Partizanai: Istorija ir dabartis

NAUJOS TENDENCIJOS BEI KRYPTYS SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITIKOJE

Prof. dr. A. ŠTROMAS

Brežnevo valdžios laikotarpį galima būtų charakterizuoti dviem pagrindiniais bruožais.

Pirmas toks bruožas būtų valdinės sistemos apsauginis sustabarėjimas, o antrasis — mechanistinis tos sistemos oportunizmas. Žinoma, tai yra gana bendri apibūdinimai ir juos reikia paaiškinti.

Prof. dr. A. Štromas, University of Salford, Anglija

Brežnevas pakeitė Chruščiovą, kuris buvo nenuorama, “voliun-taristas”, visą laiką bandęs priversti sovietinę sistemą normaliai bei rezultatyviai veikti. Chruščiovas buvo turbūt visoj sovietinėj vadovybėj vienintelis pasilikęs žmogus, kuris vis dar tikėjo į komunizmą; tikėjo jis ir į tai, kad sovietų socialistinė valstybė yra tinkamas instrumentas komunizmui pasiekti ir, tokiu būdu, kad iš esmės ji galinti atlikti tas funkcijas, dėl kurių ji teoretiškai ir buvo sukurta. Tuo Chruščiovas ir skyrėsi iš visų kitų sovietų vadovų, kurie jau į nieką nebetikėjo, išskyrus į savo valdžią, privilegijas ir saugumą. Chruščiovas, beje, buvo milžiniško tipo tikintysis. Mužikas neskaito biblijos, jis nėra joks teologas. Jis tiki į Dievą, nes tiki — be jokių argumentų ar sudėtingų išvedžiojimų. Lygiai taip ir Chruščiovas. Nei Markso nei Engelso jis neskaitė, bet, kaip tas mužikas, tikėjo į marksizmą, komunizmą ir sovietų valdžią. Ir jis vis negalėjo atsistebėti, kodėl gi tos puikios idėjos neįsikūnija, neįsigyvendina sovietų valdžios veikloje. Jis galvojo, kad visa bėda glūdi nevisai vykusioje jos techninėje organizacijoje ir todėl visą laiką tą valdžios sistemą ir reorganizuodavo. Per visą jo valdumo laiką šalyje nieko daugiau nevyko, išskyrus vienintelį procesą — nuolatinę reorganizaciją. Tai, žinoma, tik dar daugiau dezorganizavo sovietinę sistemą, silpnino jos stabilumą ir galų gale tapo jai mirtinai pavojinga.

Iš esmės Chruščiovo veikla priminė seną Krilovo pasakėčią apie žvėrių kvartetą. Žvėrys, pasiėmę muzikos instrumentus, susėdo pagroti. Bet kaip jie besusėsdavo, muzikos iš jų grojimo vis tiek neišgaudavo. Taip ir Chruščiovui, kaip tiem žvėrim, visą laiką atrodė, kad muzika, teisingai muzikantus susodinus, gali skambėti. Jis vis persodindavo tuos savo muzikantus, o muzikos vis tiek nebuvo. Tačiau patikėti, kad muzikos ir negali būti, nes muzikantai netikę, jis vis tiek negalėjo. Kol tas jo elgesys buvo tik savotiškai keistas, bet negriovė sistemos pagrindų, nebuvo jai pavojingas, Chruščiovo sėbrai su tam tikru skeptiškumu galėjo dar tą jo elgesį pakęsti. Kaip sakė V. Hugo, — “le roi s’amuse” — karalius išdykauja, linksminasi — ir tiek. Jeigu jam patinka nuolatinė reorganizacija — te sau reorganizuoja. Bet ta pažiūra pasikeitė, negalėjo nepasikeisti, kai Chruščiovas nuėjo tąja kryptimi per daug toli, o ypač, kai jis suskaldė partinį aparatą į dvi dalis, tuo pačiu sugriaudamas sistemos monolitinę esmę, jos valdžios patį svarbiausi pagrindą. Tada jis ir buvo savo kolegų nuverstas.

Tie žmonės, kurie perėmė iš Chruščiovo valdžią ir kurių simboliu tapo Brežnevas, nei komunizmu, nei sovietų sistemos pranašumais jau nebetikėjo. Tikėjo jie tik į tai, kad reikia, kol jie dar gyvi, visomis išgalėmis laikytis valdžioj ir tvarkyti viską savo absoliučios, o svarbiausia, stabilios diktatūros pagrindais. Ir todėl buvo nutarta, kad daugiau jokių reorganizacijų ir kitų destabilizuojančių sistemą priemonių nebebus. Kokia ta sistema yra, tokią ją reikia palikti, ir ginti visom įmanomom (ir net neįmanomom) priemonėm, pačiais radikaliausiais būdais prieš įvairiausius pasikėsinimus ją keisti. Žodžiu, jokiu būdu savo iniciatyva jos nereformuoti ir kitiems tokios iniciatyvos reikšti neleisti. Kaip yra, taip ir gerai. Ta prasme, jeigu Chruščiovas priminė Krilovo kvartetą, tai tie vadovai, kurie jį pakeitė, priminė tuos du garsiuosius Čechovo felčerius, kurie pelnydamiesi duoną gydant aplinkinius kaimiečius, tarpusavy kalbėdavosi šitokiu būdu: “Mes su tavim gi žinom, kad jokio pulso nėr, bet vis tiek jo pas savo pacientus klausomės, lyg jis būtų. Kaip gi kitaip gali žmogus išlikti felčeriu”. Vadovai, susispietę aplink Brežnevą, tiksliai žinojo, kad “pulso nėr”, bet vedė politiką taip, lyg tikėtų, kad jis yra, kad sovietų valdžia funkcionuoja ir jiems vadovaujant tvirtai žengia komunizmo statybos keliu. O kaip gi kitaip galėtų jie išlikti “felčeriais”, t.y., komunistinės valstybės vadovais.

Labai vykusiai ši situacija yra išreikšta sekančiame, gana populiariame Sovietų Sąjungos anekdote. Traukiniu važiuoja Stalinas, Chruščiovas ir Brežnevas. Staiga traukinys sustoja. Supykęs Stalinas tuoj pat įsako: “mašinistą sušaudyti, padėjėją pasodinti 25 metams į Sibiro lagerius”. Įsakymas buvo įvykdytas, bet traukinys kaip stovėjo, taip ir liko stovėti vietoje. Tada įsikišo Chruščiovas: “Žinote ką, taip netinka. Reikia mašinistą po mirties reabilituoti, o padėjėją grąžinti atgal į traukinį”. Kaip Chruščiovas pasakė, taip ir padarė. Tačiau ir vėl traukinys iš vietos nė krust ir tiek. Pagaliau prabilo ir Brežnevas: “Klausykite, kam čia mums karščiuotis, — pasakė jis, — uždarykime geriau traukinio lango užuolaidas ir įsivaizduokime, kad sau kuo puikiausiai važiuojame”. Kaip Brežnevas sakė, taip ir darė —    stovėjo vietoje, o visiems įsakė tikėti, kad važiuojame.

Brežnevo žmonės, kaip tikri felčeriai, turėjo visgi nustatyti savo pacientui — sovietinei sistemai — šiokią - tokią diagnozę: nors jie ir nežinojo, kad yra pulsas, bet išmatuoti jį jiems šiaip ar taip reikėjo. Diagnozė jų buvo paprasta, ir, kaip ne keista, visiškai teisinga. Pagal ją sistema sirgo nepagydoma liga ir toji liga buvo aortos anevrizma. Kaip žinia, kai sergama aortos anevrizma, kiekvienas staigesnis posūkis ar judesys gali iššaukti mirtį. Todėl geriausias vaistas nuo tokios ligos —    kuo mažiau judėt, kuo daugiau tūpčioti vietoj. Tą diagnozę nustatę, jie tokius vaistus ir naudojo. Tai aš ir vadinu apsauginiu sistemos sustabarėjimu arba jos konservacija, stagnacija; bet kartu su tuo ne tik stagnacija, bet taip pat kiekvienos grėsmės bei pavojaus sistemai likvidavimas pačiomis griežčiausiomis ir nenumaldomiausiomis priemonėmis. Taip sakant, bet kuria kaina išlaikyti status quo ir bet kuria kaina numalšinti kiekvieną pasikėsinimą į tą status quo.

