BERNARDAS BRAZDŽIONIS DIDŽIŲJŲ PASISAKYMUOSE

DR. JONAS GRINIUS — JUOZAS BRAZAITIS — JURGIS JANKUS — STASYS SANTVARAS — TOMAS VENCLOVA

BALYS GAIDŽlŪNAS

Ant stalo guli Lietuvių Rašytojų Draugijos sąrašai. Žiūriu į juos, paimu Lietuvių Enciklopediją ir bandau atsekti rašytojų gimimo metus. Kiek nedaug jaunų ir kiek daug peržengusių septynių dešimčių kryželį. O antram sąraše surašyti buvę Draugijos nariai, bet jau į Anapus išėjusieji. Jų net 45. Pradedant pirmuoju — 1944 m. Vienos bombardavime žuvusiu Petru Rimkūnu ir baigiant šių metų balandžio mėn. Floridoje mirusiu Stasiu Tamulaičiu. Taigi toje 38 metų tremties-emigracijos kelionėje netekom tokių garsių kūrėjų, kaip: J. Vilkutaičio-Keturakio, Vydūno, Krėvės, Biržiškų, Vaitkaus, Aisčio, Švaisto, Spalio, Barono, Katiliškio ir daugelio kitų.

Bernardas Brazdžionis

Kodėl visa tai prisimenu? Dažnas gali pagalvoti, kad klaidžioju nuo temos. Bet taip nėra. O prisimenu todėl, kad labiau brangintume tuos, kuriuos tebeturime savo tarpe, kurie mums sukūrė ir tebekuria didelės vertės kūrybinius darbus.

Bernardui Brazdžioniui, anot rašytojo Jurgio Jankaus, tajai žmogaus ir poeto dovanai, duotai lietuvių tautai, šių metų vasario 2 d. suėjo 75-ri metai amžiaus. Bet ne jo metų skaičių čia norime prisiminti, o jo, Bernardo Brazdžionio, kaip žmogaus ir didelės jėgos kūrėjo duoklę, atiduotą lietuvių tautai.

Su Vaciu Rociūnu, “Į Laisvę” redaktorium, kalbėjomės, kaip geriau šiuose puslapiuose, skirtuose kiek kitokiems svarstymams, tą didįjį mūsų kūrybos vyrą, esantį deimantinio amžiaus metuose, prisiminti. Ir sutarėm: tegul apie Bernardą Brazdžionį kalba tie kiti didieji, kurie savo autoritetu gali kalbėti apie didįjį. Ir tokiais parinkom: dr. Joną Grinių, Juozą Brazaitį, Jurgį Jankų, Stasį Santvarą ir Tomą Venclovą.

Pridėdamas jų pasisakymus, dar atsiverčiu Lietuvių Enciklopediją ir joje skaitau:

"B. pirmąjį eilėraštį išspausdino 1924 jaunimo Pavasario laikraštyje. Pirmąjį ei-lėraščių rinkinį — Baltosios dienos — išleido 1926, dar gimnazijoje būdamas. Antrą poezijos knygelę — poemą Verkiantį vergą — išleido 1928. Tais pat metais, aštuntosios klasės mokinys, dalyvavo jaunąją poetą antologijoje Pirmas Dešimtmetis. Universitete jis veikė akademiniuose stud. būreliuose: stud. ateitininką Šatrijos draugijoje ir stud. humanitarą draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931 vadovavo ir 1933 redagavo studentą laikraštį Lietuvos Studentas. Tuo pačiu metu dalyvavo Kaune ir provincijoje ruoštuose literatūros vakaruose. Redagavo Ateities Spindulius 1932-1940. Pradalges 1934 - 1935, Dienovidį 1938 -1939, tremtyje vaiką laikraštį Eglutę 1949-1950. 1942 suredagavo Literatūros Metraštį, 1947 Lietuvią rašytoją metraštį Tremties Metai.

