Bronius Krivickas, Du sonetai

BRONIUS KRIVICKAS

DU SONETAI

* * *

O audra, kuri, užpuolus girią,
Ąžuolus rambius kvapu sutraiškai,
Ir viršūnėm išdidžiom miškai
Šlauko purvą prieš tave nusvirę,

Šaukdamas tave kovon mirtinėn,
Melsvame žėrėjime žaibų 
Geležiniais pirštais įkimbu 
Tau mirtim alsuojančion krūtinėn:

Žerk į veidą savo žaibo lietų,
Smok kamienais ąžuolų gruoblėtų,
Sviedžiamų ant žemės nusiaubtos, —

Neatleisiu rankų atkakliųjų,
Kol krūtinėj, plakęs griausmo kūju,
Tavo pulsas mušti nenustos.

1951

* **

Tegu krenta mum likimo kirčiai!
Nepabūkim šios baisios kovos 
Ir tiesos ir Dievo vėliavos 
Nepaleiskim ligi savo mirčiai.

Daugel brolių seserų jau krito,
Kad ji būtų amžinai skaisti.
Juos atminkim. Ir visad tvirti
Būkime lyg tie kalnai granito.

Glauskime jos šilką prie krūtinės
Ir lig pat minutės paskutinės 
Neškim ją siūbuojančia žeme

Ir žinokim, kad kovoj mum kritus
Ją paims ir neš lig galo kitas,
Kol iškils ji bokšte aukštame.