SOVIETINĖ SOCIOLOGIJA

ANTANAS MUSTEIKIS

I. KETVIRTASIS MATMUO

Kalbėti apie bet kokią mokslo šaką, kultivuojamą Sovietijoj, yra keblu dėl daugelio priežasčių. Aplamai svetimą visuomene bei kultūrą pažinti nėra lengva; tuo labiau, kai toji visuomenė yra uždara, tad turinti tikslą ką nors slėpti ar klaidinti, net ir dabartiniu vad. „atvirumo" metu. Gilesnė jos pažintis galima tik neįprastu priėjimu, kurį aš, nepretenduodamas į originalumą, pavadinčiau ketvirtuoju matmeniu.

XXXI studijų savaitėje. Viršuje— rimtos paskaitos metu, apačioje — prieš išvažiuojant namo, reikia ir nusifotografuoti. Nuotr. V. Maželio.

Tris matmenis visos tautos bei kiltys daugiau ar mažiau tapačiais tikslais bei būdais naudoja, kai suvokia ar apsprendžia savo tikrove. Visiems „žemėnams" (žemės gyventojams) aišku, kad objektas (pvz., geometrinė figūra, namas, gyvulys ir t.t.) turi aukštį, plotį ir gylį. (Marsiečiai, jei jie egzistuoja, gali vartoti kitos rūšies matmenis...), žmogui pilniau suvokti tačiau šių fizinių elementų gali nepakakti, nors ir jie kartais praverčia. Tad profesijos žmogų gali apibrėžti kiti elementai: išsimokslinimas, praktika ir profesinė etika. Šių elementų bei matmenų skaičius gali mažėti ar didėti pagal reikalą, tačiau kiekvienu atveju jie yra elementarūs, t.y. akivaizdūs, įprasti, „įsisavinti", mažai besikeičiantys, netoli nukrypstantys nuo tradicinių įpročių ir nereikalaujantys didesnių pažinimo pastangų. Dažniausiai šių matmenų kasdienos tarpasmeniniame ir tarptautiniame santykiavime bei bendravime pakanka, kad susižinotume ir „civilizuotai" egzistuotume. Tačiau dažnos tautos kultūra turi ir kitų elementų, ne tiek visuotinių, ir tie tik jai vienai būdingi. Tokių „gryna akimi" nepastebėsi, tad juos gali atskleisti — atmatuoti ne eiliniai, o ypatingasis — ketvirtasis matmuo.

įsivaizduokime švietimo institucijos auditoriją su dėstytoju, aiškinančiu klausytojams kokią nors problemą. Yra lengva „gryna akimi" patikrinti (bei priimti) trejetą matmenų: dėstytojas turi aukštojo mokslo diplomą, moka perteikti žinias ir nepiktnaudoja savo pareigų bei teisių. Bet to gali nepakakti. Prašalaitis iš kito krašto, pirmą kartą atsidūręs auditorijos stebėtojo rolėje nacimečiu, visai klaidingai įvertins matomą tikrove. Nes dėstytojo kvalifikacijos turės tik pagalbinį svorį. O svarblausias elementas, trijų populiarių matmenų neišmatuotas, bet apsprendžiantis, kaip anglosaksai sako, situaciją, bus dėstytojo „kraujas”. Tasai „kraujas” gali būti „geros” ar „blogos” rasės. Šis subtilus „kraujo rūšies” matmuo, galutinai apsprendžiantis tikrovę, yra ketvirtasis matmuo.

Ir sovietinėje tikrovėje dėstytojo kvalifikacijos turi antraeilę ar net dešimtaeilę svarbą. Ir čia viską apsprendžianti yra dėstytojo „kraujo rūšis”, kuri — ar ne paradoksas? — paveldima iš vienos kartos į kitą. Jei tėvas turėjo „blogą kraują”, t.y. buvo apšauktas „liaudies priešu”, ir visai nesvarbu už ką („partija klaidų nedaro!”), tai ir sūnus laikomas „liaudies priešu”. Sovietinis marksizmas, oficialiai atmesdamas rasinę nacių teoriją, pro užpakalines duris susigrąžina „liaudies priešų” teoriją, kuri „tiki” paveldėjimu, tad lygintina su rasine teorija. Todėl ir čia tikrovę galima pilnai pažinti tik ketvirtuoju matavimu.