Poeto vardą įgijo, 1931 išleidęs eilėraščią rinkinį Amžinas žydas. Po to ėjo vis stiprėją poeziją rinkiniai: Krintančios žvaigždės 1933, Ženklai ir stebuklai 1936 (Sakalo leidyklos premija), Kunigaikščių miestas 1939 (1940 valstybinė premija), Saukiu aš tautą 1941, Iš sudužusio laivo 1943 (slaptai išleistą vokiečių okupacijos metu), Per pasaulį keliauja žmogus, rinktinė poezijos knyga 1943 (1949), Viešpaties žingsniai 1944 (slaptai), Svetimi kalnai 1945 (švietimo valdybos premija), šiaurės pašvaistė 1947, Didžioji kryžkelė 1953 (Lietuvių Rašytojų Draugijos premija).

Vytės Nemunėlio slapyvardžiu B. yra paskelbęs šias vaikams skirtas knygeles: Mažųjų pasaulis 1931, Drugeliai 1934, Kiškio kopūstai 1936 (Lietuvių Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premija), Algirdukas pupuliukas ir Kazytė, jo sesytė 1936, Laiško kelionė Argentinon 1938, Vyrai ir pipirai 1938, Purienos 1939, Meškiukas Rudnosiukas 1939 (1951), Dėdė Rudenėlis 1941, Gintaro kregždutė 1943, Mokykla miške 1943, Pavasario upeliai 1944, Kalėdų Senelis 1944, Tėvų nameliai 1945 (1947), Mažoji abėcėlė 1946, Pietų vėjelis 1951, Lietuvai tėvynei 1952, Po tėvynės dangum 1952.

Šios enciklopedijos žinios atspaustos 1954 m. Tada Bernardas buvo tik 47 m. amžiaus. Bet jos įtikinančiai kalba, kokiu keliu jis atėjo ir sulaukęs 75-rių metų amžiaus pelnė didžiojo kūrėjo garbę. Jo kūrybą dr. J. Grinius Aidų žurnale 1949 m. taip aptarė:

“Brazdžionio poezijos būdingiausieji bruožai — gaivališkumas ir kontrastiškumas, pasižymįs aštriais dramatiškais konfliktais. Jo poezija blaškosi nuo romantiškojo svajingumo ligi realizmo, nuo švelnių lyriškųjų plonybių ligi grotesko, nuo švelnios maldos ligi rūstaus grūmojimo. Ir jo poezijos forma atrodo archaiška, betgi jo poezija yra modemiška ir aktuali.

Visą laiką Brazdžionis puoselėjo tris motyvus — visuomeninį (lietuvišką ir bendrai žmogišką), asmeninį ir gamtos. Visur jis yra elegiškas ir giedras. Patriotikoje Brazdžionis stovi greta didžiųjų mūsų poetų. Asmeniškuose ir gamtos motyvuose jis pasiekia universaliosios poezijos subtilumą ir gelmę. Brazdžionis vaikų literatūros pavyzdžiais dažnai pakyla augščiau specialiosios literatūros lygio”.

Juozo Brazaičio raštų antrajame tome, apie Brazdžionio poezijos žodį, randame tokį pasisakymą:

“Kiekvienoj poezijoj žodis veikia muzikaliai. Tik Brazdžionis savo žodžiu ypatingai suskambina. Suskambina daugiausia pakartojimu tų pačių vienetų, didesnių ar mažesnių garsinių vienetų — sakinių, žodžių, garsų (aliteracijų, asonansų). Brazdžionis instrumentuoja savo poeziją ne muzikinio įvairumo, bet muzikinio vienodumo, monotonijos principu. Tas pasikartojąs leitmotyvas turi išskirti Brazdžionio poetinę kalbą iš šiaip kasdieninės kalbos.

