VISI RYŽKIMĖS LIETUVAI!

1984 metų liepos mėnesio 21-25 d.d. Venezuelos Lietuvių Bendruomenė suorganizavo VIII Pietų Amerikos Lietuvių Kongresą, kuriame dalyvavo Argentinos, Brazilijos, JAV, Kolumbijos, Urugvajaus ir Venezuelos atstovai. Šį kongresą laikome svarbiausiu įvykiu mūsų veiklos istorijoje.

Kongreso šūkis: VISI RYŽKIMĖS LIETUVAI! Pagrindinis kongreso uždavinys — kritiškas žvilgsnis į save.

Kongresas, sušauktas Šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejinei sukakčiai atžymėti, ta proga atšventė ir Lietuvos karaliaus Mindaugo 730 metų vainikavimo sukaktį.

Išvakarėse iš įvairių kraštų suskridę svečiai buvo pakviesti vakarienei pas VLB pirmininką; joje dalyvavo TV ir spaudos, Amerikos ambasados ir pavergtų tautinių grupių atstovai.

Kongresas prasidėjo šeštadienį, liepos 21, iškilmingomis TE DEUM pamaldomis Caracas katedroje, kurias atnašavo ir pamokslą pasakė Apaštališkasis Nuncijus Venezuelai, arkivyskupas Luciano Storero. Po pamaldų Baltųjų Rūmų Atstovas Linas Kojelis ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vicepirmininkė Milda Lenkauskienė padėjo trispalvį vainiką prie Venezuelos išlaisvintojo Simono Bolivaro paminklo, miesto kariškam orkestrui grojant Venezuelos ir Lietuvos himnus. Pagerbimo akte su vėliavomis dalyvavo latvių, estų, lenkų ir ukrainiečių atstovai, o taip pat šimtai venezualiečių.

Tuojau po to svečias iš Vašingtono buvo pakviestas pietums su visų svarbiųjų Venezuelos dienraščių atstovais, prieš tai duodamas ilgą ir išsamią spaudos konferenciją. Čia artimai talkininkavo JAV ambasados informacijos tarnyba.

Popiet vyko iškilmingas Kongreso atidarymas ir pirmoji plenarinė sesija, kurioje pagrindinę kalbą pasakė Baltųjų Rūmų atstovas Linas Kojelis, perdavęs kongresui ir visiems Venezuelos lietuviams JAV prezidento Ronald Reagano sveikinimus ir linkėjimus. Vakare buvo priėmimas svečiams ir kongreso dalyviams Latvių Namuose.

Antrąją kongreso dieną, sekmadienį, vyko iškilmingos pamaldos San Casimiro šventovėje, prieš 200 metų įkurtame San Casimiro miestelyje, Araguvos provincijoje. Jas atnašavo kardinolo pavaduotojas vyskupas Miguel Delgado Avila, asistuojamas Pietų Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybės, o taip pat ir VIII PLAK kongreso pirmininko kun. Prano Gavėno, SDB ir San Casimiro klebono Luis Emilio Chaverra. Prieš mišias buvo konsekruotas čikagiečių Marijos ir Antano Rudžių padovanotas didysis altorius. Pamaldų metu San Casimiro parapija ir miesto savivaldybė padėkos ir pagarbos ženklan įteikė pirmininkui VLB skirtąją garbės lentą. Pamaldos baigėsi no-vena ir procesija su Lietuvos Šventojo relikvija. Po to — jaukios vaišės parapijos salėje.

Sekmadienio vakare Hiltono viešbuty vyko Baltų Unijos banketas Lietuvos karaliui Mindaugui pagerbti. Banketo metu vyskupui Miguel Delgado Avila buvo įteikta garbės lenta už nuopelnus lietuviams, suteikiant jam Venezuelos Lietuvių

San Casimiro Venezueloje bažnyčios didysis altorius

Bendruomenės garbės nario vardą. Meninę programą žavėtinai atliko iš Buenos Aires specialiai į kongresą atvykusi dainininkė Adriana Jocytė.

Sekančias dvi dienas, tol i už miesto, gražioje kalną vietovėje — “rožių Šuliny” — Pozo de Rosas — buvo intensyviai posėdžiaujama. Be bendruomenių pranešimų, buvo išklausytos prof. dr. Domo Krivicko atsiųstoji paskaita, o taip pat Mildos Lenkauskienės, kun. Prano Gavėno, Danutės Statkutės - Rosales, dr. Povilo Mažeikos paskaitos, diskusinis jaunimo forumas, kurį energingai pravedė Linas Kojelis, dalyvaujant buvusiems Vasario 16 gimnazijos moksleiviams; svarstytas informacinės medžiagos pasikeitimo klausimas Pietų Amerikos Lietuvių Bendruomenių tarpe; švietimo reikalai ir visas pusdienis paskirtas Pietų Amerikos lietuvių “žvilgsniui į save”. Diskusijos pravestos literatūrinio teismo forma, paliečiant svarbiausias bendruomeninio darbo sritis.