Dažnas prašalaitis bei svetimasis ar turistas nė nežino, kad yra ketvirtasis matmuo, nes jam netenka aštria akistata susidurti su egzotiška ar drastiška tikrove. Bene labiausiai be blogos valios klaidina skaitytojus tie svetimų kultūrų tyrėjai, kurie pasiduoda įprastos pusiausvyros (fifty-fifty) pagundai. Jie manosi esą ir bando būti nešališki savo studijose, tad naudoja 50% medžiagos iš komunistinių šaltinių, o likusius 50% ima iš nekomunistinių šaltinių. Ir jeigu pirmieji šaltiniai slepia tiesą, o antrieji nesinaudoja ketvirtuoju matmeniu, studijos išdavos gali būti perdėm klaidingos. Gi ketvirtasis matmuo vargiai įsisavinamas. Jei ne vienintelis, tai pagrindinis būdas jį įsigyti yra ilgalaikė priverstinio piliečio patirtis Sovietijoj. Štai kodėl mes pastebime, kad be tos patirties netgi antrosios kartos (išeivių vaikai) mokslininkai savo studijose apie savo tėvų kraštą bei „nutolusią” kultūrą palieka ryškių spragų.

Sutinkant, kad mūsų visų žinojimas yra ribotas, vis dėlto sovietikoje reikėtų labiau pasikliauti ketvirtojo matmens mokslininkais, nes jų žinojimo šališkumas yra mažesnis, nei nežinojimo.

II. NORMALIOS VAKARIEČIŲ ILIUZIJOS

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad aplamai Vakarų mokslininkai stokoja ketvirtojo matmens ir sovietine tikrovę matuoja elementariaisiais matmenimis. Kaip pavyzdį aš pacituosiu tik vieną atvejį. Prof. David Lane savo moksliniame pranešime pavadintame „Ideologija ir sociologija S.S.R.S." ir atspausdintame aukšto lygio britų žurnale, tvirtina, kad paraleliai su Vakarų sociologijos raida kito ir sovietinė sociologija, būtent: Marksizmo — pramoninės visuomenės radikalios kritikos — rolė buvo išmainyta į pragmatinį empirinių socialinių problemų tyrinėjimą.1

Į klausimą, kuo jis savo tvirtinimą remia, atsako, jog akademikas Nemčinovas

davė toną sovietų sociologinei profesijai, išsiskiriančiai nuo filosofinės. Tai yra tikras faktas. Sociologiniai tyrinėjimai pirmiausia buvo prisegti prie filosofijos institutų Sovietų Sąjungoj, kol 1968 m. buvo įkurtas sociologijos institutas.2

Ir toliau profesorius neabejodamas kerta iš peties:

Scholasticizmo, kuris buvo išplėtotas didžiosios dogmatinio marksizmo srovės, suvokimas ir jo atmetimas yra svarbiausias žingsnis pirmyn, nes jis atidaro duris sociologijai kaip mokslo disciplinai.5

Vadinas, vakarietis mokslininkas, pastebėjęs naują etiketę, prisegtą sociologijai, tiki, kad marksizmas yra atmestas ir kad sociologija yra atskirta nuo filosofijos, tad tuo pačiu tampa empiriniu mokslu Sovietijoj.

Ta pačia logika reikėtų tikėti, jog užtenka ant vodkos butelio užklijuoti naują etiketę, ir ta pati vodka pavirs raibuliuojančiu šampanu.

Apgailėtina ketvirtojo matmens stoka nuveda mokslininką į akligatvį. Dar blogiau, jei kas tokiu tikėjimu bando spręsti praktines problemas. Ar tik ne tą pačią ketvirtojo matmens stoką rodo ir JAV teisingumo departamentas, kai sovietinius liudijimus OSI bylose priima už tikrą pinigą?

