IŠ PRAEITIES ŠAUKSMO IŠKYLA PILNUTINĖ DEMOKRATIJA

Pirmoji Į laisvę fondo lietuviškų studijų savaitė Lietuvoje

JUOZAS BAUŽYS

Mėlyni plakatai mieste ir priemiesčiuose kvietė vilniečius dalyvauti Į laisvę fondo studijų savaitės atidaryme Vilniuje ir tolimesnėje programoje Nidoje. Tai buvo šį pavasarį, kai Į laisvę fondo Lietuvos filialo rūpesčiu buvo surengta pirmoji studijų savaitė, skirta temai: Pilnutinė demokratija: idėjos, realijos ir perspektyvos.

Bendra ILF studijų savaitės dalyvių nuotrauka Nidoje 1992. V. 14. Nuotr. A. Sutkaus.

Atidaromasis pilnaties posėdis įvyko gegužės 11, pirmadienio rytą, Vilniaus Menininkų rūmuose. Rinkosi vilniečiai, kauniečiai, o taip-pat į šią savaitę atvykęs nemažas būrys bičiulių ir svečių iš JAV ir kitų kraštų, susitiko seni draugai pobeveik pusės amžiaus nesimatymo. Buvo gražu ir prasminga, kad ten pat buvo paruošta ir speciali paroda „Praeities šauksmas". Tai buvo kruopščiai ir rūpestingai surinkti, išdėstyti bei iškabinti įvairūs partizanų dokumentai, spaudiniai, piešiniai, pogrindžio kūryba, politinių kalinių bei tremtinių atsiminimai ir kt. Ši paroda — tai didelis nuopelnas ir darbas Į laisvę fondoLietuvoje Rezistencinio paveldo komisijos, vadovaujamos Liudo Dambrausko ir Mindaugo Bloznelio.

Baltojoje Menininkų rūmų salėje, dalyvaujant Aukščiausios Tarybos pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui ir arti 300 dalyvių, taip pat spaudos, radijo ir TV reporterių, įžangine kalba savaitės studijas pradėjo ILF Lietuvos filialo tarybos pirm. Vidmantas Valiušaitis.

AT pirmininkas Vytautas Landsbergis sveikino susirinkusius, sakydamas, kad ,,esame visi savo namuose, — ne svečiai”, ir džiaugėsi, kad „išeivijoje iš jos nepaprasto tikėjimo, jog Lietuva prisikels, ir susidarė tas Pilnutinės demokratijos projektas — kokia turėtų būti mūsų valstybė”. Jo nuomone, daugelį „Į pilnutinę demokratiją” leidinėlyje siūlomų minčių galima ir reikalinga pritaikyti dabarties Lietuvoje, todėl ragino studijų savaitės dalyvius rimtai svarstyti tuos klausimus, kurie padėtų Lietuvai išeiti į demokratijos kelią. Dr. Kazys Ambrozaitis, į laisvę fondo JAV valdybos pirmininkas, džiaugėsi, kad grįžtame Lietuvon per tiesiamą kultūrinį ir demokratinį tiltą.

Dr. Adolfas Damušis paryškino pilnutinės demokratijos mintis, pabrėždamas, kad demokratija yra pačios tautos valia. Vincas Natkevičius kalbėjo apie kultūrinę autonomiją. Mindaugas Bloznelis, LKMA sekretorius, kėlė mintį ir siūlė imtis didesnių pastangų atgaivinti tautą dvasiškai bei atstatyti krikščioniškųjų vertybių hierarchiją. AT atstovas Valdemaras Katkus nagrinėjo užsienio valstybių įtaką Lietuvos vidaus politikai. Dr. Kęstutis Girnius referavo apie pilnutinės demokratijos pritaikymo galimybes valstybiniame gyvenime. Kun. dr. Vytautas Kazlauskas palietė labai šiuo metu svarbią temą — politikos dvasingumą. Politikoje nebesivadovaujama morale, ji yra pasidariusi kažkaip nešvari. Padoresni žmonės verčiami eiti į kompromisus su savo sąžine arba pasitraukti iš politinio gyvenimo. Iš tiesų, politika neturėtų tapti aukščiausia vertybe ar tikslu. Ji turi būti palenkta tarnauti žmonių gerovei, todėl reikia daugiau taikos, teisingumo, laisvės ir meilės tarpusavio santykiuose, ko dabar mūsų Lietuvoje dažnai dar trūksta.

