IŠEIVIO BUVIMAS SVETUR
ANTANAS MACEINA
(Tęsinys iš 79/116 nr.)
3. Tremties sąmonė Kokia tad nuotaika gyvena ir privalo gyventi išeivis, nenorėdamas tapti trąša svetimai žemei? Koks jausmas turi jį lydėti, savinantis svetimą kultūrą ir sueinant į santykius su tais, kurie jį priėmė kaip svečią ir kurie vėliau mėgina padaryti jį ‘savuoju’? Šis klausimas kyla ne tik mūsų laikais. Jis kilo ir izraelitams, ištremtiems į Babiloniją. Ir, turbūt, nėra pasaulio istorijoje geresnio į jį atsakymo, kaip šių Babilonijos tremtinių. Babiloniečių prašomi pagiedoti ką nors iš savo giesmių, izraelitai atsakė: “Kaip mes galime giedoti Viešpaties giesmių svetimoje šalyje?” Šimtą trisdešimt šeštoji psalmė yra išlaikiusi šį atsakymą ligi mūsų dienų, pridurdama, esą izraelitai sukabinę savo muzikos instrumentus Babilono upės krantų karkluose, sėdėję ant šių krantų ir verkę, prisimindami prarastą Sioną (plg. Ps 136, 1-4).
Be abejo, tai nereiškia, kad Izraelis būtų šitaip elgęsis visą tremties laiką (apie 70 metų). Pranašas Jeremijas Viešpaties vardu įsakinėjo tremtiniam statytis namų, veistis sodų, vesti bei tekėti, gimdyti vaikų, didėti, ne mažėti (plg. Jer 29, 5-7). Tremtis anaiptol nėra tapati neveikliam liūdesiui.
Priešingai, tremtiniai ir svetur turį būti kūrybiškai veiklūs, kad apsirūpintų ir išsilaikytų, savo skaičiumi net augdami. Tačiau jie neprivalo pamiršti, kad jie buvoja svetur: yra iš kitur atvykę ir todėl neprivalą, kaip tas pats pranašas Jeremijas ypatingai pabrėžia, garbinti svetimų dievų, vadinasi, susilieti su čiabuviais, kadangi ‘svetimi dievai’, tapę ‘savais dievais’, labiausiai pririša tremtinį prie tos tautos, kurios dievus jis garbina (plg. Bar 6, 2-72). Jausmas, kad kraštas, kuriame augau, mokiausi, dirbu, vis dėlto yra ne mano tėvynė; kad jis man yra svetimas giliausia žmogiškąja prasme; kad jame esu radęs tik prieglaudą, o ne tikrąją savo pastogę, — šis jausmas ir sudaro išeivio būsenos esmę, būsenos, kurią ir vadiname tremtimi.
Tačiau kodėl tremtimi? Juk nevisi išeiviai yra tremtiniai tiesiogine šio žodžio prasme. Išeivių esama įvairių įvairiausių: kolonistų, duoneliautojų, nuotykininkų, diplomatų, įmonių atstovų, tyrinėtojų ir t.t. Visi jie yra, tiesa, palikę savo tėvynę, tačiau laisvu savo pačių noru. Tremtiniais gi turėtų vadintis tik tie, kurie yra buvę iš savos šalies išstumti — nebūtinai fizine prievarta, kaip, sakysime, A. Solženicynas, bet ir moraline, nepakęsdami savo krašte esančios visuomeninės santvarkos, kaip pastarųjų metų išeiviai iš Lietuvos ar apskritai Sovietų Sąjungos. Vis dėlto ir šis fizinis ar moralinis išstūmimas liestų tik juos pačius. Jų gi vaikai ar vaikų vaikai, gimę bei augę jau svetur, nebebūtų tremtiniai, kadangi jie iš savo tautos erdvės nei patys nėra iškeliavę, nei ko nors — tiesioginio pavojaus gyvybei ar nepakeliamos santvarkos — nėra buvę išstumti. Todėl atrodo, kad išeivius reiktų skirstyti į dvi kategorijas: laisvai iškeliavusiuosius ir išstumtuosius ir tik šiuos pastaruosius — ne jų vaikus ar vaikų vaikus — laikyti ir vadinti tremtiniais. Tokiu atveju tremtinio kategorija būtų tik laikina: ji tetruktų tik tol, kol gyvena pirmoji išstumtųjų karta. Tik jai tetiktų ir ana tremties nuotaika, kurią randame izraelitų būsenoje ant Babilono upės krantų.
