Partizanai: Istorija ir dabartis

TAISYKLĖS IR IŠIMTYS

Ryšių su Lietuvos lietuviais problemą sprendžiant

ANTANAS MUSTEIKIS

Gera būtų turėti visagalį gėrio raktą, kurs vien tik geras duris atrakinėtų ir įgalintų mus vien gėrį pasirinkti. Bėda tik, kad dažnai tose pačiose mūsų pasirinktose gėrybėse užtiksi priemaišų, kurias vadiname blogybėmis. Suraikai lietuviškos duonos kepalėlį su rūgštele, užkandi — skanu; staiga kriaukšteli, ir dantys atšimpa į prikepusią plutelę. Žinoma, dažnu atveju galima iš anksto nugrandyti suodžius ir anglį, bet ne visada. Kartais tenka atsisakyti medaus, kurs turi deguto priemaišų. Šitai ypatingai pabrėžiame mes — vakariečiai, principų žmonės. Gal todėl ir mūsų patarlė sako: neik su velniu riešutauti, nes prarasi ne tik krepšį, bet ir kelnes. Kita vertus, mūsų pasakos skatina galinėtis su piktaisiais ir neretai jaunylis brolis, paikučiu laikomas, apgauna raganą ar net patį velnią. Tad, apibendrinant, sunku pasakyti, kada vadovautis taisykle ir kada išimtimi. Gal gi, neužsisklendžiant kraštutinumuose, reikėtų dažniausiai elgtis pagal taisyklę, o kartais ir pagal išimtį.

Man rodos, kad panašaus pobūdžio yra ir amerikiečių pornografijos problema. Principe sutinkama, kad pornografija yra žalingas, tad baustinas dalykas, tačiau pornografijos apsibrėžimas paliktas paskiroms bendruomenėms pačioms apspręsti. Ar nevertėtų ir mūsų bendruomenės sluoksniams galutinai apsispręsti, kad su velniu riešutauti pavojinga, bet nereikia kategoriškai smerkti tų, kurie jo labiau bijo ir su juo nesileidžia į mišką, ir tų, kurie jo mažiau bijo, tikėdamiesi išsaugosią savo kelnes ir, paikučiais pasivertę, pridarysią visokių eibių nelabajam?

Dabartinės problemos visai nebūtų, jei vadinamas “bendravimas su kraštu” ar “kultūriniai ryšiai” būtų tikri, t.y., paremti abipusišku atvirumu tiesai, gėriui ir grožiui. (Jei kas mano, kad tie “ryšiai” yra tikri, tai tepasiklausia tų šeimų, kurioms ir po 30-40 metų sovietinis “humaniškumas” neleidžia susijungti.) Dabar gi savoje tėvynėje palikę lietuviai yra geriausiu atveju moderniški baudžiauninkai, totalistinės imperijos įkaitai, neturį vilties patekti į laisvę ir patapti sau žmonėmis, o privalą vaidinti priverstinio sovietinio piliečio rolę. Pabando toks “pilietis”, palaikydamas ryšius su giminėm ar pažįstamais užsieny, apsikeisti dovanomis, bet nudega, nes čia įsikiša lupikiška valdžia. Gauna neturtingas įkaitas iš užsienio mėlynas kelnes, vertas 10 dol., bet siuntinio atsiimti negali, kol išnaudotojiškai valdžiai neapmokės penkiagubai ar šešiagubai, nors ta priemoka gali būti viso mėnesio alga. Čia “ryšiai” tokie pat geri, kaip gera “darbininkų valdžia”. Ir iš antros pusės, savaime aišku, kad, ką privilegijuota raudonoji ponija nusiperka specialiose partinių krautuvėse, liaudiškas vargšas neprivalo nė žinoti; o apie tai pakalbėjęs gali užsidirbti dešimtmetį kalėjimo, taip sakant, “už valdžios šmeižimą”. Priimant valdžios prižiūrimus “ryšius”, teks viską versti aukštyn kojom, teikės meluoti per akis, melą kartoti kaip tiesą. O tie, kurie daiktus vadins tikraisiais jų vardais, ko gero, atsidurs psichiatrinėj ligoninėj, kur lengva ir sveikam patapti ligoniu. Tai viena medalio pusė, skatinanti uždarumą bei atsitvėrimą nuo blogio.

