Partizanai: Istorija ir dabartis

KOVOJANTI LIETUVA IŠ LAIKO PERSPEKTYVOS

PILYPAS NARUTIS

Paskaita, skaityta LFB studijų savaitėje 1988 m. vasarą, Dainavoje.

Ginkluoto lietuvių tautos pasipriešinimo istorija • Ar galimas neutralumas sovietinės sistemos vertinime? • Sovietinė dokumentacija ir jos spąstai • Partizanai — Lietuvos kariuomenės tąsa • Partizanų pastangos vienytis ir ryšys su užsieniu

Kęstutis K. Girnius, PARTIZANŲ KOVOS LIETUVOJE,
 Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti leidinys Nr. 19. 1987 metai.

Kęstutis Girnius, knygos „Partizanų kovos Lietuvoje" autorius, gimė 1946 Nuertingene, Vokietijoje. Gimė jis įdomiais metais, kaip kad jis pats rašo: „1946 m. buvo pirmieji pilni metai... tuo pačiu vieni reikšmingiausių partizanų sąjūdžio istorijoje”, kada „Partizanų būriams... vadovavimas perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Ječys, Žemaitis, Vaitelis, Čeponis, Kamarauskas buvo kapitonai, dažnai net aukštesnio rango karininkai..."

Kęstutis, jaunosios kartos atstovas, augo Lietuvos nematydamas, tik apie ją girdėdamas ir į partizanų kovas žvelgdamas iš dokumentacijos ir iš literatūros, kuri šiuo atžvilgiu yra dar labai šykšti. Kovojančios Lietuvos nuotaikomis Kęstutis pradėjo gyventi tada, kai ginkluotas lietuvių pasipriešinimas okupantui jau buvo keičiamas kitais pasipriešinimo būdais. Kęstutis susipažįsta su jais ir jungiasi prie kovojančios Lietuvos. Aukodamas savo laiką ir energiją, atkreipia prieš okupantų aštriausiąjį ginklų — plunksną.

Pažinti tiesų, kurių sovietinis okupantas slepia ne tik geležine uždanga, bet ir rafinuočiausiomis priemonėmis bei klasta, ypač yra sunku tam, kuris tos sistemos tiesiogiai nėra pajutęs. Būdingas okupuotoje Lietuvoje pasakojimas apie žvirblį. Atskrido išsigandęs žvirblis ir dairosi neramus. Jo draugai klausia: „Iš kur tu, ko toks neramus?" Jis atsako: „AŠ iš Krimo! Mačiau kaip Krime kupranugarius prievartauja! Nežinau dabar kur pasislėpti!" „Bet gi, tu ne kupranugaris", — aiškina draugai. Žvirblis su dar didesniu išgąsčiu atsako: „Bet kaip tu jiems įrodysi, kad esi ne kupranugaris?"

Šį anekdotų nelabai supranta laisvėje, Vakaruose gimę ir gyvenantieji žmonės. Nelengva pajusti ir įsijausti į tą aplinkų ir nuotaiką, kuri nuolat dirbtinai sudaroma Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotuose kraštuose. Toji nuotaika per prievartų brukama visiems piliečiams ne tik vadinamais „liaudies švietimais", bet ir brutalia valstybine aparatūra, atremta į KGB (anksčiau NKVD) specialiai nuolat treniruojamus dalinius. O palaikymas nuolatinės baimės ir netikrumo jausmo trėmimais ir net masinėmis žudynėmis yra sovietinės sistemos dalis. Kaltės Sovietų Sąjungoje nėra ieškoma, ji yra sukuriama, primetama asmeniui ar net kitai valstybei pagal reikalų. Apkaltino Skučų ir Povilaitį, apkaltino ir visų Lietuvą ne todėl, kad buvo kaltė, bet todėl, kad tokia kaltė buvo reikalinga Stalino ir Molotovo susitarimų šešėlyje okupuoti Lietuvą. įsivaizduokime dabar, kad koks nors „neutralus" amerikietis advokatas ar istorikas bandytų „neutraliai" spręsti šių Sovietų Sąjungos ir Lietuvos bylą. Ar toks neutralumas būtų pateisinamas?

