Partizanai: Istorija ir dabartis

POLITINĖS REZISTENCIJOS BŪTINYBĖ IŠEIVIJOJE

DR. KAZYS ĖRINGIS

Tęsinys iš praeito numerio

Per Europos politinę prizmę

Privalome sumaniau ir apdairiau veikti ne tik Jungtinėse Tautose, bet ir daug kur kitur. Pabaltiečių, taigi ir lietuvių, politinės organizacijos nesirūpina europinės politikos laukais. Jos neturi sukūrusios Europos politinės koncepcijos, pagrįstos ideologiniais principais. Mūsų intelektualinėms pajėgoms, besiruošiančioms politiniam darbui arba tą darbą jau dirbančioms, visuomet būtų naudinga žvelgti į tėvų kraštą per Europos politinę prizmę, per laisvųjų Vakarų Europos kraštų politinės saviraiškos klodus. Bet vidurinioji išeivių karta ir jaunimas tuo visai nesirūpina.

Labai sveikintina, kad lietuvių išeivijos jaunimas gali tęsti ir tęsia taurias tautinės skautijos ir ateitininkuos tradicijas. Deja, ideologiškai  išlikdamos patenkinamai gerame lygyje, tos abi jaunimo (o taip pat ir sendraugių ar akademikų filisterių) organizacijos, neturėdamos valstybės ir konkrečių normalaus valstybinio .gyvenimo tikslų, slenkant dešimtmečiams, išeivijoje savaip įstrigo apolitiškumo akligatviuose.    Pirmapradžių

apolitiškumo priežasčių reikia ieškoti žymiai anksčiau, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Ir jų reikia ieškoti ne tik politinės valdžios nuostatuose. Reikia atsiminti, kad vieni iš ankstyviausių ir įtakingiausių tuometinių ateitininkijos ir ypač skautijos ideologų neskatino akademinio jaunimo jungtis į politinį darbą. Gal tai ir buvo teisinga gyvenant normalaus valstybinio gyvenimo sąlygomis, bet mūsų sankirčio su priešu valandoje ir išeivijos metuose reikalai turėjo klostytis kitaip, būtent kovingesnės politinės rezistencijos linkme.

Gal net dėl lietuvių skautų organizacijos apolitiškumo priežasties tarptautinės skautijos vadovybė, tiesiogiai ir aplinkiniais keliais spaudžiant sovietams, Pabaltijo valstybių skautų sąjungas tyliai išbraukė iš tarptautinių sąrašų, nebesuteikdama joms išeivijoje reikiamo pripažinimo. Tai nelemta ir bestuburė tarptautinės skautų vadovybės paslauga Maskvai, siekiančiai užgrobtų kraštų skautijos organizacijų sunaikinimo. Tai akivaizdžiai parodo, koks neprincipingumas kerojo tarptautinėje skautų vadovybėje.

Nedaug geriau reikalai klostėsi ir ateitininkuose. Ruošdama savo narius visuomeniniame gyvenime vadovautis laisvės, meilės, lygybės ir solidarumo principais, ateitininkija neriša savęs su jokia politine partija. O tai ir atvedė ateitininkus išeivijoje, tėvynės pavergimo sąlygomis, taip pat kaip ir skautus, į politinį akligatvį. Ateitininkų organizacija net neturi jokio tarptautinio atitikmens. Tiesa, priešingai tarptautinės skautų vadovybės kurtumui, studentų ateitininkų sąjunga išliko tarptautinės studentų ir intelektualų organizacijos ,,Pax Romana" nariu. Tai kilnus humanistinis ir moralinių plotmių ryšiams srautas. Bet jo vieno mūsų valstybinių funkcijų sustabdymo sąlygomis ateitininkams neužtenka.

Neigiamos politinės pasekmės

Sovietams užgrobus Lietuvą ir sutrikdžius suverenios valstybės funkcijas, išeivijoje normali jaunimo trauka konkrečioms politinėms pareigoms išnyko. Amerikos universitetuose nepolitikuojančio mokslo tradicija keleriopai sustiprino pradėto nepriklausomoje Lietuvoje apolitiško auklėjimo kryptį. Šitos tendencijos jau nebegalima pavadinti mažareikšme. Ji yra jau davusi neigiamus rezultatus.