Jei šis pirmasis bruožas labiau surištas su vidaus politika, tai antrasis, kurį aš pavadinau mechanistiniu oportunizmu, daugiau charakterizuoja Brežnevo laikų Sovietų Sąjungos užsienio politiką. Brežnevo žmonės paveldėjo atitinkamą aparatą, kuris nuo pat Lenino laikų nenuilstamai vykdė subversyvinę veiklą užsienio kraštuose. Koordinuoti bei remti užsienio komunistų partijų veiklą, aplamai visus antivakarietiškus judėjimus visame pasaulyje, buvo to aparato gerai įvaldyta ir efektingai bei saugiau vykdoma rutina. Ji ir prie Brežnevo liko tokia pati, tačiau tapo mažiau iššaukianti, mažiau rizikinga, labiau atsargi. Brežnevo vadovybė nebeleido šiam savo aparatui rodyti per daug iniciatyvos. Jo uždavinys dabar buvo ne tiek kurti destabilizuojančias situacijas, kiek jomis naudotis ir naudotis tik tada, kada tai negalėtų sukelti Sovietų Sąjungai didesnių tarptautinių nesklandumų ar pavojų. Tokį sovietinės ekspansionistinės politikos vykdymo būdą aš ir vadinu mechanistiniu oportunizmu. Ypatingai aiškiai šis mechanistinis oportunizmas pasireiškė taip vadinamosios detantės metu, kai sovietams be jokių didesnių komplikacijų, pasinaudojant santykių su Vakarais sustabilizavimu Europoje, gana sklandžiai pavyko įjungti į savo imperijos įtakos sferą ir Etiopiją ir Angolą ir Jemeną ir kai kurias kitas trečiojo pasaulio valstybes, o 1978 metų balandžio mėnesį taip pat ir Afganistaną. Visa tai buvo pasiekta tos pačios mechanistinio oportunizmo politikos vykdymo rėmuose.

Tačiau dar prieš Brežnevo mirtį, o būtent, apie 1980 metus, Brežnevo politika abiejose jos dalyse priėjo faktiškai liepto galą. Ji pasirodė nebesaugi, neišpildanti tų “medicininių” sistemos aortos anevrizmo gydymo uždavinių, kuriems buvo paskirta. Tai pasireiškė dviem pagrindiniais įvykiais, kurie kaip tik ir įvyko 1980 metais. Pirmasis toks įvykis buvo sovietų kariuomenės 1979 metų pabaigoje įvykdyta invazija į Afganistaną komunistų valdžiai šioje šalyje išgelbėti; antrasis — prasidėję 1980 metų rugpiūčio mėnesį revoliuciniai Lenkijos įvykiai. Visiškai netikėta sovietų vedama aštri Vakarų ir net trečio pasaulio valstybių reakcija į Sovietų kariuomenės įvedimą į Afganistaną faktiškai reiškė, kad mechanistinis oportunizmas daugiau nebeveikia ir kad visa detantės sistema, kuri sudarė tokias palankias sąlygas jam netrukdomai vykdyti, staiga sugriuvo. Sov. Sąjunga staiga susidūrė užsienio politikos srityje su nauja dilema. Ką toliau daryti? Ar drastiškai aštrinti konfliktą su Vakarais bei trečiu pasauliu ir, nežiūrint nieko, toliau vykdyti savo ekspansionistinę politiką jau nebe mechanistinio oportunizmo, bet konfrontacijos su Vakarų pasauliu pagrindais, ar stengtis kažkaip atstatyti normalius detantės tipo santykius. Bet stengiantis atstatyti tokius santykius, reikėtų padaryti Vakarams kažkokių nuolaidų. Nuolaidų daryt gi jie nepripratę. Taip visa mechanistinio oportunizmo politika atsidūrė aklavietėje, priėjo liepto galą. Nežinia buvo, ką toliau veikti, kai taip gerai sureguliuotas saugaus ekspansijos vykdymo mechanizmas dėl tos invazijos į Afganistaną staiga sutrupėjo. Atrodo, kad ši nežinia tęsiasi iki šios dienos. Dilema taip kol kas ir liko neišspręsta.

Pastarojo meto įvykiai, ypač Korėjos civilinės aviacijos lėktuvo nušovimas ir to barbariško akto paaiškinimas pasaulio visuomenei, rodo, kad Sovietų sąjungoje vis aiškiau apsisprendžiamą atvirai konfrontacinės Vakarų pasaulio atžvilgiu politikos naudai. (Autoriaus vėlyvesnė pastaba).

Iš kitos pusės, Lenkijos įvykiai parodė, kad apsauginis sustabarėjimas irgi jau tapo itin pavojingas sistemai. Mat, Lenkijos revoliucinius įvykius sukėlė tie patys visuomeniniai - ekonominiai procesai, kurie vyksta ir Sov. Sąjungoje. Taigi, tapo aišku, kad tai, kas atsitiko Lenkijoje, ilgainiui gali atsitikti ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Kokie gi yra tie procesai?

Pirmoje eilėje, visame soclageryje ir Sovietų Sąjungoje taip pat pradėjo nuolatos kristi gamybos augimo tempai. Jeigu 1970 m., pagal oficialią statistiką, Sov. Sąjungos gamybinio augimo tempai buvo 7,5 proc. per metus, tai apie 1975 m. jie buvo jau 4,5 proc., o 1982 m. — tik 2,8 proc. Ką tie 2,8 proc. metinio prieauglio iš tikrųjų reiškia? O tai, kad iš esmės jokio augimo nebėra. “Augimas” yra, greičiausiai, ne tik nulinis, bet net ir su minuso ženklu, tai yra, kritimas. Ši išvada iš dalies seka iš to, kas buvo rašoma pačioj sovietų spaudoj. Analizuojant tą spaudą, galima prieiti išvados, kad apie 30-35 proc. pagamintos produkcijos niekada nesuvartojama dėl to, kad arba nubyra, arba sugenda, arba nepasiekia vartotojo, arba pavagiama, arba dar kas nors su ja atsitinka. Taigi, 30 - 35 proc. bendro nacionalinio produkto yra niekalas. Priedo, mes žinome, kad oficialūs statistiniai duomenys sudaromi apibendrinant raportus, kuriuos pateikia aukščiau stovinčiom įstaigom įvairios gamybinės organizacijos. Tos gamybinės organizacijos priklauso dėl savo finansavimo, premijų paskirstymo ir pan. nuo to, kaip jos vykdo planą. Todėl kiekviena tokia organizacija visokiais įmanomais būdais — dorais, o dažniausiai ir nedorais — stengiasi parodyti, kad ji pagamino daug daugiau negu ištikrųjų. Taigi, faktiškai tie raportai visi yra išpūsti ir fiktyvūs, o tuo pačiu išpūstos ir fiktyvios yra bendros oficialios statistikos apie gamybos augimą. Turint galvoje bent tas dvi aplinkybes, nekalbant jau apie kitas (kaip pvz., kapitalinių investicijų užšaldymą, darbo našumo neefektingumas ir pan.), galima pagrįstai prieiti išvados, kad tas gamybos kritimas yra greičiausiai gana katastrofiškas.