Darau šiuo atveju platesnį įvadą, todėl, kad bolševikinės sistemos atveju, žvelgiant į jų sudaromą tikrovę, nėra galimybės jų vertinti normaliu mastu, taip kaip laisvasis, vakarietiškas pasaulis savo normalia logika ir svarstymais yra įpratęs. Kokia normalia logika galima vertinti, pavyzdžiui, kriminalistą Specką, išžudžiusį Čikagoje gailestingų seserų būrį? Sovietinė sistema, nors ir tarptautiniai de facto pripažinta, yra tokia kriminalinio pobūdžio sistema. Jei Stalino nevadinsime kriminalistu, kaip jau kriminalistu vadiname Hitlerį, tai iš normalios apyvartos reiktų iš viso išimti žodį „kriminalistas". Ir jei dabar OSI įstaiga visus liudijimus, gautus iš Sovietų Sąjungos, priima normalia vakarietiška tvarka, tai pati OSI įstaiga įsirašo save į tą bolševikinės sistemos grandinę ir dėl to yra pasmerktina.

Vagį galima atpažinti ne tada, kai jis į namus įeina, bet tada, kada jis iš namų išeina. Ir mums, kol mes sovietišką sistemą atpažinome, kainavo daug nervų. Tie, kurie turėjo progą pagyventi geležinės uždangos erdvėje, aiškiai pajuto, kaip apgaulinga ir užslėpta šitoji pagal K. Bielinio terminologiją „teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija" ištikrųjų yra.

Su nuostabiu atidumu Kęstutis Girnius savo knygoje bando naują būdą: remiantis bolševikiniais paskelbtais dokumentais išgauti tikrovę. Dabartiniai disidentai pasakoja, kaip jie sužino visą eilę įvykių, ir sugeba orientuotis, skaitydami okupanto spaudą ir laikraščius, nes anot jų, „reikia mokėti skaityti tarp eilučių".

Girniui gana vykusiai pavyksta daug kur atsiremti į pačių bolševikų dokumentaciją, ją panaudoti ir pačių komunistų ar net KGB-istų ranka išgauti patvirtinimą, ir šioje knygoje aprašyti kovojančios Lietuvos istoriją, iš kurios galima matyti tokias išvadas:

1.    Lietuva kovojo prieš okupantą ginkluotai: apie aštuonerius metus partizanai valdė tam tikrus Lietuvos žemės plotus.

2.    Partizanai buvo organizuoti, apėmė visą Lietuvą, trukdė rinkimus, bolševikų taip propaguojamus, stabdė kolūkių organizavimą.

3.    Partizanai sudarė galimybę daugeliui vyrų pasislėpti ir išsisaugoti, saugojo gyventojus ir jų turtą.

4.    Dėl tokio ginkluoto partizanų pasipriešinimo okupantas buvo priverstas sudaryti specialius stribų dalinius.

Autorius, gal pats pirmasis, šioje kovojančios tautos istorijoje iškelia Lietuvos karinio pasipriešinimo Maskvai faktą. To pasipriešinimo pagrinde kurį laiką buvo jaučiama nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tąsa.

Pats autorius įžangoje pastebi, kad jam labiausiai rūpėjo knygoje iškelti teoretinius klausimus, kaip jaunuolių pasiryžimą partizanauti, ar pažvelgti į partizano dalią.

Tačiau savo svarstymuose autorius, bandydamas ginčytis su bolševikine logika, dažnai atsistoja ant slidaus kelio ir sukelia abejonių. Tas, žinoma, sudarys progą daug kam su autoriumi nesutikti. Mano nuomone, autorius savo knygoje įslysta į bolševikinius spąstus bent šituose savo teiginiuose:

1. „Tariamus nusikaltėlius ir kolaborantus galima suskirstyti į penkias grupes" ... ,,e) Žmonės, dalyvavę masinėse žudynėse bei grobę nužudytųjų turtą. Mėginsime parodyti, kad iš tiesų tik paskutinės grupės nariai ir kai kurie savisaugos batalionų kariai galėtų būti laikomi karo nusikaltėliais... Nusikaltėliai ir kolaborantai aplamai suspėjo pabėgti su vokiečiais..." (p. 98).

2. „Lietuvoje vyko dvi bylos prieš buvusius batalionų karius, apkaltintus dalyvavimu masinėse žudynėse. Nr. 61... ir Nr. 60..." (p. 101).