Maža to, sutrikdžius Lietuvos valstybės funkcijas, išeivijos ateitininkai ir skautai svečiose šalyse prarado valstybinės lietuvių tautos turinį. Jos neišvengiamai buvo pastūmėtos į nacionalizmą ir uždarumą. Kokia ironija — sovietai, kurie be atvangos mus už nacionalizmą plūsta ir kaltina, patys savo brutalia jėga į jį mus pastūmėjo!

Žinoma, dabartinių mūsų išeivijos politinių, ideologinių ir kultūrinių organizacijų veikla negali bent kiek apčiuopiamai būti papildyta Lietuvos valstybinės tautos atstovais: lenkų, žydų, vokiečių ar rusų kultūros žmonėmis. Tačiau jų organizacijose mes turime ieškoti ir surasti vis daugiau draugų. Dabar laikas su kaimyninių tautų atstovais naujai išnagrinėti (ne išspręsti, o tik naujų faktų ir mokslinių duomenų šviesoje išnagrinėti) Lietuvos sienų klausimą, nes po 1920 liepos 12 visos kitos Lietuvos sienos yra lenkų, sovietų, vokiečių ir vėl sovietų okupantų mums primestos. Dabar laikas ne trauktis, kas lietuviams būdinga, o išvystyti intelektualinę lietuvių ,,ekspansiją" valstybės sienų klausimu. Niekas dabar negali mūsų mokslinių ar politinių sluoksnių apkaltinti, įžiūrint tariamą grėsmę. Mes turime veržliai ruoštis ateičiai, nors ir gerai žinodami, kad Lietuvos sienos bus nustatomos ne vien pagal mūsų norus.

1985 Studijų savaitės Dainavoje simpoziumo dalyviai. Iš kairės: Bronius Nainys, dr. Kazys Ėringis, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Volertas, Algis Raulinaitis. Nuotr. J. B.

Į kurią pusę kreipti dėmesį?

Gerai žinoma, kad tautos palikimas ilgiausiai išsilaiko vandenvardžiuose, vietovardžiuose, tradicijose, pavardėse, kalboje ir dainose. Pavyzdžiui, etnografinėje Lietuvoje tauta ilgiausiai buvo gyva dainose (neskaitant toponimikos). Ten, nors ir praradusios kalba, žmonių grupės dar dainuodavo lietuviškai. O ką išlaikys išeivija kai daina, kaip individuali ar mažagrupė saviraiška, nutilo beveik anksčiau negu kalba. Kraupu, bet kartais net panašu, kad taip uoliai nuo pozityvių ideologinių grupių besišalinančioji išeivijos dalis išlaikys tik ,,kugelininkus", kurių visas pasididžiavimas yra: ,,Buvome pažmony, valgėm, gėrėm iki juosmens jtampų, su saulute sugrjžom!". Prie tų ,,pilvojančių" gal dar galėtų šlietis filosofiškai bedantės literatūros skaitovai ir storai į akis baltą košę drebiančio humoro meistrai. Bet visa tai jau reikštų kapą ir išeivijai, ir Lietuvos laisvės bylai. Tiesa, taip blogai dar nėra, išeivija „kugelininkais" dar nepavirto, nors požymių ir yra. Bet reikia budėti ir atsidėti pagrindiniam lietuviškosios išeivijos tikslui.

Pirmaeilę svarbą turi tik tokie darbai, kurių negalima dabar dirbti pavergtoje tėvynėje, į juos reikia atkreipti didžiausią dėmes] ir rūpintis, kad kuo ilgiausiai išliktų Lietuvai įsipareigojusių žmonių. Nevykusiai puoselėjant tautinę kultūrą, tolimoje perspektyvoje galima sužlugdyti politinę veiklą. Tačiau pozityvi išeivijos politinė rezistencija yra neįmanoma be turiningos kultūrinės veiklos.

