Partizanai: Istorija ir dabartis

UŽMIRŠTAS KOVŲ ŽMOGUS

ĮVADAS Į OKUPACIJĄ

Jonas Virbickas okupacijų sūkuriuose

KĘSTAS LINGAILA

(Tęsinys iš 82 Nr.)

Skenduonių skenduonis

Netekęs darbo “Židinyje”, Jonas Virbickas darbo ieškojo daug kur. Salomėja Neris-Bučienė, su kuria dažnai jis susitikdavo ir palydėdavo iki Kauno gelžkelio stoties, priminė, kad jam reikėtų dirbti ir geriausia Valstybinėje leidykloje, nes būtų geras redaktorius. Ji tais reikalais kalbėjusi net su drg. Korsaku . . . Bet patekti gana “trefnam” J. Virbickui, vienam iš žinomų ateitininkų ir katalikų spaudos žmogui, nėra lengva, nes reikia pralįsti pro tankų kadrų rėtį, kuriame sijojoma ir su NKVD talka ar nurodymais. Ir pradžioje kadrų skyrius dėl jo ir kitų norinčių patekti į Valstybinę knygų leidyklą labai šiaušėsi, ypač kai ir apie jį iš NKVD žmonių rekomendacija — nepatraukli. Bet čia atėjo nelauktai į talką pats Povilas Pakarklis, jo senas pažįstamas. Dabar P. Pakarklis buvo dvejopai iškilęs: teisingumo komisaras ir naujai vedęs kokią tai žydę, taigi, juokdavosi, susigiminiavęs net su pačiu Stalinu. Jei nepr. laikais žydas Lietuvoje buvo “nuskriaustas”, nebuvo nė vienoje vyriausybėje žydo min. pirmininku, teisingumo min. ar finansų ministru, nors Lietuvoje jų rankose buvo tiek pramonė, tiek ir prekyba, dabar, jau sveikatos min. buvo Kaganas, Lietuvos gydytojų žydų buvo apie pusę. Aplamai, dabar ir P. Pakarklis įstojo į “garbingųjų ir išmintingųjų” luomą, kaip ir A. Sniečkus bei kiti, kuriems pasitaikė surasti žydę žmoną. O tuo metu dirbęs redaktoriumi “Lietuvos Aide” ir “Darbo Lietuvoje” Leibkė Šausas, dažnai spaudos darbininkams ar spaustuvės rinkėjams pabrėždavo, kad tik žydas protingiausias pasaulyje žmogus, jų daug Nobelio premijas laimėję ir be jų sugriūtų pasaulio prekyba, mokslas, muzika ir literatūra; visada išsakydavo ilgą eilę garsiųjų pasaulio žydų ir deklamuodavo H. Heinės Lorelei ... Jis labai didžiavosi savo žydiškumu ir todėl esąs vos nejauniausias partijos narys, kad jį žino pats tėvas Stalinas ir t.t.

 Nors šį didelį gudruolį “Spindulio” ir kiti rinkėjai nekartą apgavo žiauriomis korektūros klaidomis. Šiaip šis komunizmo auklėtinis ir didvyris, nes gyriojosi, kad jau tėvas buvo komunistas ir keli metai kaip partijos narys, todėl jam dabar turį būti skirta daug didesnis darbas, labai piktai šaukdavo ant buv. “Lietuvos Aido” tarnautojų, juos vadindavo Smetonos ir fašistinėmis kiaulėmis, buvo aiškiai apsėstas didybės manija... Ir tuojau užsėdo barti ir pravardžiuoti A. Gricių-Pivošą už tautininkavimą ir feljetonus, kuriuose įžeidinėjęs darbo liaudį ir žydus. Nors A. Gricių-Pivošą palaikė ir pats vyr. red. J. Šimkus, bet ir jį šis naujas genijus išplūsdavo. O kartą spaustuvėje A. Griciui-Pivošai “suruošė” savo kaip “ištikimo Stalino sūnaus pasigerbi-mą” (Staliną vis vadino savo tėvu, pabrėždamas “taip tėvas Stalinas moko”): įsakė Griciui-Pivošai atsiklaupti, išsitraukti savo nosinę ir jam ištikimam ir pilnam komunistui, daug kentėjusiam nuo “kruvinojo Smetonos”, nuvalyti batus, o baigus šį pažeminimą dar koja paspyrė ... Ir po karo buvo surastas labai piktas raštas NKVD įstaigoje, kuriame šis Šausas skundė už antisemitizmą ir nacionalizmą rašytoją A. Gricių-Pivošą, kurį iš kažkur buvo gavęs St. Selenas ir perdavė “Lietuvių Archyvui” jau 1943 m. Ir kai šis “didvyriškas Stalino sūnus” iškeliavo kitiems didesniems darbams į “Tiesą”, nudžiugo ir spaustuvės darbininkai, kurie vėliasu iš “Vilties” buvo nukelti į “Spindulį”.

J. Virbickui pavyko gauti darbo 1940 m. rudeniop Valstybinėje leidykloje gana palankiom aplinkybėms susidėjus ir jo senam pažįstamam panevėžiškiui Povilui Pakarkliui padedant. Valstybinei leidyklai pavyko “laimėti” paskutinė vieta visoje “tarbų imperijoje” komunistinę bei literatūrinę knygą leidžiant. Dėl tokio “laimikio” susijaudino visi Lietuvos komisarai, išbarė Valstybinės Leidyklos viršininką Kostą Korsaką, tas žemai nusilenkęs prisipažino kaltas, nors dar “Tiesos” vyr. red. G. Zimanui ir sugebėjo pasiaiškinti, pasisakyti, kad kadrų skyrius nepraleidžia pasamdytų žmonių, nes jie vis smetonininkai ir susitepę, o knygas ruošiantieji taip žargoniškai išverčia ar parašo, kad neparuošus Leidyklai visai negalima perduoti jų spaustuvei. Taip ir buvo gautas leidimas priimti daugiau neprasikišusius fašistus ir krikdemus. Padedant komisarui Pov. Pakarkliui, taip praėjo J. Virbickas pro kadrų viršininkę Vaineikytę (?) ir net NKVD žinyboje dirbančią Komodaitę su Iciku Dembo. Taip J. Virbickas turėjo redaguoti ir lyginti lietuvių k., kur daugelis įvairių raštų prilygo ir net pralenkė 1920 m. mišraines, sutinkamas kartais įvairių “kanceliarinių” raštininkų sukeverzotas.

