KANKINIŲ KRAUJAS DAVĖ GAUSIŲ VAISIŲ

NIJOLĖ SADŪNAITĖ

Garbė Jėzui Kristui. Pirmiausia noriu padėkoti Dievui, kad esu pas jus. Prieš pusantrų metų aukšto rango KGB tarnautojas grasino man, kad baigsiu gyvenimą po mašinos ratais, kaip kunigas Laurinavičius. (Kun. Bronius Laurinavičius, Helsinkio grupės narys 1981.XI.24 žuvo, dviejų vyrų pastumtas, po sunkvežimiu, —red.). Bet kaip matote, KGB planai subiro. Galioja Dievo planai. Taip pat noriu padėkoti jums visiems už maldas ir parodytą solidarumą. Aš ir daugelis kitų sąžinės kalinių, net netikinčių, jautėme tą dvasinę paramą.

Lietuvių tauta pusę šimtmečio kentėjo dvasinį ir fizinį genocidą. Bet Gerajam Dievui laiminant ji nepalūžo. Kankinių kraujas davė gausių vaisių — tauta vieningai reikalauja grąžinti nepriklausomybę.

Nijolė Sadūnaitė, viešėdama Amerikoje, aplankė buv. prezidentą Ronald Reagana. Susitikimo metu padarytoje nuotraukoje prez. Reagan laiko rankose Nijolės prisiminimii knyga „A Radiance in the Gulag", o Angelė Nelsie-nė. Baltų laivės lygos vicepirmininkė, išrūpinusi ši Nijolės ir prezidento pasimatymą, aiškina apie gintarais papuoštą lietuvišką kryžių.

Nijolė padėkojo prezidentui Reaganui už jo teiktą parama sovietų lageriuose ir kalėjimuose politiniams kaliniams ir prašė panaudoti savo įtaką Vakaruose, kad paremtų lietuvių laisvės siekius. Prezidentas pažadėjo ir vėliau savo pokalby su prez. Bushu Lietuvos temą lietė. Nuotr. R. Nelso.

Sovietų totalitarinis režimas atsidūrė agonijoje, nes Sovietų Sąjunga priėjo prie pavojingos ekonominės, politinės, kultūrinės ir socialinės krizės ribos. Partija, įsitikinusi, kad žmonės nusenėjusiais vadais visai nebepasitiki, nutarė sistemą stiprinti jaunu Gorbačiovu. Jis ne pats atėjo į valdžią, bet jį pastatė komunistinė sistema, ir jis vykdo jos valią. Jei to nedarytų, jo lauktų Chruščiovo likimas. „Persitvarkymas" ir „viešumas" yra sugalvotas ne Gorbačiovo, bet kruvinosios sistemos, kad save išgelbėtų.

„Viešumas" leido kritikuoti visus ir viską, tik ne kruvinąją partiją. „Viešumas" padėjo Gorbačiovui pašalinti senuosius lyderius ir sustiprinti savo poziciją, tik partija nenumatė vieno dalyko — kad gali iškilti nacionalinis klausimas. Jei būtų numatę, „viešumo" greičiausiai nebūtų buvę.

„Viešumas" ir „persitvarkymas" nustatė ribas: leido suniekinti Stalino ir Brežnevo lavonus. Bet tik lavonus. Esą visus nusikaltimus darę Stalinas ir Brežnevas, o ne partija. Bet ir tų suniekintų lavonų įsakymai, įstatymai, instrukcijos, nurodymai dar tebegalioja ir šiandien. Ekonominė būklė nestabilizuota ir nesulaikomai eina žemyn. Mūsų visų džiaugsmui, jos neišgelbės nė Vakarų kapitalas. Per keturis Gorbačiovo valdymo metus nepakeisti įstatymai, nukreipti prieš žmogaus teises ir tikinčiųjų laisves.

Man labiausiai rūpi Lietuvoje religinė padėtis, nuo kurios priklauso žmonių moralė, jų ištikimybė tiesai ir jų dvasinė jėga. Aš tikiu, kad Dievas yra mūsų pagrindinė jėga ir stiprybė, ir ja turime pasitikėti, nežiūrint, kad Lietuvoje prieš Bažnyčią nukreipti įstatymai ir nepakeisti.