Partizanas Klemensas Širvys — Sakalas, prilaikomas Algirdo Stepaičio, tarė keletą žodžių ĮLF savaitės atidaromajame posėdy, Vilniuje, Menininkų rūmuose. Kairėje dr. Damušis ir V. Valiušaitis. Nuotr. J. Baužio.

Devyni kalbėtojai šioje atidaromoje sesijoje, užtrukusioje daugiau kaip 4 vai., atrodo, buvo per daug, ypač, kad kai kurių mintys kartojosi. Gerai, kad žmonės Lietuvoje yra kantresni. Posėdžiui pirmininkavo Liudas Dambrauskas, Algis Raulinaitis ir dr. Kazys Ambrozaitis. Posėdžio metu plojimais ir atsistojimu buvo pagerbtas laisvės kovų partizanas Klemensas Širvys — Sakalas, Lukšos-Daumanto bendražygis, 1951 metais patekęs į sovietų rankas, daug kentėjęs ir suluošintas.

Vilniaus Menininkų rūmuose 1992. V. 11„Į laisve" red. Juozas Baužys sveikinasi su AT pirm. Vytautu Landsbergiu. Už jų matyti dr. Albinas Šmulkštys, Liudas Dambrauskas, dr. Kęstutis Girnius, Stasys Kašauskas. Nuotr. S. Laukio.

Tą patį pirmadienio vakarą puošniuose Verkių rūmuose, ant Neries kranto, įvyko jaukus pobūvis, vadovaujamas poeto Vaidoto Daunio. Koncertinė dalis, atlikta kamerinio orkestro ir folklorinio ansamblio, Bachas ir Mozartas jautriai derinosi su Verkių rūmų meno kūriniais ir pakilia dalyvių nuotaika.

Antradienio, gegužės 12 priešpietį, dviem pilnais autobusais apie 100 studijų savaitės dalyvių išvyko į Nidą, kur pavakariais buvo apgyvendinti Lietuvos rašytojų sąjungos poilsio namų komplekse. Vakare įvyko susipažinimas, paįvairintas aktorės Olitos Dautartaitės sparnuotais lietuvių poezijos posmais.

Trečiadienio rytą mažoje bažnytėlėje ant aukšto kalno, kur ekumeniškai renkasi melstis Nidos evangelikai ir katalikai, kun. Rolandas Kaušas atnašavo šv. mišias. Kun. R. Kaušas, Betygalos klebonas, kartu dalyvavo studijų dienose, kiekvieną rytą atnašaudamas mišias ir pasakydamas pamokslėlius.

Trečiadienio tema — kultūrinė demokratija. Prelegentas švietimo ministras Darius Kuolys pastebėjo, kad daugelį metų kultūra Lietuvoje buvo tapusi valstybės įrankiu. Dabar gi reikia ieškoti naujų valstybės ir kultūros santykių, ypač dar ir dėlto, kad iš valstybės kultūra nebesusilauks pilnutinės paramos. Jos reiks ieškoti mecenatų ir pasaulėžiūrinių konfesijų bei organizacijų tarpe. Valstybė turės nustatyti tik švietimo normas, bet ji neturėtų kištis į pasaulėžiūrinę bei ideologinę sritį. Universali krikščioniškųjų vertybių mokykla Lietuvai labai reikalinga.

