Lietuvos vardas — auksinėmis raidėmis
Neseniai iš Lietuvos jau antrą kartą Amerikoje lankėsi Jonas Antanaitis, mokslo darbuotojas, su kuriuo redaktoriui teko pasikalbėti aktualiais Lietuvos padėti liečiančiais klausimais. Jonas Antanaitis — rezistentas jau nuo 1941 metų, studentų ateitininkų korp! Grandis korporantas, 1944-45 universiteto dėstytojas Kaune, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, suimtas 1945, sovietų lageriuose ir tremtyje išbuvęs iki 1956. Grįžęs iš tremties, buvo projektavimo instituto vyriausiuoju konstruktorium.
POKALBIS SU JONU ANTANAIČIU
Mūsų pokalbiuose daugiau kaip prieš dvejus metus kėlėte mintį, kad Lietuvos kelyje į laisvę svarbiausias uždavinys yra dvasinis tautos atgimimas. Kokios problemos, kokie uždaviniai yra aktualiausi šiuo metu, kai Lietuva jau pasiskelbė atstatanti savo nepriklausomybę?
Reikia pasakyti, kad dvasinis atgimimas ir dabar tebėra vienas iš aktualiausių uždavinių. Nežiūrint to, kad šiuo metu yra jaučiamas dvasinis pakilimas, ypač susidomėjimas religija (tikybos pamokas lanko ne tik mokiniai, bet ir nemažai jų tėvų), vis tik blogio šaknys dar tebėra išlikusios ne tik žmonių sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Tiesa, Lietuvos žmonės norėtų sukurti tokią visuomenę, kurioje dominuotų socialinis teisingumas, svajoja apie tokią Lietuvą, kurioje kiekvienas surastų savo vietą ir galėtų įprasminti savo gyvenimą, tik dažnai visiems tiems užmojams trūksta idėjų ir idealų.
Dvasinė stiprybė — tai pagrindinis ginklas mūsų kovoje dėl laisvės. Deja, šio ginklo dažnai pritrukdavome. Pirmąją bolševikinę okupaciją lietuvių tauta sutiko nepasiruošusi tokiems išbandymams: lietuvių tautoje atsirado „liberalų", kurie patikėjo pasakoms apie bolševikinį rojų. Vokiečių okupacija taip pat neprisidėjo prie dvasios stiprinimo. Todėl antrąją bolševikų okupaciją sutikome dar silpnesni. Neturėjome nei savo programos, nei vadų. Buvome priversti veikti pagal Stalino-Berijos scenarijų, kurio tikslas buvo lietuvių tautos sunaikinimas.
Ar nėra pavojaus, kad ir šiuo metu lietuviai bus priversti gyventi pagal „Gorbačiovo scenarijų”?
Gorbačiovas, be abejo, to ir siekia, bet aplinkybės, palyginus su 1944-49 metais, yra pasikeitusios.
Anuo metu Sovietų Sąjunga buvo viena iš nugalėtojų, dabar — yra pralaimėjusi ginklavimosi varžybas. Anuo metu daug kas tebetikėjo į „šviesų komunizmo rytojų”, šiuo metu komunizmas yra demaskuotas, kaip beprotiškas siautulys, įvykdęs negirdėtus nusikaltimus prieš žmoniją. Lietuvių tauta, pergyvenusi jo košmarus, yra pakankamai užgrūdinta. Todėl žino, kad vienintelis kelias yra demokratija ir laisvė. Iki šiol mums, palyginus, neblogai sekėsi: demokratijos idėjos greit pasklido po visą tautą. Televizijos, radijo ir spaudos dėka visa Lietuvos visuomenė dalyvauja valstybės reikalų sprendimuose. Ankstesnioji „komunistinė" Aukščiausioji Taryba padarė sprendimus, apie kuriuos prieš porą metų niekas net nesvajojo. Lietuvos kompartija atsisakė būti Maskvos įrankiu, atsisakė ir valdžios monopolio. Pagaliau, demokratiškai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba, vykdydama tautos valią, nutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tai didelės pergalės. Tačiau prieš akis dar pats didžiausias uždavinys — realizuoti šį nutarimą.
Kokiu keliu tauta turėtų dabar eiti, siekdama to pilnutinės nepriklausomybės realizavimo? Kaip nusikratyti vis dar besitęsiančio okupacinio jungo, primesto iki dantų apsiginklavusios imperijos?
