Partizanai: Istorija ir dabartis

IDIOTIZMO SIAUTULYS

Kodėl, už ką mūsų tautai buvo primestas tas komunistinio idiotizmo siautulys? Ar jis jau pasibaigė? — Tai klausimai, į kuriuos Vytautas Volertas ieško atsakymų.

VYTAUTAS VOLERTAS

Tragedija ir aktoriai

Jau mažai yra likę laiko iki birželio 15, žyminčios penkiasdešimtmetį, kai 1940 buvo okupuota Lietuva. Tą dieną atburbė tankai, atnešė mases SSSR kareivių ir idiotizmo siautulį. Sužlugdyta valstybė. Atpalaiduotas bolševizmo beprotiškumas gyventojams terorizuoti ir naikinti. Be dangiškų ir žemiškų pranašų įspėjimo visą kraštą staiga užgriuvo nelaimė, kurioje net paprastas nusišypsojimas tapo kaimyno įžeidimu. Tautą sukaustė baimė, o nuo jos pabėgti kelių neliko.

Markso-Engelso skelbta revoliucinė proletariato kova niekur neminėjo, kad reikia saugoti gyvybes. Taigi ir nesaugojo. Marksizmas kilnų užmatį padėti mažiau turinčiam ir mažiau sugebančiam pavertė neapykanta. Leninas, vos trisdešimt metų būdamas, raštu kovojo prieš socialistus, skelbiančius socializmo įgyvendinimą taikiu būdu, ir reikalavo revoliucionierių profesionalų, nieko kita neveikiančių, tik revoliucija užsiimančių. (Tokiu jaunystėje tapo Stalinas.) Leninas be gailesčio dorojo savo draugus menševikus, po revoliucijos Rusijoje įsteigė slaptąją policiją, kuri jau per pirmus metus, oficialiais duomenimis, pačiam Leninui pateiktais, sušaudė 10,000. Kiek nužudytųjų šiuose sąrašuose nebuvo įtraukta, niekas nežino. Gražūs revoliucijos pažadai virto krauju. O kraujo tekėjimas — gyvybės pabaiga. Šiandien komunistiškame pasauly Leninui dar rodomas respektas yra žudymo pripažinimas legaliai politine priemone.

Stalinas, Markso ir Lenino režisūros vaisius, beribėje Rusijos scenoje sukūrė tragediją, hunams numušusią žiaurumo karūną. Pastarieji žudė ir kankino svetimus, Stalinas skirtumo neieškojo. O 1940.VI. 15 yra Lietuvon perkėlimas šios tragedijos, kurion įsijungė saujelė lietuvių ir šiek tiek Lietuvoje gyvenusių svetimtaučių, ypač žydų. Liko A. Sniečkaus, J. Paleckio, V. Niunkos, A. Guzevičiaus, A. Venclovos, M. Šumausko, J. Žiugždos, M. Meškauskienės, L. Giros, S. Neries, V. Prėskienio, M. Gedvilos, J. Šimkaus, P. Cvirkos pavardės. Tai pirmieji lietuviai, sušokę į apdrabstytas Stalino vežėčias, lietuvių tautą vilkusias pražūtim Gal keli nežinojo, kas laukė jų krašto, bet ir nesupratėliai buvo žalingi aktoriai. Kaltę galima atleisti, bet mirusieji lieka neatgaivinami, žala nepataisoma.

Lietuvos kietieji komunistai už asmeniškas privilegijas, lengvai žadėtas, prisišaukė būrelius padaužų, vagišių, girtuoklėlių, chuliganų. Tai nėra perdėjimas; šitai liudija pirmųjų talkininkų dokumentai. Padėjo ir kai kurie tikėjimo nedraugai. Propagandai patikėjo minkšti idealistai. Vėliau nesąmoningai, kitokios aplinkos negirdėję ir nematę, gyvenimo tik viena kryptimi stumiami, išaugo nauji komunistai, kiek silpnesni Stalino (ir Brežnevo) doktrinoje, ne vienas išlepintas tėvų privilegijų, daugiau baimės ir karjeros įkvėpti, mažiau liguistos ištikimybės Maskvai supančioti. Kelis jų Lietuvos nelaimė supažindino su tiesa.

