PERESTROIKA IR LAISVĖS KOVA
VEDAMIEJI
Įsibėgėję įvykiai Lietuvoje mus džiugina, bet drauge kelia susirūpinimą. Laisvėjimo žymės jau spėjo mus įjaudinti. Kartais užmirštama, jog persitvarkymo procesas yra kontroliuojamas Maskvai patikimų komunistų partijos žmonių. Užmirštama, jog esmėje ,,perestroika" turi tarnauti Sovietų Sąjungai — ne Lietuvai. Du dalykai nuolat akcentuojami: reikalas gelbėti chaotišką ekonominę padėti, nevengiant net radikalių priemonių, ir reikalas komunizmo aukoms leisti kiek ,,atsikvėpti”, duodant šiokių tokių lengvatų. Drauge ¡spėjama, jog visa turi vykti ,,Sovietų Sąjungos apimtyje". Dabartinė sovietų taktika yra sudaryti laisvėjimo įspūdį, niekur neužsimenant apie grąžinimą tautai išplėštą laisvę ir nepriklausomybę. Taigi, laisvėjimas be laisvės. Lietuvoje keliamas suverenumo klausimas, bet jis dažnai yra ribojamas ekonomija, kultūra ir ekologija.
Politiniai analistai galvoja, jog tai gali būti gudri nauja strategija senai kolonistinei politikai įteisinti. Šį kartą gal net su mūsų pačių sutikimu. Sovietijoje tikslas visuomet pateisina priemones, tad kodėl perestroikinė,,atvirumo" taktika negalėtų būti naudojama pakirsti rezistencinei dvasiai tautoje ir išeivijoje? Kompromituojantis faktas, kad net Vliko atstovas Europoje drįso piršti satelitinį statusą Lietuvai, Latvijai ir Estijai (dideliam baltų pasipiktinimui), rodo, kad priešo taktika skaldyti ir užvaldyti gali duoti rezultatų.
Profesorius Vytautas Skuodis, poetas Sigitas Geda, dr. Algirdas Statkevičius ir kt. teisingai galvoja, kad Lietuva neliko galutinai likviduota daugiausia dėl to, kad išeivijoje rezistencinė kovos dvasia buvo stipri.,, Atodrėkį" Lietuvoje iššaukė ne mūsų menininko V. K. Jonyno vizitas ir jo mandagūs pareiškimai atsidėkojant už pripažinimų jo talento, o daug daugiau pranašo balsu kalbėjęs ir tebekalbąs tremties poetas Bernardas Brazdžionis, kuris pataikavimo okupantui politiką griežtai atmetė ir mūsų tautinės rezistencijos valios nesuteršė. Ir išeivijos lietuvių profesorių dalyvavimas režimo institucijų aprobuotose programose — net tų, kurių tautine ištikimybe mes neabejojame — neišvengiamai pasitarnavo daugiau okupaciniam režimui negu tautai. Vienas lietuvis profesorius viešai prisipažino buvęs pinigais gundomas pereiti į slaptą okupanto tarnybą. Tokių bandymų buvo daug daugiau.
Mūsų lankymaisi Lietuvoje, kad ir privatūs, tebėra Maskvos kontroliuojami. Maskva sprendžia, kas gali gauti vizą, kas ne — ir kodėl. Tai politinis sprendimas. Visa lemia Maskvos — ne Lietuvos interesas. Visi oficialūs vizitai tarnauja okupantui. Mūsų kelias ir toliau privalo būti protingas privačių ryšių stiprinimas White Plains susitarimų dvasioje.
Išeivija šiandien privalo būti stipri ir vieninga. Ji tebelieka ,,vienintelis veiksnys, kuris tautos vardu turi ir gali viešai nepaliaujamai reikalauti Lietuvos valstybės nepriklausomybės grąžinimo". Taigi, pilnutinis Lietuvos politinio suverenumo atstatymas yra neatšaukiamas, bekompromisinis reikalavimas. Tauta nori atgauti atimtį savo žemę, kuri nuo amžių jai priklausė, nori savo krašte tvarkyti visus reikalus sava kalba ir savais įstatymais. Vilnius — ne Maskva — turi spręsti, kas gali gauti vizų į Lietuvą. Jei Sovietų Sąjunga nuoširdžiai galvoja apie nusikaltimų politikos pašalinimą, ji privalo neatidėliodama viešai pasmerkti gėdingąjį slaptą Ribbentropo-Molotovo paktą, kuris leido išdraskyti Baltijos valstybes ir pradėti Antrąjį pasaulinį karą.
Kas žino, galbūt šis periodas yra patsai pavojingiausias lietuvių išeivijoje. Šiandien Lietuvių Frontas, labiau negu bet kada praeityje, turi likti nepalaužiamos dvasios ir valios kovotojas. Jo sąjungininkais negali būti tie, kurie, patys būdami silpni, daugelį okupacijos reiškinių teisina ,,objektyvumo vardan", vykdydami pataikavimą okupantui. Mūsų ,, perestroika" — rezistentiškai atsinaujinti ir jungti gretas, stiprinant kovos dvasią. Niekas nežino, kokios aukos iš lietuvių tautos ir iš išeivijos pareikalaus rytojus.
(vd)