3. ,,Negalima neigti kai kurių lietuvių dalyvavimo masinėse žudynėse pirmomis karo dienomis ar vėliau tarnaujant policijos batalionuose, kurie buvo įjungti į nacių naikinimo mašiną... Pastarieji tik su mažomis išimtimis pasitraukė į Vakarus, panašiai veikiausiai padarė ir daugelis masinių žudynių dalyvių..." (p. 107).

4.    „Nors žydų ir komunistų aktyvistų likimą lėmė patys vokiečiai, kai kurie lietuviai dalyvavo areštuose ir žudynėse, vokiečiams nurodė komunistus ir grobė jų turtą" (p. 363).

5.    ,,... Many tina, kad žuvo nuo 7,000 iki 10,000 civilių gyventojų, tai yra žmonių... Daugiausia jų žuvo nuo partizanų rankos... Nors partizanai turėjo savo teismus, įspėdavo valdžios rėmėjus ir įtariamus šnipus, jų sprendimai, pasak A. Žuvinto, ,,ne visada buvo pagrįsti". Žuvo nekalti vaikai, bei senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskųstieji. Nekaltų žmonių žudymas yra nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis" (p. 361).

6.    ,,Nors partizanų kovos prasidėjo tik 1944 m. rudenį, Lietuvoje savotiškas vidaus karas (mano pabraukta, P.N.) jau vyko nuo pat pirmųjų bolševikų okupacijos dienų 1940 m...." (p. 362).

7.    „Nėra abejonių, kad partizanai nužudė ir nekaltų žmonių. Nekaltų žmonių nužudymai lieka nepateisinami, net ir atsižvelgus į sunkią partizanų padėtį ir į valdžios sąmoningai vedamą teroro kampaniją..." (p. 403).

8.    „Jei partizanų sąjūdis smerktinas dėl kai kurių savo narių doroviškai nepateisinamų veiksmų, tai kone visi kiti karai panašiai smerktini. Daug kas užmiršta, kad šių laikų mažiausiai kontroversiškame kare — kova su hitlerine Vokietija — sąjungininkai masiškai bombardavo Vokietijos miestus, tuo sąmoningai masiškai žudydami nekaltus žmones" (p. 403).

Kai okupantas vergijai išlaikyti ir net tautai naikinti veda apgaulingąjį psichologinį karą, ar ne tiksliausia būtų užimti tokią poziciją, kaip užėmė gen. Stasys Raštikis savo memuaruose: „...ar tikslu yra polemizuoti su žmonėmis, kurie nepaiso nei tiesos, nei moralės, kurie lengva širdimi pavadina tave kupranugariu ir po to, trindami rankas, laukia, kaip tu įrodysi, jog esi ne kupranugaris, o žmogus" (St. R. II t., p. 411).

Čia vėl proga atkreipti dėmesį į atsišaukimą, kurį parašė 1986 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ir Sukiliminio lietuvių aktyvistų fronto štabo nariai, esantieji laisvuose Vakaruose. Atsišaukime pabrėžiama: „Lietuva, kai bus laisva, pati teis visus tuos, kurie yra padare Lietuvoje nusikaltimų prieš žmoniškumą". Tai svarbus atsišaukimas šiam ir visam metui, ir kelrodis iki tol, kol bus nepriklausoma ir laisva Lietuvos valstybė. Jei pripažįstama teisė Lietuvai savo valstybę turėti, tai kitų valstybių teismai, kurie sprendžia Lietuvos piliečių nusikaltimus padarytus Lietuvos valstybės teritorijoje, yra neteisėti.

Žmogus nėra kaltas, kol teismas jo nėra nuteisęs. Mes čia sukūrėme Lietuvių teisėms ginti komitetą, kad apgintume nekaltai puolamus lietuvius. Tenka priminti ypatingą pavyzdį, kurį mes retokai prisimename. Būtent, Flossenburgą. Visi lietuviai turėtų tą Bavarijos kampelį, akmenų skaldyklą, Flossenburgą, netoli nuo Muencheno, pamatyti. Ten ir Canaris buvo pakartas. Čia rasime nužudytus 2450 lietuvius. Tai Lietuvių Savisaugos Batalionų vyrai, nužudyti todėl, kad nepakluso nacių įsakymams. Taigi, visi jie „pasitraukė" į vakarus.