Iš antros pusės, toksai priverstinas pilietis, turėdamas progos be komunistinių šnipelių pasikalbėti su savo tautiečiu iš laisvojo pasaulio, atsigauna, pasijunta vėl sau žmogum. Dar geriau, kai jis savo akimis pamato, kas per gyvenimas šiapus geležinės uždangos, tuose “supuvusiuose” Vakaruose. Tiesa, kad jis, praeidamas sovietine gatve, nė nemato propagandinių šūkių, nė negirdi atgiedotų giesmių apie didžias “komunizmo statybas”, — tiek visa tai jam yra įkyrėję! Tačiau tik tikri ryšiai su laisvais žmonėmis, nebijančiais savo šešėlio, sustiprina užgniaužtą sovietinio įkaito orumą ir ištvermę išsilaikyti žmogumi toje nužmogintoje aplinkoje. Tad tokio ryšio galimybės gali persverti principinį tautiečio nusistatymą neturėti jokių reikalų su priespaudos atstovais, jų pakalikais ir kitais, kurie saugo vargšą imtinį.

Išdavikų visose visuomenėse visais laikais buvo, yra ir bus. Mes nežinome, po kuriuo stogu Morkai ir Alseikos gyvena mūsų tarpe, bet jie, nėra abejonės, kad “tebesidarbuoja”. (Yra faktas, kad kiekvienas iš užsieninio apsilankymo grįžtąs lietuvis išgirsta savo viešnagės “įvertinimą” iš saugumo.) Ligi to laiko, kol kam nors ims padai svilti, mes nežinosime, prie kurių jie yra prisišlieję. Dėl to tad ir tie, kurie perša ar turi įvairius ryšius su sovietų imtiniais, netgi ir su kaikuriais partiniais, gali būti ar yra tokie pat patriotai, kaip tie, kurie iš principo nenori turėti nieko bendra su jais.

Literatūrinis bendravimas

Šia proga norėčiau sugrįžti prie sovietinės vaikų literatūros, išleistos pokario metais. Juk ir ji yra savotiškas ryšys tarp išeivijos ir tėvynėje likusių. Man teko peržiūrėti apie 175 vaikams skirtas knygas bei “sąsiuvinius” (mažutės brošiūrėlės) ir keletą dešimčių periodinių numerių. (Žr. “Naujasis sovietinis vaikas”,

Į Laisvę,1978 m. rugsėjis, 73 nr.) Suprantama, kad toji literatūra, kaip ir dažna kita, yra susijusi su gėriu ir blogiu, tiesa ir melu, grožiu ir purvu, ir apie ją mes turime įvairių požiūrių. Jie gali skaidytis pagal tai, kiek mes galime būti atviri ar uždari sovietinio Prokrusto lovoje sukirptam dažnam žodžiui bei minčiai.

Tėvynėje ir išeivijoje lietuviškas žodis yra ypatingai brangus, nes abiejuose regionuose jis vaidina podukros vaidmenį. Jau vien tas faktas, kad jis spausdinamas okupanto ar jam tarnaujančių įstaigų, gali ir privalo mus bauginti. Gi mokslinėje srityje ten jis jau visiškai užgujamas, nes moksliniai darbai privalo būti rašomi rusų kalba. Išeivijoje jis nyksta dėl kitų priežasčių: vyresnieji išmiršta, o jaunesnieji nebespėja sekti tėvų pėdomis. Ir vis dėlto galime suprasti ir pateisinti tuos, kurie nori aklinai užsidaryti nuo propagandinio žodžio (sovietinės literatūros), ir tuos, kurie visomis keturiomis perša “kultūrinius ryšius” su “kraštu”. Juk yra taip pat faktas, kad ir toje literatūroje pasitaiko išimčių, kurios išvengia melo. Taip pat pasitaiko, kad ir propagandiniame pasakojime — freudinio paslydimo dėka — įsispraudžia netikėta tiesa “tarp eilučių”. Tad ir žalos grasa turi savo ribas. Šimtu procentų atmesdami visa, kas ten spausdinama, išlaikytume gerą principą, bet kažin ar tai aplamai reikštų mažesnio blogio pasirinkimą. Antra vertus, ir patys “bendrautojai”, be abejo, per toli nueina, kai, pavyzdžiui, pasigauna pusiau apgalvotą mintį ir perša padovanoti “kraštui” mokslinio pobūdžio knygas. Pilnai pagalvoję, gal ir suprastų, kad ir okupantui tenka biudžetą padalinti ne tik pragyvenimo, subversijos, partinio tuščiažodžiavimo ir panašioms išlaidoms padengti, bet ir užsieninėm knygom. Tad labai galimas daiktas, jog komunistai, patys mokėdami už brangias knygas, mažiau turės išteklių pasaulinei subversijai plėsti ir savajai liaudžiai spausti. Ir dar viena galimybė: dovanota knyga gali savo išvaizda prabangiai reprezentuoti Vakarams, taigi — pavojinga rodyti viešumai, todėl gali būti nusmerkta dūlėti “specialiuose fonduose”. Šiais atvejais kraštutiniai “bendrautojai” ir nenoromis gali pasitarnauti tik partijai.