Daugeliu atvejų šitoks išeivių rūšiavimas yra pagrįstas. Jei žvelgiame, pavyzdžiui, į anglų, italų, prancūzų, vokiečių išeivius Afrikon, Amerikon ar Australijon, turime sutikti, kad jie visi, išskyrus gal vieną kitą asmeninę išimtį, priklauso laisvai iškeliavusiųjų kategorijai. Tik Italiją valdant fašizmui, o Vokietiją nacionalsocializmui, yra buvę ištremtųjų ar išstumtųjų italų ir vokiečių, kurių dauguma betgi po karo grįžo atgal į demokratėjančius savo kraštus. Tą patį reiktų tarti ir apie mūsų, lietuvių, išeivius tarp pastarųjų dviejų pasaulinių karų. Ir jie yra buvę laisvai iškeliavusieji. Sąmoningai sakome “yra buvę”, kadangi šiandien, kaip netrukus matysime, ir jų padėtis yra griežtai pasikeitusi.
Tremties sampratą svarstant, dažnai lieka nepastebėtas ir todėl neatsakytas vienas klausimas: ar paliktos šalies padėtis neįtaigauja išeivio būsenos svetur? Konkrečiai kalbant, ar šiandien lietuviui gyventi svetur yra tos pačios prasmės dalykas, kaip anglui, italui, prancūzui, vokiečiui, su kuriuo lietuvis mokosi toje pačioje mokykloje ar dirba toje pačioje įmonėje? Ar du kaimynai, namų savininkai, lietuvis ir vokietis, šiandien yra toje pačioje būklėje, gyvendami, sakysime, Kanadoje? Trumpai tariant, ar išeivių padėtis yra ta pati, kai jų tauta yra laisva ir kai jų tauta yra svetimųjų pavergta? Net ir giliau šio klausimo nenagrinėjant, yra savaime aišku, kad ši padėtis anaiptol nėra ta pati. Būti išeiviu, tėvynei esant laisvai, ir būti išeiviu, esant tėvynei priešo užgrobtai, nėra tos pačios prasmės bei reikšmės būsena. Šalia lietuvio mokąsis ar dirbąs anglas, italas, prancūzas, vokietis buvoja svetur visiškai kitoje padėtyje ir todėl yra persunktas visiškai kitos nuotaikos, negu lietuvis, nors jie visi būtų gimę toje pačioje svečioje šalyje, ten augę ir gyventų toje pačioje aplinkoje. — Kodėl?
Kol tėvynė yra laisva, tol galime gyventi svetur įvairiu pagrindu, tačiau tėvynės vartai mums yra visados atviri visokeriopa prasme — ir kultūrine, ir geografine. Ar mes kada nors pro šiuos vartus žengsime, priklauso nuo mūsų pačių, todėl ir neturi reikšmės objektyviai mūsų padėčiai tarp svetimųjų. Tėvynei esant laisvai, mes esame svetur ne kaip priglaustieji ar svečiai, bet kaip laisvai atkeliavusieji, todėl galį laisvai ir iškeliauti. Tėvynei esant laisvai, nėra skiriamosios sienos tarp jos ir mūsų. Ta pati istorija jungia mus su mūsų tauta, nors erdve ir būtume toli nuo jos. Tačiau erdvės nuotolis, kaip anksčiau sakyta, nesukuria laiko nuotolio, vadinasi, neišjungia mūsų iš mūsų istorijos, jei tik mes patys iš jos neišsijungiame, apgaulingai tikėdamiesi įeisią į svetimą istoriją. Todėl tėvynės laisvės atveju joks išeivis nėra tremtinys. Jis yra tik tautietis, gyvenąs užsienyje, arba nebe tautietis, jei yra išsižadėjęs savos istorijos su jos tradicija, kalba, praeities sąmone. Tėvynės laisvės atveju apie tremties problemą iš viso kalbėti netenka. Būdami Lietuvoje, apie ją nė nekalbėjome.