III. KALBOS PAVIDALAI

Ideologinis marksizmo monolitas galioja visoje sovietų imperijoje, tad ir Pabaltijy. Sociologijos srityje tai matyti iš 81 puslapio brošiūros, kuri pretenzingai pavadinta „Šiuolaikinės buržuazinės sociologijos kritika”. Jos autorius yra S. Popovas; rusiškai ji išleista 1967 m., o lietuviškas vertimas atspausdintas 1969 m. „Minties" leidyklos Vilniuje. Nors netiesiogiai, ši knygelė pilnai atsako į klausimą, kas yra sovietinė sociologija, ir įgalina mus ją palyginti su vakarietiškąja.

Pirmas dalykas, kurs krinta į akis ir rėžiančiai atsiliepia mūsų ausyse bei sąmonėje, yra knygutės žodynas bei išraiškos formos. Štai pavyzdžiai:

Marksas ir Engelsas „išguję idealizmą".4 „Buržuazijos" „pagrindinis uždavinys — ne objektyviai tirti visuomenės gyvenimą, o jį iškraipyti".5 Vakarų sociologija yra „tuščiažiedė".6 „Bet kuri buržuazinė sociologinė teorija parazituoja, iškreipdama kokį nors kartais labai svarbų šiuolaikinio visuomenės gyvenimo klausimą".7 „Loginis mąstymo nuoseklumas ir griežtumas — tai ne dorybė, kuria galėtų pasigirti šiuolaikiniai buržuaziniai soaciologai"8 Geopolitiką, „vieną iš reakcingiausių ideologinių koncepcijų, mėginančių pagrįsti grobikišką imperializmo politiką, oficialia

doktrina padarė hitlerizmas".9 Ji „smarkiai kultivuojama Jungtinėse Amerikos Valstijose".10 Viešosios nuomonės tyrimai siekia „nuslėpti požeminius liaudies pasipiktinimo smūgius".11 Tyrimuose „esama turtingos faktinės medžiagos, demaskuojančios mitą apie ,liaudinį' ir humanišką' buržuazinės santvarkos pobūdį".12 Vieningos industrinės visuomenės teorijos prasmė — „socializmo diskreditavimas, stengimasis įrodyti, kad nereikalingas revoliucinis supuvusios kapitalistinės santvarkos sutriuškinimas".13 „Ne beveidis ,technikos demonas' arba ,mokslo demonas', o visiškai konkretus ir aiškus ,demonas' — monopolitinis kapitalas gresia pasauliui ir saugumui žemėje".14 „Buržuaziniai sociologai" „marksistinei-lenininei klasių kovos teorijai priešpastato įvairiausius pseudoteorinius surogatus".15 „Šliaužiantis empirizmas".16

Pabaigai pateiksiu ilgesnę citatą, kuri, galima sakyti, apvainikuoja aukščiau iškeltąsias.

Reakcingiausi buržuaziniai sociologai šaukiasi į pagalbą ligas ir karus, laimina atominį ir bakteriologinį ginklą, kuris, girdi, tik ir galįs išlyginti alkanų burnų santykį su žmonijos maisto produktų resursais.17

Vakarų sociologas, atsistojęs prieš šį sovietų darbo veidrodį, padovanotą Popovo, sociologijos mokslo neatpažins, ir vargiai atsiras mokslo žmogus, kurs šį žodyną bei kalbos pavidalus laikys tinkamus mokslui.

IV. KLASTOTĖS

Popovui A. Comte

buvo ne sociologijos kūrėjas, kaip tai kartais tvirtina buržuaziniai sociologai, o pozityvizmo ir pozityvistinės tendencijos sociologijoje pradininkas.18

Vakariečiai į tai gali tik nusišypsoti, nes Comte yra sociologijos kūrėjas be jokio „kartais". Suprantama, kad Popovui jis nepriimtinas, nes reikia jį pašalinti, kad į tuščią vietą įsodintų tariamą pirmūną Marksą.

Bene nesąžiningiausiai Popovas susidoroja su Malthaus įnašu į demografijos mokslą:

Malthaus ciniškai tvirtino, kad gera yra visa, kas padeda mažinti gyventojų gausumą, tame tarpe karai, badas, ligos.19

Jei pastarasis būtų gyvas, o Popovas gyventų demokratinėje valstybėje, Popovas už Malthaus ir kitų šmeižimą vargiai kada būtų paleistas iš daboklės. Nes Malthaus ir kiti netvirtino, ką Popovas išranda.