Brangiai kainuojantys projektai

Išeivijai derėtų vispusiškai įvertinti brangiai kainuojančias liuksusines priemones prieš pradedant jas įgyvendinti. Tos priemonės neturi apčiuopiamai pakenkti Lietuvos Laisvės Iždo, Tautos Fondo ir Lietuvių Fondo augimui. Kad lietuviškų enciklopedijų išleidimas prikalė okupantą prie istorinio gėdos stulpo — tai akivaizdu. Bet vietoje daugiatomės pasaulinės (bendrosios) Lietuvių Enciklopedijos gal ir galima buvo susitelkti vien lietuvių tautos ir valstybės enciklopedijai išleisti. Tiesa, daugiatomė išeivijos enciklopedija labai pasitarnavo tuo, kad ji inspiravo okupacinę administraciją pagristai kaulyti Maskvoje leidimo leisti vilniškes lietuviškas enciklopedijas ir net paspartinti didžiojo (16-kos tomų) lietuvių kalbos žodyno spausdinimą. Tarp kitko, kare per stebuklą nežuvusi šio žodyno viename egzemplioriuje surašyta kartoteka kiekvieną akimirką galėjo būti KGB atėjūnų sunaikinta. Ji galėjo pražūti panašiai, kaip buvo sudegintas Vilniaus universiteto bibliotekos neatkuriamos vertės Atgimimo laikotarpio (XIX a.) Lituanistikos skyrius ir jo fondai, ar kaip keletas kitų sovietų imperijos tautų svarbiausių bibliotekų.

Išeivijos tautinę gyvybę labai palaiko tautinių šokių grupės, chorai, opera ir pan. Bet jų pagrindiniai renginiai kainuoja nemažas sumas pinigų, vis mažiau suburia lietuvių ir mažokai tedomina amerikiečius. Opera skoloje, ir tai konstatuodamas jos pirmininkas V. Radžius (Draugas, 1985.7.23) klausia skaitytojų: ,,Ar tik Lietuvių Operai privalu taip stipriai kultūriniu būdu reprezentuoti lietuvius kitų tautybių tarpe?”. Ir iš tiesų, jei Opera tarnautų tik pati sau, tai šis brangiai kainuojantis renginys ir santalka savęs jau nebepateisintų. Bet ypatingu meno būdu ji garsina Lietuvos ir lietuvių vardą Amerikoje. Operos ,,I Lituani” ir, Jūratė ir Kastytis”, o taip pat ir atskiros Operos choro programos, buvo pagarsintos WFMT radijo stoties transliacijomis. Tačiau pastangos išlaikyti Operą matyt neturi aiškių perspektyvų, nes išeiviai, silpnokai lankydami jos spektaklius, nugramzdino Operą į skolas. Telkiant Operai gelbėti dar didesnes lėšas, gali sulėtėti aukščiau minėtų trijų išeivijos fondų augimas, ir tuo būdu Operos gyvavimas ir jos išskirtinis rėmimas jau darosi problematišku.

Ypatingai brangus ir liuksusinis yra jau sunkumų zenitą perkopęs Lituanistikos katedros prie Ilinojaus universiteto projektas. Tiesa, jis pritraukia ir paties universiteto lėšas. Tačiau šis projektas pasiteisins tik tuo atveju, jeigu bus damą tarp Katedros, Pedagoginio lituanistikos instituto, Lituanistikos tyrimų centro ir Lietuvos suvereniteto bylą ginančių išeivijos politinių organizacijų ir jeigu tarp tų vienetų vyks saikingas nuomonių pasikeitimas. Ilgai užsitęsus Lietuvos okupacijai, kai visiškai nebebus lietuviškai kalbančios veiklios išeivijos, Lituanistikos katedra gali turėti strateginę reikšmę. Šiaip, žinoma, Katedros parengtos intelektualinės pajėgos dėl mažo žmonių skaičiaus, formuosis lėtai, o ji pati neišvengs ir nuostolių.

Iškylančius ateityje brangesnius projektus pirmiausiai jau būtina vertinti, atsižvelgiant, ar jie nėra subtiliais visuomeniniais svertais inspiruojami okupanto. Tai būdas apsisaugoti nuo Lietuvos suvereniteto ir laisvės gynimo pastangų naikinimo, nuo kultūrinių pagrindų silpninimo ir skaidymo, įveliant išeivijos bendruomenes į neapgalvotus ekonominius sunkumus. Tai visapusiškiau svarstytini klausimai, o ne vien kurios nors vienos grupės ambicijų reikalas.