Kraštutiniams “antibendrauto-jams”, verta kartais savo kritišką akį mesti ir į savo aplinką. Piktnaudžiavimo ir išnaudojimo yra ir Vakaruose. Dažna leidykla ir čia piktnaudžiauja laisve, spausdindama pornografinę, subversinę, ružavą, geltoną ir kitokią blogio literatūrą, makulatūrą ar reklamą, bet mes tos leidyklos neboikotuojame. (Neturime laiko ar noro gilintis į gausių leidyklų pažiūras.) Prireikus, patys perkame tokios leidyklos knygą. Kaip žinom, čia kiekvienas gyventojas gali laisvai atremti (jo nuomone) iškraipytus faktus ar mintis be baimės pakliūti į psichiatrinę ligoninę pagal sovietinį receptą. JAV yra, tarp kitko, garsios septynių seserų ekonomine galia. Tai septynios didžiosios naftos kompanijos, įsitvirtinusios keliuose kontinentuose; daugelio gyventojų nuomone, jos moka guviai išnaudoti mases žmonių, ir vis dėlto iš jų mes perkame kasdienį gazoliną ... Čia tučtuojau reikia pridėti pastabą, kad laisvi demokratiniai kraštai niekad tiek neišnaudoja savo gyventojų, kiek to-talistiniai (komunistiniai, naciniai). Turint galvoje aukščiau iškeltus faktus, tenka apibendrinti, kad kraštutinumai “bendrautojų” ir “antibendrautojų” tarpe mus nuveda į akligatvį ir prieš mūsų norą priartina mus prie veidmainystės.

Programintų rašytojų tipai Yra ir ten išimtinų rašytojų, kurie nepasiduoda partijos programinimui, o numeta į šiukšlyną privalomą “socialistinio realizmo” plokštelę ir kuria pagal savo įsitikinimus. Žinia, juos tenka pasakų, miglotų alegorijų ar naujoviškų izmų formom pridengti, kad kvaili cenzoriai nesuprastų, o gudrieji — kad suvaidintų nesuprantančius; beje, užkietėję partiniai tokiu atveju taip nuvanoja vargšą rašytoją, kad tas visą amžių nešioja komunistų raupsuotojo žymes. Manau, kad skaitytojas nereikalaus iš manęs pažymėti pavardžių tų, kurie nesilenkė totalistinei hidrai, bet sugebėjo prasmukti pro cenzūrą, išlikdami sau žmonėmis, nes tai būtų meškos patarnavimas.

Užtinki kartais, beskaitydamas sovietinę literatūrą, tokį iškreiptą tikrovės vaizdą, kad stebiesi, kaip galima taip meluoti. Ir dingteli mintis, kad rašytojas taip vaizdavo sąmoningai. Tada taip ir junti, kad toks rašytojas, tariamai remdamas sovietinį gyvenimo stilių ir niekindamas visa kita, šypsosi taip, kaip šypsosi tariąs paskutinį žodį meistras. Jis žino, kad išprusęs skaitytojas suvoks, jog tai parodija, negalimybė, kaip ir visas oficialusis sovietinis gyvenimas, pilnas išpūstų muilo burbulų. Cenzoriui gi kas, jis įpratęs aprobuoti iškamšas, jei tik jos knygoje nenukrypsta nuo partijos linijos. Jam nė į galvą neateis mintis, kad rašytojas ir iš jo juokiasi.