Šitas originalus Brazdžionio žodis yra jo savotiškos pasaulėjautos rezultatas. Brazdžionis kitaip gyvenimą suvokia, kitaip tame gyvenime pastato save ir žmones. Prieš jo akis išsitiesia ne vieni savo širdies paklydimai. Jam vaidenas viso kosmo kelionė, pradedant nuo mažutėlio ėglio šapelio ir baigiant tautomis ir planetomis. Anapus kosmo ir anapus mirties plazda naujas metafizinis gyvenimas, į kurį, kaip Čiurlionio “Saulės pagarbinime”, visata keliauja, taigi ir žmogus, nes čia jis yra tik benamė paukštė. Šitaip Brazdžioniui susiderina abidvi gyvenimo plotmės — šiapus ir anapus; susiderina šio pasaulio civilizacinis žmogaus ir natūralusis gamtos gyvenimas susiderina žmogus ir Dievybė Gamtos gyvenimas Brazdžionio apgaubiamas su meile; žmogaus modernusis civilizacinis gyvenimas rodomas iškrypęs ir demaskuojamas, o Dievybė ir tam pagedėliui žmogui mistiškai tiesia pagelbstinčią ranką. Brazdžionis prašneka tauriu iškilmingu tonu, barančiu, demaskuojančiu ar maldaujančiu, pranašišku tonu. Iš šitokios pasaulėjautos ir plaukia anas keleriopas Brazdžionio žodis: švelnus gamtinis, ir rūstus grubus civilizacinis, ir šventas dieviškasis, Šventojo Rašto ar kitų didžiųjų autoritetų žodis. Iš čia ir kalbėtinė garso instrumentacija”.

Dar toliau, gilinantis į Bernardo Brazdžionio poeziją, prisiminkime Stasio Santvaro teigimus, atspaustus “Trečiojoj Pradalgėj”. Joje rašo: “Bernardas Brazdžionis yra galingo talento poetas, beveik mitologinis Ikaras savo kūrybiniu polėkiu. Jo poezijos pasaulis yra erdvus ir spalvingas — religinė giesmė, egoistiniai ir gamtos motyvai, santūrūs erotiniai posmai, skambi ir sugestyvumo pilna patriotika” . . . “Nepakanka turinio ir tematikos — Brazdžionis yra poetinės formos, poetinės kalbos ir eiliavimo meistras. Turinio ir formos darna yra taisyklė Brazdžionio kūryboj. Jis laisvai žaidžia eilėdaros metrais, įmantriai vartoja grynuosius ir asonansinius rimus, gimtąja kalba naudojasi, kaip muzikos padargu. Tie poezijos meno pradai yra tai, kas paprastai aptariama iškilia, netarpine ir nepakartojama kūryba”.

Tomas Venclova “Draugo” mokslo, meno ir literatūros skyriuje primena ir Bernardo pranašaujamos poezijos išliekamumą. Štai ką jis rašo:

“Būna poezijos posmų, kuriuos kartoji visą gyvenimą, netikėčiausiomis aplinkybėmis. Kaip ir daugelis, atsimenu keliolika tokių posmų. Vienas jų parašytas Bernardo Brazdžionio: tai seno prieškarinio jo eilėraščio Žemė pabaiga:

Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,

Tu krauju žydėsi kraujo Nemune.

Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?

— Ne. — O palydėsi? — Ne.

— Atminsi? — Ne.

Literatūros tyrinėtojui palyginti nesunku įrodyti, kad šis posmas yra geras. Reikia tik išnarplioti jo pakartojimų rezginį, atkreipti dėmesį į vidinį rimą, į jautrų tautosakinį motyvą antrojoje eilutėje, o pirmiausia į trilypį, nykstantį lyg aidas ir drauge stiprėjantį neigimą, kuriuo eilėraštis tobulai užsisklendžia. Tačiau tas mokslininko darbas iš esmės būtų gana bergždžias, nes posmas patraukia be jokių į įrodymų. Gal labiausiai jis patraukia tuo, kas neįtelpa į formaliosios ir struktūrinės analizės rėmelius: būtent, savo neabejotinu pranašiškumu.

Dažnas truputį — ar net gerokai — pašiepia poezijos, ypač patriotinės poezijos pretenziją pranašauti. Pats esu ne sykį atsiliepęs apie tą pretenziją ironiškai. O vis dėlto poetui pasitaiko atspėti kažką svarbaus apie ateitį, dažniausiai tada, kai jis to visai nesiekia. Nežinau, ką turėjo galvoje Brazdžionis, rašydamas tą posmą 1937 metų rugsėjo 25 dieną. Gal tik mirtį ir nieko daugiau. Bet mums tas posmas kalba apie partizanų karą ir emigraciją: jis virto formule, netikėtai aprėpusia kelių busimųjų dešimtmečių patirtį. Rašant eilėraštį Žemė, tuos įvykius, matyt, buvo galima šiek tiek nujausti; bet pati narsiausia ir siurrealistiškiausia fantazija nebūtų ištvėrusi, jeigu jai būtų atsiskleidęs jų tikrasis užmojis ir visos detalės. Šiaip ar taip, neįmanoma jų apibūdinti trumpiau ir aiškiau už Brazdžionį”.