Valstybinėje Leidykloje dirbdamas J. Virbickas vėl kartais susidurdavo ir su pažįstamais spaustuvių rinkėjais, kurie vargo prie “Tarybų Lietuvos” ir “Tiesos”. Šie po 1940 spalio mėn. naujai nustatytų medžiagoms ir avalinei kainų jau tyliai ėmė reikšti nepasitenkinimą sovietiškojo gyvenimo laime ir socialistine saule, nes pragyvenimo sąlygos vis blogėjo ir blogėjo, pradėjo trūkti būtiniausių prekių ir prie krautuvių susidarydavo “uodegos”, būdingos sovietinei imperijai. Ir patikimus spaustuvių darbininkus paskatino J. Virbickas kartas nuo karto pajuokauti korektūros klaidomis, ypač tokiu žodžiu kaip Rusija, rusų ir kt. Rinkėjai pradėjo gudrauti ir surinkti vieną kitą žodį savotiškai, k. a. Tarybų pakeisdavo į Marybų, partija — kartija ir t.t. Kartais tokių gudrių paklaidų nepastebėdavo tyčiomis koks nors korektorius, ypač jei po jo dar skaitys koks partinis ar žydas ir tas paskutinę korektūrą pasirašys. Taip atspausdavo pirmuosius numerius, kas nors pastebėdavo tokias klaidas, sustodavo ir taisydavo, o darbininkai šaipydavosi, kad jie dirba tikrai “stachanovietiškai”.

Kartais pavykdavo prakišti kokia ir nepaprasta klaida. Išeidavo laikraštis, jau pardavinėja gatvėje. Staiga kas nors pastebi ir sulaiko, išrenka iš kioskų . . . Žmonėse gandu praplinta žinia apie tą baisią klaidą ir šaiposi. Taip tikslas buvo rinkėjo ir korektoriaus pasiektas, atkeršyta už tą sovietinę “laisvę” ir “saulę”.

Įdomiausia buvo klaida 1940 m. gruodžio mėn. 5 d. “Tarybų Lietuvoje” ar “Tiesoje”. Rinkėjas, kuris Rygerto žiniomis mirė po karo jau prie Muencheno, sugebėjo viename “pagarbinime”, pirmo psl. dešininėje skiltyje įvelti tokią klaidą, kurios nepastebėjo pirmasis “Spindulio” korektorius partinis, antrasis Taškas tyčiomis praleido (po karo žuvo Kaune), o trečiasis — žydas vėl nepastebėjo. Laikraštis išėjo į gatves su didele Tarybų Rusijai blevyzga ir dar sveikinimo šūkyje! Laikraštį po poros valandų Kaune išrinko iš kioskų, bet nemaža ir pasklido, o vokiečių metais už šį numerį kolekcionieriai mokėjo po 100 ir daugiau markių, nes antikvarinių knygų prekiautojas Leonas jų buvo susirankiojęs keliolika ir 1942 m. dar juos pardavinėjo. Taip pat daug triukšmo sukėlė ir “Tiesos” korektūros tyčiomis įvelta klaida, kur buvo išspausdinta “Mes Stalino konstituciją išgyvendinsime!”, kurios nepastebėjo tą dieną nei žydas korektorius, nei pats vyr. redaktorius G. Zimanas, bet pastebėjo kažkas; laikraštis buvo sulaikytas jau Kėdainių gelžkelio stotyje ir pasiųstas į Petrašiūnų popieriaus fabriką, nors daugiau pusės šio numerio jau buvo išplatinta.

Pradėjęs dirbti Valstybinėje leidykloje J. Virbickas ruošė slaptų atsišaukimų. Vienas pirmųjų buvo įspėjimas visiems juos ruošiantiesiems:    nieko nerašinėti, nors ir

spausdintomis raidėmis, cheminiu ar kitokiu pieštuku, aplamai, vengti jų nereikalingos gausos. Jei kam tenka skubiai jų paruošti šapirografu, tai dirbant apsimauti pirštinėmis, kad neliktų pirštų nuospaudų. Ir čia įspėjo, kad dažnai juos spausdinant rotatoriumi, susitepa dažais pirštai, palieka dažų nuospaudas, todėl visur reikia dirbti pirštinuotiems. Jei sugautų kurį su atsišaukimu, galima dar aiškintis, kad radai kur nors, bet pagal nuospaudas atsektiems spausdintojams jau nepavyks išsiaiškinti . . .

Iš didesnių jo “spaustuvės” darbų buvo naujai perspausdintas iš anksčiau išleisto leidinuko Lietuvos pasiuntinių protestai, jų tekstai, kai vad. liaudies seimas paprašė prijungt Lietuvą prie Sov. Sąjungos. Tą leidinuką išleidus, buvo suimti buv. Eltos ir užsienių m-jos tarnautojai vien tik spėjimu ir prielaida, nors tikslių duomenų visai neturėjo, bet grynai asmeniška M. Gedvilos, G. Zimano, A. Guzevičiaus ir Dembo prielaida bei sprendimu, ir kažkokio sargo “ponams” kerštu, kai vienas iš buv. užsienių reikalų m-jos tarnautojų šiek tiek užtruko ten po darbo valandų. Dabar šis keliolikos psl. leidinukas buvo naujai atspaustas, papildant dar vienu ar pora protestų ir jo per 200 egz. paskleista prieš 1941.II.16    — Nepriklausomybės šventės minėjimą. Iki 1941 karo pradžios J. Virbickas su stud. Br. Sta-siukaičiu ir dar pora kitų tų atsišaukimų paleido iš Kauno keliolika.