Psichologinės mokyklos tariamą vienašališkumą Popovas remia amerikiečių sociologui A. Inkelesui priskirta citata:

Iš tikrųjų, aš tvirtinu, kad vargu ar buvo kada nors padaryta net nereikšmingiausia sociologinė analizė, bent jau mintyse nepanaudojant psichologinės teorijos.20

Tuo tarpu Inkelesas kitaip rašė, dargi perspėjo:

Daug kam šitai iš karto gali atrodyti, kad aš siūlau sociologinės analizės suvedimų (reduction) į tariamai pagrindinesnę psichologinės analizės plotmę. To aš jokiu būdu neimplikuoju. Kas čia liečiama — tai ne vienos mokslo šakos suvedimas į kitą, bet abiejų derinimas pagal specifinius tikslus ir tam tikras sąlygas.21 Vadinas, čia Popovas Inkeleso neigimą paverčia teigimu. Panašiai jis elgiasi ir su S. M. Lipsetu, tik jo citatą priskiria „buržuaziniams sociologams" aplamai:

Visa stratifikacijos sistema visuomenėje veikia kaip nepasitenkinimo šaltinis tarp tų, kurie yra socialinių laiptų apačioje, ir todėl yra skilimo [tiksliau — atplaišumo, -A.M.] šaltinis...22

Bet kritikas sąmoningai neišbaigia pilnos Lipseto minties, būtent:

Socialinės stratifikacijos mechanizmai yra, galimas dalykas, kažkur tarp dviejų kraštutinybių, iš vienos pusės, būdami atplaišumo šaltiniais ir, iš kitos pusės, taipogi atliekantys pagrindinę vienijimo funkciją. Pavyzdžiui, darbininkų klasės organizavimas į profesines sąjungas ar darbo partiją sukuria mechanizmą konfliktui išreikšti ir — kas yra gal net svarbiau— vienija darbininkus politiškai, suteikdamas jiems pateisinamas priemones savo poreikiams patenkinti.23

Šios klastotės priežastis akivaizdi: marksizmas negali pripažinti, kad „buržuazinėj visuomenėj” darbininkai turi nepalyginamai daugiau galios, nei sovietinėj.

Bene charakteringiausia klastotė yra susieta su D. Riesmano studijos „Veidai minioje" kritika, kai Popovas tikina, jog Riesmanas:

pripažįsta, jog svarbiausias konkrečių sociologinių tyrimų, vykdomų Jungtinėse Amerikos Valstijose, tikslas — įvesti žmonių ,, minčių kontrolę", jų elgesio ir charakterio kontrolę.22

Žinoma, Popovas nenurodo, kuriame studijos puslapy Riesmanas tai „pripažįsta". Iš tikrųjų Riesmanas to niekur nepripažįsta.

Popovas kritikuoja Vakarų struktūrinės-funkcinės mokyklos tariamą sąvoką „socialinis organizmas", nes

Šios teorijos šalininkai daug kur vartoja antimokslines idėjas Spencerio, kuris žmonių visuomenę tapatina su biologiniu organizmu.25

Betgi kritikas gai nė nežino, kad dargi pats Spenceris ne visiškai tapatino visuomenę su biologiniu organizmu, nes rado penketą panašybių ir trejetą skirtybių. Jo organinė visuomenės samprata buvo E. Durkheimo sukritikuota dar prieš Popovo gimimą ir seniai jau neteko šalininkų.

Šie duomenys rodo, kad Popovo kritika stokoja sąžiningos Vakarų sociologijos apžvalgos. Sistemingi praleidimai citatose ir prikergimai nesamų dalykų bei reikšmių sąmoningai klastoja Vakarų sociologiją. Ši į mokslą pretenduojanti knygutė nesiskiria nuo Gimtojo krašto ar Tiesos ir kitų sovietinių laikraščių propagandos.

