DĖL NIEKO NEATGAILAUJU - sako generolas Eismuntas
Lietuvoje plataus atgarsio rado 1993 balandžio 9 d. Lietuvos ryte išspausdintas pokalbis su buvusiu LTSR saugumo komiteto pirmininku Eduardu Eismuntu. Dar prieš metus laikraščio korespondentės pradėtas kalbinti ir pagaliau sutikęs duoti interviu dimisijos generolas Eismuntas viliasi, kad jo atsakymai padėsią žmonėms suprasti, jog sovietinis saugumas anuomet nebuvęs visagalis. Bet kas gi tuomet totalistinėje imperijoje tą galią turėjo?
Šį pokalbį ir jame keliamas mintis komentavo Vidmantas Valiušaitis per „Laisvosios Europos" radiją, balandžio 13 d.
Interviu prasideda beveik tartiufišku vaizdeliu: KGB generolas — pensininkas, nepriklausomoje Lietuvoje patogiai leisdamas gyvenimo saulėlydžio dienas, skaito Maironį, Kudirką, sakosi mėgstąs istorinę literatūrą, bet sielojasi, kad nesama lietuviško istorinio romano... Svetimos valstybės represinio padalinio, dar taip neseniai kontroliavusio bibliotekų specfondus, kuriuose nuo visuomenės buvo slepiami tie patys Maironio, Kudirkos raštai, visa Lietuvos istorinė literatūra, vadovas šiandien kremtasi dėl lietuviško istorinio romano nesėkmių...
Savo dideliame interviu Eismuntas kuria beveik simpatišką, lengvu nostalgijos rūkeliu pridengtą sovietinio saugumo kaip institucijos, paveikslą — tai buvusi kukli, nepretenzinga, daugiausia informacijos rinkimu bei visuomenės apsauga (nuo teroristinių organizacijų bei religinių fanatikų) užsiiminėjusi valstybine struktūra, veikusi pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Jos galimybės, pasak Eismunto, buvusios gana kuklios: KGB neturėjusi savo agentūros nei LKP Centro komitete, nei LTSR Aukščiausioje taryboje, nei Ministrų taryboje. Ji neturėjusi teisės verbuoti net neetatinių pirminių partinių organizacijų sekretorių, nekalbant jau apie apmokamus partinius darbuotojus. Iš Eismunto pasakojimo skaitytojas pats turi pasidaryti netiesioginę išvadą: visa anų laikų ,,partinė grietinėlė", turi būti laisva nuo ryšių su KGB. Dar daugiau. Jeigu jau užverbuotas saugumietis imdavo kilti partinės ar valstybinės karjeros laiptais, KGB turėdavusi tokio asmens bylą sunaikinti. Eismuntas tvirtina, jog užtekdavo žmogų išrinkti Aukščiausiosios tarybos deputatu ir jo, kaip slapto saugumo bendradarbio, byla būdavusi likviduojama.
Bet argi tai atitinka tiesą? Prisiminkime tik 1989-aisiais į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą išrinktus deputatus Kazimierą Prunskienę ir Vladimirą Beriozovą arba 1990- aisiais į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą išrinktąjį Virgilijų Čepaitį, kurių bendradarbiavimą su sovietiniu saugumu patvirtino Aukščiausiasis teismas. Kodėl jų bylos liko nesunaikintos? Juk sovietų saugumas Lietuvoje veikė iki pat 1991- ųjų rugpjūčio pučo?