Prelegento mintis papildė ir savo nuomones išreiškė koreferentas Vincas Natkevičius ir moderatore Viktorija Daujotytė. Diskusijose pažymėtinos tokios mintys: Algirdas Patackas, pabrėžė, jog anksčiau buvusios dvi kultūros (valstybinė ir pogrindžio), o dabar likęs kažkoks kultūrinis vakuumas, į kurį skverbiasi buvusios sistemos žmonės. Reikia pradėti išsivalyti savo viduje, reikia širdyje rasos lašo... Liudas Dambrauskas siūlė didesnį dėmesį kreipti į vaiko auklėjimą, pakelti šeimų socialinį lygį. Mindaugas Bloznelis suabejojo Patacko tvirtinimu, kad buvusi valstybinė kultūra neverta kultūros vardo. Ji tik turėtų būti vertintina skirtingai. A. Raškinis buvo prieš valstybės kišimąsi į kultūros ir švietimo sritį ir siūlė tokį kultūrinės autonomijos principą, kaip jis apibrėžtas Pilnutinės demokratijos rėmuose. Dr. A. Damušis siūlė steigti Kultūros rūmų instituciją. V. Valiušaitis pabrėžė, kad kultūroje pasaulėžiūra turi būti ypač sąžininga ir davė keletą pavyzdžių, kur tam nesąžiningumui šiuo laiku nusižengta: perredaguojamos knygos, neobjektyviai vertinami priešingos pasaulėžiūros autoriai ir kt. Pas mus turėtų išsitekti visi — nuo Škėmos iki Griniaus.

Abu prelegentai nesitenkino vien iškeldami esančias problemas bei jomis pasiguosdami, bet stengėsi apžvelgti ir naujas valstybės ir švietimo santykių Lietuvoje galimybes. šias tezes dėstė ramiai ir turėjo atsakymus į visus paklausimus.

Vakare Jūratės viešbučio salėje įvyko literatūros ir poezijos vakaras su poetu Vytautu Rubavičiu, poetu Leonu Narbutu, rašytoju Vytautu Volertu ir aktore Olita Dautartaite.

Ketvirtadienio (V. 14) sesija buvo pradėta prisiminimu Romo Kalantos, lygiai tą dieną prieš 20 metų susideginusio už Lietuvos laisvę. Dienos tema — Socialinė ir ekonominė demokratija. Tačiau referentas Eugenijus Maldeikis, vyriausybės ekonominių reformų ir privatizacijos komisijos narys, savo paskaitoje lietė tik dabarties ekonominių reformų vaizdą. Jis skundėsi, kad ekonomika šiandien ir vėl yra tapusi politikos tarnaite, ekoniminė doktrina dažnai tebesivadovauja sovietiniu modeliu. Reformos įmonių lygyje esančios neefektyvios, produkcija neauga, svetima neoficiali valiuta daro didelę įtaką rinkai, investicijų problema sunkiai sprendžiama. Prelegento prognozė dėl ekonominės Lietuvos ateities labai pesimistiška.

Buvo nejauku klausytis tokiomis juodomis spalvomis nupieštos tikrovės, bet dar nejaukiau atrodė, kai prelegentas tuo tamsiu vaizdu ir užbaigė, visai nepateikdamas minčių ir planų, kaip šią liūdną ekonominę padėtį pataisyti, ką konkrečiai tuo reikalu vyriausybė rengiasi daryti, kas planuojama. Šioje paskaitoje trūko to naujų kelių optimistinio ieškojimo, kurį girdėjome trečiadienį, klausydamiesi apie kultūrą ir švietimą. Į gausius paklausimus (pvz., A. Stepaičio — dėl Mažeikių rafinerijos nepakankamo išnaudojimo; A. Raulinaičio — dėl lito įvedimo ir dėl biurokratiško užsienio investicijų trukdymo; V. Valiušaičio — dėl pačios visuomenės socialinės reformos; J. Antanaičio — dėl „juodosios ekonomikos" ir kt.) prelegentas dažniausiai atsakydavo daugiau filosofuodamas, negu duodamas konkrečius atsakymus. Todėl ir moderaves V. Katkus teisingai paklausė: „Kodėl mes tik svarstome teorijas, o nesiimame gesinti gaisro?".

Po pietų buvo ekskursija į Juodkrantę ir jos garsųjį Raganų kalną. Pavakariais žiūrėjome dokumentinių filmų iš praeitų metų įvykių Lietuvoje.