Kadangi pagaminama yra mažiau, o žmonių, t.y. gamybos produkcijos vartotojų skaičius ne tik nemažėja, bet net ir auga, tai ir prekių kiekis vienam žmogui sumažėja, jų pasirinkimas pasidaro kur kas menkesnis, o kokybė smunka. Visiems žinoma, kad net pagrindinių maisto prekių Sovietų Sąjungoje šiandieną neužtenka, visos eilė pramoninių prekių visiškai nėra ir kad padėtis ta prasme vis blogėja. Tuo pačiu metu importas (ir brangios valiutos, reikalingos jam įsigyti išlaidos) vis auga, nes tik importo keliais galima kažkaip sulopyti vietinės produkcijos paliktas skyles; net duoną ir tą reikia importuoti dideliais kiekiais. Tačiau nepaisant importo (irgi, beje, pradedamo riboti), trūkumai prekybos tinkle ir visoj aprūpinimo sistemoj tokie, kad žmonių užsidirbti pinigai iš esmės palaipsniui nustoja savo vertės, nes žmonės neturi ką už tuos pinigus nusipirkti. Kai pinigai nustoja vertės, žmonės pasidaro nebesuinteresuoti dirbti ir uždirbti tuos pinigus. Tokioje situacijoje pakelti darbo našumą neįmanoma. Net, jeigu valdžia ir pabandytų plačiau taikyti ekonominius stimulus, kokius nors rinkos tipo mechanizmus darbo našumui pakelti, vargu, ar kas gero iš to beišeitų. Vien tik piniginis stimulas šiandieną kažin, ar būtų pakankamas paskatas tarybiniam darbininkui arba kolūkiečiui geriau ir našiau dirbti. Tačiau valdžia to irgi nedaro, nes bijo duoti žmonėm daugiau ekonominės laisvės. Rezultate gaunasi ekonominė aklavietė, labai gerai suformuluota sename sovietiniame anekdote:    “mes, darbininkai, vaizduojame, kad jiems (t.y. valdžiai) dirbam, o jie (valdžia) vaizduoja, kad mums už tą darbą moka”.

Iš to, kas pasakyta, seka, kad sovietinė ekonominė sistema, o per ją ir pati socialinė sistema, nesustandomai i ra. Jinai savęs tiesiog nebeatgamina ir todėl, kuo toliau, tuo labiau nebepateisina savo egzistencijos. Kas gi tuos jos trūkumus kompensuoja? Iš Lietuvos grįžę žmonės pasakoja anekdotą apie sovietinio gyvenimo paradoksus. “Niekas nedirba, bet visi turi pinigų; visi turi pinigų, bet nieko nėra, ką galėtų už juos nusipirkti; nieko nėra nusipirkti, bet visi viską turi; visi viską turi, bet visi nepatenkinti; visi nepatenkinti, bet visi balsuoja “už” ir t.t. Iš tikrųjų yra paradoksas, kad tokioj ekonominėj situacijoj žmonės kažkaip dar gyvena. Kaip? Žinoma, naudodamiesi taip vadinamąja antrąja, korupcija bei vagystėmis pagrįsta ekonomika. Kuo labiau desintegruojasi oficialioji, tuo labiau išbujoja ir klesti neoficialioji, taip vadinama antroji ekonomika. Ši korupcija bei vagystėmis pagrįsta antroji ekonomika ne tik neprisideda prie darbo našumo kėlimo, bet dar labiau ardo ir alina visą oficialiąją gamybinę sistemą. O gi pati savaime ji irgi negali pilnai patenkinti tų 270 milijonų vartotojų, kurie ten gyvena. Daugiau ar mažiau iškilūs viršininkai ar profesionalūs spekuliantai iš tos korupcijų bei vagysčių sistemos neblogai pasipelno, bet paprastas žmogus, darbininkas ar valstietis turi iš jos visai nedaug naudos. Greičiausiai, atvirkščiai, nes ja naudotis jam dažniausiai būna ir per brangu ir per sunkiai prieinama. Visa ta situacija, kur nėra jokios išeities iš padėties, veda žmones į psichologinės frustracijos stovį. Iš čia kyla didžiausias, masinis alkoholizmas, kaip to beviltiškumo ir frustracijos išraiška, o per alkoholizmą ir bendrą nesuinteresuotumą aprūpinimo ir aptarnavimo tinklo veikla suardoma jau beveik iki galo. Katastrofiškai padidėjęs Sov. Sąjungoje per paskutiniuosius metus vaikų mirtingumas yra geriausias kaip alkoholizmo, taip ir medicininio aptarnavimo tinklo suirimo liudijimas. Jei 1960 metais vaikų mirtingumas Sovietų Sąjungoje nedaug tesiskyrė nuo Belgijos ar Vakarų Vokietijos, tai 1980 metais jisai nusmuko iki Jamaikos ir Malaizijos lygio. (Kaip savo garsioje 1980 m. studijoje “Rising Infant Mortality in the USSR in the 1970” parodė Christopher Davis ir Murray Feshbach, šiandieną Sovietų Sąjungoje miršta 40 iš 1000 naujagimių, t.y. tiek, kiek Panamoje, Dominikonų respublikoje ir Etijopijoje).

Štai iki ko šis paskutinis dešimtmetis privedė. Panašūs procesai Lenkijoje parodė, kad masių kantrybei yra tam tikra riba ir kad tam tikru metu ta kantrybė pasibaigia. Juk kaip susikūrė “Solidarumas”? Vada streikui buvo ta, kad iš Gdansko laivų gamyklos buvo be pagrindo atleista sena darbininkė Anna Walentinowicz. Bet tos vados užteko, kad sustreikavę darbininkai tuoj pat pateiktų valdžiai ir eilę kitų, daug esmingesnių ekonominių ir netgi politinių reikalavimų, vėliau surašytų garsaus Gdansko susitarimo 21-me punkte. O prie tų Gdansko laivų gamyklos darbininkų pateiktų reikalavimų iš karto prisijungė ir visų kitų Lenkijos įmonių darbininkai, pasiryžę streikuoti jau tiesiog dėl jų, o ne kokių nors vietinių problemų, nuo kurių Gdanske viskas ir prasidėjo. Taigi, pasibaigė Lenkijos darbininkų kantrybė ir vienos vietinės, kasdienio pobūdžio vados užteko tam, kad ji visos šalies mastu pratrūktų ir išsirutuliuotų į tikrą darbininkų revoliuciją gal pirmą (jei neskaityti 1905 metų Rusijos revoliucijos) tokią revoliuciją pasaulio istorijoje. Tačiau “Solidarumą” Lenkijoj dar šiaip taip buvo galima bent laikinai sutvarkyti. Patys lenkai tai padarė, išsigandę, kad priešingu atveju Maskva pasiųs savo kariuomenės būrius, kaip jau pasiuntė į Afganistaną, ir sulikviduos jėga ne tik “Solidarumą”, bet ir visa, kas dar Lenkijoje liko lenkiška.

Bet kas būtų, jei “Solidarumas” ar kažkas panašaus susikurtų pačioje Maskvoje? Kas tada galėtų pasiųsti tankus į Maskvą, kad išlaikytų Andropovo vyriausybę valdžioje? Gal Reaganas? Daugiau niekas gi neturi tam pakankamai jėgos. Tačiau toks Amerikos įsikišimas sukeltų nemažesnes revoliucines pasekmes, nei pati darbininkų revoliucija. Taigi, Andropovui ir jo bendrams reikia galvoti apie tai, kaip išsilaikyti valdžioj nuosavomis jėgomis. Lenkija pasiuntė Maskvai signalą, iš kurio seka, kad galvoti apie tai reikia jau šiandieną; ir, kas dar svarbiau, — kad stagnacijos politika, ta politika, kuri atrodė saugi ir būsianti pilnai pakankama šitų jau senų amžiumi vadovų laikui, pasidarė be galo pavojinga. Gal net pavojingesnė, negu iš viršaus iniciuotų (ne iš apačios primetamų, kaip Lenkijoje) reformų, arba pakeitimų politika, kuri galėtų vėl privesti sistemą šiaip taip funkcijonuoti, dirbti, arba kažkaip bent atgyti, kad ir laikinai, nors tiek, kad jų amžiui jos dar pakaktų.

Kaip tik dėl šių priežasčių valdžios aparate jau apie 1980 metus susikūrė dvi partijos. Viena buvo “brežnevinė” partija, kurios šūkis liko vis tas pats: niekur nejudėt, kas beatsitiktų, sėdėt vietoje ir gyventi “po brežnemu” (“po prežnemu” — rusiškai — po senovei”; čia žodžių žaismas

—    “po senovei” reiškia “pagal “Brežnevą”). Kita partija teigė, kad dabar sėdėt vietoj jau nebeįmanoma, kad reikia pradėt judėt, nes sustabarėjimas šiandieną yra artimiausias kelias į mirtį. Iš esmės tiedu Čechovo felčeriai, apie kuriuos kalbėta anksčiau, susiginčijo dėl naujos diagnozės. Vienas teigė, kad aortos anevrizma ir toliau lieka svarbiausia liga, didžiausiu pavojumi, o kitas,

—    kad dabar daug lengviau, negu

—    kad dabar didžiausias pavojus yra nebe aortos anevrizma, o širdies aptukimas, kuris gali jau iššaukti širdies smūgį bei mirtį daug lengviau, negu atsargūs judesiai, šiokia tokia mankšta tam širdies aptukimui sumažinti, kaip pavojingi pastarieji bebūtų organizmui, sergančiam aortos anevrizma.