Yra ir tokių rašytojų, kurie “tarp eilučių” išsitaria, jog komunistai yra blogi žmonės, o tikintieji geri. Tai paaiškėja, kai rašytojas leidžia savo veikėjui vaikui išsireikšti, jog toks ir toks yra netikintis žmogus, bet tikrai doras, o tuo tarpu kita mergaitė, kad ir tikinti, melagė. Juk čia peršasi išvada, kad didžioji tikinčiųjų dalis yra dori, tik išimtys — nedori, o komunistams ateistams aplamai tenka šlietis prie pastarųjų. Kitas rašytojas pabrėžia tariamą vaiko heroizmą, kai tas įstoja į pionierius. Esą, visur žmonės, atsigęžę į pionierių, keistai, pro langus, tvorų plyšius, iš už trobų kampų sekė jį ir piktai šnypštė. (Čia, žinoma, paaiškėja, kaip noriai ir savanoriškai lietuviai priėmė komunistines organizacijas!)

Dar kita rašytojų dalis atvaizduoja gana tikrus įvykius, bet sumaišo laikotarpius. Pavyzdžiui, aprašo nacimetį Lietuvoje ir komunistinius partizanus, kurie tariamai įsivelia į didžiules kautynes prieš vokiečius. Bet iš tikrųjų didžios kautynės (neminint sovietinės Rusijos ir vokiečių karo) vyko antruoju bolševikmečiu, ne nacimečiu, ir ne tarp rusiškų partizanų ir vokiečių, o tarp lietuviškų partizanų ir rusų kariuomenės bei jos pagalbininkų stribų. Savaime suprantama, kad “didžios” kautynės gerai pasitarnautų propagandiniam burbului, jog vokiečių okupacijos metu būta daugelio komunistinių partizanų, kai tikrovėje jų buvo menki skaičiai. Kad ir keista, bet kartais rašytojo troškimas ko nors gero prasikiša išvirkštine forma. Tada vaizduojamam vaikui leidžiama ligi nuobodumo kalte kalti iliuziją, jog “tarybinė Lietuva laisva”; skamba stačiai kaip iš mechaninės birbynės: “laisva”. Bet jeigu ten iš tikro būtų laisvė, niekam nė į galvą neateitų tą mintį kalte kalti, nes laisvė žmogui yra netūraliausias dalykas. Laisvė kaip oras, kurį kvėpuoji, bet už tai jokiai valdžiai nesi dėkingas. Kitaip okupuotoje Lietuvoje. Ten ir už pavergimą reikia keliaklupsčiuoti prieš valdančią klasę.

Pagaliau esti ir tokių rašytojų, kurie tiki komunizmu kaip religija ir į tikrovę žvelgia primerktom akim. Tokie dažniausiai bus kilę iš šeimų, kurios nepriklausomoje Lietuvoje skurdo. (Žinia, toks rašytojas nežinos, kad didžioji komunistinių kraštų valdinių dalis tuo metu dar daugiau skurdo). Tokių šeimų vaikai gal ir geru pagrindu galėjo girtis ar skųstis, jog “pardavė vasaras”, tarnaudami piemeniu tiems, kurie dažnai tuo pačiu maistu ir vargu dalinosi, nors buvo savo žemės savininkai. Tik nežinau, kur daugiau gerovės ir teisingumo — tarnaujant piemeniu šiek tiek turtingesniam už tave ūkininkui ar kolchozininku totalistinei valdžiai. Iš blogo ūkininko gali pereiti pas geresnį; iš visagalės valdžios kolchozo lengviausia pereiti į kapus (nors dvi pamainas — raudonojo dvaro laže ir “savo” žemės plotely — dirbdamas, kolchozininkas, sako, materialiai geriau gyvena nei miesto darbininkas). Blogiau, kai tokie šališki rašytojai turi talentą. Tai labai retos išimtys.

Aplamai galima teigti, kad programinti Lietuvos rašytojai vaizduoja ne tikrą, o dabartinį vaikų gyvenimą, vedantį į komunistinę ideologiją ne kūrybiniais pergyvenimais, o atvira propagandinę retorika. Tad vargiai kas nors iš tos literatūros turės išliekamos vertės.