V. FORMALI SOVIETINĖ SOCIOLOGIJA

K. Marksas ir F. Engelsas Sovietijoj yra laikomi „tikraisiais mokslinės sociologijos tėvais". Popovas remiasi nuolatiniu autoritetu:

Kaip pažymėjo V. Leninas, iki Markso ir Engelso sociologams buvo sunku sudėtingame visuomeninių reiškinių tinkle skirti svarbius ir nesvarbius visuomeninius reiškinius, jie nemokėjo surasti tokiam skyrimui objektyvius kriterijus, ir tai sudarė subjektyvumo šaknis sociologijoj.26

Marksas

pirmą sykį pastatė sociologiją ant mokslinio pamato, nustatęs visuomeninės-ekonominės formacijos, kaip tam tikrų gamybinių santykių visumos, sąvoką, nustatęs, kad tokių formacijų vystymasis yra gamtinis-istorinis procesas.27

Popovas taip pat tvirtina, kad „sociologijos neįmanoma atskirti nuo filosofijos".28 Betgi „tikrasis mokslas”, kuris neįmanoma atskirti nuo filosofijos, yra sau prieštaraujantis teigimas. Gal tiksliausiai tokią minčių reiškimo formą apibūdino G. Orwellis „naujakalbės" terminu: ta naujoji kalba daugiau painioja nei aiškina.

„Tikrojo mokslo" — marksizmo kūrėjai savo metu galėjo būti originalūs bei įžvelgti bent dalį tiesos (apie grupės įtaką individui). Po šimtmečio ją tenka taisyti, kad neliktų anachronistine. Bet sustabarėjusiam marksizmui neįmanoma atsikratyti atgyvenų. Tai, ką Marksas ar Engelsas ištarė apie visuomenę ar šeimą prieš šimtmetį, tebelaikoma nepakeičiama tiesa dabarty ir ateity, ir tai vadinama objektyvumu. Ir priešingai, ką Vakarų sociologai ar kultūros antropologai, sistemingai tyrinėdami konkrečias visuomenes bei kultūras, atrado, tebelaikoma klaidomis ir subjektyvumu.

Vakarų mokslininkas sovietiniuose stereotipuose apie vakariečiams taikomą „pseudomokslą" ar sau taikomą „tikrąjį mokslą” randa vien žibančias bendrybes, pagrindinį propagandininkų ginklą, ne konkrečius argumentus. Nieku neparemtos sovietinės bendrybės yra tariamai patvirtinamos kitų nieku neparemtų bendrybių, kaip antai:

Šios išvados remiasi labiausiai pagrįstu ir plačiausiai, kokio kada nors buvo imtasi istorijoje„empiriniu tyrimu", — naujos visuomenės kūrimo Tarybų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse praktika.29

Pastariosios bendrybės vėl yra aiškinamos dar kitomis bendrybėmis apie „sovietinį teisingumą”, „lygybę”, „laisvę", „tautų draugystę” ir t.t, ligi begalybės. O jei yra pateikiami skaičiai, tariamai konkretinantys anas bendrybes, tai niekas iš šalies jų patikrinti negali, ir žinoma kodėl: duomenys tenai aplamai nėra teisingi. Jie tarnauja tai pačiai paskirčiai, kuriai tarnauja ir bendrybės: saviems ir ypač svetimiems klaidinti. Taip liudija milijonai pabėgėlių, kurie išliko gyvi „plačiausiame empirinių tyrimų" eksperimente, „atlikę pareigą” kaip gvinėjiškos kiaulytės. Jie iš tikrųjų konkretina: tas eksperimentas pareikalavo nuo 66 ligi 80 milijonų žmonių gyvybių, ir to „tyrimo" raidai galo nematyti. Jų liudijimas, ketvirtojo matmens liudijimas, dažnai patvirtintas kraujo auka, yra patikimas.

Maskvinius ar leningradinius autorius turi sekti ir nerusų tautybės mokslininkai. Tad ekon. m. kand. Romualdas Grigas savo straipsny „Sociologija šiandien: uždaviniai ir problemos", apžvelgdamas paprasčiausias sociologijos sąvokas, pasisavintas iš Vakarų vadovėlių (pvz., vienmečių grupės, formalūs ir neformalūs tarpasmeniniai santykiai...), būtinai privalo pakeikti „svetimą mums buržuazinės kultūros skverbimąsi".30 Jis taip pat turi „priminti gerai žinomą Lenino posakį, kad nieko nėra praktiškesnio, kaip gera teorija", ir pakartoti, ką paskutiniame partijos suvažiavime „drg." L. Brežnevas pasakė apie poreikį toliau „kūrybiškai nagrinėti teoriją".31

Tie žodžiai apie teoriją gali išreikšti ir pačių sociologų pagrindinę mintį, jog sociologiniai tyrimai stokoja tokios teorijos, kuri nebūtų suluošinta ir neštų vaisių.