ALINA GRINIENĖ, mūsų žurnalo nuolatinė, nuoširdi bendradarbė ir talkininkė Muenchene, Vak. Vokietijoj. Šiame numery spausdinamo straipsnio “Naujos tendencijos bei kryptys Sovietų Sąjungos politikoje” autorius dr. A. Štromas, prisijungdamas prie mūsų padėkos už visokeriopą pagalbą “į Laisvę” žurnalui, asmeniškai dėkoja jai “už didžiules pastangas, kad šio straipsnio tekstas būtų kuo greičiausiai paruoštas”.

Pasiskirstė jėgos aparate į tas dvi partijas gana aiškiai. Tos aparato dalys, kurios turi vykdyti neįvykdomą politiką, pasisakė už kaitą, t.y., už tai, kad šiuo metu širdies aptukimas pavojingesnis sistemai nei jo aortos anevrizma. Tai neabejotinai buvo dalis ūkinio aparato su techniniais specialistais priešaky (ne partiniai aparatčikai, pastatyti į vadovaujančias ūkiui pozicijas), profesionali kariuomenė (karininkai, o ne politrukai), saugumo bei užsienio reikalų profesionalinės tarnybos ir pan. Politbiure tos už kaitą stovinčios jėgos buvo atstovaujamos tokių žmonių, kaip Andropovas (saugumas), Ustinovas (kariuomenė), Gromyko (užsienio reikalų tarnyba) ir Ščerbickis, kuris nors ir yra Ukrainos KP CK sekretorius, gan įtakingas politbiuro narys, bet pagal biografiją, buvęs ilgą laiką ūkinis vadovas, taip sakant, žmogus, kurio pagrindinis interesas, pagrindinis rūpestis visada buvo ūkio problemos. Prie jų turėjo prisijungti ir atsakingas už žemės ūkį politbiuro narys TSKP CK sekretorius Gorbačiovas, teturįs vos 50 metų amžiaus. Tos aparato dalys, kurios daro politinius sprendimus ir kontroliuoja jų vykdymą, liko griežtai nusistatę prieš bet kokią kaitą. Tai, pirmoje eilėje, žinoma, buvo partinio aparato darbuotojai ir jo atstovai visose kitose valdžios aparato grandyse. Politbiure šios konservatyviosios jėgos buvo atstovaujamos tokių figūrų, kaip pats Brežnevas, Čemenko, Suslovas, Pelše, Kirilenko. Už jų nugaros tvirtai stovėjo vietinių partinių aparatų vadovai, sudarę daugumą CK narių tarpe ir turį keletą atstovų taip pat ir politbiure (Gri-šinas, Romanovas, Kunajeva.

Taigi, vieninga “aortos anevrizmos” linija 1980 metais pasibaigė ir visas aparatas su atitinkamais savo atstovais politbiure pasidalino lyg į dvi stovyklas arba į dvi partijas — į status quo partiją ir į kaitos partiją.

Kaip sakiau, Afganistanas ir Lenkija buvo tos dvi gairės, kurios kaip tik tokį susiskirstymą į tas dvi partijas pirmoje eilėje ir nulėmė.

Kaitos partija jau 1980 m. bandė patraukti į savo pusę Brežnevą, nes jos vadai labai gerai žinojo, kad jeigu Brežnevas bus jų pusėje, tai tada jų pasiūlymai sistemai aktyviais būdais gydyti bus daug lengviau priimti. Todėl jie visą laiką atakavo Brežnevą visokiais memorandumais. Pirmoj eilėj jie stengėsi atkreipti Brežnevo dėmesį į grynai ūkinius skandalus, į visą eilę faktų, susijusių su aukštųjų pareigūnų korupcija. (Tie faktai buvo geriausiai žinomi Andropovo žinybai, t.y., KGB, kuri juos visus išaiškindavo ir užfiksuodavo savo dosjė). Neatsitiktinai todėl 1979 m. pabaigoje — 1980 m. pradžioje viešumon iškyla visa eilė skandalingų bylų, tokių kaip žuvies pramonės ministerijos darbuotojų, pardavinėjusių užsieniui ikrus, oficialiai užregistruotus ir įkainuotus kaip silkes; valstybei buvo atiduodama silkių kainos suma, o skirtumą pasisavindavo aukšti ministerijos pareigūnai, dažnai užsieninės gamybos deficitinių prekių forma. Panaši byla buvo iškelta ir ryšium su civilinės aviacijos ministerijos bei Aerofloto valdybos varomu bizniu. Tų įstaigų darbuotojai su savo vadovais priešakyje ir susitarę su muitine “išskraidindavo” iš šalies ir parduodavo užsienyje ikrus, lašišą, ikonas, kailius, brangakmenius ir kitas vertybes, o už įsigytą užsieninę valiutą nupirkdavo ir Aerofloto lėktuvais “įskraidindavo” į Sov. Sąjungą brangių užsieninės gamybos prekių, kurias su geru pelnu realizuodavo per komiso ir kitas krautuves. MVD sistemoje buvo išaiškintas OVIRO (vizų skyriaus) viršininko, generolo Zotovo ir jo bendradarbių kyšininkavimas; jie imdavo apie 4.000 rublių už vieną išvykimo vizą, ypač iš norinčių emigruoti iš Sov. Sąjungos žydų. Brežnevas prieš tų bylų iškėlimą neprieštaravo, tačiau pačių aukščiausių į jas įveltų viršininkų traukti atsakomybėn neleisdavo. Aukščiausio rango viršininkai, kuriuos jis leido paliesti, buvo du ministro pavaduotojai, — žuvies pramonės ir civilinės aviacijos. Tie du ir buvo sušaudyti, bet visi kiti, aukščiau už juos stovėję, net liudininkais nebuvo pakviesti. Brežnevui buvo pranešama ir apie neūkiškumą įvairiose ūkinės sistemos grandyse, apie reikalą tą sistemą gerokai pertvarkyti. Rezultate mes išgirdome 1980 -1981 m. bėgyje visą seriją Brežnevo kalbų, kuriose jis aštriausiai iškritikavo veik visas ministerijas ir žinybas, netgi vardais minėdamas jų vadovus ir kaltindamas juos už visas “bezobrazi-jas”. Tačiau pabarti - pabardavo, bet organizacinių išvadų iš tų barnių jokių nepadarydavo. Tik sako, žiūrėkit, ateity tvarkykitės geriau. Ne tik tvarka, bet ir vadovai, kad ir apkaltinti iš aukštosios tribūnos, likdavo vis tie patys. Net ir tie vadovai, kurie buvo prasikaltę kyšininkavimais bei vagystėmis.