Literatūros poveikiai

Sovietinę (ar kokią kitą) literatūrą skaitant, kyla klausimas, ar ji privalo būti aukšto lygio, kad galėtų įtaigoti, veikti, reformuoti gyvenimą? Tiksliausias į tai atsakymas būtų šis: taip ir ne.

Išprusęs skaitytojas literatūroje ieškos meno, “grynojo meno”, meniško pergyvenimo ir pn. Tik tokiais atvejais jis leisis būti (ar bus) įtakojamas, paveikiamas. Ir kai tik jis pastebės, kad autorius nėra nuoširdus, o vaizduojąs dirbtinius jausmus ir siekiąs grubių pamokymų bei propagandinių tikslų, knygos toliau neskaitys. Nebent jis turės kitus tikslus, kaip antai: kritiko, žurnalisto ir pn. Tada jis kaip tik ir koncentruosis į tokio rašytojo nuodėmes.

Kaip matėme, rašytojai įvairiai prisitaiko prie sovietinės sistemos, sąmoningai ar nesąmoningai naudodami savo talentą tai sistemai remti ar smerkti. Talentingas rašytojas gali pasireikšti taip kaip talentingas aktorius. Pastarasis moka puikiausiai įsigyventi į vaidinamą charakterį, nors jo visiškai nekęstų. Tad ir tikintis į Dievą rašytojas gali įtikinamai atvaizduoti ateistą komunistą pagal partijos reikalavimus. Kad tokių atvejų sovietinėj vaikų literatūroj yra visai nedaug, reikia paaiškinti tuo, jog didžioji rašytojų dalis tebeturi sąžinę. Tokie rašytojai ne širdimi, o tuščiais žodžiais liaupsina melagingą santvarką, bandydami išsaugoti priežodinę ožką ir apsisaugoti nuo vilko.

Reiklus skaitytojas, pavartęs dažnas sovietines vaikų knygas, gali pasiguosti. Nors jų iliustracijos neblogos, joms toli gražu ligi grožinės literatūros, pajėgiančios įtaigoti žmogų, pažįstantį tą sistemą iš savo pergyvenimų ar studijų. Jis kiaurai mato pro dirbtinai užkartus “socialistinio realizmo” rėmus, kas oficialiai slepiama. Melas ir šmeižtai jo sąmonėje iššaukia atsparą, ir jis pasijunta ramus: toji literatūra vargiai pagadins žmogaus prigimtį ar nuves didžiąją lietuvių dalį į šunkelius.

Partija veltui tikisi, kad skaitytojas taip ir patikės, užtikęs literatūrinio personažo paskatą, jog žmonės sutiks su “teisingom” komunistų “pastabom”. Negeriau ir su nutylėjimais. Perverti naujas sovietinės kritikos knygas, skirstančias vaikų literatūrą dešimtmečiais, ir abstulbsti lyg perkūnėlio trenktas. Juk visi žino, kad bent vienas dešimtmetis privalėjo “turėti laimės” gimti ir klestėti po “genialia tėvo ir draugo” Stalino saule. Bet jo vardas nė neminimas. Neužtiksi su juo susijusio orweliško pakaitalo: “asmenybės kulto”. Išeitų, kad to dešimtmečio komunistinė literatūra išaugo nežinomo deus ex machina pavėsy, — tiek daug priverstiniai piliečiai (rašytojai, kritikai ir kt.) privalo nutylėti ir klastoti.

Blogio upė tebeteka senąja kryptimi, tik jos vaga kartais subtiliau vingiuoja. Aną dešimtmetį švietė Stalinas, ir literatūriniai cenzoriai buvo žinomi vardais ir pavardėmis. Dabarties iškreiptuose raštuose Stalino lyg nebūta ir aplamai literatūros kūrėjai tikrųjų cenzorių pavardžių nežino, nors stalinizmas ir cenzūra ten tebeviešpatauja. Ir jeigu mes išeivijoje tai pastebim, tai ką jau bekalbėti apie lietuvius imtinių krašte. Tad juos paveikti tokia literatūra yra dar sunkiau.

