Partizanai: Istorija ir dabartis

JUOZAS BRAZAITIS

kokį pažinau iš asmeniškų kontaktų

(Jo penkerių metų mirties sukakčiai paminėti)

JUOZAS KOJELIS

Pirmas tiesioginis kontaktas su JB įvyko Vokietijoje, manau, 1946. Tuo metu Brazaitis manęs nepažino; galėjo tik būti pastebėjęs mano pavardę tuometiniuose Aiduose. Tur būt kas nors iš pažįstamų bus mane jam rekomendavęs, nes gavau laiškutį, kviečiantį būti Vliko įgaliotiniu Muenchene. Manau, kad jis rašė kaip Informacijos tarnybos vedėjas. Konkretizuodamas mano pareigas, jis prašė informuoti Vliką apie vykdomus DP screeningus, okup. valdžios pastangas lietuvius ir kitų tautybių pabėgėlius grąžinti į rusų užimtas teritorijas ir p. Kai screeningai pasibaigė ir tremtinių DP statusas stabilizavosi, ryšiai su JB nutrūko.

Pirmą kartą ranką Brazaičiui paspaudžiau Čikagoje 1952. Jis ne taip seniai buvo atvykęs į Ameriką iš Europos ir Čikagoje atsirado prieš Vasario 16 minėjimą. Tuo metu Čikagos ALT-bai pirmininkavo Povilas Baltis, iš Lietuvos į Ameriką atvykęs prieš II pasaulinį karą. Aš jį pažinau kaip studentą at-ką VD u-te Kaune. Vėliau Baltis iš lietuviško gyvenimo pranyko.

Brazaitis į Ameriką buvo atvykęs kaip oficialus Vliko žmogus. Baltis pasiūlė leisti Brazaičiui minėjime kalbėti. Prieš tai piestu stojo Grigaitis, Altos sekretorius. Šimutis Grigaičio akivaizdoje jausdavosi bejėgis. Minėjimas vyko kažkokioje gan didelėje salėje. Dalyvavo daug žmonių. Atvyko tuo metu buvęs įtakingas senatorius Lucas, daugumos (demokratų) senate vadas. Senatoriui pasveikinus ir išvykus, užkulisinis manevravimas dėl JB kalbėjimo sutrukdė programos eigą. Grigaitis, kuris buvo pagrindinės kalbėtojas, Brazaičio pasirodymą visom išgalėm blokavo. Tas blokavimas buvo nukreiptas prieš Brazaitį ne tik kaip asmenį, bet ir kaip Vliko atstovą, nes tuo metu ALT-a kovojo prieš Vliką, bijodama jo atsikėlimo į Ameriką. Tačiau kalbėti Brazaičiui buvo leista. Jis kalbėjo 20-25 min. Pasveikino Vliko vardu, pakalbėjo apie Vliko veiklą, išreiškė viltingus linkėjimus. Po to pagrindinis kalbėtojas Grigaitis pradėjo maždaug taip: buvau numatęs pasakyti ilgesnę kalbą. Bet, kaip matote, įsiterpė nepramatytas žmogus, todėl savo kalbą turiu trumpinti.

Kalbėsiu tik vieną valandą.

Salėn buvo susirinkę daug “dipukų”. Manydama, jog tai kalbėtojo įvadinis amerikietiškas “džo-kas” (nes programa ir taip labai ilgai jau buvo nusitęsusi), publika juokėsi ir Grigaičiui plojo. Bet Grigaitis kalbėjo gerokai ilgiau, negu buvo žadėjęs. Visus labai išvargino.

Greta sustatyti du kalbėtojai vienas antrą išryškino: Brazaitis ramus, logiškas, dalykiškas, paliečiąs mintį; Grigaitis — demagogiškas, rėksnys, gan sąmojingas, taikąs į jausmus. Prisimenu vieną jo anos kalbos išsireiškimą: “Su-trinsime raudonajai gyvatei ga-vą”. Tačiau, kaip matome, praėjus 28 metams, ta gyvatė galvas trina kitiems.