Žmonės kentė baisų siaubą, pradžioje Stalino ir Hitlerio įaudrintą, o nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos beveik palaimintą vakariečių. Jaltoje ir Postsdame jie neprieštaravo Pabaltijo okupacijai. Buvo žinomi ūkininkų prievartavimai, gyventojų trėmimai, stovyklos Sibire, tačiau amerikiečių spauda tylėjo net giliausio šaltojo karo metu. (Ji tylėjo 20 ir 1929-1932, kai ukrainiečiai mirė tyčiomis sukelto bado kančiose.) Dvidešimtame amžiuje Vakarų demokratijos apie laisvę kalbėjo tuščiai (Atlanto charta), tautoms pripažintų teisių neužstojo, prekiavo teritorijomis (pasidalijimas įtakų sferomis), gyvenimą vedė savo interesų kryptimi. Elgesiu vieni nuo kitų nesiskyrė vyriausybių ir nevaržomos spaudos atstovai, liberalai ir konservatoriai, respublikonai ir demokratai. Praeitis kalba, kad pagalbos, kurią diktuotų tiesa, tol nematysime, kol pati Lietuva nepradės laisvai gyventi. Idealizmą žino tik krikščionybė. Jis neegzistuoja komunistų ir kapitalistų valdose. Kissingeris mažoms tautoms žalingai išbalansuotomis svarstyklėmis tikrina balansą Europoje, Bushas ieško turgaviečių Sovietijoje ir susikruvinusioje Kinijoje, anglai su prancūzais, net ir su Vakarų Vokietija, kuria Jungtines Europos valstijas. Į jas Lietuva ateis, pati vartus išlaužusi, Vakarų demokratijų žodžiai tik tada patikėtini, kai jiems patiems žada pigiai įgyjamą triumfą. Falklando salos, Grenada, Panama yra pavyzdžiai.

Penkias dešimtis metų Lietuva, svetimiems stengiantis, saviems gelbstint, tarsi suposi ant virvės, nespėjusios pilnai užsiveržti. Virvė šiuo metu yra atsileidusi, bet neatkabinta, ir net artimiausia ateitis rūkais apvilkta. Subjaurotas tautos charakteris, — dingusi asmens iniciatyva, stinga kruopštumo užsiėmimuose, tinginiavimas statomas prieš darbštumą, vyrauja grubumas tarpusavio santykiuose. Melas ir vagiliavimas tapę išlikimo priemonėmis. Skaudus yra klasių susidarymas: garbingi mokslininkai (kas jie?), dėstytojai, kūrėjai, įmonių direktoriai; negarbingi sargai, juodadarbiai, savarankūs prekybininkai. Nuomonės derinamos priekaištų ir apkaltinimų svaidymais. Kraštas skęsta žuvusiųjų prisiminimo skausme, Sibiras okupuotas lietuvių kapų. Ūkių nėra, retai likusios sodybos virtusios kumetynais, kurių gyventojai bėga į ,dvarus" baudžiavai.

Už ką, kodėl

Atsakymo į klausimą ,už ką' nėra, tačiau pilnai suprantamas ,kodėl'. Markso gimdytas, Lenino augintas, Stalino darban įkinkytas idiotizmas nusiaubė Lietuvą. Kalti rusai? Ne Ivanas, ne Sergiejus asmeniškai. Kalta rusų tautos visuma, Staliną priėmusi, jį palaikiusi, jo vardu žudynes vykdžiusi, mūsų tautoje įrėžusi neigiamus bruožus. Kalta visa SSSR komunistų partija, žmogų laikiusi daiktu. Mūsų komunistai, didieji ir smulkieji, bailūs ir bevaliai, negalvoję, nesvarstę, nesižvalgę ir nematę jų kraštui daromos žalos, taip pat kalti. Žudyti lietuvį už Staliną. Nulupinėti nagus, svilinti padus. Naktimis terorizuoti gyventojus, stribuose įsijungus. Stumdyti į vagonus. Klastoti Lietuvos istoriją. Diktuoti kūrybiniam darbuotojui arba jį nutildyti. Terioti krašto išteklius. Išnaudoti ir niekinti likusius gyventojus. Grobstyti svetimą turtą. Paneigti piliečio teises tikinčiam. Tai nusikaltimai, kuriuos bent iki 1953 vykdė nemaža dalis lietuvių komunistų ir prisiplakėlių. Dėmėti liko ir tie mūsų marksistai, kuriuos paprastas tinginys palaimino pasyvumu, bet kurie žavėjosi jei ne bolševikų darbais, tai bent jų žodžiais ir nemėgstamų žmonių supančiojimu. Su laiku paaiškės ir išeivijos talkininkų priedėlis.