Kai kaitos partija pagaliau įsitikino, kad Brežnevo nepatrauks, kad ką jam besakytų bei įrodinėtų, jis vis tiek laikys, kad geriausias vaistas sistemai yra nieko joje nekeisti ir niekur aplamai nejudėti, — ji ėmė radikalesnių priemonių. Buvo sudarytas planas Brežnevą išstumti iš valdžios, privesti jį atsistadytinti. Tas planas yra pradedamas realizuoti 1982 metų pradžioje, po to, kai 1981 m. pabaigoje Andropovo vadovaujamas KGB nustatė didžiules aferas Valstybinio Cirko Valdybos įstaigoje. Cirko artistui jo siuntimas gastrolėm į užsienį kainuodavo 10,000 rublių kyšio; priedo kiekvienas Cirko artistas, grįždamas iš gastrolių užsienyje, turėdavo atvežti Valstybinio cirko įstaigos direktoriui Kolevatovui tam tikrą sumą valiutos ir užsienio prekių. Tai buvo būtina, jei tas artistas norėjo būti komandiruotas į užsienį sekantį kartą. Į visą tą aferą buvo įvelti ir labai aukšti vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, o taip pat, kas svarbiausia, Brežnevo dukra Galina, kuri buvo susirišusi su vienu iš to cirko artistų Borisu Burista (pravardžiuojamu Čigonu, nes jis buvo perėjęs į tą cirką dirbti iš čigonų teatro). Galina Brežnevaitė buvo viso to aferistų tinklo savotiškas “angelas sargas” ir gaudavo už tą savo rolę nemažas vertybes (daugumoje brangakmenius, kuriuos ji labai mėgo). Taigi, į tą bylą buvo betarpiškai įsivėlusi paties Brežnevo šeima, kas sudarė palankias sąlygas priversti Brežnevą atsistatydinti. Antra vertus, Brežnevo patys artimiausi bičiuliai - bendradarbiai Vidaus reikalų ministras Ščiolokovas ir Krasnodaro srities partijos komiteto pirmasis sekretorius Medunovas — buvo asmeniškai įvelti į tas ir dar net į kitas didžiulio masto finansines aferas. Pavyzdžiui, Ščiolokovas buvo ne tik faktinis kyšininkavimo tinklo jam pavaldžiame OVIR’e vadovas (už tai turėjo atsakyti ne jis pats, o tik jo pavaldinys Zotovas ir dar žemesni už jį rangu kyšininkai), bet dar ir pardavinėjo privatiem asmenims valstybės skiriamas milicijai lengvas mašinas (jų tarpe ir importuotas iš Vakarų), gaunamus pinigus įsidėdamas sau į kišenę. Pelnėsi jiedu su Medunovu bei kitais ir iš to, kad iš anksto pranešdavo žmonėms slaptus vyriausybės nutarimus apie kainų pakėlimą. Brežnevo neišvengiamą pasipriešinimą šių asmenų pašalinimui iš nomenklatūros (nekalbant jau apie jų areštą) buvo taip pat galima panaudoti kaip priemonę, priverčiant jį atsistatydinti.

Tačiau Brežnevui į pagalbą atėjo jo ilgametis pavaldinys ir giminaitis, taip vadinamosaios Moldaviškosios mafijos narys, KGB pirmininko (Andropovo) pirmasis pavaduotojas Semionas Cvigunas. Jis užblokavo visų anksčiau minėtų bylų judėjimą, o Cirko įstaigos bylą, į kurią buvo įvelta Galina Brežnevaitė, padėjo, kaip kad rusai sako, į patį ilgiausį stalčių.

Tada Andropovas ryžosi rizikingam žingsniui. Apeidamas Cviguną (ir tuo pačiu Brežnevą), jis kreipėsi pagalbos į Suslovą, kuriam jis tas visas bylas asmeniškai atraportavo. Suslovas, kad ir status quo partijos šulas, buvo vienas didžiausių visoje vadovybėje dogmatikų ir savotiškai doras, pagal komunistinius standartus, žmogus. Jis priėmė tą reikalą labai rimtai. Išsikvietęs pas save į kabinetą Cviguną, jis pastatė jam ultimatumą: ar duoti byloms kelią, ar padėti ant stalo partinį bilietą ir pačiam būti apkaltintam kaip korupcijos dengėjui bei talkininkui. Kas po to vadovybėje pradėjo dėtis, pasakyti sunku. Tik aišku, kad labai greitai po to įvykio žuvo Cvigunas (oficialiai buvo pranešta, kad jis nusižudė), ir neužilgo pasimirė pats Suslovas. Šiaip ar taip, bet Andropovas savo tikslą pasiekė. Bylai buvo duota eiga ir ji buvo iškelta viešumon. Nors Brežnevas ir neatsistatydino, tačiau jo manevravimo laisvė buvo gan suvaržyta. Suslovui mirus, į jo vietą buvo paskirtas Andropovas, nors niekam nebuvo paslaptis, kad Brežnevas taikė paskirti Suslovo įpėdiniu kitą savo artimą bičiulį ir bendradarbį iš “Moldaviškos mafijos” Černenko. Visa tai įvyko 1982 m. gegužės mėnesį. Po to sekė jau visiškai keistas faktų supuolimas. Lapkričio mėnesį, prieš pat spalio revoliucijos šventes staiga išmetamas iš politbiuro Kirilenko, antras pagal galingumą bei svarumą partijoje ir krašte asmuo. Visi jo portretai pradingsta. Sakoma, kad lyg tai jo sūnus pabėgo į Vakarus ir paprašė politinio prieglobsčio, bet vargu ar tokio įvykio pakaktų pašalinti iš politbiuro vieną galingiausių jo narių. Kaip ten Andropovas sutvarkė Kirilenko, mes nežinome, bet faktas lieka faktu — Kirilenko prieš pat 1982 m. spalio revoliucijos šventes kulverščiais išlekia iš politbiuro, dingsta iš “portretų sąstato” ir prapuola iš politinės arenos aplamai.

Kitas dogmatikas ir konservatorius politbiure Pelše tuo pat metu staiga suserga ir prapuola iš arenos taip pat. Brežnevas tuo tarpu sveikas ir gyvas per Spalio revoliucijos paradą ilgas valandas stovi tribūnoje, mojuoja visiems rankute ir daro tai energingai, bent energingiau negu prieš metus; sekusiame po parado priėmime jis geria šnapsą, su visais gražiai šnekasi, pasako žvalią kalbą ir už dienos ... staiga miršta. Visi pagrindiniai status quo partijos politbiuro nariai tokiu būdu viens po kito staiga pašalinami ir kai susirenka politbiuro posėdis nutarti, ką paskirti į velionio Brežnevo vietą, Černenkos šansai jai gauti tampa lygūs nuliui. Ustinovui ir Gromykai pasiūlius, į generalinio CK sekretoriaus postą paskiriamas Andropovas, o Černenko įpareigojamas pasiūlyti jo kandidatūrą CK plenumui, ką jis, sukandęs dantis, ir padaro.

Kaitos partija, galima sakyt, nugalėjo stagnacijos ar status quo partiją ir pastatė savo vadą į vadovaujantį, pagrindinį Sovietų Sąjungos valdžios postą. Tačiau džiaugtis buvo per anksti. Jeigu seksim tai, kas darėsi Sov. Sąjungoj 1982 metų lapkričio - gruodžio mėnesių tąsoje ir dar pačioje 1983 metų pradžioje, matysime, kiek daug kaitos entuziazmo ten tada būta. Buvo užsimota keisti kadrus, keisti ekonominę politiką, rasti naujų kelių užsienio politikoje, žodžiu, buvo be galo daug visokių naujų, įdomių iniciatyvų. Pirmą kartą visoje Varšuvos pakto istorijoj, jo viršūnių pasitarimo Pragoję (1983 m. sausio mėn.) metu nutarta derėtis su Vakarais dėl tarptautinės atominių ginklų inspekcijoje įleidimo į Sov. Sąjungos teritoriją, matyta ten galimybė padėti pagrindą tolimesniems susitarimams su Vakarais dėl atominio ir branduolinio nusiginklavimo. Nereikia nuvertinti ir Pragos pasitarimo pasiūlymo sudaryti su Šiaurės Atlanto Sąjunga bendrą nepuolimo sutartį. Tačiau greitai po to visos šios iniciatyvos kaip vidaus, taip ir užsienio politikoje išblėsta ir viskas palaipsniui pradeda grįžti į senąsias vėžes. Bet kas iš tikrųjų labiausiai ir geriausiai rodo, kad šachmatų partija tarp kaitos ir status quo šalininkų pasibaigė, bent jos pirmame etape, ir kad status quo partija yra dar labai stipri ir pajėgi, — tai kadrų paskyrimai. Praėjo lapkričio mėn. TSKP CK plenumas, praėjo tuojau po to ir SSSR Aukščiausios tarybos sesija, o valstybės prezidentu vietoje Brežnevo nieko taip ir nepaskyrė. Projektas, matyti, buvo pakelti į tą postą Černenko, išvedant jį tokiu būdu iš CK sekretoriato, kad Andropovas galėtų pilnai tą pagrindinį valdžios aparatą apvaldyti pats. Tačiau nieko iš to projekto neišėjo. Černenko vis dar tebeužima CK sekretorijate poziciją Nr. 2. Politbiuras irgi buvo papildytas tiktai vienu asmeniu, Alijevu, anksčiau buvusiu politbiuro kandidatu. Pagal partijos nuostatus, kai politbiuro narys išeina iš rikiuotės, jį turi automatiškai pakeisti kandidatas į politbiuro narius. Buvo ką tik išėję iš rikiuotės trys politbiuro nariai, bet ne trys, o tik vienas kandidatas buvo pervestas į pilnus politbiuro narius; pagal alfabetinę tvarką tai buvo Alijevas. Kitų neįvedė. Neliko ir trijų CK sekretorių — politbiuro narių, tačiau į sekretoriatą nei vienas politbiuro narys išrinktas irgi nebuvo. Pilnas sustabarėjimas tokiu būdu tęsėsi ir toliau, net kadrų paskirt negalėjo.