Penktadienis buvo skirtas Politinės demokratijos idėjų ir galimybių svarstymams. Prelegentai: Romualdas Ozolas ir Vytautas Volertas. Du skirtingų charakterių žmonės. R. Ozolas, AT atstovas, iš profesijos filosofas, turbūt iš prigimties pesimistas ir turbūt iš praeities sistemos patyrimų vengdamas aiškiai ir atvirai kalbėti, daugiau filosofavo, kodėl Lietuva dabar nesugeba kurti naujos tikrovės. Anot jo, kuo toliau bandoma tvarkyti valstybe, tuo labiau žlugdoma demokratija, nes nesugebama susikalbėti bei susitarti. Esančios dvi trukdančios jėgos, ir tik jas pašalinus, gal už 25 metų bus galima pilnai demokratiją pasiekti. Po tokios pesimistiškos užbaigos dramatiškai reagavo kitas AT atstovas — Algirdas Patackas, prispirtinai spausdamas prelegentą pasakyti, kad tos dvi paslaptingos ir demokratiją trukdančios jėgos. Negavęs patenkinamo atsakymo ir tolimesnio žodžio, A. Patackas demonstratyviai išėjo iš salės. Konkretus dabar Lietuvoje dažnai pasireiškiančio nepakantumo pavyzdys.

Antrasis prelegentas V. Volertas, savo gyvenime suderinęs literatūrą ir techniką, kalbėjo tiesiai, atvirai, žodžių nevyniodamas į vatą. Jo nuomone, demokratijai Lietuvoje įgyvendinti reikia visų pagalbos. Reikia atsiminti, kad ne materialinės vertybės, o pats žmogus yra svarbiausias demokratijos faktorius. Todėl reikia savęs persiauklėjimo, santūrumo ir teigiamos opozicijos. Dabar gi Lietuvoje,, opozicija pleška kaip laužas" ir labai jaučiama jos griaunamoji, o ne kuriamoji jėga. Diskusijos buvo gyvos. Jose buvo paliesta ir desovietizacija bei amnestija (J. Kojelis, L. Dambrauskas), politinio dialogo svarba (P. Vaitiekūnas), teisingumo ir atlaidumo klausimai (V. Valiušaitis), ir daug kitų. Moderavo A. Raulinaitis, bandės visų žodžiuose įžiūrėti optimizmo gaidas.

Popietinėmis valandomis posėdžiui susirinko Lietuvos filialo ir savaitėje dalyvaujantis ĮLF iš JAV asmenys pasitarti ir apsvarstyti tolimesnės veiklos ir bendradarbiavimo klausimus. Vakare Jūratės svetainėje klausėmės Nidos folklorinio ansamblio, vadovaujamo Laimos Ruzgaitienės, atliekančio senas klaipėdiečių ir žemaičių dainas, ir solistės Laimutės Stepaitienės koncerto, akomponuojant Neringai Burinskaitei iš Klaipėdos konservatorijos.

ILF studijų savaitėje, Nidoje, kalba Romualdas Ozolas. Toliau Saulius Galadauskas ir Algis Raulinaitis. Nuotr. J. Baužio.

Šeštadienio, paskutinės studijų savaitės dienos, tema — Lietuvos konstitucija. Du prelegentai: Vytautas Radžvilas, filosofas ir Liberalų partijos vadovas, ir Kęstutis Lapinskas, AT atstovas. V. Radžvilas iš dalies primena Vytautą Kavolį. Gal dėlto, kad jis daug kur savo mintijimais su juo giminingas. Perdėm liberalas, patriotizmą suprantąs labiau iš blogosios pusės, perdėtai iškeliąs žmogaus teises, bet nekalbąs apie su tomis teisėmis susijusią atsakomybę, neigiamai pasisakęs apskritai prieš prezidentinę instituciją, pabrėžtinai tvirtinąs, jog ne pati tauta, ne jos paprasti žmonės galį nuspręsti valstybės valdymosi formas, tai yra, paruošti jos konstituciją, o tai padaryti galįs tik „elitas". Ir lengvai buvo galima suprasti, kad tas „elitas" esąs jis ir jo Liberalų partija, kuri, atrodo, daug savo ideologinių pradų yra pasisėmusi iš šviesos-Santaros.