Talentingieji rašytojai kelia didesnę problemą. Šalia makulatūros (“socialistinio realizmo”), jie palieka ir tokių literatūros gabalų, kurie dvelkia nuoširdumu ir tikslumu. Sėdint minkštasuoly laisvuose Vakaruose, patriotams paranku rodyti uždarą principingumą nesusiliesti su blogiu, bet ar pagalvojame, ką mes darytume, jei būtume likę sovietinių imtinių bučyje ir tapę rašytojais. Nevisiems įmanoma atsisakyti rašytojų “prievolių”, retas kas turi ištvermės tapti disidentu, jau nekalbant apie lemtingą grėsmę susilaukti Kazlausko ar Tamonio dalies. Antra vertus, ar problema geriau išsispręstų, jei niekas iš lietuvių nebūtų tapęs sovietiniu rašytoju? O kas, jei tuo atveju visas rašytojų kėdes būtų užėmę nelietuviai? Tad ar ne tikslingiau būtų paskirai matuoti kiekvieno tokio rašytojo prasilenkimus su tiesa ir gėriu, nevengiant pripažinti ir galimus nuopelnus? Netenka minėti, jog tokios literatūros poveikis bus ribotas.

Kitas dalykas, jei tokios vaikų knygelės yra skaitomos sovietuos nepažinusio jaunimo. Tada rašytas žodis gali sverti daugiau nei jis vertas. Patyrusios ir nepatyrusios kartų pagavos čia savaime suprantamos. Jaunųjų atvirumas tiesai nešti pakankamai sofistikuotas. Turime gerą pavyzdį iš vienų lituanistinių kursų (Lietuvoje) atgarsių. Tūlas tų kursų dalyvis paskelbė laikrašty savo pergyvenimų įspūdžius ir pažvelgė plačiau ir giliau, paliesdamas ir tai, kas vyksta už kulisų. Į tai atsiliepė kiti trys dalyviai, apsiriboję siauru dalykiškumu, pačiais konkrečiausiais pergyvenimais ir nepagalvoję, jog tie pergyvenimai didžia dalimi yra modernių Potemkino kaimų sąlygojami. Nepasiruošęs skaitytojas tuo labiau gali pasiklysti literatūroje, kur realybė yra nuolat maišoma su Potemkino scenomis.

“Graži tarybų Lietuva . .

Ketverių-šešerių metų vaikas godžiai neriasi į ritmingą žodžių srautą. Toks vaikas ne tik ritmą, bet ir turinį į savo širdelę įsideda. Vienas turistas man papasakojo apie savo giminaitę bei jos dukrelę. Toji greit atmintinai išmoko vaikų daržely mokomų ketureilių apie “tarybinę Lietuvą”. Vedėsi anksti rytą mama tą vaiką palei upę ant kalvos, iš kur atsiskleidė tekančios saulės spindulių ir šešėlių nudailinta kolchozininko lūšnelė. Ji buvo visai sukritusi prie žemės, bet upės vandeny ji romantiškiausiai atsispindėjo. Mergytė, tai pamačiusi, nesitvėrė džiaugsmu, ėmė šokinėti, ploti rankutėmis ir deklamuoti: “Graži tarybų Lietuva” . . .

Tačiau ta pati mergytė, tapusi gimnaziste, tokio pobūdžio eiles mokėsi tik verčiama. Ji jau puikiai žinojo, kad toje “tarybų Lietuvoje” nėra nei tikrų tarybų, nei tikros Lietuvos, ir savo pyktį dažnai išliedavo ant atėjūnų.

Sovietiniai rusai užkorė Lietuvai ne tik savo valdžią, bet ir nemažą eilę žodžių, dažniausia nevykusiai išverstų į lietuvių kalbą. (Dabar jau niekas nekalba apie naują proletarinę kalbą ar tarpzoninę kalbą ...) Jie bukina išprususio klausytojo skonį. Ypatingai kerėpliški atrodo sudedamieji naujadarai. Šia proga tenka pripažinti, kad vaikų literatūroje tokių žodžių reta: matyt, kad literatai tebeturi sveikos kalbos pajutimą. Tačiau visa, kas rusiška, statoma ant pjedestalo, nors tai ir neturėtų jokio ryšio su komunizmu. Kai užsieniečių pavardės bei vardai yra rašomi pagal ištarimą ir lietuviškas formas, tai išimtis daroma rusams.