Jau apie 1941 m. sausio mėn. J. Virbickas susirūpino ir slaptos spaustuvėlės reikalais. Prieš kelis metus jis talkino vienai slaptai kr. dem. spaustuvėlei, kuri buvo įruošta kažinkur netoli Šiaulių pas vieną ūkininką, bet labai atsitiktinai buvo surasta. Tuomet buvo ir gana keista byla, kurioje buvo prigriebtas dr. P. Karvelis, parašęs tam leidinukui vieną ekonominį straipsnį, bet ryšininkui neperdavė atsitiktinai vieno rankraštinio lapo. Tas ryšininkas, manydamas gauti pinigo, nunešė rankraštį į Saugumo departamentą, kur padarė jo foto nuotraukas, o vėliau tik — į spaustuvę. Taip ir griebė saugumas tą spaustuvėlę ir dr. P. Karvelį, kuris teisme įrodė, jog šį rankraštį jis davė tam studentui paskaityti, bet neperdavė spaustuvei, o jei paskui spaustuvei nuvežė tas saugumo agentas, tai visai kitas reikalas. Ir taip garsi byla gana paprastai baigėsi, teismas dr. P. Karvelį išteisino . . . Dabar sąlygos buvo daug sunkesnės, nes gauti iš suvalstybintų ir artelimų spaustuvių smulkaus raidyno buvo veik neįmanoma. Seniau raidyną vogdavo ir gana paprastai išnešdavo įvairūs spaustuvių darbininkai. Ir nors dabar spaustuvės darbininkai po to būtiniausių prekių kainų nežmoniško pakėlimo, kai buvo jos sulygintos su visos Rusijos imperijos kainomis, buvo siuste įsiutę, bet išeinantiems buvo tokia kontrolė, tokios kratos, kad išnešti ir po keliolika raidžių buvo labai pavojinga. Bet darbininkai savo atliko, ir iki 1941 m. pavasario J. Virbickas jau turėjo pakankamai raidyno, tik reikėjo apmokyti jaunus žmones rinkimo amato ir t.t. Ir blogiausia, kad tie apmokyti šiam darbui visai už kitus niekelius įkliuvo, todėl ir vėl reikėjo iš naujo mokyti busimuosius rinkėjus: 1941 birželio mėn. trėmimai ir vėl sumaišė, taip slaptojo spaudos darbo iki sukilimo ir neteko pradėti.

Repatriacijos metu, kai mano giminių 4 šeimos repatrijavo, teko ir man apsispręsti: išvažiuoti ar likti iki karo pradžios. Likau, nes ir repatrijacija nebuvo aiškus išsigelbėjimas: iš Latvijos repatrijavusieji jauni vyrai buvo mobilizuoti. To pat teko laukti ir lietuviams. Ir kai pasisakiau J. Virbickui, kad lieku, jis labai apsidžiaugė, kad galėsime dirbti kartu. Svarstydami apie karo galimybę, rūpinomės ir tokiais reikalais: kaip teks pradėti leisti tuomet laikraštis, kuriam kaip tik reiks naujų jėgų, nes dr. Ig. Skrupskelis suimtas, nežinia ar kada galės, o kun. J. Prunskis, kun. St. Yla, kun. Barauskas — pabėgę, todėl išleisti Kaune ir Vilniuje po dienraštį bus daug vargo. Savaitraščius buvome numatę: Marijampolėje, Telšiuose ir Panevėžyje, gal dar ir Kėdainiuose, Šiauliuose. Tuomet mums vėliau sekę išvežimai tebebuvo lyg negalimi, nors iš Gudijai priskirtų lietuviškųjų sričių jau buvo siaubių žinių: ten dideli išvežimai lietuviškąsias apylinkes jau nusiaubė 1940 m. pavasarį, kur nukentėjo ne tik Šv. Kazimiero, Ryto, bet ir Kultūros d-jų veiklieji nariai. Ir tomis K. Berulio surinktomis žiniomis, tiesiog sunku dar buvo patikėti, nors Vilnių buvo pasiekę jau išvežtųjų laiškų iš Sibiro ir kt. vietų tiek lietuvių, tiek ir lenkų. Ir reikia pasakyti, kad tie mūsų pasišnekėjimai, susitarimai, kas ir kurias vietas sieksime ir kaip organizuosime laikraščius išsilaisvinimo metu, buvo tikrai tik geri norai, bet jiems trūko kaip tik tokio meto tikrovės supratimo, bet vis tik buvo ir gerai, nes iš dalies taip buvo ir padaryta: pradėti leisti laikraščiai dar vokiečiams nesant, kitaip — vokiečiai susidūrė su įvykusia tikrove, kurią iš dalies ir reikėjo jiems pripažinti, nors laikinai palikti kaip rado.

“Į Laisvę”

Kaunas paskelbė atstatąs Lietuvos nepriklausomybę ir Laikinosios Vyriausybės atsišaukimą. Kauno radijas tą žinią kartojo ir kartojo. Tą skelbė ir kitomis kalbomis. Vokiškai kiek vėliau tai paskaitė dr. Z. Ivinskis, kurio žemaitišką tarimą buvo galima ir vokiškai atpažinti. Šiam Kauno žygiui, Lietuvos valstybės atstatymui, tuojau pritarė visa Lietuva: visur prasidėjo visuotinis sukilimas ir su mažesniaisiais raudonosios armijos daliniais kautynės, visuotinis jų apšaudymas ir visoks kenkimas kaip savu metu yra aiškinęs gen. št. majoras Vytautas Bulvičius savo knygoje Valstybės karinis rengimas, kad ateityje karas bus visuotinis ir visa tauta jame gins savo nepriklausomybę. Dabar tokia kariuomene ir virto jau visa Lietuva: nepriklausomybę gynė visi padorūs lietuviai ir kiti, mobilizavosi pati tauta, kuri nebuvo pašaukta ginti savo laisvės 1940 m., kada pradėjo baigtinai okupuoti Lietuvą naujieji Kremliaus imperialistai: slavofilai ir rusofilai kaip iš caro dienų. Ir dabar Lietuvai sujudus, visam kraštui virtus kovos lauku ir nenugalimai raudonajai armijai pradėjus nerti atgal į namus, įvyko kas telšiškių jau buvo perdirbta nauja daina, ir Kazimiero Mockaus su jaunimu dar 1941 m. kovo mėn. lapeliais paskleista:

Jeigu karas rytoj,

kelnės liks Lietuvoj, — 

lengviau bus kojas raityti.

O kai nuogas visai,

bėgti seksis gerai,

teks kas pavogta — palikti . . .