Su Brazaičiu minėjimo išvakarėse jau buvau susitikęs Šv. Kryžiaus parapijos klebonijoje. Čia laikas nuo laiko vykdavo vad. “katalikų grupės” žmonių neperiodiški pašnekesiai, kuriuos organizavo parapijos vikaras kun. Adolfas Stašys ir Kazys Kleiva. Į pašnekesius, kiek prisimenu, ateidavo Leonardas Šimutis, Antanas Repšys, Vladas Šimaitis, Jonas Kavaliūnas, kartais klebonas Anicetas Linkus, pora kitų kunigų. Buvo kviečiamas ir konsulas Petras Daužvardis. Bet jis gal tik porą kartų pašnekesiuose, ir tai gan pasyviai, dalyvavo. Prisimenu, jo nedalyvavimas buvo aiškinamas kaip konsulo nenoras dalyvauti vienos srovės uždaruose susirinkimuose. Iš tikro ten jokios konspiracijos nebuvo. Nieko nebuvo planuojama nei vykdoma. Tik pasiplepėjimai — pakritikuojamas Lozoraitis, lai-cistai, papešiojami frontininkai. Aš tuo metu dar nebuvau formalus frontininkas, tad dažniausiai būdavau pasyvus dalyvis.

Brazaitis susitinka Šimutį

Taigi, minėtos Vasario 16 šventės išvakarėse į tokį pasikalbėjimą atvyko ir Brazaitis. Aš manau, kad jis klebonijoje ir buvo apgyvendintas. Mačiau, kaip jis pirmą kartą susitiko su Šimučiu. Pasibučiavo. Tačiau nuotaika nebuvo draugiškai jauki. Nesijautė, kad susitiko du nuoširdūs idėjos draugai, kovoją tą pačią laisvinimo kovą. Krikščionys demokratai ypač tuo metu į frontininkus žiūrėjo kaip į heretikus ir kovojo su jais kaip su heretikais. Šimutis tų antifrontininkiškų nuotaikų buvo stipriai paveiktas, nors formaliu krikščionių demokratų srovės žmogumi savęs ir nelaikė. Be to, Altą tuo metu labai priešinosi Vliko atsikėlimui į Ameriką, kad nepaveržtų politinės vadovybės rolės. Taip pat tą rezervuotumą galėjo kelti ir Šimučio baimė, kad Brazaičio asmenyje gali iškilti jam asmeniškas konkurentas. Netenka nė kiek abejoti, kad Šimutis buvo labai didelis lietuvis patriotas, tačiau savo asmenį lietuviškoje veikloje buvo labai pervertinęs. Prisimenu, viename Šv. Kryžiaus klebonijos pašnekesy su dideliu susijaudinimu jis kalbėjo, kad vienas iš keturių Altos ‘didžiųjų’ (Šimutis - Grigaitis - Olis - Vaidyla), Olis, Altos posėdyje pirmininkavimą Altai pasiūlęs dalytis rotacine tvarka. Jei tai įvyktų, Šimučiui atrodė, visas vadavimo darbas sugriūtų. Prašė pokalbio dalyvių talkos jo postui Altoje apginti.

Tame uždarame posėdyje Brazaitis padarė pranešimą. Paanalizavo tarptautinę situaciją, surišdamas ją su Vliko darbais. Nei žmonių, nei grupių nepuolė, o apie savo asmeniškus darbus, nors buvo pajėgiausias ir produktyviausias iš visų Vliko darbuotojų, nė žodeliu neužsiminė. Man asmeniškai jo kalbos turinys ir stilius padarė didelį įspūdį. Kai pats kiek aktyviau įsijungiau į visuomeninę veiklą, daugeliu atvejų geresniam susiorientavimui tikrindavau Brazaičio nusistatymus, išreikštus viešai ar LFB veiklos rėmuose, o kai kada konkrečiais klausimais atsiklausdavau jo nuomonės asmeniškai. Tuo būdu per eilę metų išsivystė šiokia tokia korespondencija laiškais. Gaila, kad ne visus JB laiškus esu išsaugojęs.

Asmeniški su JB susitikimai buvo reti ir proginiai. Tik du kartus su JB teko ilgiau, plačiau ir intymiau išsikalbėti žodžiu: 1962, kai lankėsi Los Angeles mieste ir vieną naktį nakvojo mūsų namuose, ir 1974 vasarą LFB studijų ir poilsio stovykloje Dainavoje.