Išskiriant „nekalto" pobūdžio tyrimus, kad, pvz., gamyba paspartėtų, kurie gali iššaukti nelemtos praeities udamikų ir stachanoviečių įvaizdžius, sociologiniai darbai skurdūs: vengia pakedenti savo teorijos prielaidas; jų vietoj ritualinės Markso bei Lenino formulės — frazės tebekartojamos sociologijos vardu.

Tai, ką sovietiniai mokslininkai vadina sociologija Sovietijoj, geriausiu atveju yra ideologija, blogiausiu — propaganda, kurioje ypatingai prasikiša didysis melas.

VI. NEFORMALI SOVIETINĖ SOCIOLOGIJA

Pasekę sovietinę sociologiją, kuri yra galiojanti ir ok. Lietuvoj, dabar stabtelkime ties esminiu žodžiu „galiojanti".

Kaip anksčiau pateikti duomenys rodo, tokia sovietinė sociologija ten yra kasdienė atitinkamų institutų duona, tad šia prasme ji galioja. Kitokia sociologija, kurią vakariečiai vadina neformalia sociologija, arba sociologijos sociologija, Sovietijoj neįmanoma. Pastaroji, pavyzdžiui, imtų tyrinėti „pirminės organizacijos" — partinės grupės ar klikos — didžiųjų visuomenės tranų — tikrąją galią, ne tą, kurios įvaizdžius pati partija piešia. Bet juk tai būtų didžiosios valstybinės „paslapties" išdavimas. Panašios rūšies mums kyla kiti esminiai klausimai: kiek sovietinės sociologijos mokslininkai tiki tuo, ką oficialiai kalba ir rašo? Kiek jų sociologija galioja pačių sociologų sąmonėj?

Čia, deja, prisipažinsiu, kad mano ribotas ketvirtojo matmens įsisavinimas tokiam tyrimui nepakankamas. Vis dėlto, aš manyčiau, kitas tyrinėtojas su pilnesniu ketvirtuoju matmeniu galėtų patikrinti šias penkias mano siūlomas hipotezes:

1.    Yra galimas dalykas, kad sovietinis sociologas tiki, jog Markso socialinė filosofija yra paskutinis tiesos žodis, tad jis ją išpažįsta kaip religiją ir visomis priemonėmis ją gina nuo tikrų ar tariamų priešų.

2.    Yra galimas dalykas, kad sovietinis sociologas yra tiek įpratęs į marksizmo-leninizmo žargoną, jog jį vartoja visai nesigilindamas, gal net negalvodamas. (Kam be reikalo vargintis? Juk tai valdžios „vargas", ne jo!) Polemika jam natūrali. Tad jis ir žaidžia saugiu žodynu, atlikdamas raudonojo dvaro trubadūro vaidmenį. Apsimoka.

3.    Yra galimas dalykas, kad sovietinis sociologas puikiai skiria komunistinę tikrovę nuo tos, kuri yra piešiama oficialioje propagandoje. Suvokdamas, kad savoji valdžia, kaip ten sakoma, lakuoja tikrovę, jis laiko už tikrą pinigą, kad visos valdžios tai daro. Tada jam gana natūralu savo tikrovės ydas — nedemokratiškumą, liaudies išnaudojimą, bauginimąsi požeminių liaudies pasipiktinimo smūgių, minčių kontrolę ir kt. perkelti Vakarų pasaulin — pagal elementarų psichoanalizės dėsnį.

4.    Yra galimas dalykas, kad sovietinis sociologas viską supranta ir viską žino, bet rašo taip, kad įsiteiktų galią turintiesiems. Jis tad paprasčiausiai meluoja (ir žino, kad meluoja), nes Sovietijoj meluoti apsimoka. Už tai dargi medaliais apdovanoja. O jeigu jis parašytų tiesą apie sovietinį marksizmą pagal konkrečius praktinius duomenis, ar jis turėtų progą tai pakartoti antrą kartą? Stalino laikais apie tokį „kontrarevoliucininką" greičiausiai joks „šuo nesulotų" — jis dingtų be pėdsakų. Šiais laikais tokį perkeltų į psichiatrinį ligoninės skyrių... Geriausiu atveju toks tariamas „atgyvena" iš tikrųjų neišprotėtų.