Beveidis,, tautiškumas''

Maskva ypatingai įmantriai per savo agentus, vilniškius ir jų pakalikus išeivijoje, įtakoja kai kurių neapdairių išeivių rūpestį vien ,,tautine kultūra". Dar daugiau, Maskva rūpinasi, kad išeivijos lietuviai nesigrupuotų pagal ideologinius sąjūdžius, kad jie teiktųsi vien pagal tautiškumo požymį. Tai patraukli apgaulė, kartu ir saviapgaulė. Maskva, inspiruodama ,,tautiškumo" (tikrumoje — kosmopolitizmo) slinktį, siekia lietuvių išeivijos visuomenėje numarinti pasaulinio masto komunizmui nepalankius sąjūdžius, pirmoje eilėje katalikiškos ideologijos ir krikščioniškos politikos sroves. Suktai iškreipdamas tautiškumo klausimą, priešas dedasi einąs į koją su liberalėjančiu apolitišku išeivijos tautiškumu, užsiėmusiu vien tik kultūros išlaikymu. Taigi, priešo ir apolitinio galvojimo išeivijos tikslai nelaimingai sutampa. Tad, kai anksčiau minėjome, būtina sukti ne į apolitiškumo akligatvius, o į politiką. Veiksmingai funkcionuojanti kultūros ir politinių pastangų bendruomeninė sąranga lietuvių išeivijoje turi sugebėti padaryti ryškesni posūkį į politiką.

Privalu jaunimo ir vidurinio amžiaus intelektualų pajėgoms jungtis į politinę veiklą daug anksčiau, negu tai buvo daroma normalaus Lietuvos valstybingumo laikais tėvynėje. Reikia pastebėti, kad krikščioniškosios orientacijos lietuvių išeivijos jaunimas, pirmoj eilėj ateitininkai, ypač Studentų ateitininkų sąjunga ir vidurinioji sendraugių karta dar neišvystė Ateitininkų ideologo Stasio Šalkauskio reikalavimo:,, mokėt i pajusti gyvuosius momento reikalavimus ir pasielgti kaip principai reikalauja". Ateitininkai dar nepajuto tų momento reikalavimų, taip gyvybiškai reikalingų pavergtai tėvynei. Ir, nenorėdama nusižengti tautos pavergimo sąlygomis savo principams, ateitininkija privalo išvystyti jau anksčiau minėtą labai veiksmingą Europos politiką, politiką to kontinento, kur yra ir mūsų pavergta tėvynė. Šį mūsų tautos intelekto proveržį ta linkme reikia padaryti dabar, kol ateitininkų ir skautų vidurinioji karta negrįžtamai dar nepalaidojo galimybės panaudoti praktinės politikos reikalams vokiečių, prancūzų ar italų kalbas ir tomis kalbomis parašytus veikalus. Tai reikia padaryti dabar, kai iki šiol buvusi kurčia Vakarų Europa pagaliau prabudo ir išgirdo užgrobtų Pabaltijo valstybių pavergtų tautų šauksmą.

Ateitininkų, lygiai kaip ir skautų organizacijoms, pirmoj eilėj pajėgioms akademinių asmenų grupėms reikia išugdyti tamprius, idėjinius ryšius su dviem Europoje gimusiais ir subrendusiais pasaulinės reikšmės politiniais sąjūdžiais. Tai Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijos. Mūsų išeivijos intelektualinės pajėgos turi ypač pasiekti Krikščionių demokratų ir socialdemokratinių sąjūdžių atgimimo proveržį. Suprantama, kad Maskvos simpatikų „socialinės" srovės lietuviams yra nepriimtinos ir pavojingos.

Ranka rankon

Lietuviškojo jaunimo, ateitininkų ir skautų organizacijų, idėjinis nuoseklumas skatina prabusti iš apolitiškumo miego ir nukreipti jaunimo intelektualini srautą ugdyti krikščioniškąsias politines jėgas, pirmoj eilėj užtikrinant Lietuvių krikščionių demokratų partijos atgimimą ir augimą. Bet tuo anaiptol neneigtina, bet kartu ir ugdytina, Lietuvių socialdemokratų politinė jėga. Akivaizdu, kad merdinčios apolitiškume ateitininkų ir skautų organizacijos kažkaip yra pavirtusios ir ideologiniu konglomeratu. Būdinga, kad dalis ateitininkuos, juo labiau skautijos, neigia krikščioniškąsias gyvenimo normas, net didžiuojasi neidami į bažnyčią (G. Reinytė-Petkuvienė, Draugas, 1985, Nr. 159) ir pan. Šita studentų ir akademikų dalis kaip tik ir galėtų tapti baze taip svarbios lietuvių socialdemokratų europinės politinės srovės atgimimui. Žinoma, tik tuo atveju, jei toji srovė augtų pagal Vakarų Europos demokratines tradicijas ir atmestų Maskvos socialkolonizmą, kaip tautų pavergimo įrankį.