Gyvenimo ‘paraštėje’

Nors JB niekad populiarumo neieškojo ir į viešumą nesiveržė, gal labiau jos vengė, tačiau septintosios dekados pradžioje pradėjo kalbėti apie pasitraukimą iš viešojo gyvenimo: “. . . esu gyvenimo ‘paraštėje’ ” (iš 1963.VII. 24 laiško), “Suprantu tuos jūsų rūpesčius dėl bičiulių linijos. Nuo manęs tie rūpesčiai tiesioginiai yra atkritę . . .” (iš 1971. 1.10 laiško), “Kaip dainininkai, taip ir visuomenės veikėjai turi jausti, kada turi pasitraukti iš scenos. Pasitraukiau maždaug prieš dešimt metų” (iš 1972.VII. 12 laiško). Tačiau tas jo pasitraukimas buvo labiau formalus, t.y. nusiėmimas iš oficialių įsipareigojimų. Bet tai nebuvo pasitraukimas nuo lietuviškų rūpesčių ir darbų. Jei pratęstume ką tik cituotus JB pasisakymus į pilnesnį tų pasisakymų kontekstą, pamatytume, kad atsakomybės ir darbo naštos jis nevengė:

“Nors esu gyvenimo ‘paraštėje’, bet negaliu nesirūpinti tuo, kuo mes visi gyvename”, jau prieš dvejus ar trejus metus parašiau (LFB) tarybos pirmininkui, kad manęs nelaikytų vadinamos politinės komisijos nariu. Bet toks formalus atsiribojimas nestengė atimti iš širdies rūpesčio dėl Bičiulių veiklos”, “ . . . apie gaires veiklai man nedera kalbėti. Tačiau jei Pačiam rūpi konkretūs klausimai, savo nuomones dėl jų visada esu pasiryžęs pareikšti”.

Labai įdomus klausimas, kodėl JB iš vis buvo linkęs, anot kun. St. Ylos, būti “visuomeninis anonimas” arba, kaip pats išsireiškė, trauktis (bent formaliai) į “gyvenimo paraštę”. Tuo klausimu savo nuomonę yra pasakę artimi JB bičiuliai ir bendradarbiai — prof. A. Maceina ir kun. St. Yla. Maceina mano, kad Brazaitį iš visuomenės išvedė nelaimingai susiklostęs šeimyninis gyvenimas, Yla — kad JB sąmoningai praktikavęs kuklumo dorybę, kaip reakciją į perdidelį tautiečių (ypač sūduvių) norą pasigirti. Būtų galima pasiūlyti dar vieną aiškinimą: Brazaitis, buvęs atsa-komingas rezistencijos vadas Lietuvoje, tą nemeluotą atsakomingumą pratęsė ir į tolimesnį savo gyvenimą už Lietuvos ribų. Rezistencija jam buvo šventas reikalas, kurio nevalia sutepti asmeniškais interesais ar ambicijomis. Lietuvos laisvė jam — tai aukuras, ant kurio deginamos nesuteptos aukos. 1971.1.10 rašytame laiške taria: “Mane jaudina ženklai, kad tarp bičiulių ima dingti rezistencinė, taigi ir konspiracinė dvasia, o be konspiracijos neįmanoma jokia rezistencija prieš tokį priešų, kurį turi Lietuva ... Čia tinka mums evangelijos patarimas:    būkite nuolankūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai. Mes dažnai linkstame laikytis to patarimo pirmos dalies, viską išsipasakodami, nors antra dalis mums būtinesnė, turint reikalą su šėtonišku priešu . . .” Įvairius pasigarsinimus laimėjimais Brazaitis laiške kritikuoja: “ . .. tai jau yra ne rezistento, bet amerikiečio dorybė, kuri (sykį viešai pasakiau) skiriasi nuo vištos tuo, kad višta pirma padeda kiaušinį, paskui kudakina, o amerikietis pirma kudakina, o paskui padės ar ne — netaip jau svarbu . . . Bijau, kad šia dorybe ar nedorybe esame jau labai užsikrėtę: rašom, sakysim, laikraščiuose, kad Lietuvoje patriotizmas didelis; kad tokioj ir tokioj knygoj prasiveržia patriotinės mintys. Man tokis rašymas atrodo kaip provokacinis įdavimas”.

Kai 1964 “Į Laisvę” redaktoriai prieš jo valią žurnalo 34 (71) numerį paskyrė jo 60 metų sukakčiai atžymėti, JB atsisakė toliau čia bendradarbiauti. Savo laiške tuo reikalu rašė:

“Galiu pasakyti ir dar vieną priežastį, kodėl per eilę metų mano vardas nefiguruoja Į Laisvę— tai buvo mano atsakymas į tą Į Laisvę nr., kuris prieš mano valią aprašė mane iš visų pusių ir prirašė man dalykų, kurie man nepriklauso. Sakiau tada, kad tai prasilenkimas su rezistencinio veikimo linija, nes nurodomas mūsų bendram neprieteliui taikinys. Tokis pat buvo mano reagavimas ir Draugui” (iš 1970.IV.22 laiško).