Su patosu išeivijoje tardavome: Sibiro kančios veltui nedings; Kalantos liepsna neišblės; partizanų kraujas prikels Lietuvą; stribų siautėjimas bus tautai atlygintas; ūkininkų niekinimas išves laisvėn. Manydavome šiuos išsireiškimus esant tuščiomis frazėmis, ne vienas išeivijos puikuolis iš jų šaipydavosi, laikė ,vaduotojų' žaidimu. Bet tai tikrovė! Visas kraštas bijojo Sibiro, šią baimę perduodamas vaikams. Žuvusiųjų partizanų šeimos ir kaimynai pažino okupacijos žiaurumus, Kalantai juos pabrėžus. Ūkininkai tylomis pasakojo apie terorą. Stribai įrodė, ką reiškia betvarkė su joje įsigalėjusiais palaidūnais. Dėl Sibiro, dėl partizanų, Kalantos, stribų, ūkininkų naikinimo tauta, net jaunesnius komunistus įskaičiuojant, nepriėmė okupacijos. Todėl šiandien tuščios frazės virsta tikrove, todėl tauta bunda.

Nepaneigiama laisvė

Gal jau laikas su kaltininkais atsiskaityti?.. Juos traukti iš slėptuvių ir traiškyti?..

Toks laikas niekados teneateina. Nesam 1917 revoliucionieriai Rusijoje, nesam lietuviai bolševikai 1940 ir tuojau po 1945. Nesam rumunai, kurie per kelias dienas sunaikino tūkstančius savo žmonių. Tautos išmintis neturi nieko bendra su jos skaičiumi, ir čia mums duota laisvė — nei Vakarų, nei Rytų nepaneigiama. Skaičiumi nepasižyminti lietuvių tauta (netiesa, kad esam ,tiny nation', kaip pravardžiuoja vakariečių spauda) turi pilną laisvę išmintimi viršyti daug skaitlingesnes. Išmintis lemia savitvardą ir gesina pasikarščiavimus. Ji smerkia žmoniškumui priešingus poelgius, kaip kerštą. Ji žiūri teisybės. Teisybė nustatys žudikus ir sadistus, teisybė spręs jų likimą, keršto liudininku nesišaukdama. Kerštautojas taip pat lengvai žudo, atsidurdamas teisybės rankose.

Akimis permetus Lietuvos gyvenimui dirigavusius, juos supusi aplinka iškelia daug rimtai svarstytinų klausimų. Reikia atskirti egoistą nuo Lietuvos valstybingumo ir tautybės nesuvokusio paauglio. Nepamirština, kad visose Šalyse ir visais laikais buvo nesėkmingų, menkai sugebančių, silpnai besiorientuojančių žmonių, kurie manė, kad ateitin neturi jokių laiptų, šiems visiems pamojimas pirštu ir geresnės būklės pažadai iš pradžių nereiškė jokio išdavimo. Kai vėliau reikėjo vykdyti niekšiškus darbus, atgal gręžtis reiškė žūti. Žinotina ir tai, kad vėlesnieji komunistai neturėjo palyginimo su kitokiu gyvenimu, augo viduje tušti, į tą vidų buvo priimamas bet koks indėlis. Kas žudė, ypač sava valia arba iš neapykantos bei pavydo, tokių aplinkybės neteisina.

Būkime vienoje tautoje, nesivadovaudami bolševikų teise ir pavyzdžiu. Kas yra juodas nenusiprausiamai, telieka tamsoje. Tauta nepriklausomybės siekia ne atsiskaitymams ar kerštui, o gyvenimui, protingai tvarkai ir kūrybai.

