NAUJI UŽDAVINIAI IR METODAI

Su šiuo numeriu Į LAISVĘ pradeda antrąjį šimtinę Amerikos žemėje. Kad jos nebereikėtų užbaigti, yra visų mūsų lūkestis.

Apie žurnalo nueitą kelią ir naujus uždavinius ateičiai šį kartą rašo buvę Į LAISVE redaktoriai — dr. Juozas Kazickas, dr. Antanas Musteikis ir Vytautas Volertas.

JUOZAS KAZICKAS

Į LAISVĘ gimė tautai praradus laisvę. Tad jau pats žurnalo vardas labai prasmingai apibūdina jo pagrindinę užduotį. 1950 dešimtmečio pradžioje daugelis aktyvių rezistencijos dalyvių susibūrė JAV. Intelektualinės jėgos buvo gausios, prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą gyvi, ir viltis, kad neteisėtas krašto okupavimas turės pasibaigti, stipri. Tačiau buvo aišku, kad suverenumo atgavimas truks ilgesnį laiką, todėl rezistencinės dvasios ir veiklos išlaikymui žurnalo išleidimas buvo esminis.

1987 spalio 25-27 Washingtone įvykusios politinės konferencijos dalyviai prie Baltųjų rūmų. Vidury, pirmoj eilėj, šio straipsnio autorius dr. J. Kazickas. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Pagrindiniai Į Laisve steigėjai, kurių daugelis buvo susibūrę New Yorko apylinkėje, tarptautinę padėtį vertino blaiviai. Niekas nesitikėjo greito grįžimo į laisvą Lietuvą. Klausimas tik buvo, kaip ir kiek ilgai rezistencijos dvasia gali būti išlaikoma, kol Lietuvos byla atsidurs tarptautiniam forume. Todėl Į Laisve steigėjai ir galvojo, kad žurnalo pagrindinė užduotis buvo tautinio sąmoningumo ir rezistencinės dvasios puoselėjimas. Lygiagrečiai žurnalas turėjo būti įvairių minčių bei nuomonių forumas Lietuvos okupacijos bylos kėlimui tarptautinėje plotmėje.

Praėjus 34 metams ir išleidus šimtą numerių, pažiūrėkim, ar Į Laisve sugebėjo pasiekti savo steigėjų užsibrėžtus tikslus?

Trisdešimt ketveri metai yra pilna generacija nuo pirmojo numerio išleidimo. Nuo laisvės praradimo — pusantros generacijos. Tai ilgi laiko vienetai žmogaus gyvenime, visas puslapis tautos gyvenimo istorijos knygoje.

Bevartant senuosius ir paskutiniuosius Į Laisve numerius, pagrindinis įspūdis yra žurnalo aukštas, intelektualinis lygis. Daugumas politinių, visuomeninių ir net literatūrinių straipsnių gvildena rezistencijos idėjas ir problemas. Ar tai būtų prisiminimų formoje, ar tarptautinės teisės analize, ar net poezijos kūriniuose, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo idėja dominuoja. Lyginant su kitais panašios užduoties ir formos žurnalais, Į Laisvę stovi viršūnėje, jo įnašas svarbus ir nepaneigiamas.

Tačiau svarbesnis klausimas yra, kaip plačiai tos idėjos pasiekia visuomenę, neskaitant pačių LF bičiulių, ypatingai už lietuviškosios išeivijos ribų. Šis klausimas yra daugiau empirinis, ir gali būti atsakytas tik spėliojimu. Kiekvienos idėjos platinimas ar jos pasiekimas yra sėkmingas tiek, kiek ta visuomenė, kuriai ji skiriama, pritaria ir prisideda prie jos įgyvendinimo. Tad ir Į Laisvę pasisekimas priklauso nuo skaitytojų — jų skaičiaus, pritarimo idėjoms ir pasiryžimo įnešti savo aktyvų indėlį jų įgyvendinimui.