Man tada buvo ir dabar liko nei logiškai, nei psichologiškai neišaiškinamas toks Brazaičio nusistatymas “Į Laisvę” atžvilgiu, juo labiau, kad žurnalo rūpesčiai ir toliau jo neapleido. Viename laiške jam apie tai konkrečiai rašiau: galima nutraukti ryšius su asmeniu, su redaktoriumi, su kuriuo nuomonės yra išsiskyrę, bet ne su pačiu žurnalu, kuris buvo, galima sakyti, jo paties vaikas. Gi žurnalo redaktoriai jau kelis kartus yra pasikeitę. Brazaitis į tą laišką nieko neatsakė. Gal ir pats racionalaus atsakymo neturėjo.

Jeigu rezistencinė strategija buvo viena iš priežasčių, kad JB norėjo būti “visuomeninis anonimas”, tai traukimąsi į “gyvenimo paraštę” galėjo lemti kita priežastis: Brazaitis buvo pastebėjęs, gaila, pervėlai pastebėjęs, jog neša per sunkią darbo ir atsakomybės naštą ... Pradedant Lietuvos nelaimėmis, veik visa jo veikla — tai rezistencinės atsakomybės produktas. Plėšė už save ir už daugelį šnekorių Vlike, plėšė persikėlęs į Ameriką. Lietuvos laisvės interesas veikė jį lyg narkotikas, tad dirbo, nesižvalgydamas, ar kiti nors kiek dalijasi darbo našta. Širdies smūgis 1969 pradžioje, atrodo, jį bus grąžinęs į realybę. Jis bus supratęs, kad ir šventame darbe vienam už daugelį atidirbti neįmanoma. Taip reiktų suprasti jo duotą patarimą man, kai 1970 perėmiau “Į Laisvę” redagavimą:

“Noriu tik darbo pradžioje bičiuliškai įspėti Goethes Verterio žodžiais: ‘Būk vyras ir nesek manim!’ Tai reiškia— neįdėk į darbų tiek širdies, kad ji sprogtų”.

Kad JB širdis sprogusi, ilgą laiką Amerikos Vakaruose tikrai nežinojome. Laiškuose pats tik užuominomis    prasitardavo:

“Pašto streikas, o paskui mano streikas porai savaičių sukliudė man atsakyti laiku . . . Dėl mano talkos nieko negaliu pažadėti. Viena, kad savo darbingumo tegaliu priskirti likus gal 25 procentus . .(iš 1970.IV.22 laiško); “padariau, ko prašei, ir perdaviau redakcijai — mat, aš dabar vėl turėjau paatostogauti — redakcijoj nesilankiau” (iš 1972. V.15 laiško).

Tačiau Brazaičio traukimasis į “gyvenimo paraštę” buvo labiau psichologiškas, o ne realus. Tik savęs apgavimui. Jis ir toliau, palikus 25%darbingumo, dirbo labai daug. Tai liudija rezultatai: knygos apie Eretą ir Padalį, LKB Kronikos I tomo suredagavimas ir studijinis įvadas (rezistencinis motyvas lėmė, kad jį pasirašė nieko nereiškiančiais inicialais), studija žydų vokiečių okupacijos metu Lietuvoje klausimu, straipsniai, darbas Darbininke ir kiti darbai. “Nors esu gyvenimo ‘paraštėje’, bet negaliu nesirūpinti tuo, kuo mes visi gyvename”.

Koks Brazaičio “pasitraukimas” buvo į “paraštę” aplamai lietuviškame gyvenime, toks buvo ir LFB veikloje. Rezistencinės dvasios blėsimas bičiuliuose oficialiai pateisino jo traukimąsi:

"Tur būt, prieš porą metų ar pusantrų taryba pageidavo "gairių”. Tada keturiese jas surašėm (Kazickas, Sabalis, Vaitiekūnas ir aš). Sabalis nuvežė jas tarybai. Nuo to laiko nieko nesu girdėjęs, ar jos pritartos, ar tai, kam pritarta, vykdoma. Spėju tik iš pačių faktų. Sakysim, Į Laisvę fondas, atrodo, užšaldytas. Gal būt, Lietuvių Fondo naudai. Paskutinis Į Laisvę fondo leidinys, o ir Lietuvių Fondo finansuotas leidinys (Lietuvių poezija išeivijoje)— abidvi knygos ignoravo rezistencinius leidinius. Tokia kryptis mane dar labiau išjungia iš Lietuvių Fronto bičiulių veiklos ir skatina tenkintis partizanine, kiek ji man įmanoma” (iš 1972.VII.12 laiško). O tačiau jam LFB ateitis labai rūpėjo. “Asmeniškai” arba “asmeniškai ir konfidencialiai” laiškuose jis yra dėstęs savo planus Į Laisvę žurnalo, LFB centro valdybos ir vyr. tarybos klausimais. Neslėpė savo rūpesčių ir jausminės pusės, nes savo viltis palydėdavo žodžiais: (jei tai įvyktų) "jausčiausi ramus”, "mes, seniai, palengvėjusia širdimi dar žiūrėtume į Bičiulių ateitį” ir p.

