AUKA IR KANČIA LIETUVAI

VLADAS NASEVIČIUS 1909-1986

Prisiminimų nuotrupos

JUOZAS KOJELIS

1986 m. birželio 16 d. rytą „Lietuvos" viešbutyje Vilniuje iš savo kambario nusileidau į apačią sutikti jaunystės draugą Vladą Nasevičių, kurį paskutinį kartą prieš karą buvau matęs 1941 m. birželio 16 d. taip pat Vilniuje. Aš jį tada telegrama buvau pakvietęs atvykti pasimatymui.

Neramia širdimi dairiausi žmonių minioje. Juk buvo praėję lygiai 45 metai nuo paskutinio susitikimo. Per tuos metus Lietuvos istorija praturtėjo didvyriškų kovų, kilnių aukų ir dangaus keršto šaukiančių Lietuvai padarytų skriaudų lapais, o mudu, tos pačios versmės priešingom kryptim tekančių srovių išskirti, rašėme skirtingo gyvenimo apybraižas.

Ar pažinsiu? Turėčiau!

Vladas Nasevičius koncentracijos lageryje, Sibire 1956 (prieš paleidžiant).

Prisiminiau Vlado 1982 rašyto laiško žodžius: „Kuo didžiuojamės, dėl ko stūgavo jaunos širdys, doros, pareigingos, jaunystės metais, tuos sieja ir nūdien, riša ir riš — įpareigoja iki paskutinio atodūsio".

Vienoje salės pusėje nepastebėjau nieko, kas būtų panašu į Nasevičių. Perėjau į kitą šoną, kur buvo mažiau žmonių. Netoli lango stovėjo ilga, žila barzda žmogus ir ramiai stebėjo minią. Nespėjus man net pagalvoti, kad tai Nasevičius, mudviejų akys susitiko. Pradėjome artėti vienas prie antro. Tada jis iškėlė rankas į viršų ir pasakė: „Juozai, man Dievas buvo geras, kad dar gyvam leido tave pamatyti". Tokie buvo jo pirmieji žodžiai ir toks mudviejų susitikimas po 45 išsiskyrimo metų.

Nesakysiu, kad VD universitete Kaune mudviejų draugystė su Vladu buvo itin artima. Jis buvo 7 metais vyresnis už mane, studijavo Teisių fakultete, rodos, ekonomiją, aš — Humanitarinių mokslų f-te klasikinę filologiją. Priklausėme ir skirtingom studentų draugijom: jis, kiek prisimenu, buvo „Jūros" korporantas, aš ateitininkas. Kai 1936-38 gyvenau Žaliakalnyje, Utenos gatvėje (bolševikai buvo pavadinę Kalinino, dabar senasis vardas grąžintas), sekmadieniais su Vladu susitikdavome Šv. Antano bažnyčioje.

Nasevičius buvo labai religingas. Kartą jo klausiau, kodėl nepriklausąs ateitininkams. Jis pasakė, kad priklausymas ateitininkams labai įpareigoja, o jis neturįs sąlygų organizaciniam veikimui. Blogai jaustųsi, negalėdamas atlikti visuomeninių pareigų. Priklausąs korporacijai, kurios reikalavimai mažesni. Per pamaldumą Nasevičius pateko ir į antibolševikinės rezistencijos vadovybę. Kaip dr. Pranas Padalis pasakojo, jis pastebėjęs bažnyčią lankantį labai pamaldų vyrą, dėl to patikėjęs juo, susipažinęs ir pakvietęs į pogrindį.

Nors apie savo vaikystę ar jaunystę Vladas nepasakojo, tačiau aš manau, kad turėjo būti kilęs iš neturtingos šeimos, anksti pradėjo dirbti ir atsiliko moksle. Studijuodamas Kaune, dirbo Tarptautiniame banke. Kai kada ten užsukdavau su juo pasikalbėti. Utenos gatvėje jis užeidavo pas mus. Stipresnė jo bičiulystė buvo su mano broliu Kostu, teisininku.