Užėjus vokiečiams, iš mano kampo nebuvo galima visą mėnesį gauti leidimo, kad galėčiau Kauną pasiekti, todėl ir “Į Laisvę” pirmų dienų liudininku bei dalyvauti jos darbuose neteko, nors Jonas Virbickas vėliau apie tas pirmąsias jos dienas daug ką pasakojo ir dovanojo vieną to savo laikraščio rinkinį, kurį metų gale, jam padedant, pavyko surasti knygrišį ir įsirišdinti. Tačiau reikia pažymėti, kad mūsų apšnekėtas dar 1941 m. gegužės mėn. spaudos planas, iš dalies pavyko. Kaune su dienraščiu susitvarkė J. Virbickas, su savaitiniais — Kaz. Mockus — Telšiuose, Petras Būtėnas — Panevėžyje, kiek vėliau net ir Kėdainiuose.

Pagal J. Virbicko pasakojimus, tai “Į Laisvę” pradžia buvusi maždaug tokia. Dar nenutilus visiems šūviams, vos tik paskelbus per Kauno radiją Lietuvos valstybės atstatymą, jis iš Žaliakalnio rūsio landynės per daržus ir prisidengdamas įvairiais namais, nuskubėjęs į “Žaibą”, nes gal jau bus galima ir laikraštį išleisti. Ar jis buvo tada susisiekęs su Juozu Ambrazevičiumi ir kitais, susispietusiais dr. J. Griniaus bute, dabar jau neprimenu, nors apskritai dar prieš sukilimą pradedant, jam buvo priminta ar pavesta tas darbas vykdyti. “Žaibo” spaustuvė nebuvusi sunaikinta, tik prie jos kampo stovėjęs sukilėlis sargybinis, kurį jis asmeniškai pažinojęs; sargybinis daugiau saugojęs I-sius universiteto rūmus kaip “Žaibą”, tikriau tik stebėjęs, nes tebuvęs ginkluotas vien pistoletu... Iš Donelaičio g-vės (24) durys buvę atviros, redakcijos (ten buvo Truženik ir dar kas tai) stalčiai atplėšti, kiti ant grindų, visa išbarstyta, sąmoningai dar priteršta, o ant stalų rusiškai užrašyta grasinimai, kad būsią sušaudyti visi buržujai, smetonininkai, ant vieno stalo dar ir grasinimas lietuviškai katalikams ir “popiežininkams”. Spaustuvė palikta ir nesunaikinta, nė durys neuždarytos. Bijojęs, kad nebūtų kur nors užminuota, bet gerai apžiūrėjęs, — tokių ženklų neradęs. Tada išėjęs ieškoti kokių nors rinkėjų, nes “Žaibo” veik visus rinkėjus gerai pažino ir žinojo, kur gyvena. Ir tik išėjęs vėl į gatvę, sutikęs Stasį Seleną, gerai jam pažįstamą stud. filosofą, jau šį tą rašinėjusį ir spaudai. Taip St. Selėną ir pasiuntęs į buv. “XX Amžiaus” red. patalpas, kad ten jis sėdėtų ir užėjusiems galėtų pasakyti, jog laikraštis dar šiandien išeisiąs . . . Pavaikščiojęs susirado rinkėją, nes kiti jau buvo išbėgę su šautuvais ir kovėsi gatvėse ar visai dingę, susirado ir laužytoją, kurį vėliau atpalaidavo iš sukilėlių dalinio.

Praeidamas vėl pro “Žaibą”, sumetė šiek tiek žinelių, kad atėjęs rinkėjas jau turėtų darbo, su St. Selenu net ir laikraščiui vardą rinkę': sutarę likti prie Laisvė, kokiu vardu nepriklausomybės kovų dienomis ėjo Kaune kr. dem. laikraštis, vėliau tapęs “Rytu”. Jiems vardas tada atrodęs visai tinkamas. Ir dabar jau nuėjo pats J. Virbickas į Aušros g;vę, kur buvo susimetę J. Ambrazevičius, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Grinius ir kt. Ten p. Alina Miliušytė-Grinienė, ant grindų gulėdama, perrašinėjo įvairius jau Laikinosios Vyriausybės pranešimus Kauno radijo stočiai ir pan., nes čia buvo kaip tik Laikinosios Vyriausybės min. pirm. pareigas einąs ir švietimo min. J. Ambrazevičius, užbėgdavo ir sukilimui vadovaująs Leonas Prapuolenis ir kt. Taip J. Virbickui padavus surinktą antraštę Laisvė, J. Ambrazevičius tą nuospaudą tuojau ištaisė “Į L a i s v ę” (žaliu rašalu, ką laikė savo archyve vėliau J. Virbickas) ir pasakęs, kad mes tik žengiame į laisvę, dar jos neturime, reikia pilnai ją kraštui išsikovoti, o kas rytoj — nežinome. Taip ir gimė “Į Laisvę” vardas. Šiam numeriui jis gavęs ir J. Ambrazevičiaus parašytą vedamąjį “Priespaudą numetant”. Jis buvo p. Grinienės čia pat perrašytas mašinėle.

Pirmasis “Į Laisvę” numeris buvo išspausdintas 1941 m. birželio mėn. 24 d., antradienį, po pietų. Jame tebuvo tik Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimas, J. Ambrazevičiaus vedamasis ir šiek tiek sukilimo bei laikysenos žinučių: jo pirmoji laida tebuvo tik vieno puslapio. Tuojau pat buvo paskleista gatvėse, kurią žmonės gaudyte gaudė. Antroji jau šio pirmojo numerio laida buvo dviejų psl., o trečia — keturių, nes buvo vis prirenkama žinių ir papildoma. Ir būdinga, kad “Į laisvę” nei pirmasis, nei sekantis numeris neturėjo jokios cenzūros; pats cenzorius buvo J. Virbickas, visų cenzūrų didelis priešas, todėl ir pasipriešino Kauno karo komendanto plk. J. Bobelio pirmajam telefoniniam cenzūros reikalavimui; jis (Virbickas) neturįs laiko po cenzūras lakstyti ir laukti, kada koks cenzorius pasirašinės ir ką nubraukys . . . Ir pirmąjį ir antrąjį “Į Laisvę numerius paruošė veik vienas J. Virbickas su St. Selenu (šio sveikata buvo labai trapi, tuojau pavargdavo ir fiziškai išsisemdavo, tiesiog sukrisdavo); tuos “Į Laisvę” numerius dr. Z. Ivinskis pasiėmęs nuvežė ir parodė sutikdamas vokiečių karinę vadovybę, kuri ruošėsi persikelti per Nemuną į Kauną: tas vokiečius labai nustebino, nes jie nebuvo Berlyno įspėti nei apie Laikinąją Vyriausybę, nei apie laikraštį, kurio atsišaukimus ir kita dr. Ivinskis jiems išvertė.

