilties kibirkštėlė, kad atgausime nepriklausomybę. Deja, greit suvokėme, kad rudieji okupantai tik pakeitė raudonuosius. Pašiurpome, pamatę ginkluotų esesininkų gatvėmis varomas ilgas Lietuvos piliečių — žydų kolonas, o netrukus išvydome ir fašistinio sadizmo viršūnę — žydų naikinimą. Diena iš dienos viešai ir slaptai hitlerinės kariaunos batai mindžiojo lietuvių tautos orumą, ir kai visos patriotinės organizacijos, spauda, net universitetas buvo uždaryta, o Laikinoji Lietuvos vyriausybė išvaikyta, rudojo okupanto siekiai pasirodė visiškai aiškūs, ir svajoti apie nepriklausomybę rodėsi beprasmiška.
Reikėjo grumtis, nepaklusti ir pasipriešinti okupantų siūlomoms reformoms. Tai buvo galima padaryti organizuotai ir tik pogrindyje. Kiekvienas doras lietuvis suprato, kad jis turi būti kovotojas — politiškai aktyvus, turi saugoti save ir jaunimą nuo nacių verbavimų į įvairias karines formuotes.
Šis nepaklusnumas skaudžiai atsiliepė.
1943 m. kovo 16-17 dienomis Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Šiauliuose vokiečiai suėmė 46 Lietuvos inteligentus. Kurį laiką jų areštas ir staigus dingimas iš Lietuvos sukėlė gandų. Buvo tvirtinama, kad jie sušaudyti arba išvežti sunaikinimui. Suimtieji, būdami tautoje populiarūs intelektualai, savo elgesiu ir kalbomis veikė Lietuvos žmones, todėl okupaciniam režimui jie buvo pavojingi.
Didį rūpestį hitlerininkams kėlė slaptoji spauda, skelbusi nacių įvykdytas piktadarybes, informavusi žmones, kaip jie turi elgtis ir atsakyti į okupantų reikalavimus, potvarkius ir įsakymus. Slaptosios spaudos buvo gausu. Vien laikraščių apie 20. Bene populiariausi, greičiausiai pasiekiantys skaitytojus — ,,Į laisvę", „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas". Ši spauda padėjo sužlugdyti vadinamą Reicho darbo tarnybą, karo mobilizaciją bei kitas nacių akcijas.
Į rezistencinę kovą įsijungė šimtai įvairių pažiūrų lietuvių.
Manyje dar gyvi buvo prisiminimai kančių, iškentėtų Kauno saugumo rūsyje ir kalėjime, žiaurūs enkavedistų tardymai, mušimai, spardymai ir pagaliau siaubingas 1941 m. birželio 23 d. pabėgimas iš Kauno kalėjimo. Nepavykus manęs sulaužyti raudonajam okupantui, įsijungiau į kovų verpetą prieš rudąjį nacizmą.
Dirbdamas „Žaibo" spaustuvėje administratorium, į bendraminčių pageidavimą surasti spausdinimo mašiną nė minutės nesuabejojau, kad tai būtina įvykdyti. Bet kiekviename žingsnyje tykojo pavojai. Vargome, kol mašiną perkėlėme į Vilniaus gatvėje esantį vieno draugo parduotuvės taros sandėlio rūsį ir ją sumontavome, bet kai rūsys pakvipo spaustuvės
52 dažais ir dešimt tūkstančių laikraščio ,,Į laisve" egzempliorių iš to rūsio iškeliavo pas platintojus ir skaitytojus, o nacių saugumas ir agentai šėlo, mums, keturiems ten dirbantiems, širdyje buvo gera ir linksma.
Deja, man ten dirbti teko neilgai. 1943 m. balandžio mėn. 29 d. rytą, atėjusį į darboviete Gestapas suėmė, atvežė į Kauno Gestapo rūmų rūsį (Kestučio-Donelaičio gatvių kampas — Profsąjungų rūmai) ir įgrūdo į vieną prie sienos prigludusių dėžių, panašią į spintą.
Kitą rytą išleistas iš „spintos" pamačiau, dar penkiolika tokio pat likimo draugų. Kelyje į nežinomybę susipažinome. Tai buvo Vilniaus ir Kauno žurnalistai ar kitokie spaudos darbuotojai.