Dviejose slenksčio pusėse

Iš tolumos laiku ir erdve trumpai pažiūrėkime į priešingybes, okupacijos sukeltas. Tai bus prabėgtinis žvilgsnis tarsi smalsumui patenkinti, tarsi susimąstyti.

Štai kelios nepriklausomos Lietuvos gyvenimo iškarpos, valstybei jau stovint ant prarajon lūžtančio kelio, prieš pat Molotovo-Ribbent-ropo paktą. Verskime Lietuvos aidą, 1939.VIII.19 laidą. Ten pranešama apie nesutarimus karinėse derybose tarp Maskvos ir Britanijos bei Prancūzijos (sovietai jau rengėsi sutarčiai su Hitleriu, —V.V.), rašoma apie Britanijos ir Japonijos derybų krizę (japonai planavo sąjungą su Vokietija prieš vakariečius, —V.V.) ir apie Romos konferenciją tarp Italijos ir Vengrijos (antraštė: „Romoje svarstomas Europos likimas?"). Štai lenkų ambasadorius lankosi pas popiežių, Dancigas jau tapęs politinio ginčo aštria tema. Vašingtone apklausinėjami JAV vokiečių organizacijų vadai, juos įtariant subversyvine veikla. Lietuvos politikai ir visuomenė žinojo apie tarptautines įtampas, dėl kurių už dvylikos dienų kilo Antrasis pasaulinis karas. Europoje kunkuliavo visi katilai, jų garai šlaistėsi mūsų padangėje.

O valstybės viduje? Džiaugiamasi Lietuvos paviljonu tarptautinėje parodoje New Yorke; raginama pažinti gimtąjį kraštą; sveikinama lietuvių vilniečių mokytojų ekskursija, su lenkų leidimu atvykusi Kaune; rašoma apie neseniai įrengtus vandens fontanus praeiviams atsigerti Laisvės alėjoje, Kaune. Iš Čikagos Alb. Briedis savo straipsniu tvirtina, kad daugiausia amerikiečių Lietuvą aplankys 1943, kai bus minimos Lietuvos 25 m. Nepriklausomybės sukaktuvės (1943 Lietuva jau nešė trečius okupacijos metus, — V.V.). Svarstomos kultūrinės temos — muzikos reikalai, Veiverių mokytojų seminarijos nuopelnai, nuogąstaujama dėl Poškos Baublio, daug vietos skirta šachmatams, trumpai recenzuojami nauji leidiniai ir t.t, Įdomios žinios iš Vilniaus krašto: lenkai trukdo lietuviams ten pirktis žemės, neleidžia sergančiam lietuviui klebonui aplankyti buvusios parapijos, lietuvių gimnazija Vilniuje neturi teisių. Diplomatiniai santykiai prievarta tarp Lietuvos ir Lenkijos užmegzti, pati Lenkija žiūri bedugnėn, o lietuviai engiami. Vilniuje palaidotos Pilsudskio širdies piktas dvokas stipriai jaučiamas.

Labai šiltai ir paviršutiniškai St. Mingaila rašo apie ūkininkų rūpesčius, o V. Širvydas tokiu pačiu stiliumi vaizduoja ,,Vasaros malonumus miške". Geriausią normalaus, nerūpestingo gyvenimo vaizdą rodo skelbimai. Perkami, parduodami ūkiai, namai, automobiliai, sunkvežimiai, motociklai. Štai varžytinės trobesių statybai, klinikų įrengimams, miško išpardavimui. Siūlomos ekskursijos į užsienį. Ieškoma tarnaičių. Reklamuojami įvairūs kursai, mokyklos. Stebimės gyvenimo pilnumu ir įvairumu, lyg šiandien vartytume amerikietišką laikraštį. Tačiau pasigendame net mažučio svarstymo apie pavojų valstybei, nors iš užsienio žinių šis pavojus regimas. Nėra užuominų apie vidaus problemas, jokių nuomonių pareiškimų ar diskusijų. Upė plaukia be šapų, tačiau krantai griūva, ir niekas jų nemato. Šia prasme amerikietiškumo, tiksliau tariant, demokratijos poreiškių nepasimaišo net marga plunksnytė.