Šis stagnacinis įtempimas tarp dviejų konkuruojančių sovietinės vadovybės partijų tęsiasi iki šios dienos. Neseniai visgi Andropovas užėmė prezidento postą. Tačiau tai greičiau reikėtų laikyti jo pralaimėjimu. Daugiau valdžios šis postas jam nedavė. Jį užimdamas jis faktiškai pripažino, kad šiandieną jam nepakanka jėgų pašalinti iš CK sekretariato Černenkos ir kad jis todėl neturi kitos išeities, kaip toliau tenai dalintis su juo valdžia. Neseniai taip pat į CK sekretariatą buvo paskirtas dar vienas (tik vienas!) politbiuro narys, Romanovas, buvęs Leningrado srities partijos komiteto pirmasis sekretorius. Romanovas nėra Andropovo šalininkas, bet jis Andropovui nėra ir pavojingas, nes prieš jį KGB turi labai daug kompromituojančios medžiagos (sauvalė, korupcija ir pan.). Bet kuriuo metu ši medžiaga gali būti Andropovo panaudota, taip sakant, paleista į apyvartą, ir todėl Romanovui, kad išlikus valdžioje, reikės elgtis labai atsargiai ir paklusniai. Taigi, Romanovo paskyrimas į CK sekretoriatą yra tipiškas kompromisinis sprendimas, lygiai priimtinas (ir kartu lygiai nepriimtinas) abiejų konkuruojančių grupių vadams — Andropovui ir Černenkai. Romanovas Andropovo nemėgsta ir bijo ir todėl yra priimtinas Černenkai; Andropovas turi prieš Romanovą pakankamai medžiagos ir su jos pagalba galės jį pilnai kontroliuoti bei tvarkyti, o todėl jis yra dalinai priimtinas ir Andropovui. Tačiau svarbu, kad tik dalinai ir kad, žinoma, Andropovas norėtų paskirti į tą postą visai kitą žmogų.

Andropovas ir jo kaitos partija

yra užblokuota Černenkos vadovaujamų brežneviško status quo partijos jėgomis ne tik kadrų politikos srityje. Ekonominėje srityje jokių reformų daryti iki šiol nenutarta, nors iš pradžių kalbų apie tai buvo labai daug. Vienintelis baras, kuriame Andropovui leidžiama aktyviau pasireikšti yra jo mėgiamoji kova už disciplinos sustiprinimą. Tačiau ir ši kova vykdoma ne tiek ekonominėmis bei socialinėmis, kiek administracinėmis bei disciplinarinėmis priemonėmis, kurios yra labai ribotos ir, kaip kiekvienam yra aišku, pačios savaime jokių ilgalaikių teigiamų rezultatų sukurt negalės. 1983 m. birželio mėn. TSKP CK plenumas, išklausęs Černenkos pranešimą ideologiniais klausimais, jokių naujovių neįnešė ir šioje be galo svarbioje srityje, nors to buvo labai tikėtasi. Pagaliau ir užsienio politikoje vėl įsigalėjo pilna ir nieko gero nežadanti stagnacija. Visos iniciatyvos ne tik santykių su JAV srityje, bet ir prasidėjusiose 1982 m. pabaigoje derybose dėl nusiginklavimo Ženevoje, derybose su Pakistanu ir Kinija dėl Afganistano bei tarpusavio santykių tarp tų valstybių ir Sovietų Sąjungos sureguliavimo ir t.t. buvo nuleistos ant stabdžių ir atsidūrė aklavietėje.

Tai, kad Andropovo ir jo kaitos partijos taip energingai pradėtoji ofenzyva buvo efektingai sustabdyta Černenkos vadovaujamų jos oponentų iš status quo partijos, toli gražu dar nereiškia, kad Andropovas nusileido ir sutiko priimti jėgų lygsvarą kaip savo valdžios realias ribas. Pirmoj šachmatų partija tarp tų dviejų jėgų aiškiai pasibaigė patu, bet pats turnyras dar tiktai prasidėjo.

Vietoje to, kad pulti oponentus visu frontu, Andropovas šiandieną koncentruoja jėgas į vieną pagrindinį tašką — kovą prieš korupciją ir už valstybinės bei darbo disciplinos sustiprinimą. Iš esmės ši kova yra daug gilesnė, negu galima spręsti iš ją apibendrinančių žodžių. Klausimas čia iš tikrųjų sprendžiamas apie tai, ar pavyks Andropovui tos kovos dingstimi susidoroti su senu ir visiškai korupcijos suėstu partokratiniu valdžios aparatu ir visą jį pakeisti naujais, jaunesniais, labiau dinamiškais bei kvalifikuotais ir dar nepaskendusiais korupcijoje kadrais. Nėra abejonės, kad valdžios aparato viršūnės priešinsis tokiai kovos su korupcija interpretacijai visomis savo jėgomis bei išgalėmis. Įsisiūbavusi Lietuvoje Andropovo valdžios pradžioje kova su korupcija ir koruptuotais valdininkais šiuo metu, kaip matosi iš gaunamų žinių, yra gerokai pristabdyta. Tai rodo, kad net tas vienintelis Andropovo sau šiandieną pasistatytas uždavinys yra be galo sunkiai sprendžiamas. Tačiau išspręsti jį Andropovui būtina ir lengvai jis nuo to uždavinio neatsisakys. Juk su dabartiniu valdžios aparatu jokių reformų, jokios, net ir mažiausios kaitos įvykdyti neįmanoma, o jų Andropovui, tam, kad jis jaustųsi valdžioje daugmaž saugiai, verkiant reikia. Taigi, jam teks kaupt jėgas, naudoti visą savo sumanumą bei klastą, kad galėtų tą senąjį aparatą sudoroti, išvalant jį taip, kaip Stalinas jį išvalė liūdnai pagarsėjusiais 1937 metais. Ar užteks Andropovui tam ryžto ir valios, ar užteks laiko ir jėgų? Į tą klausimą atsakys tik ateitis.