Supratome, kad Gestapas, norėdamas paralyžuoti nelegalios spaudos leidimą, ryžosi suimti įtariamus asmenis. Iš dalies jiems tai padaryti pavyko, nes tarp suimtųjų buvo laikraščių „Į laisvę", „Laisvės kovotojas", „Nepriklausoma Lietuva" leidėjų, platintojų ar rėmėjų.
Po poros savaičių per Rytprūsių kalėjimus 1943 m. gegužės 7 d. mūsų grupė atsidūrė Stutthofe, kur suradome ir pirmosios grupės lietuvius inteligentus. Sužinojome, kad 5 jų likimo draugai jau išrūko pro krematoriumo kaminą, o jų pelenai ilsisi didžiuliame pelenų kalne. Kiti 4 išrūko mums pradėjus vilkti kančių „vežimą".
Pašiurpome. Nuo pirmųjų valandų pasijutome tarsi sukritę į pragarą. Mums kėlė siaubą badas, katorginis sunkus darbas, patyčios ir fizinės kančios. Su baime žvelgėme į dieną naktį rūkstantį krematoriumo kaminą, pro kurį su dūmais veržėsi anksčiau atvežtų katorgininkų deginamų lavonų dvokas. Klausėme vienas kitą: „Kada ir mes išrūksime?" Laukdami kažkokio stebuklo, visomis išgalėmis stengėmės išsilaikyti, praleisti dar vieną gyvenimo dieną, nors ji neapsakomai buvo sunki. Saugojomės baisios lazdos mirtino kirčio, sukom galvą, kur surasti nors trupinėlį bet kokio maisto, kad tik nuramintume alkį. Ėjome virsdami, klupdami, dirbome, miegojome, o prieš akis — badas ir mirtis.
1943 m. gegužės 31 d. po pietų Stutthofo koncentracijos lagerio istorijoje įvyko tarytum stebuklas. Likę gyvi 37 pirmosios grupės lietuviai buvo paskelbti „garbės kaliniais".
Tokios mažos Lietuvos sūnūs atleisti nuo fizinių darbų: blokavai ir kapai jų nebegalėjo daužyti, spardyti. Jie buvo apgyvendinti atskirame barake, galėjo gulėti, skaityti knygas ir rašyti... Lageryje imta spėlioti, kad tikriausiai šituos „garbės kalinius" greitai paleis (atseit, reikia, kad iš klipatų pasidarytų šiek tiek panašesni į normalius žmones).
Mūsų 16-kos asmenų — kitaip vadinama spaudos darbuotojų — grupelė ir toliau kentė badą, patyčias, mušimą ir katorginio darbo kančias. Atokvėpio minutėmis prisimindami „garbės kalinius", sprendėme mums neišsprendžiamą problemą: kas įvyko Tėvynėje, gal tai Lietuvos žmonių kovos išdava?
Po pusmečio ligoninėje mirė mūsų grupės draugas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, Vladas Čekauskas (gulėdamas ligoninėje, sužinojau, kad jį gulinti ligoninėje užmušė lenkų kapas), o kiti tapome klipatomis ir žiūrėdami į krematoriumo kaminą, laukėme mirties.
Apie vargus Stutthofe nemažai rašyta. Menu girdėtą posaki:,, Vilties gyventi buvo taip mažai, o noro gyventi tiek daug".
„Garbės kalinių" i laisvę neleido... O į Stutthofą iš Lietuvos ir toliau buvo vežami lietuviai atskirai, mažomis ir didesnėmis grupėmis (kariškiai). Plūstelėjo šimtai Lietuvos žydų. Su žydais ypatingai greitai ir žiauriai buvo susidorota. Seno amžiaus moterys, vyrai ir vaikai buvo sukišti į dujų kamerą, o po to jų kūnai išrūko pro krematoriumo kaminą. Tik jaunos, stiprios žydės buvo išsiųstos darbams į Vokietijos karinius fabrikus. Kai kurioms likimas lėmė išsigelbėjimą. Iš jų 16 yra Kauno mieste.