Prisiimti pasipiktinimo naštą

Natūralūs JB visuomeniniai nusiteikimai, Lietuvos nelaimėms užgriuvus, transformavosi į kovos dėl Lietuvos laisvės rūpesčius. Tą jausmą dar labiau sustiprino jo prisiimtos pareigos

Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje ir nacių okupacijos pogrindyje Lietuvoje. Jei Brazaitis tų įsipareigojimų nebūtų turėjęs, gal tremties laikotarpis užsienyje nebūtų jam virtęs išskirtinai tarnyba Lietuvos laisvės siekiams. Gal kai ką būtų palikęs ir sau. Dabar jis aukojosi veik totaliai, aukai ragino bendraminčius, džiaugėsi naujais gaivesniais sąjūdžiais, visom jėgom siekė suderintos veiklos ir prasmingos lietuviškų jėgų vienybės.

"Iš principo manyčiau, kad reikia eiti su visais, kas tik gerą darbą dirba”,rašė 1961.II.27. “O labai norėtume bendradarbiavimo, padoraus, lojalaus ir su tautininkais, ir su krikščionim demokratais, ir su liaudininkais. Gal kitą kartą smulkiau painformuosiu, kas buvo daroma ieškant galimo sugyvenimo su kr. dem.”

1961 pradėtuoju kongresinių rezoliucijų sąjūdžiu džiaugėsi:

"Jūsų iniciatyvą eiti per Kongresą į Jungtines Tautas su Lietuvos klausimu tegalima sveikinti ir remti. Perduokite padėką Valiukui už energiją, kad paveikė senatorių. Momentas labai nepatogus tokiai rezoliucijai, kada taip norima tylėti, kas tik Maskvai nepatinka. Tačiau juo blogesnė padėtis, tuo didesnė drąsa ir tikėjimas turi būti eiti su tokia rezoliucija... Šią idėją paremti, manau, yra tikrasis visų veiksnių bendradarbiavimas, o vienybė dėl vienybės manęs niekad nežavėjo”.

Šeštosios dekados sąvartoje Los Angeles Altą kelerius metus buvo tapusi politinės akcijos centru, o ne pinigų Altai rinkimo agnetūra. Taip pat buvo daromas stiprus, deja, nesėkmingas spaudimas į Altos centrą dėl šios organizacijos reformų. Brazaitį tos pastangos džiugino:

“Seku atsidėjęs ir džiaugdamasis jūsų judėjimą ir— revoliucijų. Ji reikalinga ir neišvengiama prieš sukalkėjimą . . . Sukalkėjimų palaiko ir stiprina visuomenės įmigimas ir nenoras, kad ją kas nors žadintų iš miego — ‘yra autoritetas, kuris rūpinasi; jam aš moku vienų dolerį per metus, kad man pačiam nereiktų rūpintis ir sąžinė būtų rami; jūs dabar einate prieš tų autoritetų ir prieš mano ramybę; jūs ardote vienybę ir kenkiate laisvinimui .. Tokio pasipiktinimo susilauksite ir jūs. Bet reikia, kad kas nors prisiimtų ir pasipiktinimo naštą, jei norima pažangos” (iš 1961.VII.10 laiško). “Seku ir esu sužavėtas jūsų dinamika (iš 1962.I.1 laiško).

Pats Brazaitis viešų pagerbimų ir jo nuopelnų įvertinimų nevertino ir nemėgo: “Man tai yra fizinė kančia visokį pagerbimai ir komplimentai. Esu pripratęs būti koliojamas, bet ‘pagerbimai’ — ne mano ‘stailas’, rąžė 1962. II.4 Brazaitis, kai ryšium su jo atsilankymu į Los Angeles Vasario 16 minėjimą buvo organizuojamas jam pagerbti banketas. Iš antros pusės, tačiau, jis maloniai priimdavo jam parodytą domesį, ne pompastinį, bet intymų, tikrą, uždaruose bičiulių susibūrimuose. Prisimenu, kai 1962 po Vasario 16 iškilmių susirinkome bič. Ąžuolaičių namuose ir čia Profesorius buvo nuoširdžiai pasveikintas, jam įteiktas adresas, buvo galima aiškiai matyti, kad jis jautėsi laimingas. Apie savo atsilankymo Los Angeles gražius įspūdžius ne kartą yra rašęs savo laiškuose.