Didžioji Kęstučio Girniaus knygos vertė ir prasmė bei mūsų pasididžiavimas jo darbu yra tai, kad šia knyga yra atlikta gili studija ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo okupantui, Sovietų Sąjungai Lietuvą okupuojant antrąjį kartą, 1944 metais. Nors K. G. sako, kad „Daugiau dėmesio skyriau teoriniams klausimams ir ...trečiasis knygos skyrius... sudaro teorinę širdį (kodėl jaunimas stojo į partizanus)", bet aš šį kartą stabtelėsiu prie 5-8 skyriaus, nors pagal autorių jis yra skirtas „tiems, kuriems nerūpi teoriniai svarstymai".

K. G. pirmasis bando atstatyti ginkluoto pasipriešinimo organizaciją Lietuvoje, remdamasis menkais iki šiol turimais, ir bolševikiniais dokumentų (abejotinos vertės) duomenimis, o ir šitų taip pat labai nedaug turima.

Lietuvių tauta ne vieną kartą yra susidūrusi su slaptumu kovoje prieš okupantą. Šį kartą ta kova liečia mūsų kartą. Slaptumas — tai ne tuščias farsas, bet realybė, kurios ir Maskva neįkando, neįkanda ir dabar. Bet dabar atėjo metas tam tikrą laikotarpį įrašyti į pasaulio istoriją, ką ir pradėjo savo knyga Kęstutis Girnius. Ar jam tai pavyko? Taip, jis padarė labai gerą įžangą ir gerus pamatus ginkluoto lietuvių tautos pasipriešinimo prieš Maskvos okupaciją istorijai. Jei Maskva galvojo ir dar dabar galvoja, kad degutu užsmalavusi partizanus ir jų kovą, padarys juos baidyklėmis, kad galės klastoti ir juodinti praeitį ir dabartį, kad okupaciją galės vadinti „išlaisvinimu", o prievartą „laisvu apsisprendimu", tai šia savo knyga Girnius pastoja Maskvai skersai kelio.

Nuo p. 184 iki 342 K. G. dokumentuoja ginkluotą Lietuvos pasipriešinimą prieš okupantą. Kovotojus vadina partizanais (tai nusistovėjęs standartinis pavadinimas), nors jis pabrėžia Lietuvos kariuomenės karių ir šaulių vaidmenį, prie ko ir aš truputį plačiau vėliau stabtelsiu.

Aprašoma dokumentuotai partizanų kovų raida. ,,Partizanai apėmė visas Lietuvos dalis" (p. 187), ir „partizanų veikla (Šilavoto valsčiuje) taip išsivystė, kad žmonės pradėjo jį vadinti septynioliktąja respublika" (p. 192). Būdingas tas partizanų laikotarpis (1944-1952) ir tuo, kad ,,vieni vyrai išėjo iš miško, kiti vyrai į jį pasitraukė" (p. 195) Kova neapsieina be mūšių. Tūkstančiai mūšių su NKVD kariuomenės daliniais įdokumentuota šioje K. G. knygoje, kartu su šauniais partizanų pavienių, grupių, dalinių, su ginklais ir uniforma, nuotraukomis. Atžymėtinas mūšis tarp Vilniaus ir Naručio ežero, kuriame „kovojo net 800 asmenų partizanų dalinys" (p. 189). Tai Aukštaitijos Didžiosios Kovos rinktinė. Bet, „neatsiliko ir Dzūkijos partizanai, kurie itin dažnai puldinėjo miestelius ir kariuomenės dalinius" (p. 191). „Žemaičiai... greit perėjo į ginkluotą pasipriešinimą net tuo metu, kai Raudonoji armija dar nebuvo vokiečius išvariusi iš Klaipėdos" (p. 188). „Suvalkijoje ir dešiniojo Nemuno kranto apylinkėse partizanai irgi veiksmingai reiškėsi" (p. 192).

Daug vietos skiria K. G. partizanų organizacinės struktūros išaiškinimui. „Partizanams pasisekė išlaikyti, ne tik tarpusavyje (organizacinę struktūrą), bet kuri laiką ir su užsieniu" (p. 287).

