Partizanai: Istorija ir dabartis

MOKSLININKAS SVETIMOJE APLINKOJE

ANTANAS MUSTEIKIS

Dr. A. Musteikio paskaita, skaityta
1992.VII.26 LFB studijų savaitėje, Dainavoje.

Įvadas

Kartais sakoma, jog Amerikos gatvės auksu grįstos, bet naujasis ateivis atranda, kad jos visai negrįstos, ir jam pačiam, ko gero teks jas grįsti. Tai, žinoma, nudailinta tikrovė, tačiau ir mūsų išvietintųjų bangai (pokario ateiviams), nors ji išsilavinimu bei išsimokslinimu pralenkė vidurkio amerikietį, teko pradėti pragyvenimą nuo paprastų darbų. Išimtį sudarė tik dvi profesijos — medicina ir inžinerija, kurių atstovai gana greit susilygino su savo kolegomis naujai adoptuotame krašte. O mokytojams teko pradėti nuo mažiausios pakopos, kol įsigijo amerikiečių aukštosios mokyklos laipsnį, bet ir po to Jungtinėse Amerikos valstybėse vis tekdavo atrasti „naują Ameriką".

Profesinio prisitaikymo tema svetimoje aplinkoje vargiai įspraudžiama į mokslinius rėmus. Yra pavojus savo patirtį laikyti visuotine, kai iš tikrųjų ji gali būti ypatinga, išimtinė, subjektyvi. Yra patogu, ieškant paguodos bei katarsio, savo sandūrą su profesijos kolegomis apspręsti vienašališkai, galimą kaltę suverčiant kitiems, kai neutralus sankirčio stebėtojas priežasčių ieškotų abiejose pusėse. Yra pagunda profesinio prisitaikymo dėmesį paversti skundų puodeliu. Yra paprasta ir įprasta daiktus vertinti iš savos kultūros perspektyvos, bet kultūrų sankryžoj tai ir yra bene didžiausia šališkumo kūlgrinda, mokslinį vežimėlį verčianti nuo tiesaus kelio į klampynę.

Kita vertus, yra dvi priežastys, kurios šias paklaidas sumažina, jei neprašalina. Pirma, jau pats pavojų numatymas įgalina autorių vengti jų ir nepasiduoti etnocentrinėms pagundoms. Antra, ši tema nereikalauja, kad autorius būtinai matuotų kultūras kaip aukštesnes ar žemesnes ir parodytų savo laikyseną jų atžvilgiu. Tad budrumas ir sau kritiškumas galimas paklaidas, tikiuos, sumažins ligi moksle toleruojamo laipsnio, o jausminis atspalvis nepertemps duomenų faktiškumo.

Čia nebus statistinė studija. Didžiąja dalimi jos duomenys yra paimti iš autoriaus asmeninių pergyvenimų, bet jie taip pat paremti patirtimi kitų asmenų, kuriuos teko stebėti, su kuriais buvo kalbėtasi ar kurie savo patirtį tiesiogiu ar atsitiktiniu bei aplinkiniu būdu paskelbė spaudoje. Bus apsistota tik prie pagrindinių profesinio prisitaikymo problemų, kurių ryškiausios yra šios: 1) demokratija bei lygybė, 2) didžiuma ir mažuma, 3) nešališkumas ir 4) pragmatiškumas.

Demokratija bei lygybė

Taikytis prie amerikiečių švietimo bei mokymo sistemos nebuvo sunku. Visažinio mokytojo autoritetingumas šiek tiek užleido vietos tik gerai informuoto dėstytojo rolei. Iš dalies tai primena Sokrato metodą. Paskaitininkas dažnu atveju patampa diskusijų vedėju arba moderatorių. Tuo būdu mokymo bei mokymosi centre atsiduria studentas. Kurso klausytojai būtų nepatenkinti ir jaustųsi ko gero, įžeisti, jei jie neturėtų progos abejoti, klausti ar kartais ir prieštarauti dėstytojui. Visa tai susiję su demokratija ir lygybe.