Jų Čechovas negalima vadinti Antanu, bet reikia tituluoti Antonu.

Yra daug tokių žodžių, kurie okupuotoje Lietuvoje yra pilnai įsitvirtinę, nors mums jie yra svetimi, neturį tyros prasmės. Sovchozai ir kolchozai yra verčiami į valstybinius ir kolektyvinius ūkius. “Pasauliečiams”, t.y. tiems, kurie tos santvarkos nebus patyrę ant savo kailio, gali atrodyti, kad turima reikalo su dviem esmingai skirtingom institucijom. Tikrumoje ir sovchoze, ir kolchoze visa galia priklauso komunistų partijai, o kitos skirstybės yra antraeilės. “Profesionalai” (vietiniai) tai puikiai žino. Ten ir vaikas suvoks “kolūkiečio” prasmę tikroviškai. Išeivis “pasaulietis” gali, ko gero, pagalvoti, kad čia turima reikalo su kolektyviniu ūkininku, kas logiškai reiškia maždaug tą pat, ką ir šiltas sniegas. (Štai kodėl toje vietoje aš bevelyčiau vartoti originalų kolchozininką, svetimai skambantį, bet ne kolūkietį . . .)

Tarp kitko, man neteko vaikų literatūroje užtikti vieno žodžio, be kurio neįmanoma įsivaizduoti visos santvarkos. Tai blatas, dažnai tikrovėje atrodąs galingesnis nei pats partijos sekretorius. Suprantama, kodėl cenzūra jo negali praleisti, nes jis iš pagrindų išverstų visą “socialistinį realizmą”. “Pasaulietis” gi, nepasigesdamas “blato”, nepasiges ir dramblio zoologijos sode. O tai rodo, kad neišprusęs išeivis skaitytojas gali patapti paika daugiaprasmių žodžių auka, nors šiaip jau — savųjų kelnių neprarastų.

Išimtinos įvairybės

Cenzūruoto ir laisvo žodžio varžybose pasitaiko išimčių, kai abi pusės apsikeičia rolėmis. Kartais sovietinės leidyklos išleidžia originalių knygučių ar atkartoja lietuvių klasikų parinktus kūrinėlius, kurie neturi tiesiog ryšio su propaganda, nors kitais atvejais tuos klasikus suklastoja. Savaime aišku, kad ir anais atvejais cenzoriai laiduos, jog tradicinės dievybės ar tėvynės sąvokos nepatektų į spaudą. Antra vertus, tokioje spaudoje taip pat nerasi ateistinių pažiūrų ar “plačiosios tėvynės” piršimo. Šia prasme tad tokią literatūrą vadiname išimtine. Dažniausiai ji yra skiriama ikimokyklinio amžiaus vaikams. Žemiau pateikiame tokių išimčių sąrašą (visos knygos spausdintos Vilniuje):

A. Baltrūnas, Linas ir Valentinas, 1958;

K.    Boruta, Pagirio linksmybės, 1974;

V. Dautartas, Einam, tėte, pasivaikščiot, 1975;

G. Gučienė ir T. Ivanauskas, Ką paukšteliai gieda, 1959;

L.    Gutauskas, Baltasparniai malūnėliai, 1974 ir Sakmės apie bičių darbus, 1973;

E. Karaliūtė, Gyveno senelis ir senelė, 1956;

K. Kubilinskas, 1974, Katinėlis ir gaidelis, 1976 ir Ledinukas, 1971;

R.    Lankauskas, Baisusis plėšikas Aloyzas, 1958;

A. Liobytė, Kačiukų abėcėlė, 1973 ir Pabėgusi dainelė, 1975;

A. Matutis, Drevininkas, 1974;

E. Mieželaitis, Zuikis Puikis (IV leid.), 1973;

V. Miliūnas, Evalduko vasara, 1974;

V. Mozūriūnas, Legenda apie Vilniaus pilį, 1971;

S.    Samulevičienė, Padaužiukai, 1976;

I. Simonaitytė, Meilutis ir Guzukas, 1976;

V. Žilinskaitė, Melagių pilis, 1974.

Kita tiek literatūrinių spausdinių, neturinčių prasikišančios propagandos, sudaro lietuvių liaudies pasakos ar dainelės, kitų kraštų pasakos, išverstos į lietuvių kalbą, lietuvių klasikų (Binkis, Krėvė, Valančius, Žemaitė ir — nors neklasikas — P. Mašiotas) gabalėliai ir originalių veikalų vertimai iš kitų kalbų (A. de Saint-Exupéry, K. Kolodi, F. Molnar). Tad visos šios išimtys gali drąsiai jungti mus su tėvynėje pasilikusiais; jas reikia laikyti tikrųjų ryšių atstovėmis.