Pasikalbėjime su ,, Lietuvos ryto" žurnaliste Eismuntas mėgina nuvertinti sovietinio saugumo įtaką žmogaus laisvei, jo asmeninių sprendimų motyvacijai, sumenkinti KGB atsakomybę už okupacijos metais įvykdytus nusikaltimus lietuvių tautai bei krašto sovietizaciją. Pokario deportacijas, represijas ir žiaurumus, faktiškai vykdytą okupuotos tautos genocidą, Eismuntas kukliai vadina „teisėsaugos pažeidimais" ir džiaugiasi, kad tokie asmenys iki 1960 metų iš saugumo sistemos buvo pašalinti. Tuo tarpu tolimesnį sovietinio totalitarizmo periodą Eismuntas lygina su nepriklausomos Lietuvos prezidento Smetonos autoritetiniu režimu pastarojo nenaudai. Tebevartodamas sovietinį žargoną, buvęs aukštas saugumo pareigūnas didžiuojasi, kad nuo 1961 iki 1985 metų „už antitarybinę agitaciją, propagandą bei šmeižikiškus prasimanymus buvo iškeltos tik 84 baudžiamosios bylos, o nuo 1985-ųjų — nė vienos", tuo tarpu kai A. Smetonos valdymo metais, pasak Eismunto, „už politinę ir revoliucinę veiklą buvo nubausti 3096 žmonės". Patyręs generolas čia mikliai manipuliuoja sąvokomis — pirmuoju atveju jis kalba apie iškeltas baudžiamąsias bylas, o jau antruoju atveju — apie nubaustų žmonių skaičių. Kaip šie pastarieji Smetonos režimo buvo nubausti — administracinėmis ar kitomis nuobaudomis — nepasakyta. Bet skaičius gerokai didesnis.
Tuo tarpu tokios sovietinio saugumo persekiotos aukos, tragiškai baigusios savo gyvenimą, kaip kunigai Zdebskis, Laurinavičius, Šapoka, poetas Mindaugas Tamonis ir daugelis kitų okupaciniam režimui atvirai besipriešinusių asmenybių, vargu ar figūruoja dimisijos generolo statistikoje. Formaliai baudžiamosios bylos jiems nebuvo sudarytos, nors kunigą Zdebskį, kaip liudija KGB archyvai, nuolat sekė net 71 KGB agentas. Mėginimai gretinti okupacijos periodo ir nepriklausomybės metų pilietines laisves svetimos valstybės ginkluotų pajėgų primesto režimo naudai yra gana įžūli ir ciniška perspektyva. Ir ne tik todėl, kad auka ir budelis čia statomi į vieną plotmę, bet dar ir dėl to, kad Smetonos autoritetinio režimo pilietinių teisių apribojimai nė iš tolo neprilygo sovietinio totalitarizmo žmogaus slopinimo mechanizmams.
„Dėl nieko neatgailauju. Viską ką dariau, dariau sąžiningai ir dorai, laikiausi tuomet veikusių įstatymų”, — inteviu pabaigoje heroiškai kalba Eduardas Eismuntas. Beveik neabejotina, kad jei ne Niurnbergo procesas tai ir nacių slaptųjų tarnybų generolai būtų didžiavęsi savo meile tėvynei ir stropiu hitlerininkų parašytų įstatymų vykdymu. Eismuntui atrodo, kad ir Lietuvos nacionalinio saugumo institucija niekuo nesiskirs nuo sovietinio KGB. „Ir toliau bus verbuojama agentūra, tik gal kitu pavadinimu", — sako dimisijos generolas, nes taip, esą, „daroma visose valstybėse". Vargas valstybei ir jos piliečiams, kurios saugumo žinyba remtųsi Dzeržinskio mokyklos tradicijomis, profesine etika ir palikimu. Australijoje miręs lietuvių rašytojas Pulgis Andriušis, prieš dvidešimtį metų, kai mums dar nė nesisapna-vo nepriklausomybė, paklaustas, kokios jis norėtų Lietuvos, trumpai pagalvojęs atsakė: „Tokios, kurioje nebūtų gėda dirbti saugume”. O tos negarbės, kurią dešimtmečiais vykdytu fiziniu ir dvasiniu žmonių luošinimu pelnėsi sovietinės imperijos ramstis — saugumo komitetas, negali nuplauti ne saldžiausi, poilsio išėjusių ir poezija besimėgaujančių, generolų pasisakymai.
Vidmantas Valiušaitis
Remkime Į laisvę žurnalą, tapkime jo garbės rėmėjais ar prenumeratoriais, užsakykime jį savo giminėms, draugams bei pažįstamiems Lietuvoje.