Autorius pats paruošė net schematinį Jūros srities ir Dainavos apygardos struktūros planą su apygardos, rinktinės, batalionų ir grupių vadais — štabais. Schematiškai parodomi Jūros srities karžygiai vadai: Žemaitis, Danilevičius, Liesys, Bartkus, Milaševičius, Ivanauskas.

Dainavos apygardos vadai: Voveris, Gintis, Ramanauskas, Grušauskas, ir visa eilė anonimų — „Viršaitis", ,,Tigras", ,Juozaitis", „Šernas", „Lūšys", „Ąžuolas" ir t.t. Knygoje bandoma, tiek kiek žinios leido, atpažinti pavardes: Kazį Veverskį (vieną iš pirmųjų vadų), Joną Semašką, Vitkų, Jėčį, J. Drun-gą „Mykolą-Joną", A. Baltūsį, Čeponį, Kasperavičių, J. Noreiką, I. Daukšą ir, žinoma, Lukšą-Daumantą, kurio knyga „Partizanai", kaip Girnius sako, tarnauja iki šiol pagrindine dokumentacija ir orientacija. Pavardžių tūkstančiai. Jų sąrašą būtų metas jau pradėti rinkti, tas sąrašas būtų laisvės kovų piliakalniu.

Didžiai vertintinos yra autoriaus pastangos išryškinti kasdieninį partizanų gyvenimą šalia bendros apimties karžygiškų žygių ir išlaikymo savo valdžioje teritorijas. „Partizanų vadovybė ir organizacinė struktūra išsilaikė iki pat ginkluoto pasipriešinimo pabaigos 1953 metais ar vėliau" (p. 290).

Salia anksčiau paminėtų apygardų tenka dar pabrėžti pasiektą organizacinę vienybę: Vyriausią Ginkluotų Pajėgų Štabą (VGPŠ). „1946 m. rudenį VGPŠ išleido savo pirmąjį įsakymą, pagal kurį Lietuvos teritorija buvo padalyta į tris veikimo sritis..." (p. 280). Aprašomos nuolatinės pastangos vienybei ir apsijungimui: „jungėsi dėl karinių priežasčių" (p. 255), nežiūrint, kad „partizanų būriai buvo veiksmingi, jei jie buvo maži ir prisitaikydavo prie vietos" (p. 255).

 „...Vienijimosi darbai šiek tiek sutriko, partizanams išaiškinus, kad Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Markulis buvo infiltravęs BDPS ir partizanų vadovybe,, (p. 255). Organizacinei struktūrai priklausė ir Karo lauko teismai. Teismai buvo ne tik bausti išdavikus, bet ir „partizanas buvo baudžiamas" (. 315). Partizanų vadovybės leido ir savo spaudą. Autorius mini apie 13 laikraščių, kuriuos spausdino partizanų apygardos visoje Lietuvoje (p. 236).

Stabtelėsiu truputį prie poros K. G. knygoje rastų užuominų: 1. Partizanai ir Lietuvos kariuomenė ir 2. Partizanų ryšio su užsieniu klausimai.

PARTIZANAI - LIETUVOS KARIUOMENĖS TĄSA

Kęstutis Girnius savo knygą dokumentuoja karių nuotraukomis, kuriose matome uniformuotus kovotojus. Tai Lietuvos kariuomenės ir šaulių uniforma apsirengę kariai. P. Vaičekauskas Aiduose Nr. 2/88 pastebi: „Pažvelgus į nuotraukas, kiekvienoje iš jų matysime Lietuvos kariuomenės arba Lietuvos Šaulių uniformas: ženklus, kepures"... ir toliau jis pats (Vaičekauskas) liudija kaip buvęs partizanas, kovotojas: ...„man rodėsi keista... kad Lietuvos kariuomenės nebebuvo, o partizanuose ji reiškėsi kaip realybė!.." P. Vaičekauskas šitame straipsnyje paberia daugybę naujų dokumentinių faktų iš organizuoto Lietuvos pasipriešinimo ginklu.

Atsimenu, 1968 Čikagos Aukštesniojoje lituanistikos mokykloje mokiniams buvo duota tema apie partizanus. Ir įdomu, kad be jokios įtakos iš šalies, pasiskaitęs to meto literatūrą apie partizanus ir apie Lietuvos kariuomenę, mano sūnus (dabar dr. V. Narutis) ir berods kiti, padarė išvadas, kad partizanai, tai buvo Lietuvos kariuomenė: jie kaip kariai saugojo žmones, saugojo turtą ir gynė Lietuvos žemę nuo bolševikų.