Uždavinys įveikti galingą ir visąapimantį valdžios aparatą yra beveik neįmanomai sunkus, bet visiškai beviltiškas jis irgi nėra. Kiekviename tarybiniame aparate egzistuoja didžiulis įtempimas tarp partokratinių to aparato aukščiausių vadovų ir technokratinių tų vadovų įsakymų vykdytojų. Technokratai, žmonės su specialiomis savo srityse žiniomis, užima kiekviename aparate antraeiles ir trečiaeiles pozicijas, bet visą realų darbą atlieka tik jie. Technokratai giliai niekina savo nekvalifikuotus ir kartais netgi mažaraščius partokratinius viršininkus, ir dažnai mato jų vadovybėje visų šalies bėdų priežastį. Partokratai gi visiškai pagrįstai nepasitiki technokratais ir laiko juos, kaip sakoma, “juodame kūne”, neleisdami jiems nei savistoviau veikti, nei pareikšti kokią nors iniciatyvą, nei kiek daugiau prasimušti į priekį tarnyboje. Andropovas, jei jis tik norėtų ir pasiryžtų, galėtų lengvai tą įtampą tarp technokratų ir partokratų panaudoti savo tikslams pasiekti. Tam jam tik reikėtų suburti aplink save nepatenkintus savo padėtimi technokratus ir su jų neabejotinai entuziastinga pagalba energingai imtis aparato “valymo” veiklos. Technokratai entuziastingai palaikytų Andropovo “valymus” ne tiktai dėl karjeristinių sumetimų, bet ir todėl, kad tai atitiktų jų pilietiniai -patriotinius įsitikinimus. Mat, technokratų sąmonėje jų nuosava karjera, iškopus į tikrai vadovaujančias pozicijas, yra tas vienintelis kelias, kuriuo eidama šalis galėtų išspręsti savo visas sunkias problemas. Taigi, Andropovas turi technokratų asmenyse gana galingus potencialius sąjungininkus. Viskas priklausys nuo to, ar jis sugebės ir panorės tuos savo galimus sąjungininkus mobilizuoti ir organizuoti veiklai, paversti juos iš potencinės į realią jėgą. Be tokios pagalbos ir iniciatyvos iš viršaus normaliose sąlygose patys technokratai susiorganizuoti ir ką nors efektingo politinėje sferoje atlikti turbūt negalėtų. Gal tik kraštutinės valdžios suirutės ar krizės sąlygos paskatintų juos savistoviam politiniam veiksmui.

Dar viena sritis, kurioje Andropovui buvo duota galimybė pasireikšti, yra tautinė politika. Kaip matome iš ankstyvesnio dėstymo, Andropovas, kaip kaitos partijos vadovas, priešpastatė save be galo galingam status quo politiką palaikančiam partokratiniam valdinės biurokratijos sluoksniui. Tačiau jis priešpastatė save ir dar vienam labai galingam aparato elementui, o būtent, taip vadinamajai “rusiškajai partijai”, ar rusų nacionalistams, kurių apstu ne tik partokratiniuose, bet ir technokratiniuose aparato sluoksniuose.

Nuo pat pirmųjų savo atėjimo į valdžią dienų Andropovas pasireiškė kaip aršiausias rusiškojo nacionalizmo priešas. Jis iš karto paneigė brežnevinę politiką, kuri laikė rusų tautą busimosios sovietinės tautos konsolidavimo etninių, lingvistinių bei kultūrinių pagrindu ir todėl iš esmės siekė visų nerusiškųjų tautų susovietinimo per jų surusinimą. (Tai, kad rusų tauta yra daug pranašesnė už kitas Sov. Sąjungos tautas, brežneviečiams buvo neabejotina tiesa ir todėl kitų tautų surusėjimą jie laikė būsiančia didžiule tų tautų pažanga). Savo 1982 ml gruodžio 21 d. pranešime, pašvęstame Sov. Sąjungos sukūrimo 60-toms metinėms, Andropovas nors ir netiesiogiai, pareiškė, kad rusinimo politika, vietoje to, kad suartintų Sov. Sąjungos tautas, faktinai suantagonizavo nerusiškų tautų santykius su rusų tauta ir tuo apsunkino jų visų busimąjį susiliejimą į vienalytę sovietinę tautą. Tam, kad šitą padėtį galima būtų pataisyti, reikia, anot Andropovo, gerbti nerusiškas tautas lygiai taip pat, kaip ir rusų tautą, o be to, skatinti tas tautas išeiti iš savo siaurų respublikinių ribų į visasąjunginę areną, tapti, vienodai su rusais, tikrai visasąjunginėmis tautomis.

Tai, kad nerusiškų tautų “su-visasąjunginimas” jokiu būdu nereiškia surusėjimo, Andropovas pabrėžė, sakydamas, kad tautiniai skirtumai išnyks dar labai negreitai, daug vėliau net, negu skirtumai tarp klasių. Jis taip pat nurodė, kad visos tautinės kultūros vienodai turi kaip pažangias, taip ir reakcingas tradicijas ir jose visose, taip pat vienodai, pirmosios turi būti skatinamos bei puoselėjamos, o su pastarosiomis reikia vesti nenumaldomą kovą.

Šiuo nurodymu Andropovas griežtai atsisakė pripažinti rusų kultūrai bet kokį specialų statusą ar pranašumą prieš kitas tautines kultūras; maža to, jis šiuo nurodymu pareikalavo pradėti nenumaldomą kovą su reakcinėmis tradicijomis pačioje rusų kultūroje. Tokio reikalavimo partija nestatė nuo Stalino įsigalėjimo valdžioje metų; kova su reakcinėmis tautinių kultūrų tradicijomis buvo vedama tik nerusiškų tautų tarpe, o rusų kultūra (atitinkamai preparuota) buvo vaizduojama kaip pačios pažangos įsikūnijimas. Reikalavimas šis neapsiribojo deklaracijomis. Partija 1983 m. pradėjo kovą su rusiškuoju nacionalizmu visiškai ne juokais. Tai, žinoma, stipriai nuteikė prieš Andropovą “rusiškąją partiją”, visus rusų nacionalistus aplamai. Tačiau antirusiškoji kampanija spaudoje tęsiasi, rusiškas nacionalizmas atakuojamas, nekritinės, klasių analizės nepagrįstos pažiūros į rusų istoriją smerkiamos, o kai kurie tų pažiūrų reiškėjai net pradėti rimtai persekioti. Ir kol kas šitos antirusiškos politikos Andropovui niekas ir netrukdo vykdyti, nes, gal būt, galvoja, kad ant jos jis greičiausiai sau ir nusisuks sprandą. Bet kuriuo atveju, atrodo, kad ši politika laukiamų rezultatų Andropovui neduos, nors, neabejotinai, tautiniai kadrai respublikose bus be galo patenkinti, kad jų galimybės padidinti savo įtaką į visasąjunginį procesą žymiai išaugs. Tas pirmiausia duos jiems didesnį veiklos lauką, vykdant savo separatistinius nusistatymus, o tai reiškia, kad tos politikos rezultatas bus kaip tik atvirkščias tam, kurį Andropovas planuoja. Dar žydų klausimo sprendimo prasme ši politika gali atsiekti šiokių tokių pozityvių rezultatų. Mat, jei žydai nustos būti kaip iki šiol diskriminuojami, jei jiems bus iš tikrųjų duotos maždaug lygios su kitais teisės užimti tarnybinius postus, eiti mokslus ir pan., tai neliks esminio pagrindo specialiai žydų emigracijai iš Sov. Sąjungos. (Neseniai sudaryti visoje Sov. Sąjungoje žydų antisionistiniai komitetai yra šios politikos sėkmės pirmoji išraiška). Šia prasme žydai, kaip tauta, neturinti teritorijos (Birobidžianą niekas šia prasme rimtai nepriima), o tuo pačiu ir teritorinio separatizmo tendencijos, gali būti bent dalinai reintegruoti į sistemą, bet teritorinės tautos, tame tarpe lietuvių tauta, vargu. Jos greičiausiai tiktai dar labiau sustiprins savo separatistines tendencijas, bet jokios gilesnės jų į Sov. Sąjungą integracijos Andropovas ta politika nepasieks.

Aš noriu dabar padaryti kai kurias išvadas ir tuo baigti.

Dėl visos eilės biologinių bei politinių priežasčių Andropovo režimas Sovietų Sąjungoje bet kuriuo atveju yra tik pereinamojo pobūdžio. Klausimas ryšium su tuo kyla tik apie tai, ar jis sugebės bet kokį perėjimą aplamai paruošti ir, jei sugebės, tai kokio pobūdžio tas perėjimas bus.