Didesnis mudviejų suartėjimas įvyko Vilniuje 1940-41 metais. Ypač kai Lietuvą okupavo rusai. Nebeprisimenu, ar jis Vilniuje studijavo, bet greičiausiai kad taip. Kažkur tarnavo. Bendra nelaimė suartina žmones, ypač tuos, kurie vieni kitais pasitiki.

Nasevičius už mane geriau suprato komunistinę sistemą ir man buvo geras patarėjas. Buvo labai atsargus, ir stebiuosi, kaip NKVD užtiko jo rezistencinės veiklos pėdsakus. Jo nurodymu, susitikdavome retai, dažniausia gatvėje. Nasevičius sakydavo, kad sekliai kartais gatvėje besikalbančius išskiria ir reikalauja pasakyti, apie ką buvo kalbėta. Mudu būdavome visada pasirengę ir susitarę sakyti tą patį. Jis laikė paslaptį ir niekad man neprasitarė apie savo darbą pogrindyje. Atsivėrė prieš pat karą.

Jis iš manęs žinojo, kad Apkrečiamųjų ligų ligoninė Žvėryne, kur aš dirbau, laiko arklį ir turi daržinėlę pašarui. Aš manau, kad sekmadienį prieš karą, VI. 15, vykstant deportacijom, susitikome Vilniaus katedroje, ir jis man skubiai pasakė, kad sutemus jis norėtų ateiti į daržinėlę pernakvoti dvi naktis. Pasakiau, kad daržinėlė nerakinama, bet pirmadienį, anksti rytą, dar prieš aušrą, kol darbininkas ateina arklio šerti, turi ateiti į mūsų butą. Aš gyvenau ligoninės administracijos namuose pas seserį ir svainį Giniočius. Vladas visą pirmadienį praleido mūsų bute, o vakare vėlai vėl išėjo į daržinėlę. Būdamas pas mus gan laisvai pasakojo, kad netrukus prasidės karas, kad sukilėliai nešios baltus raiščius ant kairės rankos rankovių su raidėmis T.D.A. (Tautinio Darbo Apsauga). Jis tikėjo, kad sukilėliams vokiečiai nuleis ginklų. Bet taip neįvyko, nes sukilimas įvykdytas prieš vokiečių valią.

Vladas sakė, kad antradienį, VI. 17, anksti rytą iš daržinėlės išeisiąs į Vilniaus geležinkelio stotį ir keliausiąs į Kauną, į sukilimo vadovybės posėdį. Kad sekliams sumaišytų pėdas, norėjęs bent dvi naktis nebenakvoti namuose. Buvo sutarta, kad iš Kauno grįš kevirtadienį, VI.19-tos vakare ir vėl tiesiai ateisiąs nakvoti į ligoninės daržinėlę. Pernakvojęs, pas mus nepasirodysiąs ir grįšiąs į savo namus. Bet įvyko kitaip. Negrįžo nė ketvirtadienį, nei penktadienį, nei šeštadienį. Sekmadienį prasidėjo karas, o pirmadienį, VI.23, per Kauno radiją paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sukiliminės vyriausybės sudėtis. Vladas Nasevičius — Vidaus reikalų ministeris. Vilniuje manėme, kad Nasevičius nusprendė į Vilnių nebegrįžti ir karą sutikti Kaune, kad vyriausybė galėtų tuoj pat funkcionuoti. Bet buvo kitaip: Nasevičius tuo metu jau buvo NKVD naguose, bet Kaunas apie tai ilgokai nežinojo.