Aprašant 1944-45 metų laikotarpį, knygoje (p. 190) užsimenama, kad „tuo metu partizanai buvo laikomi Lietuvos kariuomenės tęsiniu". Daugelyje knygos vietų pabrėžiama, kad vadovavusieji būriams partizanai buvo Lietuvos kariuomenės kapitonai, leitenantai, paminimi ir pulkininkai. Tie laipsniai atremti į Lietuvos kariuomenės dar laisvoje valstybėje gautus laipsnius.

Čia tenka pastebėti, kad tie kovotojų dar nepriklausomoj Lietuvoj gauti ir turimi laipsniai bei kitokie atžymėjimai tapo „užšaldyti" iki pat dabar. Todėl ir partizanų eilėse kovotojas išbuvo keletą metų „leitenantu" iki pat savo žuvimo, nors nepriklausomos valstybės normaliame gyvenime pagal metų eilę gal jau jis būtų tapęs generolu. Reikia dar atsiminti, kad bolševikinio priešo karys už nukautus partizanus buvo keliamas laipsniu aukštyn. Tuo tarpu kovojančios Lietuvos karys grandinis liko grandiniu iki savo mirties, lygiai kaip ir studentas liko mūsų vadinamas studentu, nors jie visi ištisus aštuonerius metus priešinosi okupantui.

Pilypas Narutis Dainavoje skaito paskaitą apie Kęstučio Girniaus knygą.

Kad partizanai — tai Lietuvos kariuomenės tęsinys, šitie laipsniai sudaro tam tikrą pagrindą. Vienoje vietoje minimas ir generolas: „Noreika... pasivadinęs ,generolu Vėtra', pradėjo organizuoti Lietuvos Ginkluotų Pajėgų (LGP) Vyriausiąją Tarybą" (p. 327). Kapitonas Jonas Noreika buvo 1943 nacių suimtas kaip Lietuvos įkaitas, išvežtas į Stutthofo kacetą, vėliau Raudonosios armijos iš kaceto išlaisvintas, paimtas į kariuomenę kaip raudonarmietis kareivis, dalyvavo Berlyno užėmime. Susitikau jį 1945 Putcke, Lenkijoje, grįžtantį namo. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką Noreika buvo asistentu Vilniaus universiteto teisių fakultete. KGB norint jį suareštuoti, suspėjo pabėgti ir pasitraukė į ginkluotą pasipriešinimą prieš okupantą.

 „Didelį vaidmenį turėjo partizanų įsitikinimas, kad jie kovoja dėl Lietuvos laisvės ir yra Lietuvos kariuomenės ir valdžios įpėdiniai..." (p. 258).

„Partizanai dažnai pritaikydavo Lietuvos kariuomenės... patirtį. Pvz., Lietuvos kariuomenės štabą sudarė keturi skyriai: I skyrius — operacijos ir mokymas; II skyrius — informacijos; III skyrius — organizacija ir mobilizacija; IV skyrius — tiekimo, evakuacijos, susisiekimo ir kitų tarnybų. Pietų Lietuvos srities štabo struktūra buvo labai panaši: I skyrius vadovavo operatyvinei veiklai; II skyrius rūpinosi agitacija ir propaganda; III skyrius buvo mobilizacijos" (p. 259).