Dėstytojo polinkis daugiau dėmesio kreipti į talentingus studentus, kurių kūrybinga iniciatyva ateity įgalina krašto pažangą, palengva užleido vietą demokratiškesniam požiūriui, jog visi studentai yra lygūs, tad auditorijos diskusijose tekdavo nusileisti ligi negabiųjų bei atsilikėlių lygio. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl privačios mokyklos Amerikoje tarpsta: jos nesitenkina vidutiniškumu.

Diskusijose dėstytojas įpranta išklausyti studentų išvedžiojimus nepertraukdamas, nors neretai jie išeina į galulaukę, ir svarbesniems dalykams gvildenti gali pritrūkti laiko. Tuo būdu jis laimi populiarumą, tačiau daugiau reikalaujančiam dėstytojui ši kaina atrodo per didelė. Būna atvejų, kai studentai jaučiasi kone vairuotojo sėdynėj. Juk savo mokslapinigiais jie išlaiko mokyklą (ypač privačiose mokyklose). Kartais studentai ateina į kolegiją su mintimi, jog profesorius visų pirma turi įrodyti, jog yra vertas būti profesorium, kol pasiduoda jo autoritetui. Demokratiškumas bei lygybė skatina profesoriaus ir studentų draugiškumą, kuris vis dėlto neturi peržengti ribų. Draugiškumas neturi pažeisti profesionalumo, reikia būti ne tik draugišku, bet ir griežtu dėstytoju, kurio reikalavimai dideli, jų nuomone, europietiški, ir kuris niekų neplepa, kad laimėtų populiarumą.

Verta pastebėti, kad mano netobula fonetika bei akcentas šiek tiek erzino studentus, kol jie į tai įprato. Kita vertus, ši neigiamybė buvo ir teigiama: studentai buvo priversti atidžiau klausyti, kada buvo kalbama. O įterpus svetimų kalbų išsireiškimus ir juos išvertus į čiabuvių kalbą, tikslu paspalvinti vaizduojamą situaciją, jie labiau vertindavo mano, kaip dėstytojo, autoritetą, paremtą, taip sakant, pirminiais šaltiniais, kuo dažnas amerikietis negalėjo pasinaudoti.

Didžiuma ir mažuma

Amerikiečiai — didelio krašto gyventojai, ir tas žodis „didelis” jiems savaime susijęs su gėriu ar bent mažesniu blogiu nei mažas. Nors čia visų teisės apsaugotos konstitucija ar papildomais įstatymais, mažumos, kaip ir kituose kraštuose, dažnai yra nuvertinamos ar subtiliais būdais diskriminuojamos. Pokario išvietintųjų (dipukų) bangos kūrimosi laikais WASP (baltųjų anglosaksų, protestantų) didžiuma aiškiai tebedominavo, jei didžiumą apibrėšime ne tiek žmonių skaičiumi, kiek jų turima galia. Kaip žinome, vienos mažumos — katalikų diskriminaciją pralaužė J. F. Kennedy, pirmasis katalikas prezidentas JAV, bet privati žmonių laikysena vargiai pasikeitė. Tuo metu kursavo anekdotas, kad protestantų masės bijojo, jog toks prezidentas praplėsiąs Baltuosius rūmus į du sparnus: vieną popiežiui, kitą bingo lošimams.

Man teko atsidurti keliagubų mažumų kategorijoje: nebuvau čiabuvis, nei anglosaksas, o ir pačioj katalikų mažumoj aš buvau „grynorius” (green hom), kilęs iš mažo krašto, kurį ir žemėlapy vargu surasi. Patartas žydų kilmės antropologijos profesoriaus, ateivio iš Anglijos, jog amerikiečių universitetai pirmoje eilėje samdo protestantus ir žydus, o paskutinėje — katalikus, įsidarbinau dėstytoju katalikų kolegijoje. Ir čia pagal tą patį diskriminacinį principą pasijutau esąs išskirtinai vertingas. Didžioji dalis dėstytojų buvo ne tik katalikai, bet ir baigę katalikiškas kolegijas ar universitetus, o aš buvau baigęs sekuliaristinį universitetą. Tai buvo teigiamybė, teikianti aukštesnę reputaciją mano kolegijai, kai ateidavo eilė specialiai kolegijų komisijai vertinti mano mokyklą.

