PROF. VARDŽIO NAUJĄJĄ KNYGĄ PASITINKANT
1978 metų pabaigoje “East European Quarterly” išleido ir Kolumbijos universiteto leidykla platina prof. Vardžio naują knygą: “The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania”. Jau pati knygos antraštė nusako, kad joje kalbama apie Katalikų bažnyčią sovietų okupuotoje Lietuvoje pirmiausia tautiniu politiniu atžvilgiu.
Katalikų bažnyčios reikšmė visuomeniniam, kultūriniam, o taip pat ir politiniam tautų ir valstybių gyvenimui yra neginčijamas faktas. Ji yra teigiama tiem, kieno siekimus stiprina, bet neigiama tiem, kieno kėslam kliūva ir juos nieku verčia. Lietuvos okupanto siekimam Katalikų bažnyčios veiksnys yra neigiamas ir ideologiniu ir tautiniu valstybių atžvilgiu.
Sovietinį ateizmą pavertęs religijos surogatu, Lietuvos okupantas to religinio surogato skleidimui bei įtvirtinimui yra pasisavinęs kultūringame pasaulyje seniai atgyvenusią taisyklę: kieno valdžia — to ir religija. Sovietinė valdžia, — tai ir sovietinio ateizmo religinis surogatas valdžios brukte brukamas okupuotos Lietuvos gyventojam.
Be abejo, mūsų laikais prievartauti žmonių religinius įsitikinimus bei religinę praktiką, laužant tarptautinius įsipareigojimus, tik sovietinio ateizmo motyvais, tik tam, kad žmonės savo religiją pakeistų sovietinio ateizmo religiniu surogatu, tur būt, nė sovietinė valdžia nesiimtų. Tačiau už brukamo sovietinio ateizmo fasado yra paslėptas dar kitas sovietų valdžios siekimas, būtent, pavergtos lietuvių tautos sulydymas su rusų tauta, lietuvių surusinimas. Šiam savo genocidiniam asimiliaciniam siekimui dabartinis Lietuvos okupantas paraidžiui kartoja Rusijos carų savo meto politiką Lietuvoje. Kaip anais carų viešpatavimo Lietuvoje laikais mūsų tautai buvo brukte brukama stačiatikybė, kad sykiu su ja būtų įbrukta ir rusybė, taip šiais sovietinių rusų viešpatavimo Lietuvoje laikais mūsų tautai brukte brukamas sovietinis ateizmas, kad sykiu su juo būtų įbrukta ir sovietinė rusybė.
Toks dvilypis okupanto siekimas sukelia lietuvių dvilypę reakciją — religinę ir sykiu tautinę. Kaip kad caro viešpatavimo Lietuvoje laikais lietuviai, gindami bažnyčias Kražiuose, Kęstaičiuose, Žemaitkiemyje, sykiu gynė ir lietuvybę, taip ir šiais sovietinių rusų viešpatavimo Lietuvoje laikais Biučiušaitė, Brilienė, kun. Bubnys, Gražys, Jaugelis, Kovaliovas, Lapienis, Petkus, Pliumpa, Sadūnaitė, kun. Šeškevičius, kun. Zdebskis ir daug daug kitų į juos panašių lietuvių sykiu yra ir Bažnyčios, ir Lietuvos laisvės kovotojai ir religijos, ir tautos kankiniai. Nenuostabu todėl, kad net ir nuo Bažnyčios ir religijos nutolę lietuviai patriotai palaiko Bažnyčią kaip tautinės atsparos veiksnį.
Tačiau Lietuvos Katalikų bažnyčios padėtis šiuo atžvilgiu mūsų leidiniuose svetimiesiem lig šiol nebuvo ryškinama. Ligšioliniai šios srities leidiniai ribojosi informacija apie Katalikų bažnyčios bendrą faktinę padėtį ar tik apie atskirus įvykius. Ir prof. Vardžio naujoji knyga yra taip pat informacinio turinio. Ji tačiau ne tik moksliniu metodu parašyta, bet ir išryškina Lietuvos Katalikų bažnyčios padėtį tautiniu atžvilgiu, ją pristatydama istorinėje perspektyvoje, istoriniame kontekste. Šia prasme prof. Vardžio knyga yra labai sveikintinas pionieriškas žygis.