Laisvės kovų ir Lietuvos kariuomenės tąsa sudaro tąsą Lietuvos valstybingumo, kuris kovose buvo pagrindine kiekvieno kovotojo mintimi. Mes paprastai suprantame, kad svarbiausiuose reikaluose sprendimai visada daromi iš viršaus: nuo prezidento, kariuomenės vado, generolo. Kai vyriausias Lietuvos ginkluotų pajėgų vadas prezidentas Smetona pasitraukė iš Lietuvos, jis nedavė jokių įsakymų, kaip pasilikusiems laikytis. Tuo pačiu pasilikusieji gavo teisę patys apsispręsti ir veikti pagal jų geriausią galvojimą, Šiuo atveju likusieji — ir generolai, ir grandiniai ar paprasti kareiviai — savo apsiprendime buvo tiek pat svarbūs ir lygiateisiai. Kiekvieno Lietuvos kario apsisprendimas buvo pagrindu Lietuvos valstybinio tęstinumo, o vadovaujamas roles perėmė natūralūs vadai, nebūtinai tituluoti generolo laipsniais. Tad Lietuvos kariai, kurie 1944 ir vėliau spontaniškai rikiavosi į partizanų būrius Lietuvos žemę saugoti ir ginti, yra pilnai užsitarnavę būti vadinami Lietuvos kariuomenės tęsiniu. Jie susiorganizavo, jie pasitiko bolševikus ginkluotu pasipriešinimu ir ilgoką laiką valdė dalį Lietuvos teritorijos. Galima visai drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos kariuomenė partizaniniu būdu gynė Lietuvą.

PARTIZANAI IR RYŠYS SU UŽSIENIU

Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, nacių priversta, tik de facto „sustabdė savo veiklą" (Brazaitis, Raštai, VI. P. 96). De jure ir toliau ji savo veiklą už Lietuvos nepriklausomą valstybę tęsė. Laiku ir vykusiai nebuvo nusilenkta okupantui (naciams) ir nutarta vieningai eiti su kovojančia tauta. Laikinosios Vyriausybės paunksmėje atsirado Vilkas, sukūręs vieningą lietuvių tautos pasipriešinimą okupantui. Tuo keliu ėjo ir ginkluotas tautos pasipriešininimas okupuotoje Lietuvoje, o Vakaruose, Vliko įtaigota, susikūrė visą lietuvių išeiviją apjungianti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.

Nors šiais keliais sakiniais nubrėžtas visų lietuvių vieningas kelias — kova prieš tautos sunaikinimą — atrodo darnus ir džiuginantis, bet jis nebuvo visuomet toks sklandus, ir jame buvo daug svyravimų, abejonių bei blaškymosi.

Raudgirio partizanai netoli Kelmės, Žemaitijoje.

Girnius labai įdomiai dokumentuoja nuolatines partizanų vadovybės pastangas siekti organizuotos vienybės ir taip pat sudaryti ryšius su užsieniu. Būta nusivylimų. Pvz., Kęstučio apygardos vadas ,,su apmaudu nurodęs, kad daugelis politinių veikėjų, ketinusių vadovauti likiminei lietuvių tautos kovai negarbingai pasitraukė' iš krašto (p. 261). Daugelis, net ir šios knygos autorius, vartoja terminą „išbėgo su vokiečiais", o tai daug kur visai neatitinka tiesą. Užmirštama, kad po Lietuvos įkaitų išvežimo į Stutthofo kacetą, sekė Vliko asmenų areštai, gen. Plechavičiaus štabo areštai ir kt. Tad arčiau pažvelgus į 29,000 žmonių, perėjusių per nacių kacetus ir kalėjimus, sąrašą, susidaro visai kitas vaizdas. Žinoma, to anuo metu nežinojusių nusivylimas yra suprantamas. Girnius trumpai užsimena, kad „Vilkas buvo išblaškytas" (p. 324). Lietuvoje liko tik vienas Vliko atstovas Povilas Šilas, kuris buvo areštuotas ir prabuvo 10 metų Sibire. Užsimenama ir apie „savotiškas BDPS ir VLAKo steigimo aplinkybes" ir „norą suvesti sąskaitas su Vliku" (p. 333). Buvo norima įsteigti VLAKo „Užsienio delegatūrą Lietuvai atstovauti užsienyje" (p. 334), bet „vien Markulis rūpinosi uoliai BDPS reikalais ir veikė jos vardu" (p. 335). Tiktai gerokai vėliau, nuo 1948 pradžios partizanų vadai atsisakė BDPS vardo (p. 337), o vėliau ir Deksnys pakliuvo į sovietų rankas, nes „1949 m. pabaigoje jau Deksnys nebebuvo laisvas žmogus" (p. 338).