Kandidatai į dėstytojus sekuliarinėse mokyklose dažnai yra atmetami dėl įsitikinimo, jog abortai ar evoliucija yra ne tiek mokslo, kiek nuomonių dalykai. Patys kvotėjai manosi esą gryni mokslininkai, nepaveikti savo pasaulėžiūros. Bet kebliausia, kai pačios mažumos prisiima didžiumos sekuliaristinę pasaulėžiūrą tokiu svarbiu atveju, kuris ypatingai išryškėja privačių ir valstybinių mokyklų pasirinkimo potekstėje.

Kai savo studentų auditoriją paklausdavau, ar yra pakankamai demokratijos bei lygybės Amerikos valstybinių ir privačių mokyklų sąrangoje, gaudavau beveik šimtaprocentinį atsaką, kad taip. Bet jeigu taip, tai kodėl jie ar jų tėvai privalo mokėti dvigubus mokesčius mokykloms išlaikyti (vienus aplamai valstybinėms mokykloms, kitus privačiai pasirinktai mokyklai). Atsakydami į tai jie naudojo didžiumos sofizmą, jog niekas neverčia lankyti valstybines mokyklas, nes yra laisvė pasirinkti pagal savo norą. Iš karto jie nepastebėdavo, jog valstybė juos laiko posūniais. Tada tekdavo aiškintis, kad ir sekuliaristinė tiesa yra tik iš dalies tiesa, kai iš tikrųjų dėstytojai neišvengia nudažyti tą tiesą, taip sakant, antimetafizine ar metafizine metafizika. Privačiose mokyklose tai daroma viešai, o valstybinėse — prisidengus skystu mokslo šydu. Amerikiečių didžiumos etnocentriškumas neprisileidžia, pavyzdžiui, minties, kad kaimyninės Kanados švietimo sąranga yra teisingesnė bei lygesnė, nes ten piliečiai moka tik vienus švietimo mokesčius, o pasirinkti gali bet kokią mokyklą.

Amerikiečių didžiumos tiesos mitas neretai yra paremtas vien skaičių gausos sentimentu. Amerikiečiui kažkaip aišku, kad ir mažosios valstybės yra kaltos (ypač Pietų Amerikoje, o dabar Jugoslavijoje), nes kivirčijasi ir kelia tarpusavio karus, kai iš tikrųjų juk didžiosios valstybės (Sovietų Sąjunga, Vokietija ir kt.) nusiaubia kraštus pasauliniais karais. Juk naivi amerikiečių prez. F. D. Roosevelt'o politika sugrąžino vergiją Europon, o jos likučiai ir mūsų paliktoje tėvynėje tebegresia svetimos kariuomenės sauvale.

Paskutiniuoju laiku kai kurios aukštosios mokyklos bando bene didžiausią švietimo išdaigą Amerikoje. Jos meta visą Vakarų kultūrą į šiukšlyną, nes ji esanti sukurta diskriminacinės baltųjų rasės. Į jos vietą brukamas vadinamasis pliuralizmas, t.y. kitų rasių, homoseksualų ir moterų feminisčių sukurti pakaitalai. Šis sąjūdis susietas su „politinio teisingumo" (Political correctness) etikete.

Nešališkumas

Savo kolegų tarpe užtikau tik vieną sociologą, kuris prisipažino esąs šališkas kultūrinėj potekstėj. Didžioji to priežastis yra etnocentriškumas, t.y. tikėjimas, kad sava šeima, grupė, kategorija, tauta ir pan. yra pranašesnė bei tiesesnė už kitas. Tai yra kaina, kurią kiekvienas sambūrio narys privalo sumokėti, kad pateisintų savo sąmoningą ar nesąmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir netaptų atsiskyrėliu. Amerikiečiuose, kaip ir kitų valstybių žmonėse, tas etnocentriškumas retai kam nusileidžia.