Kiek girdėjau, daug paguodos Brazaičiui sudarydavo, ypač pašlijus sveikatai, jam pasiunčiami sveikinimai iš LFB stovyklų su dalyvių parašais. Būk stengdavosi visus parašus išskaityti.

Ryšiai su kraštu

Liberalų spaudoje JB būdavo pristatomas kaip “bendravimo” ir “ryšių su kraštu” priešas. Tačiau jis toks nebuvo. Principinį savo nusistatymą tuo reikalu privačiai laiške jis yra išreiškęs tokiais žodžiais:

“ ... žiūrėti į kiekvienų atvykstantį iš ten kaip į brolį ir rudyti jam visokį paslaugumų, nors jis būtų ir partijos narys: tegu jį ir čia veikia visa aplinka, ne mūsų kritika ar įkalbinėjimai ar kritika esančiam Lietuvoje režimui” (iš 1971.1.10 laiško). Tai principinis jo nusistatymas. Taktikos klausimu, apie ką jis viešai nekalbėjo, turėjo stipriai pagrįstą nuomonę. Tačiau jis, kaip rezistencijos plonybėse daug patyręs žmogus, pavojų matė priešo infiltracijoje. Apie infiltraciją jis kalbėjo 1962 Vasario 16 minėjime Los Angeles, apie tai rašė ir laiškuose:

“O liūnas taip gresia visus mus aptraukti. Ypačiai kai pradėjo mus ardyti sovietiniai agentai gražiais kultūrinio santykiavimo šokiais, tai žymi dalis žmonių visai ėmė rankas kratyti nuo bet kokio veikimo”(iš 1961.III.19 laiško).

Infiltracijos klausimas yra viena iš pačių sunkiųjų problemų, mat tas argumentas demagogiškai gali būti naudojamas įvairių ekstremistinių grupių, o, iš antros pusės, tikra, lietuviškai misijai žalinga infiltracija viešai ir atvirai negali būti diskutuojama. Štai kodėl Brazaitis kovos dėl Lietuvos laisvės taktikoje buvo linkęs išlaikyti konspiracinę dvasią ir kodėl “ryšių su kraštu” problemų nebuvo linkęs diskutuoti viešai. Todėl ir pats norėjo būti “visuomeninis anonimas”.

Lietuviškieji veiksniai

Mano su JB kontaktai, žodžiu ir laiškais, dažniausiai liesdavo LFB veiklą, Į Laisvę žurnalą ir aplamai lietuvišką politiką. Altą laikė reikalinga organizacija, jei įmanoma, stiprintina, nors tam daug vilčių neturėjo. Jo kritika Altai: “negali pripažinti iniciatybos, kuri ateina iš kitur” (1961. II.27); “. . . pasirodė, kaip Alto sekretorius (Grigaitis) vartoja visokį šantažų, denunciacijas, laužo susitarimus, o Alto pirmininkas (Šimutis) skėsčioja rankomis, nieko nepajėgdamas daryti” (1962.11.17); “(Altos ir Bendruomenės trintis duoda ir gero ir blogo. Gero — nes skatina pasitempti patį Altą. Blogo — nes duoda džiaugsmo neprieteliui ir pasiteisinimo atšalusiem lietuviškus reikalus remti. Nebūčiau linkęs veikti taip, kad Altas būtų likviduotas. Jei nesusikalbama, būčiau linkęs apeiti jį tylom” (iš 1972.VII. 12 laiško).

Apie Altą su Brazaičiu teko daug kalbėti 1962 Los Angeles ir 1974 Dainavoje. Abiem atvejais Brazaitis reiškė aiškią nuomonę, kad Altą turi misiją lenkti Amerikos lietuvių visuomenę prie Valstybės departamento užsienio politikos linijos. Taip buvo Šimaičio - Grigaičio laikais, taip ir vėliau — prie Rudžio, Bartkaus ir Bobelio.