Kongresas taip pat išklausė du pogrindžio filmus ir televizijos juoston įrašytas kongresines pamaldas, kurias sekmadienį, liepos 22 dieną, perdavė du televizijos kanalai keliems milijonams žiūrovų. TV programa susidėjo iš mišių, kurias kongreso proga televizijos audiencijai laikė vyskupas Delgado ir kuone pusvalandį trukusios gausiai iliustruotos TV programos, kurią pravedė Tėvas Manuel Diaz ir kuri tiksliai ir dramatiškai nušvietė dabartinę religinę ir tautinę priespaudą Lietuvoje. Visi kongreso dalyviai šia programa buvo sužavėti. Dr. Edmundas Lenkauskas iš Clevelando atvirai pasakė, kad tokia televizijos programa JAV būtų neįgyvendinama svajonė gal net ir už milijoną dolerių.

Baigiamoji kongreso sesija prasidėjo padėkos mišiomis. Pamokslo vieton, kongreso pirmininkas kun. Pranas Gavėnas skaitė paskaitą apie Šventą Kazimierą. Plenarinėje sesijoje buvo išklausyti darbo komisijų pranešimai, priimti siūlymai ir rezoliucijos. Svarbiausios jų smerkia Sovietų Sąjungos tęsiamą Lietuvos pavergimą ir reikalauja lietuviams leisti patiems laisvai apspręsti savo ateitį; reikalaujama grąžinti tikintiesiems Šv. Kazimiero bažnyčią paverstą ateizmo muzėjumi, o Lietuvos Šventojo palaikus grąžinti į meno galeriją paverstąją istorinę Vilniaus katedrą. Kongresas reikalauja leisti arkivyskupui Julijonui Steponavičiui eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas, kurioms Šventasis Sostas jį yra paskyręs. Įsipareigojama laiškų vajumi prašyti sovietų vyriausybę grąžinti laisvę tikėjimo ir žmogaus teisių aukoms Lietuvoje, atidaryti Baltijos valstybes tarptautiniam turizmui ir leisti šalpos siuntas į Lietuvą pagalbos reikalingiems tautiečiams.

Prašymuose Jo Šventenybei popiežiui Jonui Pauoiui II, kongresas prašo pagreitinti arkivyskupo Matulevičiaus beatifikacijos bylą ir paskirti Lietuvai kardinolą.

Kadangi šio kongreso proga buvo sušauktas ir antrasis Pietų Amerikos jaunimo suvažiavimas, tai jaunimas, įsijungdamas į kongreso darbus, turėjo ir savo diskusijas, paskaitas, nutarimus ir stovyklą.

Aštuntasis Pietų Amerikos Lietuvių Kongresas buvo baigtas laužu, prie kurio liepsnų skambėjo Lietuvos miško brolių dainos, graudinančios širdį, įpareigojančios visus ryžtis Lietuvai. Iš tikro, “ką reiškia mūsų atliktas darbas prieš darbą ir aukas tų, kurių atminimą gerbiame, aidu kartodami jų kovoje gimusias ir skausme išnešiotas dainas?”

Kongreso proga organizacinis komitetas surengė loteriją, atspausdino brošiūrėlę “Lietuva nori būti laisva”, dalino tūkstančius atvirlapių “Lietuva bus laisva”. Buvo surengtos dvi spaudos konferencijos, paskelbta apie tuzinas straipsnių ir pradėta laiškų - atvirukų vajus, prašant grąžinti laisvę nekaltai kalinamiems ar ištremtiems lietuviams.

Reikia džiaugtis, kad jaunimas ir vyresnieji petys petin dirbo išvien.

VAD

(Caracas, Venezuela)

Lietuvybė negali būti profesija, nes turto nepelno. Nežadėdama dangaus, neprilygsta religijai. Lietuvybė yra kažkas neapibrėžiama,— tai auglys žmogaus sieloje. Pas vienus savaime atsiranda, kituose net skiepijamas neprigyja. Jis nesukelia ligos, neveda mirtin tų, kuriuose įsitaiso, bet labai gąsdina jo išvengusius. Net purto.

Vytautas Volertas