Keista, bet ir išeivija kartais visai netikėtai savo laisvu žodžiu patalkininkauja anai sistemai, pvz., kai rašytojas parašo nuotykių romaną su pagrindiniu svetimo lietuvio policininko personažu.

Baigiamosios išvados Pastaruoju laiku ginčai už ar prieš “bendravimą” atvėso ar ir visai nutilo, nors abiejų pusių šalininkai jaučiasi tvirtai apsikasę senuose apkasuose. Šiuo straipsniu aš pabandžiau užpilti šalto vandenėlio ant abiejų kraštutinumų, kad ginčai dar labiau atvėstų. “Bendravimas su kraštu”, “kultūriniai ryšiai”, “liaudies demokratija”, “detente” ir kiti panašūs žodžiai negali būti įmami už tikrą pinigą, bet nereikia jų ir visiškai atmesti. Jie teikia visokių progų veikti dviem kryptim pagal dvejopas sąvokų apibrėžtis. “Ryšiai” yra toks painus dalykas, kad nei vieni, nei kiti jų neišsemia. Gerai, kad mūsų veiksniai šia tema pasisakė, nes kitaip jie būtų susilaukę dar labiau užtarnautos kritikos, jog nevadovaują. Jie pasisakė bent porą kartų, ir man atrodo, kad bergždžias yra kai kurių kritikų knibinėjimasis, ar jie tebesilaiko tos pačios, ar sušvelnintos linijos. “Ryšiai”, puoselėjami “Gimtojo krašto” ir jo bendrakeleivių, tik mulkina neišprususius žmones. O ryšiai, mezgami išprususių lietuvių, skverbiasi pro geležinę uždangą savu būdu, tęsdami visuotinę gėrio kovą prieš blogį, tiesos prieš melą, grožio prieš purvą. Tai galioja visose srityse: literatūrinėje, asmeninėje, visuomeninėje ir kt. Didžiausioji tikrų ryšių dovana yra “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” ir kiti atsparos liudininkai, neleidžią tautai ir žmogui prarasti savo tapatybę. To akivaizdoje mūsų “kraštutiniai patriotai” privalėtų iš principingų debesų nusileisti į žemę, po kurią ne visi šventieji vaikščioja. Kraštutiniai “bendrautojai” neturėtų įsikalbėti, jog jie vieni yra atsisukę “veidu į Lietuvą”, kai “ryšių” įkaršty nepastebi joje prievartos.

Man rodos, kad esminių principų plotmėje mes visi sutinkame. Mums aišku, kad sovietinės dogmos klaidingos, o praktika dar blogesnė. Šitai žino ir patys okupantai. Juk Stalino auklėtiniai nuvainikavo savo “tėvą”, Chruščiovo auklėtiniai tą pat padarė su juo pačiu. Nėra abejonės, kad Brežnevo auklėtiniai eina tuo pat atsiteisimo keliu. Komunizmas yra blogis jau vien tik tuo, kad reikalingas milijoninių skaičių atpirkimo ožių iš komunizmu netikinčių ir tikinčių tarpo. O kalbėdami apie savo tėvynę, visi privalėtume pareikšti, kad Sniečkus yra blogis, o Daumantas — gėris, Griškevičius yra blogis, o Kalanta — gėris ir t.t. Antra vertus, pravartu ir apie blogio laipsnius pakalbėti. Tad Sniečkus yra mažesnis blogis nei Griškevičius, taip pat ir kai kurie partiniai rašytojai netokie blogi, kaip kiti. Suprasti mes galime juos visus, bet supratimas neprivalo implikuoti pateisinimo. Savo širdyje mes galime apgailėti ir tuos, kuriuos kritikuojame.