Diskutuojant šį klausimą jau Brazaičiui mirus, kai kas reiškia nuomonę, kad Brazaitis santykiuose su svetimaisiais nebuvo ekspertas, nes prisilaikė lietuviškoje veikloje. Tad jo nuomonė tuo klausimu nesanti svari. Iš tikro JB su svetimaisiais bendravo labai daug, nes po 1940. VI. 15 norint - nenorint reikėjo bendrauti ir su draugais ir su priešais. Tačiau jis bendravo kaip garbingas rezistentas, nesilankstydamas svetimiesiems, o atsakomingai gindamas Lietuvos laisvės reikalus. Nereikia abejoti, kad 1941 Brazaitis laukė karo nemažiau už kitus, tik be iliuzijų, kad, va, ateina išvaduotojai. Lietuvos rezistenciją jis ruošė naujai okupacijai. O gi okupacijų pasikeitimų metu buvo tokių, kurie, paklusdami svetimiesiems, manėsi tarnaują Lietuvos interesams. Tokių esama ir dabar, šioje ir anoje pusėje. Geras savo laiku buvo prel. M. Krupavičiaus įspėjimas nepasitikėti nei draugiškų valstybių žvalgyba. Bet varganos, tuščių ambicijų apsvaigintos galvos to įspėjimo negirdi.

Rezistencinėje veikloje Brazaičiui yra tekę daug bendrauti ir su vokiečiais, ir su amerikiečiais, ir su prancūzais. Jis turėjo daug patirties. Su amerikiečiais anais laikais tas bendravimas gal buvo lengvesnis, nes amerikiečių užsienio politikos linija anuo metu sutapo su Lietuvos laisvės interesais Jei interesai nebūtų sutapę, tas bendravimas būtų įgijęs kitas formas. Taip kaip su vokiečiais: interesai sutapo, kol Lietuvos teritorijoj vyko kovos su rusais, o po to išsiskyrė. Ir JB iš Laikinosios vyriausybės galvos tapo pogrindžio rezistencijos vadas. Štai kodėl su širdies skausmu Brazaitis kalbėdavo apie totališką Altos prisitaikymą Valstybės departamento linijai.

Apie dabartinį Vliką Brazaičio nuomonė buvo daugiau negu minorinė. Kai 1973 ruošiau Į Laisvę žurnalui pasikalbėjimą su Vliko pirmininku dr. K. J. Valiūnu, paprašiau ir Brazaičio sugestijų. Paskutinį kartą man rašytam laiške jis tų sugestijų davė, pridėdamas tokią pastabą:

“Į Paties laišką atsakyti man nelengva, nes nuo Vliko esu nutolęs, o ir su dr. Valiūnu tekalbėjauvos prieš Vliko seimų” (iš 1973.V. 19 laiško).

Su JB yra tekę mintimis pasidalyti ne tik lietuviškos politikos ar LFB veiklos klausimais, bet taip pat pasitarti ir kitais reikalais. Pav. apie 1960 buvo iškilę nesusipratimų su Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos klebonu dėl parapijos suteritorinimo. Mes, tuo metu palyginti dar jauni žmonės, lyg verdantis vanduo tiesiog konkuliavome, tikėdamiesi teigiamų pasipriešinimo suteritorinimui rezultatų. Gi atsiklaustas Brazaitis rašė:

“Jei aš esu teisingai informuotas apie parapijų steigimo ir naikinimo procedūrą, tai jūsų pastangos gali ir neduoti laukiamų vaisių. Nors Vatikano nusistatymas ir yra palankus tautinėm parapijom, tačiau klausimas iki Vatikano vargiai nueis, o jei ir nueis, tai Vatikanas labai paiso Amerikos vyskupų valios daugiau nei kurio kito krašto— dėl suprantamų priežasčių” (iš 1961.11.27 laiško). Bet jis tame mūsų pasipriešinime matė ir naudos.

Brazaičio analizę patvirtino tolimesni įvykiai: bylą pralaimėjome, tačiau, kaip Brazaitis manė, pati kova atnešė ir naudos.

Brazaitis vadas

1962, išgirdusi Brazaičio kalbą Los Angeles Vasario 16 minėjime, prof. E. Tumienė išsireiškė: “Frontininkai turi didelį vadą”.

Iš tikro, koks vadas buvo Brazaitis, ir koks galėjo būti, jei Lietuva būtų išlikusi laisva ir tapusi demokratinė?