Jo oponentas K. Lapinskas kalbėjo konkrečiai apie parlamento komisijos paruoštą Lietuvos konstitucijos projektą. Jį ruošiant buvo orientuojamasi į Vakarų konstitucijų modelius ir į buvusias Lietuvos konstitucijas. 14 komisijos narių ieškojo kompromiso ir sutarimo su kitais pasiūlytais projektais. Liberalų paruoštas projektas nebuvęs priimtas. Diskusijose kalbėjo Arvydas Juozaitis, išreiškęs mintį, kad konstitucijoje neužtenka iškelti teisinius dėsnius; joje turi atsispindėti ir tautos idėja. Jonas Kairevičius atkreipė dėmesį, kad iš tiesų gal ne elito, o paprasto žmogaus galvosena yra svarbesnė. Einant darbo dirbti, nereikalinga užsivilkti fraką. M. Bloznelis pageidavo, kad konstitucijoje būtų įvesta ir moralinių bei kultūrinių vertybių sistema. Kiti kalbėtojai lietė parlamentinės arba prezidentinės sistemos savybes.

Pasibaigus paskutinei sesijai, dr. Adolfas Damušis pateikė savaitės metu svarstytų minčių susumavimą, išryškino paliestus klausimus ir padarė išvadas.

Šeštadienio vakare buvo surengtas puikus Vytauto Babravičiaus — „Simo" dainos, poezijos, muzikos ir satyros rečitalis. Po šio koncerto jaukiame pobūvyje neformaliai kalbėjo rengėjai ir svečiai. Sveikino tą dieną atvykęs Emanuelis Zingeris, o prie šampano stiklų ir užkandžių aidėjo dainos, už didelių svetainės langų kopose šviečiant mėnuliui. Rytojaus dieną didelė dalis dalyvių autobusu išvažiavo per Karaliaučiaus kraštą atgal į Vilnių. Važiuojant pro istorines Mažosios Lietuvos vietoves išsamiai aiškino Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslininkas Napalys Kitkauskas.

* * *

Kaip vertinti šią pirmąją Lietuvoje Į laisvę fondo surengtą savaitę? Tai buvo pilnai pavykęs pirmasis bandymas ir reikia tikėtis, kad tokios savaitės ateity taps kasmetine tradicija. Apskritai svarstymai praėjo demokratinėje dvasioje, kartais tik per daug nuslysdami į dabartinės padėties problemas, o mažiau iekodami kelių, kaip iš tos padėties išbristi. Žodžiu, galėjo būti daugiau naujų idėjų, naujų minčių. Juk ir kai kurios „Į pilnutinę demokratiją" leidinyje prieš daugelį metų paskelbtos mintys dabar gal reikalautų tam tikrų pataisų. Svarstytose dalyvavę pačios Lietuvos žmonės ir iš užsienio atvykusieji daug kur skyrėsi savo minčių reiškimu. Kiek pirmieji labiau filosofavo ir laikėsi kažkokios lyg ir senų laikų galvojimo sistemos, tiek antrieji ateidavo su konkretesniais klausimais ir aiškesnėmis idėjomis.

Įdomu, kad ir Lietuvos aido korespondentas Valdas Vasiliauskas, aprašęs šią savaitę LA gegužės 29 d. numeryje, pastebi, kad „...mūsiškiai pranešėjai nuo svečių skyrėsi... intelektualumu. Tai buvo nelyginant jų uniforma. Tuo intelektualumu, kuris priminė centrinio autoriteto, vienintelės teisingos ir vieningos metodologijos, visaapimančių abstrakcijų laikus. Toks mąstymas daro įspūdį savo neatremiama logika ir vientisumu, bet, anot A. Patacko, šiam rafinuotam kalbėjimui' kartkartėm pristinga ,rasos lašo ir gaivos'..."

Linkime, kad kitais metais Į laisvę fondo filialas į panašią studijų savaitę to „rasos lašo" daugiau įneštų, kviesdamas ten dalyvauti ne tik „elitinius", bet ir jautresnės dvasios žmones.