Taigi, lietuviams yra lygiai svarbu giliai pažinti Europos šalių Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijų dabartinę politiką ir ideologiją. Pokarinė minėtų partijų patirtis, vadovaujant vyriausybėms ar veikiant opozicijoje, yra ypač vertinga. Abiejų partijų jtaka pasaulyje didžiulė, jų veiklos pobūdis tarptautinis ir palankus Pabaltijo valstybių bylai. Tad nuoseklu, kad lietuvių išeivijos vidurinioji ir jaunesnioji karta, jos pagrindinės organizacijos, derindamos Pabaltijo valstybių bylos reikalus su JAV, Kanados ir kitų palankių kraštų užsienio politika, turi įžiebti Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų politinio pobūdžio sąjūdžių atgimimą savųjų organizacijų gelmėse.

Bendram reikalui

O kaip su Lietuvių fronto bičiuliais? Jų nemažas skaičius pastoviai įsikūręs Europoje, kai kurie ir JAV bičiuliai laikas nuo laiko joje lankosi. Tad bičiuliams taip pat privalu, be atvangos, plėsti ir gilinti ryšius su Vakarų Europos šalių politikais. Klausimas, kieno vardu jie gali kalbėti? Kiekvienas rimtas Europos politikas gali paklausti, kas tie Lietuvių fronto bičiuliai ir ką jie atstovauja? Tektų prisistatyti, kad LFB yra uoliausi 1941 sukilimo laikinosios vyriausybės principų gynėjai, beveik krikščionys demokratai, bet nevisai: atskilęs jų pažangusis sparnas, pažangesnis už tuos krikščionis demokratus, kurie 1922 ir vėliau kumečiams ir savanoriams valstybės kūrėjams išdalino dvarus. Po tokio arba panašaus prisistatymo kuriam nors Europos politikui yra galimybė, kad gali įvykti ir rimtas politinis pokalbis. Iš jo greičiausiai paaiškėtų, kad vis dėlto lietuvių krikščioniškosioms srovėms Vakarų Europos daugpartinės demokratijos šalyse dabar gal efektyviausia būtų kalbėti Lietuvių krikščionių demokratų vardu. Tad ar nebūtų racionalu Lietuvių fronto bičiuliams įsteigti europinės politikos komisiją ir kartu su tokia pat Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos komisija paruošti subordinuotą Vlike bendrą europinės politikos liniją ir veiksmų programą.

Neseniai LFB vadovai buvo sukvietę gana gausų jaunimo pasitarimą, siekiant juos įtraukti į savo politinių pastangų^ darbus ir tęstinumą. Pagal to Čikagoje įvykusio jaunimo pasitarimo dalyvių pažadus, rezultatai atrodo pusėtinai patenkinami, bet konkreti parama dar neišryškėjo, nors keletas jų jau dalyvauja kai kurių kitų sąjūdžių politinėje veikloje. Ar tai blogai? Juk bendras reikalas laimėjo. Neabejotina, kad altruizmo lydima LFB iniciatyva gali susilaukti didelio atsako ir atpildo. Mūsų visų uždavinys — skatinti dainomis ir tautiniu šokiu išpuoštą jaunystę palaipsniui jungtis į pozityvius politinius sąjūdžius.

Maskvos užmačios ir mūsų atsparumas

Dar nepriklausomybės laikais įsitvirtinusios senosios apolitiškos pažiūros šalininkai turi gerai žinoti, kad dešimtmečiais užsitęsusi išeivijos jaunimo politiškai beveidė ideologija teoriškai (pabrėžiu: teoriškai) atitinka Maskvos marksizmo dogmos siekiams. Priešas, kaip grybšis ant akmens, laikinai pasitenkina ir tuo! O pagal tą pavergimo dogmą vienos vienintelės diktatūrinės partijos klika valdo ir vadovauja partinių ir prievartos nužmogintų nepartinių „blokui". Kasmet vis skelbiami skirtingo lygmens „rinkimai", ir vis skardenamasi, kad rinkimus laimėjo kompartijos ir nepartinių „blokas" visu 99,9% (!). Taip ši klika primeta atseit „daugumos" valdžią pavergtoje tėvynėje. Sudėtingais svertais tų pačių tikslų Maskva tyliai siekia visose išeivijose ir matyt neveltui.