Autorius visai neaprašo ir net nepamini fakto, kad 1948 kovo mėnesį Vakarus pasiekusieji Daumantas--Lukša ir Audronis, prie jų prisijungus Deksniui, galutinai išaiškino BDPS nenormalumus ir naujai pervedė visus krašto įgaliojimus Vilkui. Apie tai rašo Brazaitis: „Pasitarimuose 1948. VII. 7-8 prie Baden-Badeno kaimelyje buvo pasirašytas susitarimas, kuriame pagrindinis dalykas buvo, kad krašto rezistencijai užsieniuose įgaliotas atstovauti Vlikas" (Brazaitis, Raštai, VI, p. 235).

Kęstutis Girnius pažymi, kad „1950 m. rudenį Lietuvon sugrįžo Juozas Lukša su pergamente itin mažu šriftu išspausdintu Vliko atsišaukimu". Vlikas nekurstė partizanų, ragino juos tausoti jėgas: ,,Vlikas palyginti atsargiai vertino padėtį. Esą Maskva žino, kad Vakarų demokratijos karo nenori, kad jos viską daro jo išvengti, kad demokratijos karų nepradeda" (p. 355), bet „partizanų vadai jautėsi pajėgūs daryti pačius svarbiausius sprendimus" (p. 357). Įdomi K. G. nuomonė: „per greit prileidžiama, kad karo viltis būtinai skatino partizanus padidinti savo veikimą... tikėjimas greitu karu kai kuriais atvejais galėjo ir mažinti partizanų veiklą. Juk, jei karas tuojau prasidės, kam be reikalo rizikuoti gyvybe?" (p. 357).

Apie Sovietų žvalgybą K. G. atsiliepia kad „sovietinis saugumas veikė apdairiai". Apie Deksnio paskutiniąsias pastangas K. G. rašo, kad: „jo išdavystės auka tapo 1952 m. susidariusi grupė, kuriai priklausė pik. Jankauskas, buvęs Lietuvių Fronto karinės organizacijos ,Kęstutis' vienas vadų". Saugumo valdomos BDPS... daug dėmesio buvo skirta Lukšos juodinimui" (p. 341). „Paaiškėjus, kad LRS visai tiki BDPS prezidiumo autentiškumu, Deksnys pradėjo atvirai rašyti BDPS vardu... Kai 1952-1953 m. partizanų pasipriešinimas ėjo į galą, naujasis BDPS prezidiumas jau buvo tvirtai įsipilietinęs kai kuriuose išeivijos sluoksniuose..." K. G. gana plačiai aprašo Deksnio išdavystę ir saugumo pastangas infiltruoti slaptąją rezistenciją.

Bendra autoriaus išvada, kad partizanai „sudarė pagrindą šiuolaikinei naujo pobūdžio rezistencijai". Tai paremia ir faktas, kad 1988.VIII.9 per Margučio radiją prof. K. Ėringis paskelbė ir spaudoje vėliau atspausdino Lietuvos Laisvės Lygos pareiškimą, kuriame sakoma: „...Pavergtoje lietuvių tautoje siekimas vėl atgauti laisvę nesusilpnėjo. Tai įrodė 30,000 Lietuvos partizanų auka, kritusių nelygioje kovoje su okupantu 1944-1954 metų partizaninio karo metu". Pareiškimą pasirašė dr. Kazys Ėringis, Vytautas Skuodis, dr. Algirdas Statkevičius. Lietuvos Laisvės Lyga, viena iš pogrindžio organizacijų, dabar iš to pogrindžio išėjusi į viešumą, atgaivino savo veiklą.

Vertinant bendrai Kęstučio Girniaus knygą ir kartu stebint naujai besireiškiančius įvykius Lietuvoje, įskaitant ir kardinolo Lietuvai paskyrimą, reikia džiaugtis, kad Girnius laiku parašė tokią išsamią kovojančios tautos istoriją. Joje ne tik išsikristalizuoja lietuvių tautos troškimas atgauti laisvę, bet kartu yra ypatingai išryškintos Maskvos pančių ir klastos priemonės kovojančiai tautai naikinti. Naikinti skaldant ir apgaudinėjant, kaip Stalinas darė Lietuvos delegacijai esant Maskvoje, prisiekdamas nesikišiąs į Lietuvos vidaus reikalus, o tuo pačiu metu jau planuodamas Lietuvos gyventojų trėmimus. Linkime Kęstučiui Girniui, prasivėrus gausesnei dokumentacijai, pratęsti šią knygą sekančiais tomais.