Įžygiavę vokiečiai, Kaune rado ne tik tvarką, bet ir Laikinąją Vyriausybę. Jie labai nustebo, kad šitame “nuo amžių vokiškame mieste” (taip iš Kauno radiofono skelbė vienas vokiečių leitenantas, kad jis užėmė Kauną ir pats iškėlė vokišką vėliavą ant senos vokiečių pilies), rado visa ne pagal Berlyno planą; jiems teko susidariusią padėtį šiaip taip toleruoti, nes pradėti dabar karą su lietuviais nebuvo jokios prasmės. Tačiau jau tuojau buvo visur vokiška karo tvarka, tuojau dalį krautuvių paskyrė tik vokiečių kariam, kur jie už menką kainą galėjo visa pirkti (10 rublių lygu 1 markė), tai ir pirkosi, ką galėjo, ypač batus, ir siuntė karo paštu į savo turtingą Reichą. Ir būdinga, kad vokiečių kariams skirtas laikraštis tuojau spausdino, kaip, pvz., latvaitė ar latviai padeda vokiečių kariams, pvz., kelia vokiečių karį laiveliu, bet iš Lietuvos tokių nuotraukų, kiek žinau iš “Spindulio” spaustuvės, nepraleisdavo, nors kaip tik ten spausdino kiek tai laiko “Feldzeitung von Maas bis zum Memel” (pilnos antraštės jau neprimenu); jie atsisakė spausdinti ir tokias nuotraukas, kur drauge lietuviai ir vokiečiai apšaudo raudonarmiečius ir vokiečių kariai dėkoja sveikindami partizanus už talką prie Dubysos ar prie Kretingos . . . Taip pat vokiečiai jau iš pirmos dienos įvedė ir labai žiaurią “Į Laisvę” dienraščiui cenzūrą bei įsakė paskelbti per radiją, kad, apšaudžius vokiečių karius, bus sušaudomi vietos žmonės arba šimtai žydų . . .

Dabar “Į Laisvę” susilaukė ir naujo vyr. redaktoriaus, kuris buvo suredagavęs paskutinį “Židinio” numerį. Tai buvo Kazimieras B a u b a , gimnazijos mokytojas, lotynistas, dirbęs ir “XX Amžiuje”, artimas J. Virbicko draugas, dalyvavęs ir keliuose priešsukiliminiuose pasitarimuose. Tai buvo labai geras, didelio takto vyras, rodos, neturėjęs niekada asmeninių priešų, bet 1943.III.16 vokiečių suimtas, išvežtas į Stutthofą, kur ir mirė. Taip abu šie vyrai ir sudarė tą jungą toliau “Į Laisvę” vežti . . .

Mėnulio pervartos

Sukilimo paskelbta Laikinoji Vyriausybė, nors ir įvairių nusistatymų žmonių sudaryta, nors ir labai sutartinai priešinosi vokiečių okupacijai, bet visų nepatenkino. Vieni aiškino, kad joje per daug katalikiškos pakraipos žmonių, kad esą nuskriausti socialistai. Kiti vėl buvo nepatenkinti, kad įsakyta grįžti visiems į 1940.VI. 15 turėtas pareigas, todėl susidarė naujas nuskriaustųjų, ypač vidurinių mokyklų direktorių, būrys, kurie dabar turėjo tenkintis vėl tik mokytojo vieta. Antra, užpildant išvežtųjų vietas visose valstybės žinybose, neskirstė jų niekas pagal naujus “nuopelnus” arba įsivaizduotus nuopelnus, ne visus paaukštino, ypač kentėjusius nuo tautininkų režimo. Pagaliau buvo vėl naujas būrys “atstumtųjų” ir neįvertintų, neprigerbtų, kurie būtinai norėjo patekti į kokias nors aukštesnes vietas ir vis reikalavo išvalyti visokias “raudo nas” blakes, kad būtų jiems vietos ... Ir paskutinieji turėjo labai daug didelių sumanymų, pvz., kaip sustiprinti po okupacijos lietuvybę, kaip išvalyti nusikaltėlius tautai, sustiprinti apgriautą bolševikų krašto ūkį ir prekybą, ar kaip iš vokiečių išgauti pilną krašto valdymą, pilną nepriklausomybę. Jei bus pertvarkyta Laikinoji Vyriausybė, tai būsiąs tuojau panaikintas sunkus karo stovis ir vokiškos komendantūros, nes tik jiems vokiečiai galį patikėti, ką jiems sakęs toks labai įžymus vokiečių vyras ir didelis lietuvių draugas Kurmies; tą patį tvirtinę ir kiti dideli vokiečių vyrai, kurie artimai pažįsta patį fuehrerį ... Ir todėl tie visokie nepatenkintieji, labai smarkūs lietuviški vyrai, po mėnesio, kaip ir kiekvieną kartą mėnulis, padarė 1941 m. liepos 23-24 d. nakties metu tikras apyvartas: jie sukilo prieš Laikinąją Vyriausybę ir užėmė Kauno karo komendantūrą, kai kurias kitas įstaigas ir t.t., bet ir vėl nelaimė: jų “vadus” ir “valdžią” tepatvirtino tik tas pats Kurmies, nes vokiečių karinė valdžia naujų valdžių nenorėjo, nes labai gerai žinojo, kad jau perima civilinė vokiečių valdžia Rygoje, kur Ostlando viršininku paskirtas Lohse, o Lietuvos sritį turi perduoti von Rentelnui. Tai kam dar čia karinei valdžiai terliotis, jei turi perduoti nekenčiamam civilverwaltungui . . . Bet tos tikrovės nežinojo ir nė nenujautė mūsų drąsūs didvyriai, valdžios ištroškę ir turį daug planų visai Lietuvai naujai pertvarkyti . . . , bet labai gerai patarnavę Berlynui, parodydami, kad Laikinoji Vyriausybė tėra “kažkokio išsišokėlių būrelio” reikalas, kurio nepripažįsta kiti. O vokiečiam to tereikėjo. Ir dabar tie linksmai nusiteikę vyrukai, patikėję geštapininko Kurmies pažadais, iš dalies nuvertė ir pertvarkė Kaune tą “nereikalingą” sukilėlių valdžią, todėl vokiečių atsiųstajam Rentelnui labai palengvėjo įgyvendinti didįjį Fuehrerio įstatymą ir šiame Rusijos kampe. O reikia prisiminti tą ilgai slėptą Hitlerio potvarkį — įstatymą, kurį pasirašė dar 1941.VI.18, taigi anksčiau nei pradėjo karą, kad visas Sovietų s-gos valstybinis ir kooperatyvinis bei kitoks turtas yra Reicho nuosavybė ir nuo tos dienos tame krašte jau veikia Reicho teisė . . . Pagal tą patvarkymą, tai visos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitos nukariautų kraštų pramonės įmonės, ūkininkų buvusi žemė ir t.t, yra gryniausias Reicho turtas, kas paskui įdomiai prasiskleidė, kada išvežtųjų ūkius reikėjo “nuomoti” iš vokiečių valdžios! . . . , kai atsitiktinai mums pateko Tournistenschrift serijos vienas leidinukas, kur buvo išplėšiami lapai; jį tarnybiškai įteikdavo karys, kokį šiame krašte jau ūkį sau numatė . . .