Peršoksime Molotovo-Ribbentropo paktą, įgulų Lietuvon įvedimą, Vilniaus ,grąžinimą', ultimatumą, Lietuvos okupaciją, gen. K.Skučo, vidaus reikalų ministerio, ir A. Povilaičio, Valstybės saugumo departamento direktoriaus, gėdingą išdavimą Sovietų Sąjungai. Jei dvi valstybės ir turi nusikaltėlių pasikeitimo sutartį, nusikaltėlio reikalaujanti šalis privalo dokumentais įrodyti asmens kaltę. Vyksta ilgos derybos, nusikaltimų peržiūrėjimai, perdavimo eigos nustatymas. K. Skučas ir A. Povilaitis buvo vyriausybės nariai, pildė jiems prezidento ir ministerio pirmininko pavestas pareigas, nusikaltimai nebuvo dokumentuoti, ir vien tik už savo pareigų vykdymą per nepilną dieną nuo pareikalavimo buvo išduoti mirčiai.

Peršoksime ir dviejų tūkstančių Lietuvai vadovavusių asmenų areštus jau 1940 liepos mėnesį, bei areštuotųjų inkvizicinius kankinimus įvairiuose kalėjimuose. Dabar naudosimės Darbo Lietuvasu šūkiu ,Visų šalių proletarai, vienykitės!', jau bolševikiniu laikraščiu, Jono Šimkaus, Trečiame Fronte skelbusio revoliucines mintis, o vėliau tapusio aršiu bolševikiniu rašytoju, redaguojamu. (Darbo Lietuvątrumpai žymėsime DL.)

DL savo 1940.VIII.4 laidoje isterišku pompastiškumu aprašo iš Maskvos grįžusią delegaciją, pardavusią Lietuvos valstybę, ją ,prijungus' prie Sovietų Sąjungos. Štai ką tarė Justas Paleckis, kurio sūnus šiandien dirba su tais, kurie bando Lietuvą nuo SSSR atpalaiduoti:

„Iš širdies norėčiau, kad visa mūsų tauta persiimtų tuo džiaugsmu, kurį mes jautėme didžiojoje proletariato sostinėje Maskvoje ir jos širdyje Kremliuje, susitikę su mūsų mylimuoju Vadu ir Draugu Stalinu. Trokščiau, kad visa Lietuva užsikrėstų darbo entuziazmu ir socialinės kūrybos dvasia ir kad mūsų Respublika greitu laiku užimtų garbingą vietą Sovietų Sąjungoje kitų respublikų tarpe. (. . .) Mums teko didelė ir nepaprasta garbė perduoti Sovietų Sąjungos Vyriausiajai Tarybai Lietuvos liaudies valią ir troškimą dėtis į SSSR. Dabar grįžtame su dideliu pasitenkinimu, nes uždavinį gerai atlikome, grįžtame kaip pilnateisiai SSSR piliečiai pas tokius pat pilnateisius piliečius".

Taigi — Lietuva okupuota tik lygiai prieš du mėnesius, o Stalinas jau ,mylimas Vadas ir Draugas', Paleckis — pilnateisis SSSR pilietis, tik nieko netaria apie pilietybę kalėjimuose pamušamų, patampomų ir pasvilinamų visuomenės vadovų. Suaugusio asmens kalboje naudoti epitetai Stalinui žadina šleikštumą. Jo pasididžiavimas SSSR pilietybe ir niekšišku savos valstybės pardavimu stebina net mažai jautrų žmogų. Lietuvoje gimęs pamaldaus bajoro dvarininkėlio šeimoje, Lietuvoje vertęsis žurnalistika, buvęs Jaunimo ir Žurnalistų sąjungų centro valdybose, Lietuvą pardavė sovietams, tenkindamas savo ambicijas ir silpnavališkus, miesčioniškai buržuazinius polinkius.

Redakcijos pagrindiniame straipsnyje sveikinami grįžę Lietuvos valstybės egzekutoriai:    „Jūs parvežėte Stalino konstitucijos saulę, kuri niekuomet daugiau jau nebenusileis. Mes žengsime tvirtu žingsniu pirmyn Lenino Stalino nužygiuotu keliu, vadovaujami garbingos Komunistų partijos ir viso pasaulio darbo žmonių vado, mūsų mylimo tėvo, draugo, mokytojo ir išvaduotojo Didžiojo Stalino".