Davę kelias ryškias citatas apie Brazdžionį poetą ir jo kūrinių poetinę stiprybę, atsigręžkime į Bernardą kaip žmogų, tremtinį-emigrantą, esantį tarp mūsų ir šventadieniais ir darbo dienom. Štai ką apie tai, tose pat “Trečiose Pradalgėse”, sako Stasys Santvaras.

“Savo vidumi poetas Bern. Brazdžionis yra originalus ir sudėtingas žmogus. Būdingi jo vidiniai bruožai: principingumas, valingumas, ištikimybė draugams, neatlaidumas ir prisiminimas nuoskaudų, tik ne spirgantis pyktis. Jis nelengvai su žmonėmis susibičiuliauja, bet susibičiuliavęs yra pastovus ir ištikimas, nors jo būdui charakteringa ir tokia smulkmena: jei klausimas dėl kurių nors priežasčių yra nepatogus, jis moka kelis kartus jo negirdėti, nors tą klausimą jam statytų artimas bičiulis.

Gal tas atsitinka dėl to, kad Bern. Brazdžionio žvilgsnis į gyvenimą, į santykius su žmonėm yra gilus, grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, visada rimtas niekad nedangstomas klastingom šypsenom.

Poeto Bern. Brazdžionio “vidaus kaukė”, be abejonės, jo paties puoselėta ir dirbdinta, dėl savo ryškumo ir solidumo yra pasigėrėtinai puiki. Jos tikrumu ir nuoširdumu bent mes, jo artimi draugai, ne vienu atveju buvom įtikinti. Tačiau iš visai arti — Bernardas kartais yra uždarai kenčiantis, mįslingas, o dažnai paprastas, bičiuliškas, paslaugus, netgi ir išdaigų nestokojus vyras.

Bern. Brazdžionis savo išore yra aukštesnis negu vidutinio ūgio vyras. Jaunystėj turėjo tankius ir garbanotus plaukus, o dabar, kaip vieną sykį Ant. Gustaitis prasitarė, “savo praretėjusį viršugalvį dengia kasom”. Kai vairuoja automobilį ar vėjuotą vasaros dieną eina be skrybėlės — Bernardo “kasos” susidraiko ir vėjuje plazda, kaip kaspinėliai. Tą originalią Brazdžionio šukuoseną ypač ryškiai pavaizdavo dail. Ad. Varnas, kai Vokietijos Ravensburge tapė poeto portretą”.

Tai, va, tas žmogus, pelnęs didžiojo poeto vardą, jį pelnė dideliu darbštumu, atsisakęs daugelio ne tik tuščių, bet ir pustuščių malonumų. Tą jo kūrybinio darbštumo bruožą Stasys Santvaras taip nusako:

“Kadaise, anapus daugelio nubėgusių dienų, Bern. Brazdžionis man pasakojo, kad tada, kai jis buvo Maironio muziejaus vedėjas, iš savo namų tolimam Žaliakalny turėdavęs eiti per visą Kauno miestą. Kad kelionės neprailgtų, jų metu jis kurdavo eiles, kurias nuėjęs muziejun, tuoj užsirašydavo. Ne vienas kitas laiką išnaudotumėm prekylangiams apžvelgti, įsmuktume pakelės kavinėn ar smuklėn, nepraleistu-mėm progos ir dailiomis moterimis pasigėrėti, o Bernardas — keliavo ir eiliavo” ...