Taip šios “naujos Kauno vadų valdžios” rytą (1941.VII.24) sugūžėjo į “Žaibo” spaustuvę ir namų antrą aukštą jau ir naujo dienraščio redakcija, kurią paskyrė Kurmiui pavaldi “Kauno ir Lietuvos valdžia”. To naujo laikraščio vardas dar buvo nežinomas, bet vyr. red. buvo kaž kokio vado paskirtas Stepas Vykintas-Povilavičius. Jis kartu atsivedė jau ir nemažą redaktorių būrelį, su nauju korektoriumi iš “Spindulio”, kurį tuomet jau labai įžūliai tvarkė vokiečiai, todėl jo buvusieji tarnautojai ieškojo būdų iš ten pabėgti.

Naujai atvykę laikraščio leidėjai, tuojau įsakė pasilikti vietoje “Žaibe” dirbantiesiems, ir rinkti jų medžiagą, bet ne “Į Laisvę” paduotuosius rankraščius, perimdami ir šios visus rinkinius. Tiek Kaz. Bauba, tiek ir J. Virbickas dar sėdėjo kitame kambaryje ir jau pradėjo rankioti savo daiktus, nes čia “valdžios” jau buvo pasakyta, kad jie nereikalingi, ir Laisvę” jau sustabdyta, jie atleisti savaime ir iš darbo. Kartu “naujoji redakcija” pertvarkė ir patalpas, pakeisdama kambarių rašomuosius stalus, o dalį ir iš kitur naujai atveždama. Kaž kuris iš naujosios redakcijos nunešė į vokiečių cenzūrą sulaužytus du pirmuosius psl. nauju vardu, tačiau dar laikraščio vardas nebuvo aiškiai parinktas: vienas psl. turėjęs vieną antraštę su “Lietuvos” pirmuoju žodžiu, kitas — vėl kitu vardu . . .

Iš vokiečių cenzūros staiga paskambinęs telefonas, kuriam atsiliepė naujojo laikraščio pats vyriausias redaktorius St. Vykintas. Vyr. vokiečių cenzorius pareikalavo kalbėti su J. Virbicku, kurį dabar pakvietė iš kito kambario, nes ten nebuvo telefono. Vokiečių cenzorius ėmęs piktai šaukti, kodėl vėluoja su laikraščiu, kodėl sabotuoja ir t.t. J. Virbickas ramiai paaiškinęs, kad išeis naujas laikraštis ir to laikraščio pirmieji lapai esą jau nunešti, o jis nuo šio ryto redakcijoje nebedirbąs... Iš ten žiauriai surikę, kad jis tuojau turįs būti cenzūroje, o kitaip būsiąs suimtas ir teisiamas kaip karo meto ir vokiečių darbo sabotuotojas. Galvotrūkčiais J. Virbickas nulėkęs į vokiečių cenzūrą, kur turėjo aiškintis. Tada jam buvo aiškiai pasakyta, tiesiog padiktuota, kad ir toliau turi laikraštį leisti, “Į Laisvę” turinti laiku išeiti, kitaip būsiąs priskirtas prie Naujosios Europos ir vokiečių karo teisės sabotuotojų, o tokius vokiečiai tuojau sušaudo . . . Dabar karo metu laikraščio vardas nekeičiamas, o nauja redakcija jiems nežinoma: pakeitimus darąs tik vyr. Rytų fronto karo vadas arba Berlynas, bet ne kas tik susigalvoja . . . Tekę išklausyti barnį ir dėl Laikinosios Vyriausybės, kurią suorganizavo ir paskelbė tik keliolika “Eselkoepfe” ...

Sugrįžęs J. Virbickas į redakciją, dar rado ten ir Kaz. Baubą, ir St. Seleną, ir vieną kitą šiaip užėjusį, ir su kitais suskubo paruošti "Į Laisvę” numerį bei išleisti mažai pavėluodami. Vokiečiai buvo griežtai nustatę, kurią valandą, t. y. ne vėliau, turi būti “Į Laisvę” jau Kauno gatvėse, o taip pat ir kada laikraštis turi būti nuvežtas į Kauno gelež. stotį, kad ne vėliau sekančios dienos gautų toliau esantieji paštai, nes turi būti visiems aišku, kad Lietuvoje ramu, ir nėra karo veiksmų bei kitų sutrikimų . . .

St. Vykintas, pabuvęs ar ne trejetą dieną, iš “Žaibo” išsikraustė, neišleidęs naujo laikraščio. Pralaimėjimo priežastis buvo labai paprasta, ir vėliau ji paaiškėjo: Vokietijoje atskirame mieste tėra vienas laikraštis, nes vienas vadas, viena tauta, o srovių laikraščiai visai neleidžiami, todėl ir tik vienas vietinis dienraštis užimto krašto visoje srityje, kurioje šeimininkas vienas srities karo vadas! Tuo būdu Kauno sričiai tegali būti vienas dienraštis, o Vilniuje — dar kitas, nes ten vėl kita karo sritis. Jei Stp. Vykintas, perėmęs laikraščio redakciją, būtų nunešęs nepakeisto vardo puslapius, būtent “Į Laisvę”, tai vokiečių karo cenzūra to pakeitimo gal ir nebūtų pastebėjusi, nes mūsų vidaus nesusipratimai jiems mažai terūpėjo: svarbu, kad laikraštis išėjo, o kas jį paruošė — nesirūpino, jei dėl to kas triukšmo nekelia. Ar būtų vokiečių cenzūra prikibusi, kad leidėju pasirašė tą dieną ne Lietuvių Aktyvistų Frontas, sunku pasakyti, nes jiems tuomet terūpėjo tik pats laikraščio vardas išlaikyti, kol pradės darbą jau civilverwaltungas, kuris tvarkysis jau visai atskirai, priklausąs nuo dr. Alf. Rosenbergo (Rytų reikalams ministro) ir Ostlando komisaro Loehsės.