Man atrodo, kad, iš vienos pusės, JB buvo lietuviškas Cincinnatas. Didžių pavojų metu, kai menkesnės asmenybės prityla ar nutyla, į priekį išeina didelio tikėjimo, pareigos ir aukos žmogus. Žmogus su neeiliniais sugebėjimais. Ateina ne tiek savanoriškai, kiek įvykių ir aplinkybių mobilizuotas. Didiesiems pavojams praėjus, vėl į priekį prasiveržia saugių uostų “didvyriai”, vėl iškyla erzelys, ir aukos žmogus pasitraukia į nuošalę.

Brazaitis, tuo metu dar jaunas ir populiarumu nesinaudojęs žmogus, 1940-44 tapo didžiuoju rezistencijos autoritetu. Charakteringa, kaip liudija Mykolas Naujokaitis, kad jau 1942 senųjų partijų lyderiai pareiškė “nepalankų nusistatymą atžvilgiu naujų rezistencinių organizacijų, kurios pogrindyje ir sukilime pakėlė sunkiąją rezistencinės kaitros naštą” (Į Laisvę, 1975, nr. 65-102). Mat, tuo metu žiauriąją rusų okupaciją buvo pakeitusi kiek lengvesnė vokiečių.

Jei JB būtų nepasitraukęs į Vakarus, o likęs Lietuvoje, iki žuvimo tikrai būtų išlikęs vyriausias rezistencijos autoritetas. Jis tam visa savo prigimtimi buvo kvalifikuotas. Bet Brazaitis pasitraukė, ir pradžioje jo talentai ir aukos dvasia buvo įvertinti: jam buvo rodomas respektas Vlike ir kraunamas darbas. Laikui tremtinių sąmonę tolinant nuo akivaizdžios Lietuvos nelaimės, Brazaitis pradėjo tapti nebereikalingas, vėliau jo pranašumas — našta, kuria pasirodė kai kam reikalinga nusikratyti. Prasidėjo intrigos Brazaičiui sujuodinti.

LF Bičiuliams Brazaitis išliko vadas, tačiau jo poveikis keitėsi su rezistencinės sąmonės sąjūdyje evoliucija. O ta evoliucija neina stiprėjimo linkme. Frontininkai davė daugeliui organizacijų vadų, kurių garsėjimas atvirkščiai proporcingas brazaitiškai suprastos rezistencinės aukos dvasiai. Tai kovos būgnų mušimas saugiose užfrontės pozicijose. O ir pačiame LFB sąjūdyje Brazaitis nors ir buvo labai respektuojamas, tačiau paskutiniais metais gerokai primirštas. Jei jo balsas ir būdavo išgirstas, tai dažnai likdavo neišklausytas.

Galima būtų paspekuliuoti, kas būtų buvęs Brazaitis, jei Lietuva būtų atgavusi laisvę ir tapusi demokratinė valstybė? Rišant mintį su padarytu jo palyginimu su Cincinnatu, reiktų tačiau abejoti, kad jį būtų galėjusi patenkinti jo “žagrė” literatūrinės veiklos lauke. Brazaitis buvo natūralus visuomenininkas, akcijos žmogus, siekiąs perkeisti gyvenimą. Tautos rūpesčių akivaizdoje Brazaitis niekad nebūtų galėjęs išlikti ramus. O kiekviena tauta visada didelių rūpesčių turi.

Brazaičio perėjimas iš kultūrinės veiklos į politiką nebuvo impulsyvus, vien Lietuvos okupacijos iššauktas. Lietuvos nepriklausomybės praradimas atvedė jį ne į politiką, o į rezistenciją. Visuomeniškai - politiškai JB jau anksčiau reiškėsi ateitininkuose, naujaromuvių sąjūdyje, XX Amžiuje, Į organiškos valstybės kūrybą deklaracijoje.

Taigi, darant spėjimus, kurių gyvenimas niekad nebegalės patikrinti, laisvoje Lietuvoje Brazaitis nebūtų galėjęs politiškai išlikti pasyvus. Galima gan drąsiai teigti, kad jis nebūtų tapęs kokios politinės partijos lyderiu, ne tam jis gimęs, tačiau tikrai būtų siekęs to paties, ką bandė ir tremtyje — politinę veiklą apvalyti nuo amoralumų. Brazaitis būtų galėjęs tapti kokios politinės partijos reformatorius. Jo talentai galėjo jį atvesti į ministerių kabinetą.

Dideli žmonės save įamžina kūrybiniu palikimu. Brazaitis yra daug parašęs, daug kūrybiškai reiškęsis. Tačiau didysis jo palikimas fiziškais pojūčiais neužčiuopiamas — tai rezistencinės aukos dvasia ir darbai. Jų pilnai įrėminti ateičiai negalima. O gal ir nereikia.