Norint laimėti, pirmiausia reikia aiškiai žinoti tikslus — artimiausius ir tolimiausius; antra — apgalvoti visus kelius ir ėjimus, kaip tuos tikslus pasiekti; trečia — išsiaiškinti, kas yra priešai ir kaip su jais elgtis ir kalbėtis, o kas yra sąjungininkai, kuo mes esame naudingi jiems ir kaip jie gali mums padėti. Trumpai tariant, turi būti parengta veiksmų programa, apsvarstytas kiekvienas variantas. Tai atliekama ne masiniuose susirinkimuose ir ne demonstracijose, tai yra kruopštus štabų darbas.
Šiandien mūsų mintys sukasi, be abejo, tik apie tai, kaip pasidaryti laisviems ir nepriklausomiems. Tačiau laisvė ir nepriklausomybė, nors ir yra labai didelės vertybės, jos dar nėra vienintelis tikslas. Turime ir tai žinoti, kaip mes tas vertybes panaudosime, kaip mes būdami laisvi gyvensime. Man įstrigo Čikagos arkivyskupo kardinolo Bernardin žodžiai, pasakyti pamaldose, pagerbiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimą. Jis maždaug taip kalbėjo: „Dievas Lietuvai suteikė didelę malonę — skleisti demokratijos ir laisvės šviesą Rytų Europos tautoms". Galbūt tai ir yra tas didysis uždavinys, kuriuo Lietuva galės įnešti savo indėlį į žmonijos kultūros lobyną!
Ši jūsų mintis sugestijuoja, kad lietuvių tauta turi tam tikrą misijų. Ar ne panašiai apie ją savo laiku yra kalbėję J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, o vėliau St. Šalkauskis, A. Maceina ir kt. ? Tačiau šiuo metu mums vis dėlto labiau rūpi, ar demokratiniu keliu bus įmanoma pasiekti laimėjimo?
Demokratinis kelias yra nuomonių ir interesų suderinimas ne tik tarp sąjungininkų, bet ir tarp oponentų. Tai atliekama derybose. Jose pateikiami reikalavimai ir pasiūlymai. Gaila, kad šiandien turime tik reikalavimus, o pasiūlymų nėra, taigi neturime ir derybų. Lietuva reikalauja nepriklausomybės, Gorbačiovas reikalauja paklusti jo diktatoriškai valdžiai. Amerikos administracija stebi ir nežino, ką daryti. Koks turėtų būti pirmas žingsnis iš šios nelemtos situacijos? — Lietuva galėtų pasiūlyti savo modelį perėjimui iš „socialistinės sistemos7' į normalią demokratinę santvarką. Gorbačiovas galėtų pateikti savo „federacijos" modelį. Tik tokiu būdu, atsiradus pasiūlymams, galima būtų rasti išeitį iš visiems nemalonios padėties.
Kas iš tikrųjų kaltas dėl šios nemalonios padėties susidarymo?
Manau, kad dabartinėje situacijoje didžiausias kaltininkas yra Amerikos administracija, kuri savo žaidimą grindžia „Gorbačiovo korta". Tai yra labai pavojingas žaidimas, kuris gali pasaulį privesti prie naujų tarptautinių įtampų ir net galimų konfliktų. Gorbačiovo tikslas — sovietinės imperijos išlaikymas, bet ne demokratijos įdiegimas sovietijoje (kaip daugelis Vakaruose galvoja). Sovietinė kolonialinė imperija — tai anachronizmas šių laikų dvasiai. Jeigu ji išliks, joje nuolat bręs tautiniai ir socialiniai konfliktai, kurie gali persimesti ir į tarptautinę areną. Tokia imperija pati bus nestabili, todėl ji gali veikti kaip detonatorius pasauliniuose konfliktuose.