Padėtis betgi pakinta, tėvynei laisvės netekus. Tą valandą, kai tėvynė svetimųjų yra pavergiama, tarp išeivių ir jų tautos įsiterpia pavergėjas - priešas ir sukuria užtvarą, kurios išeivis negali peržengti, nenusilenkdamas — vienaip ar kitaip — pavergėjui ir tuo būdu nepripažindamas bent simboliškai paties pavergimo. Kai šalis yra pavergta, nutrūksta laisvas santykis tarp išeivio ir jo tautos: išeivis atsiduria užu tėvynės pačiu tėvynės pavergimo veiksmu, kuriuo jis esti tiesiog išmetamas arba paskelbiamas išmestu, nors ir nevisados oficialiai. Tėvynės siena pasidaro ne tik politinė siena, skirianti vieną valstybę nuo kitos, bet ir prievartinė užtvara, perskelianti tautą į dvi nebesusiekiančias dalis: tėvynėje ir svetur. Svetur buvojanti dalis yra atplėšiama nuo tautos, gyvenančios tėvynėje. Atsitiktinis santykis su tėvynėje esančia tauta virsta malone, priešo teikiama ar neteikiama. Ir tai tinka visoms išeivių kategorijoms, nes visų jų santykis su kraštu jo pavergimo atveju pasidaro vienodas. Visi netenkame tėvynės. O kaip gi vadinsime žmogų, prievarta netekusį tėvynės, jei ne tremtiniu, nors jis savą šalį ir būtų palikęs laisvai arba gimęs bei augęs svetur? Nuosekliai tad kiekvienas svetur gyvenąs išeivis, užgrobus priešui jo šalį, virsta tremtiniu. Tėvynės laisvės netekimas yra toks didžiulis įvykis, jog jis perskverbia visą išeiviją ligi pat tolimiausių jos kartų, todėl keičia jos padėtį ligi pat jos būvio gelmių. Žmogus, buvęs paprastas išeivis, staiga virsta ištremtuoju. Pavergto krašto akivaizdoje išeivio ir tremtinio sąvokos susilieja.
Todėl tremties esmę sudaro ne mūsų santykis su gyvenamuoju kraštu — pasilikti jame ar tikėtis grįžti; ne būdas, kaip palikome tėvynę — laisvai iškeliavę ar išstumti pavojų; ne vidinis jausmas — jaustis ar nesijausti tremtiniu; tremties esmę sudaro išeivio santykis su jo tėvynės laisve. Kol palikta šalis yra laisva, tol kiekvienas svetur gyvenąs tėvynainis yra tik paprastas išeivis — laikinas ar nuolatinis, atvykęs tiesiog iš tėvynės ar gimęs svetur. Tačiau kai palikta šalis laisvės netenka, tai kiekvienas svetur gyvenąs tėvynainis savaime virsta tremtiniu: tai objektyvi jo būsena, kurią jis kaip tik ir privalo padaryti sąmoningą, kurdamas tuo būdu savyje tremties sąmonę kaip vienintelį teisingą nusistatymą savo būvio atžvilgiu. Nes žmogų padaro tremtinį ne jo pergyvenimas, kurį jis puoselėja gyvenamajam kraštui, net jį pamildamas, bet prievartinis jo atitvėrimas nuo paliktos tėvynės. Ir kol šis atitvėrimas trunka, tol trunka ir tremtis su visa savo būsena. Tad ir šiuo atžvilgiu tremtis dažniausiai yra tik laikina kategorija, kadangi neretai pavergtas kraštas vėl išsilaisvina. Tačiau ji yra laikina ne todėl, kad išmiršta pirmoji ištremtųjų ar išstumtųjų karta, o todėl, kad su tėvynės išsilaisvinimu baigiasi prievarta nutrauktas santykis su tėvyne. Išsilaisvinimo atveju tėvynės vartai vėl atsidaro.