Po dešimties mėnesių mūsų — tai yra antrosios — grupės vargų ir kančių, kai labiau panašėjome į skėrius negu į žmones, išgirdome dar vieną Stutthofe negirdėtą dalyką: mūsų grupė paleidžiama į laisvę.
1944 m. vasario mėn. 25 d. ji, šiek tiek sumažėjusi, sargybos lydima išvyko iš to pragaro. Vėl per Rytprūsių kalėjimus grąžinama į Kauną. Čia mus nuliūdino dar viena netektis. Ragainės kalėjime, išsekęs nuo bado ir kančių, plaučių tuberkuliozės pakirstas, mirė talentingas Lietuvos inžinierius Antanas Daniūnas. Jį palikome Ragainės kalėjimo kapinėse.
1944 m. kovo mėn. 15 d. buvome paleisti į laisvę (vienas išleistas vėliau, gal po 3 mėnesių, iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo).
Grįžęs sužinojau, kad ir mane suėmus, mūsų pogrindžio spaustuvė dirbo be sutrikimų. Be laikraščio ,,Į laisvę", joje buvo spausdinamas „Pogrindžio kuntaplis", „Lietuvos Judas" ir „Vardan tiesos".
Gestapui jos nepavyko surasti. Ko nepadarė Gestapas, tą atliko kiti tariamieji išvaduotojai — antrą kartą Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos kariai. Rausdamiesi po rūsius ir ten ieškodami svaigalų bei maisto, jie surado ir mūsų spaustuvę. Greičiausiai ji pakliuvo į NKVD rankas.
Tačiau atvirai džiaugtis laisve negalėjau. Po keturių savaičių gestapininkai atėjo į namus manęs antrą kartą suimti. Laimė, nebuvau namuose. Pasikeitęs pavardę, pabėgau iš Kauno. Jos nepasikeičiau ir prasidėjus pakartotinai raudonajai okupacijai (kadangi 1941 m. buvau pabėgęs iš komunistinio kalėjimo). Taip 33 metus slapstydamasis išgyvenau kita pavarde.
Tik prieš kelerius metus, rinkdamas faktus apie savo likimo draugus, sužinojau, kad 5 iš jų, prieš ateinant Raudonajai armijai į Lietuvą, pasitraukė į užsienį. 3 buvo suimti NKVD pareigūnų ir, išbraidę Sibiro platybes, išsekinti grįžo į Lietuvą.
Šiuo metu iš mūsų antrosios štuthofiečių — 16-kos asmenų grupės, kiek man žinoma, gyvas esu tik aš.
Statistika skelbia, kad 103-juose fašistinės Vokietijos koncentracijos lageriuose kentėjo 29.500 lietuvių. Iš jų 6225 žuvo. Tačiau kas jie? Tik apie nedaugelį šis tas žinoma. Gerai būtų, kad paaiškėtų jų visų vardai ir pavardės. Šis liūdnas jubiliejus įpareigoja tai priminti visuomenei.
VĖL STUTTHOFE...
1990 m. lapkričio mėn. kartu su žmona Danute ir likimo draugų Lukoševičiaus žmona Elena ir Urbanavičiaus dukra Elena Žurauskiene aplankiau buvusį Stutthofo koncentracijos lagerį — dabar muziejų. Įspūdis slogus ir baugus. Kiekvienas žingsnis priminė praeitį, kančias. Rodos, visur tebegirdžiu keiksmus, riksmą, lazdų pokšėjimą, mirštančiųjų šauksmą. Per kūną eina šiurpas. Sakytum, su baime žvalgausi, ar neiššoks iš kurio nors barako blokavas ar kapas ir ar neims pliekti lazda.
Stovėdamas prie dujų kameros ir krematoriumo krosnių, prarijusių tūkstančius gyvybių, jaučiau ore tvyrojantį deginamų ir pūvančių lavonų dvoką.
Didžiulis pelenų kalnas dingęs. Tik mažytė tų pilkų pelenų dalelė, patekusi po stiklu į muziejaus ilgą, siaurą stendą, taip pat didelės ir mažos kaukolės, smulkūs ir stambūs kaulai, kurių nepajėgė sunaikinti krematoriumo krosnių ugnis ir nespėjo sutrupinti ten dirbančiųjų kalinių geležiniai įnagiai — laužtuvai ir kūjai. Kiti pelenai seniai išvežti į aplinkinių ūkininkų dirvas. To pelenų kalno vietoje net žolė nenoriai auga.