Su akmeniu po kaklu

Nors šis karštuolių žygis ir jų susidėjimas su ponu Kurmies sužlugo, jie naujo dienraščio leisti nepradėjo, neperėmė ir iš Lietuvių Aktyvistų Fronto leistojo “Į Laisvę”, bet jie savaip sujaukė lietuvių vienybę ir ramybę: Lietuvių Aktyvistų Frontas pradėjo skirstytis į sudedamąsias dalis, iš jo pradėjo išsiskirti kai kurie skirtingų nusiteikimų sambūriai, turį skirtingas veiklos pažiūras Lietuvos nepriklausomybei puoselėti ir jos siekti. Ir dabar liko buv. Lietuvių Aktyvistų Fronte kažkas panašaus krikščioniškajai srovei; jaunoji karta, dar nedalyvavusi politikoje, bet kovojusi tik dėl Lietuvos laisvės, užpildė jo gretas.

Susidarius naujoms sąlygoms, Lietuvą perimant vokiečių civilvervaltungui, Lietuvių Aktyvistų Frontas pertvarkė kiek ir “Į Laisvę”, jei galima sakyti, įjungdamas naujų žmonių, jau priklausančių aiškesnėms grupėms. Buvęs vyr. red. K. Bauba, dėl eilės kitų darbų, iš laikraščio pasitraukė. Į jo vietą buvo įjungtas Balys Dundulis, daug metų dirbęs “Lietuvių Žiniose”, labai gudrus ir tiesaus būdo žmogus, aiškiai apsisprendęs lietuvis. Dėl sveikatos galutinai pasitraukė ir Stasys Selėnas, kuriam jau pasireiškė pirmieji džiovos ženklai; aiškiai reikėjo poilsio ir net palikti Kauną. Tūrtūt į jo vietą ir buvo įjungtas Juozas Žlabys-Žengė. Taip pat atsirado ir daugiau naujų žmonių, kurių aš atvykęs visai dar nebuvau girdėjęs. Tas persitvarkymas įvyko dar Laikinajai Vyriausybei nesulaikius darbo, nors jau buvo žinoma, kad gen. tarėju bus gen. P. Kubiliūnas. Kitais žodžiais, “Į Laisvę” persitvarkė šiuo sąvartiniu metu, nors jos užimtoji lietuviškoji linkmė dėl to visai nebuvo paliesta, ji liko kaip ir seniau. J. Virbickas dabar liko lyg ir vyr. red., bet iš esmės jis sutarė su B. Dunduliu dirbti drauge ir laikyti ir toliau aiškią ne tik lietuvišką, bet ir demokratišką linkmę, būtent, neišsišokti prieš Angliją, Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes, nieko pikto apie jas nerašyti, drauge sabotuoti, kiek tik įmanoma, visus vokiečių reikalavimus . . . Trečiasis redaktorius J. Žlabys - Žengė jiems abiems nepatiko, juo pilnai nepasitikėjo, nes jis mėgo gerokai nugerti ir toks sutartinai kovai visai netiko. Antra, tuo metu J. Žlabys turėjo labai daug keistų literatūrinių ir kitokių idėjų, kurias daug kas priskirdavo prie svajonių, o okupacijos metu reikia būti labai kasdieniškam ir kietai sukiotis, kad nenuskęstum jos tvane. Todėl abiejų sutarimu J. Žlabiui buvo palikta rūpintis “Į Laisvę” laikraščio literatūrine dalimi, nes jis savo metu buvo vienas iš ryškiausių “Keturių Vėjų” poetų. Deja, dabar jis jau buvo sukniužęs, pradėjo spausdinti per daug savos kūrybos, atmesdamas kitų, ypač jaunesniųjų raštus, kartais bandydamas paversti tik grynai savo literatūros lapais, užkamšydamas visą skyrių net savo susapnuotais reportažais. Ir taip po kokio mėnesio pradėjo plaukti pikti laiškai, kuriuose imta šaipytis iš “žengiados”, ypač iš jo suveltų rašinių apie senesiuosius rašytojus, kuriuose laiškų autoriai kaltino tiesiog prof. Mykolo ir Vaclovo Biržiškų plagijatais . . . Todėl po kokio mėnesio J. Virbickas labai aštriai susibarė su J. Žlabiu, pareikalavo spausdinti ir jaunesniųjų ir kitų vyresniųjų atsiunčiamą dailiąją kūrybą. Bet, deja, šis įspėjimas nieko negelbėjo. Tada, gavęs jaunesniųjų kūrybos, pats J. Virbickas atiduodavo surinkti ir įdėdavo į “Į Laisvę” visai ne-parodęs ir nesitaręs su J. Žlabiu, bet jo iš redakcijos neišstūmė grynai humanistiniais sumetimai, nes šiam nebuvo kur dingti; tik jį dar kartą įspėjo, kad redakcijos patalpose negurkšnotų ir neatsineštų bonkutės ... Ir, reikia pasakyti, kad tuomet J. Žlabys sirgo ne tik rašytojiška didybe, bet jau buvo sugriebtas ir kaž kokios baimės, ypač kai vokiečių cenzorius išbraukdavo kokią eilutę: nemiegodavo, kaip pats pasakojo kelis kartus, namuose, nes bijojo, kad geštapas jo nesuimtų . . . O kai vieną kartą vakare einant, kažkas netoliese iššovė, tai jis girdėjęs net kulką prazvimbiant; tai jį taip paveikė, tiek daug susitelkė baimės ir vis pasakodavo, kad tai jį už lietuviškąją veiklą kas tai iš priešų norėjo nušauti ... Ir kai vieną kartą jam papasakojo juokais Pulgis Andriušis, jog girdėjęs, kad vokiečiai norį su tokiu dideliu rašytoju J. Ženge atsiskaityti, ir jau paskyrę seklius, J. Žlabys tuojau išbalo, ėmė virpėti, teko raminti, atnešti vandens ... Ir taip jis išėjo ir negrįžo kelias dienas: slapstėsi. Tada jis nesuprato jau P. Andriušio juokavimų, kuris buvo gana išgėręs, nes grįžo iš draugų. Dar žiauriau P. Andriušis kartą iš J. Žengės pasišaipė vieną sekmadienio popietę, kai užėjo su kaž kokiu iš Rytų fronto grįžusiu lietuviu leitenantu ar kapitonu ir šiek tiek nugėręs sukomendavo: “Eskadronas be kelnių ant žirgų!” Tik J. Žlabys išbalo, griebė nuo stalo knygas ir ėmė mėtyti į P. Andriušį, šaukti ir keiktis visais rusiškais keiksmais. Ir tik suėmus rankas, pasodinus, nusiramino. Pasirodo, pataikė priminti J. Žlabiui labai nemalonią, grįžusio girto į gusarų kareivines su latvių karininku drauge, komandą; Žlabys gerdamas su svečiais latvių kariškiais kvailai susilygo, kad jo kareiviai klauso net ir tokios keistos komandos ... Ir toji “komanda” J. Žlabiui daug kaštavo, buvo paleistas į atsargą . . . Taip ir stumdėsi “Į Laisvę” redakcijoje J. Žlabys, kartais užtariamas dar ir keturvėjininkų draugų, neišskiriant ir paties K. Binkio, bei kai kurių kariškių. Reikia pasakyti, kad tuo metu J. Virbickas kaip tik vengė redakcijos narių tarpe bet kokių nesantaikų, nes kiekvienas nesutarimas galėjo būti nauja priežastis vokiečiams įsikišti. Jau 1941 liepos mėn. karštuolių žygis parodė, kad tokie nesutarimai panaudojami ir vokiečių savo tikslams. Ir dabar vokiečiai vėl laukė, kad “Į Laisvę” redakcija ir reporteriai pradėtų nesutarti, kai kas jau 1941 rugpiūčio mėn. gale landžiojo, aiškino, jog esą geri žmonės skriaudžiami, jie galėtų išleisti labai gerą laikraštį, panašų “Dienos Naujienoms” ir kt.