Bijau, kad mano atsakymas neatrodys džiuginantis. Skaitytojų skaičius per 34 metus pasiliko ribotas, jų dauguma LF bičiuliai. Gaila, bet tai gyvenimo faktas. Tiesa, kai kurios žurnalo mintys pacituojamos kituose leidinuose, tuo dalinai praplečiant minčių ribą, bet daugiausia jos pasilieka vien tik LF tarpe. Gal labiausiai apgailestautina, kad Į Laisvę įtaka už išeivijos ribų yra dar mažesnė. Kaip vienas iš žurnalo steigėjų aš didžiuojuosi Į Laisvę. Jau pats faktas, kad jis išsilaikė 34 metus, kad mes dar turime stiprių ir aktyvių bendradarbių, yra didelis džiaugsmas. Ir jeigu žurnalo įtaka tarptautiniam forume ir yra ribota, jo totalinė reikšmė kovoje dėl Lietuvos laisvės yra svarbi ir nepaneigiama.

Kokia Į Laisvę ateitis?. Nei vienas iš mūsų 1953 metais negalėjome pramatyti Lietuvos bylos ateities. Neįmanoma ir šiandiena atspėti, kokia ji bus po metų, kitų. 1945-47 laikotarpy vyravo dvi aiškiai skirtingos nuomonės. Vieni nuoširdžiai galvojo, vylėsi, kalbėjo ir įtikinėjo kitus, kad grįžimas į laisvą Lietuvą tik už kampo. Ar tai Amerika privers Sovietų Sąjungą pasitraukti iš Pabaltijo, ar netgi partizanų kovos ir aukos paveiks laisvojo pasaulio sąžine, ir Jungtinės Tautos nubalsuos už Pabaltijo tautų nepriklausomybe — vienaip ar kitaip, bet mes grįšim į laisvą Lietuvą ir netgi greitai. Dauguma, tačiau, juto, kad tokios viltys buvo nerealios.

Pradedant leisti Į Laisvę 1953 metais, nepriklausomybės atgavimo klausimas pradėjo slinkti iš metų į dešimtmečius. Klausimas, kada Lietuva taps laisva, pasidarė neesminis. Svarbiau buvo, kad laisvės idėja pasiliktų gyva. Tas pats galvojimas turi būti palaikomas ir dabar.

Be lietuviškos spaudos, nuolat keliančios nepriklausomybės klausimą ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje bei tarptautiniame forume, laisvės atgavimas nusitęstų dar toliau. Kiekvienais metais mūsų, pabėgėlių, indėlis toje byloje mažėja. Tačiau, iš kitos pusės, rezistencijos sąjūdis Lietuvoje stiprėja. Tad su šiuo metu besikeičiančiom sąlygom Sovietų Sąjungoje, būtų svarbu plėsti Į Laisvę skaitytojų būrį, pasiekiant ir pačią Lietuvą, įjungiant iš jos bendradarbius. Bendradarbiai iš okupuoto krašto perduotų mums tikresnį vaizdą apie padėtį ir ypatingai apie rezistencinį judėjimą. Yra pavojus, kad ir Lietuvoje tautinis sąmoningumas ir nepriklausomybės idėja gali silpnėti be vidinio ar išorinio puoselėjimo.

Nemažiau svarbu išeivijoje yra įtraukti į spaudos darbą jaunąją generaciją. Ji domisi savo tėvų ir senolių gimtuoju kraštu, net ir ta dalis, kuri nebekalba lietuviškai.

Kontaktų sudarymas tarp Lietuvos ir išeivijos jaunųjų generacijų praplėstų bendravimo ratelį už reguliarių giminystės ribų. Pasikeitimas idėjomis sustiprintų abiejų pusių ryžtingumą kovoje už nepriklausomybės atstatymą. Išeivijoje meilė tėvų kraštui įgautų prasmingą turinį, o Lietuvos rezistencijos dalyviams suteiktų didesnį pasitikėjimą savo idealo pasiekimui. Bendravimas vestų į tarpusavio paramą: išeivija teiktų materialinės ar politinės reikšmės parama, gi bičiuliai iš tėvynės — informaciją apie rezistencijos eigą ir specialius pageidavimus jos stiprinimui.