Tėvynės pavergimas grindžia bei palaiko tremties sąmonę visuose išeiviuose, nežiūrint, kaip jie bebūtų svetur atsidūrę ir kaip jie čia jaustųsi. Nes nesijausti tremtiniu tėvynės nelaisvės akivaizdoje reikštų nepergyventi bei neįsisąmoninti tautinės dramos ir neatveikti į tautos nelaimę. Tai reikštų būti jau iškritusiam iš savos istorijos ir jau virtusiam istoriniu klajokliu. Klausimas, ar tautos pavergimas yra smūgis ir man pačiam, yra pats tikrasis mastas suprasti, ar dar esame suaugę su sava istorija, ar jau pradedame būti neištikimi savai tautai, o tuo pačiu ir sau patiems. Tai klausimas, kurį kiekvienas išeivis privalo kelti tuo atveju, kai jo tėvynė yra priešo užgožiama. Mums šis klausimas šiandien yra tiesiog degantis, ir nuo vienokio ar kitokio į jį atsakymo priklausys, ar liksime įsišakniję savoje istorijoje, turėdami tvirtą po kojomis pagrindą ateičiai, ar tapsime bešakniais ir iš lėto sunyksime patys savyje, išnykdami svečios šalies sūkuriuose. Asmens ir istorijos neperskiriamas ryšys gal niekur kitur neišeina tiek ryškiai aikštėn, kaip atsakyme į šį klausimą. Tremties sąmonė yra aukščiausia šio ryšio viršūnė ir tuo pačiu mūsų tolimesnio likimo sąmonė.
Nuorodos
1. Jean Daniėlou, Essai sur le Mye-tėre de l’Histoire, Paris 1953, p. 66.
2. Hans Maier, Der Mensch im Exil, veikale “Interpretation der Welt”, Würzburg 1965, p. 301.
3. Jean Daniélou, op. eit. p. 63.
4. Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, Chicago 1961, p. 133, 137.
5. Cit. Stasys Yla, Jurgis Matulaitis, Putnam 1977, p. 31.
6. Dorothee Solle, Warum ich Christ bin, sudėt, veikale, red. Walter Jens, München 1979, p. 339.
7. Karl Jaspers, Philosophie, Berlin 1949, p. 403.
8. Karl Jaspers, op. cit. 639.
9. Karl Jaspers, op. cit. p. 413.
10. Plg. IV-jo PLJS kongreso nutarimą “Asmeniškas žmogaus apsisprendimas nulemia, ar jis yra tautos dalis, ar ne”, cit. “Pasaulio lietuvis” 1979, nr. 8-9, p. 37.
11. Karl Jaspers, op. cit. p. 636.
12. IV-jo PLJS kongreso nutarimai, plg. op. cit. p. 39.
13. Tomas Venclova, cit. “Pasaulio lietuvis 1979, nr. 8-9, p. 19.
14. Emil Brunner, Der Mensch im Widerspruch, Zürich 1965, p. 445.
Red. pastaba. — Šis straipsnis yra ištrauka iš A. Maceinos studijos “Asmuo ir istorija”, paruoštos spaudai Ateitininkų Federacijos suplanuotai serijai “Mūsų idėjos dabarties šviesoje”.
Kiekvienas svetur gyvenąs lietuvis, užgrobus priešui jo šalį, virsta tremtiniu.