Per 50 metų religinė literatūra buvo laikoma antisovietine literatūra. Ji buvo naikinama, žmonės už ją sodinami į kalėjimus — už jos dauginimą, jos laikymą ar davimą kitiems skaityti. Šiandien, atidavę vieną kitą iš šimtų uždarytų bažnyčių, garsiai šaukia, kad religija turi laisvę. Mes neturime nė vienos spaustuvės, neturime literatūros. Praėjusiais metais valdžia skelbė pasauliui, kad duotas leidimas leisti katalikiškam žurnalui Katalikų pasaulis, 200,000 tiražu, po du kartus per mėnesį. Tačiau išėjo trys numeriai ir tik 20,000 tiražu ir sustojo. „Neturime popieriaus", aiškinosi. Keturis mėnesius Katalikų pasaulio nebuvo. Pradėjome demonstruoti. Kun. Jonas Kastytis Matulionis, buvęs sąžinės kalinys, valdžios pareigūnams pasakė: „Jei neturite popierio, tai Lietuvos katalikai atsisakys sovietinės spaudos, ir popierio liks kalnai". Tai padėjo. Prižadėjo žurnalą išleisti kas savaitę, kad pasivytų atsilikusius numerius. Bet sovietiniai pareigūnai, kaip ir visada, vėl melavo. Velykinis numeris pasirodė spalio mėnesį. Taigi tada „šventėme" Velykas. Vietoje 24, buvo išleista 15 numerių.

Propaganda apie demokratiją yra melaginga, Vakarams apmulkinti. Demokratijos tiek turim, kiek žmonės, negailėdami savęs, pajėgia iš valdžios išplėšti. Už tai mes tikrai nesame dėkingi Gorbačiovui. Sovietų Sąjungoje Gorbačiovu niekas nebetiki. Net ir tie, kurie pirmaisiais metais tikėjo. Jis yra baisus diktatorius, vergvaldys, ant jo sąžinės gula praėjusiais metais pralietas armėnų, gruzinų, baltiečių, ukrainiečių, Krymo totorių, azerbaidžanų ir kitų tautų kraujas. Maskva sąmoningai kurstė imperijos pavergtas tautas vieną prieš kitą, kad paskui galėtų įsikišti ir „daryti tvarką".

Kai specialūs daliniai mušdavo taikius demonstrantus guminėmis lazdomis ar aštriais kastuvėliais, šaukdavo: „Še tau, šunie, laisvę! Še tau demokratiją! Demokratija užsienio durniams".

Tie „baudėjai", kai mušė demonstrantus, būdavo neblaivūs (tai pripažino gydytojai). Sakoma, kad prieš tas „operacijas" girdomi degtine su narkotikais. Aš pati mačiau 1987 rugsėjo 28, kaip Vilniaus Katedros aikštėje daužė lietuvius, girdėjau jų žodžius. Atrodė kaip robotai. Akys pabalę, lyg kokia balta plėvele aptrauktos, ir metėsi ant žmonių kaip išalkę tigrai. Atrodė, kad jie sąmoningai vengė stipresnių vyrų. Daugiausiai puolė moteris ir vaikus. Matyt, jautė baimę.

Armėnų-azerbaidžanų konfliktą dvejus metus kurstė Maskva. Rodydavo televizijoje vaizdus, esą armėnai žudą azerbaidžanus. Komentarus teikdavo pats generalinio prokuroro pavaduotojas, nors tai buvo grynas melas. Tokiu būdu sukurstė brolžudiškas skerdynes. Pretekstu „atstatyti tvarką", Maskva ten pasiuntė tankus, artileriją, lėktuvus ir ešelonus karių. Yra žinoma, kad vienas ešelonas buvęs vien lietuvių. Pasikartoja antras Afganistanas, kur Kremlius sunaikino šimtus lietuvių.

Gorbačiovas dažnai kalba, kad esąs Lenino pasekėjas. Gi Leninas yra pasakęs, kad iš kapitalistų gauta virve juos pačius iškars. Dabar Gorbačiovas savo skelbiamu „persitvarkymu" ir „demokratija" kaip tik tą virvę iš Vakarų ir skolinasi. Todėl komunistinės sistemos neverta remti. Remiant tą sistemą, pratęsiama vergija milijonams. Ne tik fizinė vergija, kas nėra taip baisu, bet ir dvasinė. Pagrindinis komunistų tikslas — sunaikinti žmoguje dvasingumą, užmušti Dievo kibirkštį. Tokia yra Komunistų partijos ir visos sukurtos sistemos užduotis. Kristus yra pasakęs: „Nebijokite tų, kurie nužudo kūną, bet bijokite tų, kurie sielą nugramzdins į pragarą".

Aš esu optimistė. Nežiūrint viso komunistinės sistemos suktumo, atsirėmę į Dievą, mes kovą laimėsime.