Ne vienas mano studentas, lankęs Europą ir apie tai kalbėdamas, rankos delną nuleidžia ligi juosmens, tuo parodydamas neva žemą europiečių kultūros lygį. Materialios pragyvenimo gėrybės yra pagrindinis rodiklis, kuriuo amerikiečiai matuoja ir svetimuosius. Savo ruožtu kitataučiai tame rodiklyje pasigenda ryškesnių nematerialios kultūros apraiškų bei amerikiečių nutylimų nusikaltimų, šeimos irimo bei visuomeninės anemijos duomenų, kuriais amerikiečiai ypatingai pasižymi. O kai arogantiškas amerikietis svetur bando elgtis kaip savo namuose ar savo gatvėje, dažnai nusipelno to „bjauriojo amerikiečio (Ugly American) titulą.

Ieškodamas pusiausvyros, atsargiai priešpastatydavau „naujojo pasaulio" — amerikiečių ir „senojo pasaulio" — europiečių (įskaitant ir lietuvius) kultūros pavidalus. Pirmieji ypatingai vertina ekonomistą, darbą, praktiškumą, kitimą, civilizaciją, racionalumą, laisvę, individą, lygybę, humaniškumą, materiją (pagal R. W. Williams); antrieji — inteligentą, kūrybą, abstraktiškumą, pastovumą, kultūrą (dvasine prasme), tradiciškumą, tvarką, bendruomenę, hierarchiją, geraširdiškumą ir dvasią. Ironija palydėdavau dažną kraštutinumą. Ir vis dėlto, matyt, neišlikau neutralus, nes ta proga viena studentė auditorijoje viešai atsiliepė, kad jinai, jei nebūtų amerikietė, norėtų būti lietuvaite... (Nežinau, kas jai paliko tokį įspūdį: ar šeimos potekstėje paliesta lietuvaičių rūtų vainikėlio tradicinė simbolika, ar tautosakos potekstėje išnirusi Eglė, žalčių karalienė, ar gal partizanų kovų ryšininkė...)

Daugiausia vargo turėjau su nešališka tiesa, kai dėsčiau uždarų ir atvirų visuomenių santvarkas. Mano patirtis totalitarinėse okupacijose mane padarė kone raupsuotoju demokratinėje Amerikoje. Čia pagal aptartį kiekvienas žmogus su priešdėliu „anti" turįs būti šališkas. Aš gi iš tikrųjų buvau ir antinacistas ir antikomunistas.

Prisipažįstu, kad išeivijoje buvau pasiryžęs vykdyti savo misiją — pasergėti mano adoptuotą kraštą nuo totalitarinio teroro, smurto, blogio. Buvau atsargus. Vieno komunizmo nesmerkiau, o jį pristačiau drauge su jo reputaciją praradusiu dvyniu — nacizmu, nors plačiau susitelkiau prie gyvos komunistų grėsmės, mažiau prie žlugusio nacistų siautėjimo. Dėl tikro ar tariamo objektyvumo būtinai turėjau surasti bei pabrėžti bent porą komunizmo teigiamybių, kad klausytojai manimi patikėtų, tad kalbėdavau apie tariamai nemokama gydymą bei mokslą.

Didelė ar didžioji amerikiečių dalis tuo metu buvo tapusi liberalų bei žiniasklaidos (media) aukomis. Pabėgėliai antikomunistai paprastai buvo laikomi įtartinais: gal jie bėgo nuo užsitarnautos bausmės, ir pan. Net ir dabar dalis liberalų vargiai atsikrato savo jaunystės flirto su marksizmu bei sovietizmu. Jiems vis dar savaime aišku, kad kairė yra mažesnis blogis nei dešinė. Tad nenuostabu, kad mano kolega istorikas man į akis tėškė, jog aš negaliu būti objektyvus, nes esu gimęs Rytų Europoje.

Amerikiečių tiesos tyrimo bei pažinimo metodas, reikalaujantis už ir prieš duomenų pusiausvyros, ilgai neleido suprasti totalitarinės tikrovės. Kai sovietiniai šaltiniai paprastai pilni netiesos bei melo kone ligi šimto procentų, tai nors ir maža jų dalis, pavartota moksliniame darbe, daro jį kreivu bei neįmanomu. Todėl reikėjo klausytojus konkrečiais duomenimis įtikinti, kad mano žinojimo šališkumas yra mažesnis nei amerikiečių nežinojimo šališkumas.