Praktiškai, gerai organizuota lietuvių išeivija, jos politinės srovės, nesutinka su tokio Lietuvai brutaliai primesto „bloko" valdžia ir pačiai išeivijai peršamo tokio pat „bloko" paslaugomis. Bet šiems priešo siekiams kiekviena sekanti išeivijos karta vis mažiau priešinasi. Tuo tarpu Maskvos diriguojama neva oficiali Vilniaus ideologija nieko geresnio negali ir norėti. Maskva kol kas pilnai patenkinta tam tikrų išeivijos sluoksnių tokiomis pastangomis, kuriomis siekiama pakeisti lietuvių išeivių politines organizacijas, ypač Vliką ir jo ideologinius sąjūdžius, kažkokia ideologiškai beveide viską apimančia organizacine sistema. Joje siekiama sutelkti vienose rankose visus kultūros barus ir visą veiklą, kuri pajėgia priešintis slogiai Maskvos priespaudai. Tačiau tik dvipolė išeivijos organizacijų sąrangų, būtent, laimingas Vliko ir PLB derinys, kad ir sukėlęs laikinų augimo rūpesčių, visiems užtikrina galimybę Vliko santalkoje paveikiai kovoti su Maskva. Toks derinys niekam neužkerta kelio atsargiai ieškoti ryšio su pavergtos tautos kūrybiniu genijumi PLB, kraštų LB ar net Vliką sudarančių grupių bazėje.

Maskvos inspiracijos sunaikinti tokią dvipolę Vliko ir PLB organizacine sąrangą tik labai retai pasirodo viešai. Tačiau įsidėmėtina ir būdinga, kad visai neseniai Maskvos „Rodinos" „Gimtajame krašte", pagal KGB užduotis rašantieji pseudonimai davė išeiviams aiškias direktyvas burtis į „reikalaute reikalaujančius protingos organizacijos švietimo ir kultūros barus" (J. Šakinis, Vliką į pensiją?, Gimtasis kraštas, 1985.VI.20). Ten pat, nuolatos išeivijos dirigavimu užsiėmęs

Liaučka netrukus (Nr. 31) „angelišku tyrumu", pagal išeivijos spaudą, rašo apie Vliko „nekompetentingumą", apie jo egzistavimo „beprasmiškumą". Sekančiame numeryje (Nr. 32) Šakinis advokatauja „nedrąsiai kimbančiam į kultūros dirvonus jaunimui būtinai nusikratyti ,senoliškos globos' (anaiptol neliesti politikos!). Tai kerintys pamokinimai, kai kam — nurodymai. Tuo pat laiku kai kurioje išeivijos spaudoje ir paskaitose pasigirdo palankūs minėtiems pamokinimams atgarsiai (!).

Jeigu dar prisiminsime, kad, emigruojančius iš okupuotos tėvynės lietuvius, KGB įkyriai prievartauja pasižadėti nedalyvauti tautinės išeivijos politinėje veikloje, tai plačiau kalbėti apie tų visų subtilių Maskvos užmačių klastą ir apie mūsiškių neatsargumus ir neapdairumą jau nėra reikalo. Nebent tik pažymėtina, kad nedera išardyti savojo paveldėjimo pasaulį išeivijoje pagal „Internacionalo" rekomendacijas. Reikia patobulinti tik fukcinių ryšių detales. Esamos, kad ir peikiamos, pagrindinės organizacijos yra nieku dėtos. Yra tik blogį sėjančių ir suklaidintų žmonių. Susimąstykime.

XXXIlI-čioji Europos lietuviškųjų studijų savaitė, kurią bičiuliai rengia drauge su kitomis organizacijomis, šią vasarą bus Salzburge, Austrijoje, liepos 26—rugpjūčio 3. Parinktos stovyklavietės adresas: Bildungshaus, Ernst Greinstr. 14, Salzburg - Aigen, 5026, Austria.