Andropovas turi dvi veiklos galimybes. Pirmoji — susitaikyti su esamąja padėtimi ir nusileisti status quo partijai, atsisakant nuo bet kokios kaitos ar reformų planų. Šiuo atveju jis taptų antruoju Brežnevu, pripažintu status quo partijos vadu ir tikriausiai ramiai numirtų, vis dar sėdėdamas ir prezidento ir kompartijos CK generalinio sekretoriaus krėsluose. Aš tačiau negalvoju, kad Andropovas norėtų ar galėtų pasirinkti kaip tik šią veiklos galimybę. Jis atėjo į valdžią kaip kaitos partijos statytinis ir tie, kurie jį į valdžią pastatė, lauks iš jo ir atitinkamų jo padėčiai veiksmų. Apvilti savo rėmėjų lūkesčius Andropovui būtų sunku ir net pavojinga — jis nustotų savo paramos aparate natūralios bazės ir kažin ar greitai galėtų įsigyti naują. Antra vertus, Andropovas pats yra perdaug ambicingas ir išprusęs asmuo, kad pasitenkintų “Brežnevo antrojo” vaidmeniu. Taigi, greičiausiai jis pasirinks antrąją savo veiklos galimybę — visomis išgalėmis, konfrontacijoje su dabartinio aparato viršūnėmis, stengtis stiprinti egzistuojančią Sov. Sąjungoje valdinę sistemą jos kaitos bei reformų būdais.

Žinoma, jeigu Andropovas, eidamas šiuo keliu, elgsis avantiūriškai ar bent nepakankamai atsargiai, be reikiamų kompromisų, tai labai galimas dalykas, kad jam, kaip ir Chruščiovui, draugai bei kolegos nusuks sprandą anksčiau negu jis pats fiziškai numirs. O gal tiesiog padės jam numirti ir užleisti areną kam nors kitam. Kažkaip įtartinai greitai pradėjo irti Andropovo sveikata po to, kai jis atsidūrė valdžios viršūnėje . . . Taip ir pasibaigtų tada “Andropovo epocha”, net kaip reikiant ir neprasidėjusi. Tačiau Andropovas nėra panašus į avantiūristą bei neatsargų žmogų ir greičiausiai toks likimas jo neištiks. Atrodo, kad jis ne tik atsargus, bet ir labai klastingas žmogus, ką jis parodė Vengrijoj, kai buvo ten ambasadorium 1956 metais, — visus vengrų reikalavimus priėmė, užmigdė, taip sakant, jų budrumą, o paskui staiga iš pasalų smogė tokį smūgį, nuo kurio Vengrija dar neatsigavo iki šios dienos. Panašiai jis gali pasielgti ir su savo dabartiniais oponentais politbiure ir CK. Jeigu jam tuo ar kitu būdu pavyktų juos galutinai nugalėti, tai aš manau, kad jis panaudos savo įsigytą absoliučią valdžią tam, kad išspręstų pirmoje eilėje naujų aparato kadrų problemą. Pagal skirtą jam fizinį laiką — nedaugiau 8-10 metų — jis kažin ar besugebės įgyvendinti kokias nors esmingesnes reformas. Juk ir jam, ir visiems, yra aišku, kad jokių reformų negalima bus įgyvendinti, kol seni kadrai sėdės savo vietose. Ogi, juos pašalinti ir pakeisti kitais reikės, kaip minimumas, kokių 5-6 metų. Taigi, pagrindinė pirmenybė Andropovui yra kadrų politika, aparato personalo kaita, tas naujasis stalininio 1937 metų aparato valymo varijantas, apie kurį kalbėjau anksčiau. Yra net toks naujesnis sovietinis anekdotas: Andropovas, sveikidnamas per radiją tarybinę liaudį su 1983 metais staiga taip apsiriko: “Sveikinu jus, brangūs draugai, su ateinančiais naujais 1937 metais!”. Sovietiniai anekdotai paprastai gana tiksliai atspindi realybę . . .

Esmingesnių pačios sistemos reformų neleis Andropovui pravesti ne tik laikas, bet ir jo pasišventimas išsaugoti sovietinę sistemą, už kurios politinių mitų bei formulių ribų jis turbūt niekada negalės išeiti. Tačiau, jei Andropovui pasisektų sukoncentruoti savo rankose absoliučią valdžią ir suspėti ją panaudoti bent tam, kad būtų esmingai pakeistas personalinis aparato sąstatas, tai savaime reikštų labai stambią visos sistemos reformą. Taip pakeitęs aparato sąstatą, Andropovas sukurtų naują, technokratinę sovietinės sistemos vadovų koaliciją, kuriai jau po Andropovo tektų spręsti, kas turėtų paveldėti Andropovo poziciją ir kokią politiką tas paveldėtojas turėtų vykdyti. Šis naujasis technokratine vadovų koalicija išimtinai besiremiąs vadovas galėtų pradėti vykdyti tikrai radikalias reformas, nebesiskaitančias su jokiais komunistinės ideologijos diktatais. Šita problema tačiau jau išeina už mūsų temos ribų. Mums čia yra svarbu parodyti tik tai, kokios yra Andropovo veiklos galimybės. Jos gi, mano nuomone, yra sekančios: (1) arba nusisukti sprandą ir netekti valdžios, (2) arba prisitaikyti prie dabartinio partokratinio aparato ir tapti nauju Brežnevu, (3) arba, vis dėlto, nugalėti aparato inerciją ir tada kažką sutvarkyti bent kadrų politikos srityje bei sudaryti naujos technokratinės vadovų koalicijos pagrindus; toji koalicija jau po Andropovo griečiausiai pravestų gana radikalias sistemos reformas, nesiskaitydama su jų ideologiniu turiniu.

Keletas žodžių išvadinę prasme ir apie mūsų pažiūrą į visa tai, kas dabar Sovietų Sąjungoje vyksta.

Bendrai, kaip ten bebūtų, ar valdžioje nugalės stagnacijos ar kaitos jėgos, ir tai ir kita reikštų tik tolimesnę sovietinės sistemos destabilizaciją. Reformos yra pavojingos sistemai, kaip tai labai gerai žino status quo partija, bet ir stagnacija yra jai taip pat pavojinga, kaip tai neblogiau žino kaitos partija. Ir vienos ir kitos partijos linija tokiu būdu veda galų gale į sovietinės sistemos galą. Jokių gerų ar net viltį sovietinei sistemai teikiančių sprendimų ar prognozių čia nėra ir būti negali. Todėl iš esmės, globališkai, makroskopiškai žiūrint į Sovietų Sąjungos padėtį, mums neturėtų būti didelio skirtumo, kokiu keliu sovietinė sistema nudardės į pragarą — ar tai stagnacijos, ar pasikeitimų keliu.

Tačiau taip abstrakčiai samprotauti būtų neteisinga. Kiekviena tauta gyvena ne tik rytdiena, bet ir egzistuoja šiandieną. Kiek šioji šiandiena tęsis, niekas tiksliai nežino ir todėl žmonėms, sudarantiems tautą, labiau, negu tai, kas bus po to, kai dabartinė sistema žlugs, rūpi jų šiandieninės egzistencijos klausimai, t.y., — kur įdomiau bei geriau dirbti, kaip pagerinti savo individualias pragyvenimo sąlygas, kaip ir kur įsigyti reikalingų prekių, kur leisti į mokslą vaikus ar mokytis patiems, kaip sukurti ir išlaikyti šeimą, kokiais būdais saugoti sveikatą, gydytis, ilsėtis, linksmintis, atostogauti ir t.t. ir t.p. Iš šio taško žiūrint, kaitos partijos pergalė, siūlanti žmonėms įdomesnį, geresnį, daugiau vilčių teikiantį gyvenimą čia ir tuoj pat, būtų tautai daug parankesnis vykstančios politinės kovos rezultatas. Bent tąja daline prasme kaitos partijos pergalę galima būtų laikyti ir tam tikra mūsų bendro reikalo pergale; ir ne tik ta, bet ir platesne prasme taip pat. Juk status quo partija neveltui taip bijo ką nors pradėti sovietinėje sistemoje keisti. Jos atstovai, o su jais ir dauguma mūsų žmonių Lietuvoje bei visoje Sovietų Sąjungoje aplamai, tvirtai žino, kad užtenka iš tos sistemos struktūros išnerti nors vieną vienintelį siūlą, kad tuoj pat pradėtų nesustabdomai irti ir visas jos audinys. Taigi, kaitos partijos pergalė siūlo mums ne tik įdomesnę ir geresnę egzistenciją šiandieną, bet, kas gal net žymiai svarbiau, daug stipresnį pojūtį, o su juo optimizmą ir žvalią nuotaiką, su kuriais, kaip žinoma, įmanoma būti laimingais net ir sunkiausiose gyvenimo sąlygose.