Kai 1986 susitikome Vilniuje, maniau, kad 1941.VI. 16 nutrauktą filmą galėsime sukti toliau. Tačiau per 45 metus buvo susikaupę tiek daug įvykių, kad per porą susitikimo valandų galima buvo juos tik pačiu paviršium paliesti. Juo sunkiau kalbėti apie praeitį, kai taip labai rūpėjo dabartis. Norėjosi ją pažinti. Gi 1986 žmonės Lietuvoje tik apsižvalgę ir dar prislopintu balsu kalbėjo ir namuose, ir gatvėje, ir automobilyje. Mane patį režimo sargai atvykusį „ataskaiton" paėmė jau Maskvoje, visą laiką lipo ant kulnų Vilniuje ir,,atsisveikino" išvykstantį Maskvos aerodrome slaptame kambarėlyje.

Aš nepaklausiau ir Vladas nepasakė, kurioje vietoje enkavedistai jį 1941 areštavo. Tik sakė, kad jis buvęs ištrūkęs iš seklių akių, kai slėpėsi ligoninės daržinėlėje, bet vėl patekęs į stebėjimo lauką Vilniaus geležinkelio stotyje, kai atvyko keliauti į Kauną.

Teisininkas Zigmas Toliušis Sibire (1951-1955).

Į susitikimą su manim Vladas buvo iš Kaišiadorių atvykęs su dviem sūnum: Gediminu, ką tik grįžusiu iš sovietų kariuomenės, ir Mindaugu, kuris kariuomenėn turėjo išeiti maždaug už poros savaičių. Tuo metu tebevyko karas Afganistane. Trumpam visi keturi užėjome į mano kambarį, kuris, manau, buvo aprūpintas klausymosi aparatais, tada išėjome į gatvę ir taksi nuvažiavome į nedidelį parką, Aš dar užbėgau į Kultūros ministeriją gauti leidimą išvežti man dovanotas knygas, o tada vėl kalbėjomės su Vladu, šokinėdami iš praeities į dabartį.

Klausiau, kokiu būdu jis išliko gyvas, kai Kauno radijas antrą karo dieną, jam jau esant NKVD naguose, paskelbė jį Vidaus reikalų ministeriu. Ir jis papasakojo savo istoriją.

Neprisimenu, kuriame Rusijos miesto kalėjime per pirmąsias porą savaičių nuo karo pradžios buvo suvežtas didelis skaičius įvairių tautybių Sovietų Sąjungos pavojingų priešų. Čia juos teisė karo lauko teismas. Sprendimus darė penki teisėjai. Trumpame parengiamame tardyme Nasevičius buvęs kaltinamas turėjęs tiesioginius ryšius su vokiečiais ir tvarkęs vokiečių ginklų sukilėliams paskirstymo reikalus. Nasevičius, žinoma, nuo to gynėsi, o savo atsiradimą Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje teisino tuo, kad vyriausybės sudarymas buvęs nukreiptas ne prieš rusus, o prieš vokiečius, kad Lietuvos valstybės atkūrimą priimtų kaip įvykusį faktą. Tas aiškinimas, anot jo, nuo mirties bausmės jo nebūtų išgelbėjęs. Veik visi tribunolo sprendimai buvę ,,mirties bausmė sušaudant". Jį išgelbėjusi netikėta aplinkybė. Tarp penkių teisėjų vienas buvęs lietuvis, regis, pavarde Sauka(?). Tas teisėjas jį paklausęs, ar viename Rygos fabrike dar prieš I Pasaulinį karą dirbusi Nasevičienė buvusi jo giminaitė. (Nasevičius gimęs Rygoje.) Vladas atsakęs, kad tai jo motina. Pasirodo, kad dabartinis karo tribunolo teisėjas kaip komunistas prieš I Pasaulinį karą gyvenęs Rygoje ir slapstydavęsis pas Nasevičius. Tas faktas išgelbėjo Vlado gyvybę.

 

Abize lageryje 1954. Iš k.— kun. Jonas Žvinys, Vladas Nasevičius, neatpažintas.

Antroje nuotraukoje, viename iš Sibiro lagerių: sėdi iš k.— V. Nasevičius, neatpažintas. Stovi — Ališauskas, neatpažintas, Nezabitauskas.