Naujasis lageris, kuriame buvau marinamas badu, daužomas, gainiojamas ir kankinamas, su visa barakų „didybe" — parduotuve, virtuve, pirtimi, dirbtuvėmis, garsiąja Himlerio alėja — išnykęs. Ten žaliuoja tamsiai žalia tanki žolytė.
Muziejus sukoncentruotas senojo lagerio barakuose. Ligoninės barakų likę tik siauručiai pamatėliai. Toje vietoje, kur gulėjau su lenku Juzeku kraujo, išmatų ir gleivių buzoje, nepastebimai sulinko keliai — atsiklaupiau. Per skruostus ėmė riedėti karštos ir sūrios ašaros: „Viešpatie, štai čia tu man parodei stebuklą, kada mano skeletą, aptrauktą pageltusios odos plėvele ir dvokiantį, — kaip Lozorių prikėlei ir išvedei iš mirštančiųjų pastogės pas draugus į valdkoloną. Argi aš tada gulėdamas, kai mano gyvybė geso ir nežinojau net, kiek kartų buvau netekęs sąmonės, galėjau pagalvoti, kad ištruksiu iš čia, ir Tu mane su draugais, pervedęs kaip žydus per Mirties jūrą, išvesi į laisvę, į Tėvynę Lietuvą, o aš po 46-erių negandų ir klajonių metų galėsiu atvykti kaip nepriklausomos Lietuvos sūnus".
Klūpojau, meldžiausi. Prisiminiau čia mirusį lemties draugą Vladą Čekauską ir tūkstančius iš čia neišėjusių nepažįstamų lietuvių, o lūpos šnabždėjo: „Amžinąjį atilsį duok įnirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje".
Pėdinu nuleidęs galvą pro didybe žėrėjusius komendantūros raudonuosius rūmus, kuriuose tada kaukšėdavo esesininkų batai, negailestingai spardę badmirius klipatas, arba skardeno lyg pakvaišusių kvatojimas ir rūstūs keiksmai. Čia būdavo sprendžiamas kalinių likimas, kuriami jų kankinimo ir žudymo planai.
Rūmai papilkėję, apnešti dulkėmis, net langų stiklai nebe taip žėri kaip tada. Gulbių namelis tuščias, baseine vietoje vandens šiurena rudens vėjo gainiojami pageltę medžių lapai.
Smėlio keliuku trepsiu į kalnelį, kur tada buvome išgrūsti iš mažyčių vagonėlių ir tuo pačiu keliuku varomi į šitą mirties miestą. Kairėje komendanto rūmai — irgi nepanašūs į anuos didingus rūmus, prie kurių mums net sustoti buvo draudžiama, lazdomis ristute būdavome pragenami. Dabar sustojęs, žvelgiu į balkonus, apkabinėtus kažkokiais skarmalais, o namas aptriušęs, aptrupėjęs, nebėra gėlynų, vasarą žydėdavusių įvairių spalvų rožėmis, apkarpytų gyvakrūmių — viskas praeityje.
Paskutinį kartą žvilgsnis nuslydo į pakalnėje rudens migloje skęstantį buvusį pragarą, apjuostą spygliuotų vielų voratinkliu, kuris, žinoma, dabar nebe toks — vienos eilės ir per jį nebeleidžiama elektros srovė. Styro aukšti sargybos bokšteliai, tačiau be sargybinių ir kulkosvaidžių; nematau ir į pakalnę šlepsinčių mirtininkų kolonų.
Nežinau, nuo ko per nugarą vilnija šalčio bangelė: ar nuo nervinės įtampos, ar nuo dangumi slenkančių švininių debesų, o gal nuo tarsi girdimo iš pakalnės šauksmo: ,,Neužmirškite mūsų, čia nukankintųjų"
Einame tylūs, be žodžių. Kam dabar jie? Žmogui reikia visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir pergalių, galbūt ir pralaimėjimų...