Knygos turinys be įvado apima 15 skyrių: 1. Katalikybė ir tautybė: lietuviškoji perspektyva; 2. Bažnyčia ir tautinė valstybė: nepriklausoma Lietuva 1918 - 1940; 3. Lietuvos valstybės žlugimas; 4. Katalikai ir komisarai: pirmieji patyrimai; 5. Nusileidžia geležinė uždanga: Stalino metai; 6. Destalinizacija ir Bažnyčia: liberalizacijabe religijos; 7. Konstitucija, įstatymas ir Bažnyčia; 8. Ateizmas: jo skleidimo aparatas ir metodai; 9. Religinio protesto sąjūdžio pasirodymas; grumtynės dėl liberalios visuomenės; 10. Konfrontacija valdžiai ir viešosios opinijos mobilizavimas; 11. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: sąjūdžio balsas; 12. Katalikybė ir tautiškumas aštuntame dešimtmetyje; 13. Kremlius prieš Kroniką: protesto sąjūdžio asmenybės; 14. Sovietų religinės politikos poveikis Bažnyčiai: bažnytinių institucijų balansas; 15. Komunizmas ir katalikybė Sovietų Sąjungoje: ar galima koegzistencija?
Knygos 11 dokumentinių priedų apima: ištraukas iš sovietinių konstitucijų ir iš sovietinių potvarkių dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės; religinių bendruomenių organizacinius nuostatus Sovietų Sąjungoje ir okupuotoje Lietuvoje; ištraukas iš baudžiamojo kodekso ir kitų įstatymų, susijusių su religijos praktika; Lietuvos katalikų siūlymus dėl naujos Sovietų Sąjungos konstitucijos projekto; Lietuvos katalikų memorandumą (su 16,000 parašų) Brežnevui per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių; Lietuvos katalikų raportą apie religijos padėtį Sovietų Sąjungoje 1977 metais.
Pats autorius įvade pasisako, kad Lietuvos Katalikų bažnyčios dabartinei padėčiai ir Lietuvos katalikų dabartinėm pastangom prieš tikinčiųjų diskriminaciją pačių sovietinių įstatymų plotmėje suprasti yra reikalinga nuodugnesnė analizė platesniame kontekste. Todėl prof. Vardžio knyga svarsto ir lenkų įtaką Lietuvos Katalikų bažnyčiai, ir carinės Rusijos politiką jos atžvilgiu, ir Bažnyčios — valstybės santykius nepriklausomybės laikais, ir Bažnyčios pirmąjį sąlytį su sovietine santvarka 1940 - 1941 metais, ir sovietų bažnytinę politiką okupuotoje Lietuvoje Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo laikais, ir tikinčiųjų protesto prasiveržimus. Knyga baigiama klausimu, ar įmanoma Katalikų bažnyčios ir sovietinio režimo koegzistencija? Autoriaus išvada: atrodo, kad Kremlius pasiryžęs konfrontacijos su Katalikų bažnyčia rizikai, užuot pripažinęs jai teisę būti (“the right to be born”).
Jaunesniajai mūsų išeivijos kartai knyga bus labai vertingas šaltinis tiek Lietuvos Katalikų bažnyčios, tiek ir sovietinės religinės politikos reikalų supratimui. Vyresniajai išeivijai daugelis knygoje aprašomų dalykų bus girdėti, tačiau visas knygos turinys ir jiem atšviežins atmintį ir praturtins pažinimą. Bet svarbiausia, kad knyga pasiektų svetimąjį skaitytoją, pirmiausia aukštųjų mokyklų profesūrą ir studentiją.
Šioji prof. Vardžio knyga, kuriai parašyti iniciatyva yra išėjusi iš mūsų bažnytinių sluoksnių ir kuri skirta Lietuvos Katalikų bažnyčios padėčiai pavaizduoti, faktiškai yra lygiai reikšminga ir Lietuvos vadavimo uždaviniam. Knygoje tarsi į vieną srovę suteka ir susijungia ir religija ir lietuvybė, ir kova dėl religijos ir bažnyčios laisvės, ir kova dėl Lietuvos laisvės.
Ko prof. Vardžio knyga stinga? Technikinio apdorojimo atžvilgiu akį rėžia knygos aplanko tuščia nugarėlė. Nei autoriaus, nei knygos antraštės. Knygų lentynoje vargšelė atrodo kaip pamestinukas be jokių tapatybės dokumentų.
Dar didesnė knygos politinė spraga — “Soviet Lithuania” termino vartojimas. Laisviesiem lietuviam tėra sovietų okupuota Lietuva, arba tik Lietuva.
Vt. Vt.