Šia prasme Į Laisvę pasidarytų tikru rezistencijos šaukliu. Taip kaip kadaise Aušra, kaip karo metu LF biuleteniai, — sutelktų daugiau skaitytojų ir atliktų uždavinius, kuriuos originaliai pirmieji į Laisvę steigėjai buvo pramatė. Gal iki šiol šitokios žurnalo krypties per daug ir nereikėjo. Bet šiuo metu, su besikeičiančiom nuotaikom ir judėjimu Sovietų Sąjungoje, kurį sukuria taip vadinamasis „glasnost" , atsidarė durys ir stipresnei rezistencinei veiklai. Todėl, žvelgiant į ateitį, ir Į Laisvę turi transformuotis į tiesioginį rezistencijos šauklį, į aktyvų dalyvavimą kovoje dėl laisvės.

Ryšy su šitomis mintimis iškyla ir kiti klausimai: kaip sustiprinti materialinę žurnalo bazę ir kaip į skaitytojų bei bendradarbių tarpą įtraukti jaunąją kartą.

Finansinės problemos iškilo jau su pirmojo Į Laisvę numerio išleidimu. Jos nebuvo lengvos tada ir dar sunkesnės dabar. Nėra lengvo atsakymo, kaip jas geriausiai išspręsti. Trys pagrindiniai šaltiniai, kuriais žurnalas remiasi, yra prenumeratoriai, stambesni rėmėjai ir specialūs vajai bei aukos. Su besikeičiančiom sąlygom ir su kovingesniu žurnalo turiniu reikėtų bandyti keletą naujų metodų; 1. Sustiprinti ,Į Laisvę fondą", kopijuojant Lietuvių Fondo pavyzdį. Jo vadovybei reikėtų asmens su energija ir pasišventimu, kuris tokį fondą padarytų sėkmingu. 2. Ypatingą dėmesį kreipti palikimų užverbavimo kryptimi. 3. Kreiptis į kitus laisvės judėjimą remiančius asmenis, fondus ir tarptautinius šaltinius. Finansinė problema, nors ir rimta, nėra neišsprendžiama. Ji neturi tapti atsiprašinėjimo priežastimi.

Komplikuotesnis klausimas yra jaunosios, jau išeivijoje gimusios, kartos įtraukimas į bendradarbių ir skaitytojų eiles. Sąmoningo ir tautiškai susipratusio lietuviško jaunimo yra daug. Jie įsijungia į visuomeninę veiklą, dalyvauja socialiniuose bei kultūriniuose subuvimuose. Reikia tik juos surasti. Tam didelė pagalba būtų visų lietuvių centrinė informacija, jeigu tokią būtų galima suorganizuoti. To organizavimo galėtų imtis centriniai veiksniai. Ji talpintų ne tik vardus ir pavardes bei adresus, bet ir platesnius duomenis, rodančius asmens visuomeninę veiklą, pvz., lietuviškos spaudos prenumeravimą, priklausymą organizacijoms, dalyvavimą jaunimo šventėse, kongresuose ir kt.

Dalį tokios informacijos atskiros organizacijos jau ir dabar turi. Ji tik turėtų būti praplėsta ir papildyta. Jos reikšmė būtų begalinė. Suradimas lietuviškojo jaunimo ir profesionalų pasidarytų žymiai lengvesnis. Tokios kartotekos sudarymui finansiškai galėtų padėti Lietuvių Fondas, Tautos Fondas, Bendruomenė ar net ir biznio organizacijos.

Kartais atrodo, kad problemos yra neišsprendžiamos. Tačiau turime atsiminti, kad didžiausi žmonijos istorijoje pasiekimai buvo padaryti tų, kurie tikėjo savo idėjomis ir visiškai nesirūpino galimais sunkumais. Tiesa, su besitęsiančiu išeivijos gyvenimu, jėgos silpsta ir retėja, bet jos gali ir turi būti papildomos naujomis. Dažnai senosios generacijos metodai pasiekti jaunimą nėra sėkmingi. Jauniesiems nežinomos mūsų senosios politinės partijos ir grupės. Jie jomis nesidomi, tačiau Lietuvos laisvės klausimas yra visiems suprantamas. Jis ir jaunimui yra gražus ir prasmingas idealas. Kada jaunosios generacijos išeivijoje ir Lietuvoje sudarys tarpusavio tampresnius kontaktus, nebus jėgos, kuri galėtų tautos laisvės siekimo judėjimą sustabdyti.