Po maldų Stalinui tas pats DL numeris jau skelbia nacionalizuotų įmonių sąrašą, baudas prekybininkams, rašo apie ,parceliuojamą' ūkininkų žemę, apie patalpų sekvestravimą, butų atėmimą. Sekančiuose trijuose numeriuose tęsiama ta pati isteriką, nors apsistojama ties mokytojų suvažiavimu, juos ragina tapti stachanoviečiais, tačiau nė žodeliu neužsimenama suvažiavimo pabaigoje spontaniškai giedota Lietuvos Himno scena. 1940. VIII. 16 numeryje atspaustas ir A. Rūko pagarsėjęs eilėraštis Stalinui, kurio vieną posmelį pacituosime: „Mes su Stalinu — į saulę / Mes su Stalinu — kovon! / Tenedrįsta nieks pasauly / Kelti koją Lietuvon!" O DL 1940.VIII.23 numeryje mokytojai jau barami, Lietuvos Himno neminint, tik jiems prikišama, aišku, kad dėl Himno:, Jų pirmykščio nusistatymo niekas negalėsiąs sulaužyti".

Vėlesnieji DL numeriai perpildyti įvairių mitingų sveikinimais Stalinui ir Molotovui, pranešimais apie įmonių nacionalizavimą, apie ,SSSR šmeižikų' įkalinimus, žemės skirstymus. Yra trumpų žinučių ir apie karo frontą, vokiečiams rodant šiltumą, pasišaipant iš anglų. Minimas JAV ruošimasis karui, iš kurio ,,pasipelnys kapitalistai". O 1940.VIII.30 numery jau rašoma: „Apskrityje (Šiaulių, —V.V.) numatyta įkurti 26 valstybiniai ūkiai — sovchozai, bendro 5.994 ha ploto".

Lietuvos niekinimas ir naikinimas tęsiamas kiekvieną dieną: vis Stalino saulė, vis nacionalizavimai, nauji potvarkiai, baudos neklaužadoms. Spauda skelbia, kad darbuojasi lietuviškos rankos, tos pavardės, kurias anksčiau minėjau, o Dekanozovas, tikrasis viešpats, niekur nepaminėtas.

Post Scriptum

Šiame penkiasdešimtmety nuo pirmosios bolševikų okupacijos yra įjungtas ir trejų metų vokiečių viešpatavimas karo metu. Jis buvo kitokio pobūdžio, apie jį reikia atskirai kalbėti. Sovietų Sąjunga Lietuvą užėmė taikos metu, pirmieji dideli suėmimai, kankinimai ir pirmasis trėmimas Sibiran vyko prieš ginklų veiksmus. Pokario metų žvėriškumą Sovietija bandė teisinti partizanų veikla. Tačiau partizanus pašaukė 1940-1941 patirtis, vėliau juos skaičiumi padidino SSSR kareivių ir NKVD sauvaliavimas, kurio šiandien Kremlius nepaneigia. Partizanai ėjo ginti tautą, kurios naikinimas vyko prieš juos ir po jų.

Neseniai okupacija Lietuvoje įskilo. Nuo 1990.I.1 Lietuvai pripažintas ekonominis savarankiškumas. Kiek jo matome ir kiek matysime artimoje ateity? Panaikintas Sovietijos įstatymų pirmumas. Lietuvos KP atskelta nuo SSSR KP, nors dalis narių nepakluso. Nepaklususieji automatiškai tapo okupacinių pajėgų dalimi, kaip ir kariuomenė. Juk tai svetimai valstybei, Lietuvą užėmusiai, viešai įsipareigoję žmonės. Jie turi atsisakyti visų teisių Lietuvoje, nes prieš Lietuvą kovoja.

Kas laukia ateity, nežinome. Ėriuko buvimas vilko narve laimingai baigiasi tik labai retais atvejais. Tačiau šio laimingo atvejo visi tikimės. Kol bus atspausti šie žodžiai, gal Lietuva stovės prie pat nepriklausomybės, ir mūsų visas pajėgas kreipsime į ten. O gal — neduok, Dieve! — okupacijos ledo įskilimas vėl užšals, naujoms tautos aukoms atverdamas kelius į kalėjimus ir Sibiran.