J. Virbickui prie civilinės vokiečių valdžios ir jų cenzūros, su kuria jis pats daugiausia palaikė ryšius, tikrai buvo sunku, nes niekada nebuvo tikras, prie kokio straipsnio ir kokio sakinio ar žodžio prikibs ir jį, kartu ir visus lietuvius, išplūs paskutiniais vokiškais keiksmais ir pravardžiavimais, k. a. “baltaisiais žydais”, “laukine kiaule” (Sau) ar net “lietuvišku šernu” ir kt. O tada prikibdavo prie daug ko, pvz., nepraleisdavo žodžio “tėvynė” ir patys vokiečių cenzoriai įrašydavo “tėviškė”, nes pagal juos, vien tik vokiečių tauta teturi “tėvynę” (Vaterland), o visi kiti — “tėviškę” (Heimat), todėl kiek vėliau ir Šiauliuose ėjusi “Tėvynė” buvo pakeista “Tėviške”. Ir prie šio “tėvynės” žodžio tiek pradėjo kabinėtis, kad išbraukydavo senuosius lietuvių eilėraščius ar apsakymėlius.

J. Virbickas vengė spausdinti ką nors pikto apie Lietuvos tautines mažumas, todėl vokiečių cenzūra jam nuolat prikaišiodavo, kad “Į Laisvę” nespausdina straipsnių apie tai, kaip Lietuvoje žiauriai elgėsi žydai, kaip jie išnaudojo ir skriaudė lietuvius ūkininkus ir darbininkus. Ir tiesiog reikalavo tokių straipsnių, nurodydami, net kiek vietos jiems turėtų būti skirta kiekviename numeryje. J. Virbickas gynėsi, kad nėra surinktos medžiagos, nėra kam rimtai apie tuos klausimus parašyti ir t.t., nutylėdamas, kad nuolat “Į Laisvę” gauna tokių raštpalaikių iš buvusių labai “įžymių” gatvinės spaudos ‘(“Dienos”, “Lapo”, “Sekmadienio”) rašeivų reporterių, bet juos padeda į šalį ar grąžina, kaip menkos ir nepataisomos lietuvių kalbos raštus, arba prašo rimtai parašyti, nedaryti negarbės lietuvių spaudai ... Ir šie rašeivos kuo toliau vis darėsi įžūlesni, vis daugiau ir daugiau reikalavo jų raštus spausdinti, nes jiems reikią pinigų, reikią gyventi, o, svarbiausia, — nugerti. . . Pagaliau jie ėmė tiesiog grąsinti, jei nespausdins jų straipsnių, tai jie eis į vokiečių įstaigas ir ten išaiškins, kokie čia “Naujosios Europos” sabotuotojai susimetę ... Ir vieną dieną, nežinia, kaip ten patekusius, iš vokiečių cenzūros J. Virbickas atsinešė pluoštą rankraščių, kuriuos jis buvo redakcijoje į šalį atidėjęs ir vis jiems nerasdavo vietos. Tada jau teko vieną ar kitą tokį rašinį ir išspausdinti, ir išmokėti tiems rašeivoms žymiai didesnį honorarą nei šiaip kitiems mokėdavo, nes toks buvo pasakytas įsakymas iš vokiečių cenzūros, jau nusipelniusiems gatvės žurnalistams ... Ir jie kuo toliau, tuo darėsi vis įžūlesni, nes kai kurie gavo jau PK (Propaganda Kompanie) ar kitokius pažymėjimus.

(Bus daugiau)

Dėkoju už pilietinę bei moralinę paramų, kurių patyriau teismo metu. Ypač džiugina jūsų drųsa ir ryžtas kovoje dėl laisvės ir tiesos. Jūs— mūsų viltis ir ateitis! Trokštu vieno — tesiplečia judėjimas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę”.

Gintauto Iešmanto kreipimasis į Lietuvos jaunimą iš Permės lagerio, 1981