Patekęs į darbo lagerius Vladas išgyveno kritiškas dienas. Studijuodamas Kaune, prisimenu, jis atrodė silpnos sveikatos. Manau, kad dėl to ir Lietuvos kariuomenėje netarnavo. Lageriuose būtų tikrai žuvęs. Bet jis buvo geras buhalteris ir mokėjo rusų kalbą. Tai jam padėjo išgelbėti gyvybę. Chruščiovo amnestuotas, 1959 grįžo iš Sibiro. Palaužtos sveikatos, be vietos apsigyventi. Pagaliau gavo leidimą gyventi Kaišiadoryse. Sukūrė šeimą. Visą laiką saugumo buvo sekamas, persekiojamas, spaudoje šmeižiamas, tardomas. Bet Vladas nepalūžo. Turėjo ryšius su disidentais, katalikišku pogrindžiu, bendradarbiavo su į Kaišiadorius iš tremties grįžusiu vyskupu, dabar kardinolu, Vincentu Sladkevičiumi. (Tai kardinolas patvirtino, kai su poetu Bernardu Brazdžioniu ir jo šeima lankėme kardinolą Kaune, 1989.)

V. Nasevičius ir J. Kojelis po daugelio metų vėl susitikę Vilniaus parke 1986 metais.

Iš parko su Nasevičiais nuvykome į „dolerinę”. Buvo labai kuklus. Tiesiog reikėjo versti, kad apsirūpintų buitiniais reikmenimis.

„Tėvo sveikata smarkiai silpnėja”, — pašnibždėjo jaunesnysis sūnus. Aš tai mačiau. Judesiai lėti. Ir kalba. Tik akys tos pačios kaip jaunystėje — aštrios, beveik pervedančios. Palaukiau, kol jie su pirkiniais sulipo į taksį vykti į geležinkelio stotį. Buvome sutarę, kad išvykimo iš Vilniaus dieną Vladas vėl atvyks į „Lietuvos” viešbutį. Jis atvyko. Atvežė dovanų savo bityno medaus. Atrodė pavargęs. Tikėjo

Lietuva. Prašė nepamiršti jo vaikų. „Jie tęs mūsų darbą”, sakė. Atsisveikinome.

„Jei Juozas atvyktų, tai pakedentume jaunystę”, rašė 1982. Jaunystės pakedenti neteko. Ir nebeteks — praėjus mėnesiui nuo atsisveikinimo, Vladas Nasevičius mirė. Pokalbį tęsime, kai susitiksime kitame pasaulyje. Palaidotas 1986 m. liepos 19 d. Saldutiškyje, kurį laikė savo tėviške.

Antrą kartą nuvykęs Lietuvon 1989, aplankiau Nasevičių dukros Audronės šeimą. Gyvena bendrabutyje. Audronė augina vaikučius ir neakivaizdiniuose kursuose studijuoja meną. Jos vyras Kęstutis — liaudies meistras, pasiryžęs „Lietuvą vėl papuošti kryžiais ir koplytėlėmis”. Susipažinau ir su Vlado našle Birute, gailestinga seserim, „Caritas” veikėja. Jaunasis sūnus Mindaugas įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ateitininkas.

Per pastaruosius 12-15 metų šiokia tokia medžiaginė parama pasiekdavo Nasevičių šeimą. Draugų rūpesčiu, parėmė ir Balfas. Kiek žinau, Kaišiadoryse gyveno gan skurdžiai, visa šeima viename kambaryje.

Vladas Nasevičius buvo stipri asmenybė. Kilniam tikslui nevengė rizikos ir asmeninės aukos. Talentingas. Tik nuo jaunystės iki mirties neturėjo sąlygų talentams realizuotis. Tačiau jo gyvenimas, auka ir kančia Lietuvos labui įrašė jį į kilniųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės sąrašą.