Manau, kad Amerikos vadovai puikiai tai supranta, bet yra jėgos, kurios suinteresuotos, kad pasaulyje nebūtų stabilumo. Bush'o administracija yra tokių jėgų įtakoje. Patys amerikiečiai nori ramaus gyvenimo, kuriame būtų išspręstos socialinės problemos, sumažinta mokesčių našta ir pan. Bush'o administracija ir jos parankiniai, kartu su sovietinės propagandos specialistais, spekuliuoja šiomis žmonių nuotaikomis, skelbdami, kad Lietuvos reikalavimas nepriklausomybės kelia tarptautinę įtampą, trukdo susitarti su Gorbačiovu, ar net sudaro pavojų pačiam Gorbačiovui — „demokratijos apaštalui". O pats Gorbačiovas nė nesiruošia pereiti į demokratinę santvarką. Jis dar nėra pasiūlęs nė vieno įstatymo, užtikrinančio žmogaus teises į nuosavybę, rinkos ekonomiką ir laisvos visuomenės sukūrimą. Jam vien tik rūpi gauti Amerikos ir kitų „kapitalistinių" valstybių kapitalą bei technologiją, kad galėtų lopyti savo griūvančios imperijos skyles. Ekonominė padėtis yra labai prasta, ir sovietinė liaudis ją pakenčia tik todėl, kad Gorbačiovas ją maitina pažadais gauti kapitalistų ekonominės pagalbos, gerų prekių ir pan.
Tad gal Vakarų, o ypač Amerikos, ekonominė pagalba Sovietų Sąjungai turėtų būti salygojama tikru ir nemeluotu demokratėjimo procesu?
Ekonominė pagalba — tai ir yra tas svertas, kuriuo laisvasis pasaulis gali priversti Gorbačiovą sėsti prie derybų stalo ir iš esmės svarstyti Sovietų Sąjungos valdymo sistemos demokratėjimą. Žinoma, yra didelė galimybė, kad tokiu atveju, jei prez. Bush kietai pasakytų neduosiąs sovietams ekonominės pagalbos, sovietinė liaudis tuoj nušluotų Gorbačiovo valdžios aparatą. Todėl sovietų propaganda visais būdais ir stengiasi įtikinti naivuolius Vakaruose, kad, Gorbačiovui žlugus, atsiras anarchija, pasireikš antisemitizmas ir pan. Suprantama, kiekviena revoliucija neapsieina be ekscesų, bet galutinis rezultatas vis tik būtų demokratijos laimėjimas. Dar geriau būtų, jei pats Gorbačiovas rimtai imtųsi žingsnių pereiti prie demokratinės sistemos.
Prezidento Bush’o administracijai yra dalinai pasisekę įtikinti savo piliečius, kad ekonominė pagalba Sovietų Sąjungai yra būtinai reikalinga ir naudinga tiek sovietams, tiek ir pačiai Amerikai. Kokiais argumentais šį mitą būtų galima sugriauti?
Reikia atsiminti, kad Amerikos pagalba sovietams, kokioje formoje ji būtų teikiama, vis vien yra
Amerikos žmonių — mokesčių mokėtojų sąskaita. Amerikos piliečiai turi pilną teise reikalauti, kad iš jų uždirbamų pinigų nebūtų išlaikomas pats didžiausias pasaulyje (pagal oficialią galią) diktatorius ir viso pokario įtempimo kurstytoja — sovietinė imperija. Reikėtų taip pat blaiviai įvertinti ankstyvesnes ekonominės pagalbos komunistinei Lenkijai ir kitiems „socialistiniams" kraštams rezultatus. Juk buvo „sukišta” dešimtys bilijonų dolerių, o rezultatas — nulis. Taigi ir Sovietų Sąjunga, kol joje nebus pakeista sistema, bus kiauras maišas, kurio nepripildys ne tik Amerika, bet ir visas laisvasis pasaulis kartu paėmus.
Lietuvos problema negali būti laikoma tik lokaline problema. Nuo to, kaip šis Lietuvos klausimas bus išspręstas, priklausys ir tolimesnė pasaulio ateitis: ar tarptautiniuose santykiuose įsiviešpataus teisė ir teisingumas, ar jie tebebus sprendžiami iš jėgos pozicijos. Daug kas priklausys ir nuo mūsų pačių, lietuvių, nuo mūsų dvasios stiprybės, nuo mūsų išminties ir veiksmų. Todėl visa turime daryti, kad Lietuvos vardas į pasaulio istoriją būtų įrašytas auksinėmis raidėmis.
XXXIV-TOJI L.F.B. STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ 1990 METAIS VYKS RUGPJŪČIO 12-19 DIENOMIS DAINAVOJE
Bendroji savaitės tema: Lietuvos valstybingumo forma ir turinys. Paskaitininkai ir simpoziumų dalyviai — iš Amerikos ir Lietuvos. Programa bus skelbiama spaudoje, paskubėkite registruotis ir užsisakyti kambarius pas LFB CV iždininką Joną Vasarį, 979 Proehl Drive, Barber-ton, OH 44203. Registracijos mokestis 15 dol. šeimai.
LFB Centro valdyba