Pragmatiškumas

Karjeriškumas, oportuniškumas, pragmatiškumas yra labai artimos sąvokos. Amerikiečiai karjeriškumą laiko teigiama savybe — profesiniu bei tarnybiniu iškilimu, kuris nukrypsta į pragmatiškumą, praktiškumą, sau naudos ieškojimą, susijusi su vadinama kova už būvį. Sovietinę okupaciją pergyvenęs asmuo, aišku, giliausiai žino iš patirties, kad ten toji kova savo brutalumu neturėjo sau lygių. Bet mane stulbino ir tebestebina ne vieno amerikiečio kolegos nuožmi kova už būvį krašte, kur yra gausybė normalių progų, nevartojant neetiškų priemonių, iškilti.

Tiesa, ir nepriklausomoje Lietuvoje būta išimtinų atvejų, kai žmonės iškildavo, kaip sakoma, per bendradarbių lavonus. Bet Amerikoje, net ir katalikių vienuolių vedamoje kolegijoje, tokie atvejai ne išimtys. O ką jau bekalbėti apie valstybines mokslo institucijas. Štai kodėl pora kolegų iš valstybinių mokyklų grįžo į mūsų kolegiją. Jų alga gal net trečdaliu sumažėjo, bet ir jų nervai atsileido.

Pragmatiškumas daugiau nei kur kitur yra, sakyčiau, įaugęs į amerikiečių kraują ir patapęs ypatingu jų tautinio charakterio bruožu. Amerikietis nuolat kopia aukštyn, kad pasiektų viršūnę. O pati viršūnė matuojama ekonominiu atpildu, dėl kurio visi varžosi. Tikslas pasiekti viršūnę yra visų priimtas ir bent teoriškai visiems atviras, o problemą sukelia priemonės tam pasiekti. Kai tikslas yra idealizuojamai masinantis, mažiau pasiruošę siekėjai griebiasi net nelegalių priemonių. Kita vertus, varžovas, nepasiekęs viršūnės, jaučiasi esąs nevykėlis ir gali gauti nervų priepuolį ar pasiduoti depresijai, kaip rodo Ka-ren Homay studijos.

Čia esminis skirtumas tarp amerikiečių ir europiečių yra viršūnės sąvoka. Amerikiečiuose ji yra ekonominė retenybė, matuojama rekordine uždarbio suma, kai europiečiuose yra daug viršūnių įvairiose srityse bei plotmėse su ryškiom skirtybėm ar niuansais, kas ne vienam, bet daugeliui teikia profesinę reputaciją bei pasitenkinimą, nebūtinai susietą su piniginiu atpildu.

Baigdamas turiu pareikšti, kad čia nagrinėti amerikiečių kultūros pavidalai, kurie man rūpėjo, nepretenduoja būti išsamūs. Už temos rėmų lieka autoritetiškumas, klerikališkumas, politika, menas ir kt. Jei kam atrodytų, kad šiame straipsnelyje amerikiečių kultūra buvo nuvertinta bei pažeminta, tai gal todėl, kad mano tema turėjo rinktis tik kritiškas prisitaikymo sritis. Kita vertus, prisipažįstu, kad man, praradusiam savo tėvynę, JAV yra pakankamai geras pabėgėlio prieglobstis.

Esu JAV pilietis, tad, oficialia krašto galvosena, esu amerikietis, o sociologiškai tariant, pirmosios kartos amerikietis, bet jausena tebesu lietuvis, gimęs Laučiūniškių kaime. Tas pats, kuris pats ir kurio artimiausi giminės buvo patekę į nacistų ar komunistų kalėjimus bei Sibiras. Tikiuosi toksai ir mirti, kad neapvilčiau Lietuvos rezistencijos aukų ir ypač tų, kurios dainuodamos ir giedodamos žuvo Kruvinąjį sekmadienį.