5. Yra galimas dalykas, kad sovietinis sociologas yra puikiai įsisavinęs sovietinę „naujakalbę", nors jisai nė trupučiuko ja netiki. Bet „naujakalbe" juk galima žaisti: tuo pačiu žodžiu išreikšti teigimą ir neigimą. Juk tai savos rūšies „kūryba"... Tuo būdu guvus žemėnas tuo pačiu mostu gali tarnauti „dviem ponam". Pirmuoju atveju sovietiniai cenzoriai, partiniai bei kiti sistemos sargai negalės prikibti prie autoriaus, nes jis vartos ritualinius marksistinio žargono pavidalus, kurie bent oficialiai liaupsins tikrovę. Antruoju atveju — kad bent iš dalies nuramintų savo sąžinę — jisai taip sutirštins anos tikrovės lakavimą ambivalentiškais žodžiais, jog kiekvienas reiklesnis skaitytojas supras, kad tai ne tikrovė, o jos parodija. Ir savybėje abudu — lygiai autorius, lygiai skaitytojas — raitysis iš juoko, nes abiem aišku, kad karalius nuogas. Materialiai pragyventi toks žaidimas pagelbsti.

Manau, kad šios penkios pagrindinės jautrių disciplinų (kaip sociologija ar filosofija) mokslininkų ir filosofų rūšys išsemia žmonių tipologiją. Spėju, kad pirmųjų skaičius (I, II) bus mažiausias, o paskutiniųjų (IV, V) — didžiausias. Beje, retas iš jų išliks grynarūšiu atstovu, nes dažniausiai turės savo asmeny ir kito tipo priemaišų.

Mokslininkai, kaip ir kitų viešų profesijų atstovai, neturi didelio pasirinkimo, bet blogiausia, kad nepasirinkti negali. Viliuosi, kad didžioji dalis kitų sovietinės imperijos imtinių — paprastų dirbančiųjų turi daugiau progų nepasirinkti ir išlikti nuošalėje. Gi tie, kurie viešai atmeta visus penkis pasirinkimo kelius ir neslepia savo žmogiškumo bei žmoniškumo, vargiai sustoja pusiaukelėj. Tolesnė jų kelionė veda į kankinių tarpą.

IŠNAŠOS

1.    David Lane, „Ideology and Sociology in the U.S.S.R.", The British Journal of Sociology, March 1970, 43 p.

2.    Ten pat, 47 p.

3.    Ten pat, 49 p.

4.    S. Popovas, Šiuolaikinės buržuazinės sociologijos kritika, Vilnius: Mintis, 1969), 3 p.

5.    Ten    pat,    5    p.

6.    Ten    pat,    6    p.

7.    Ten    pat.

8.    Ten    pat.

9.    Ten    pat,    9    p.

10.    Ten    pat.

11.    Ten pat, 16 p.

12.    Ten pat, 18 p.

13.    Ten pat, 33 p.

14.    Ten pat, 41-42 p.

15.    Ten pat, 49 p.

16.    Ten pat, 71 p.

18. Ten pat, 3 p.

19.    Ten pat, 62 p.

20.    Ten pat, 11 p.

21.    A. Inkeles, „Personality and Social Structure”, Sociology Today, ed. R. K. Merton (New York: Basic Books, 1959), 272 p.

22.    Popovas, 50 p.

23.    S. M. Lipset, ,,Political Sociology", Sociology Today, 111 p.

24.    Popovas, 16 p.

25.    Ten pat, 24 p.

26.    Ten pat, 48 p.

27.    Ten pat, 3 p.

28.    Ten pat, 13 p.

29.    Ten pat, 55 p.

30.    Romualdas Grigas, ,,Sociologija šiandien: uždaviniai ir problemos". Mokslas ir gyvenimas, 1976, 8 nr., 3 p.

31.    Ten pat, 3 p.