Pastaruoju metu, Jurgis Jankus “Draugo” kultūriniame priede ir “Tėviškės Žiburiuose” paskelbė kelis rašinius, kuriuose iškelia ir kitus Bernardui būdingus bruožus. Jis rašo:

. . .’’Įėjau į jo darbo kambarį ir išsižiojau: kambary nebuvo sienų, vien knygos. Nuo grindų ligi pat lubų. Kai aš žiopsojau ir mėginau spėti, kaip jis galėjo sukrapštyti joms tiek pinigo, Bernardas traukinėjo iš lentynų po knygą, vartė, rodė, pasakojo. Vienos buvo mūsų pačių senienos, niekur nebegaunamos, surastos kur antikvariatuose, ar kur kitur atsitiktinai užtiktos, kitos užsienietiškos, branginamos dėl turinio ar dėl ypatingai skoningo apdorojimo. Įdomi buvojo šneka, bet dar įdomesnė veido išraiška ir pirštų judesiai, kuriais lietė, lyg glostyte glostė tas savo bibliotekos įdomybes. Iki tol jis man buvo poetas, o tą dieną atsivėrė ir kaip literatas mokslininkas, ir kaip estetas”.

Tą visą knygų dvasinį turtą, karo aplinkybėse ieškant laisvės, turėjo palikti. Toji jo biblioteka tada buvo daugiakalbė, o savo žemės netekęs, knygai meilės nenužudė, tik ją pasuko kita kryptim. Apie tai Jurgis Jankus, aplankęs Bernardą, įsikūrusį Califomijos Vistoje, taip rašo:

“Apsiglėbesčiavę apžiūrėjom jaukų, patogiai sutvarkytą namą, paveikslais apkabinėtas kambarių sienas, bet kai užsukome į Bernardo darbo kambarį, ir vėl išsižiojau, gal net labiau, negu aną sykį Kaune. Jis vėl buvo beveik toks pat, kaip anas paliktas Žaliajame kalne. Lentynos, lentynos, lentynos ir knygos, knygos, knygos. Lyg norėdamas, kad neatgaučiau kvapo, dar nuvedė garažo šone atitvertan kambarin, pavadintam klėtele, su tokiom pat lentynom ir tokia pat gausybe knygų’.. .

“Vėliau į lentynose sudėtas knygas geriau įsižiūrėjau ir nustebau: tarp jų neberadau nei pasaulio klasikų, nei visokių šių dienų didžiūnų. Visos knygos buvo lietuviškos, surikiuotos pagal autorių pavardes, nuo Aisčio ligi Žukausko. Ir čionykštės ir tenykštės. Ne visų visos, bet beveik visos ir sudėtos be jokios diskriminacijos. Bernardas Brazdžionis pasikeitė. Apėjęs visų laikų pasaulio didžiuosius ir visokius šių dienų įmantrumo pilnus vardus, atsisuko tik į Lietuvą, tik į jos vaikų grožiniame žodyje sukrautą dvasios kraitį”.

Jurgis Jankus savo rašiniuose iškelia ir dar vieną būdingą Bernardo bruožą, tai jo pasišventimą literatūros vakarams. Jis rašė: “Ne tik eiliniai literatūriniai renginiai, bet ir daugelis didelių kultūrinių parengimų be Brazdžionio neapsiėjo ir dabar dar neapsieina, nes jis ir savo žodžiu ir savo asmenybe visus juos žymiai praturtina. Tikiu, kad dar ilgai be jo ir neapsieis, ypač dar todėl, kad jis nesikelia į puikybę, nemėgsta būti prašomas, maldaujamas, nereikalauja mokesčio, o pakviestas eina, nes tiki, jog tiesioginis bendravimas rašytojo su skaitytojais ir skaitytojų su rašytojais yra kultūrinė būtinybė, kad toks bendravimas yra dalis kiekvieno rašytojo misijos”.

Tokį pasišventimo bruožą literatūros vakarams užsklęsdamas, taip baigia:

“Jeigu jis šiandien galėtų surengti literatūros vakarą Kaune Vileišio aikštėje ar Gedimino kalno papėdėje Vilniuje, tikiu, kad jo pasiklausyti suplauktų tūkstančiai, nes ten, šiandieninėje Lietuvoje, jis yra brangesnis, negu atsitikti čia amerikiečiams buvo Robertas Frostas ar Čarlis Sandburgas. Jo eilės tenai eina iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas kaip stebuklingos maldos”.