Partizanai: Istorija ir dabartis

DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKIRTIS

Dvasinė lietuviškojo jaunimo drama

Dr. Antanas Maceina

DR. ANTANAS MACEINA, Muenster, Vakarų Vokietija, žymusis lietuvių filosofas, Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio ideologas, vienas iš uoliųjų “Į LAISVĘ” žurnalo bendradarbių.

1. Nuoširdus skundus

Paskutinysis Studentų Ateitininkų Sąjungos leidžiamo “Gaudeamus” numeris (1973 m. nr. 2) patraukia dėmesį tuo, kad jo puslapiuose prasiveržia dvasinė mūsų jaunimo drama, kuri tylomis vyksta jau keliolika metų, kurios tačiau išnarplioti jaunimas pats vienas nepajėgia. Tai dviejų kultūrų sankirtis lietuviškoje dvasioje: anglosaksiškosios ir lietuviškosios, ispaniškosios ir lietuviškosios, vokiškosios ir lietuviškosios ir t.t, ir t.t. Kur tik esame lietuviškojo jaunimo, pasklidusio laisvajame pasaulyje, ten visur esama ir šio sankirčio, ir šios vidinės dramos, virstančios galų gale tikrai kraujuojančia gyvos širdies žaizda. Visa tai kaip tik ir ataidi minėtame “Gaudeamus” numeryje.

“Mūsų tėvams”, rašo Anon,¹ “lietuvybė yra savaime suprantamas dalykas, nes jie visi yra augę Lietuvoje. Bet mums, Amerikoje gimusiems ir augantiems, ji nėra taip įprasta, kaip mūsų tėvams, nes mes gyvename tarp lietuvių, o mokomės nelietuviškosiose mokyklose” (p. 31). Tai reiškia: lietuviškoji aplinka ir nelietuviškoji mokykla kuria įtampą, skelbiančią lietuviškumą, taip kad tokio būvio jaunimui “reikia daug daugiau stengtis, jog jis savo tautybę suprastų, ją vertintų ir išlaikytų” (t. p.). — “Lietuviai studentai”, skundžiasi Joana Vaičiulaitytė, “gyvendami Amerikos išeivijoje, yra plėšomi dviejų skirtingų pasaulių” (p. 34). Ji teisingai pastebi, esą netikslu būtų teigti, “kad studentai lietuviai gyvena dviejuose pasauliuose, niekad judviejų nesuvesdami” (p. 35). Bet būtų irgi netikslu kalbėti, “kad visi studentai jungiasi lygiomis į lietuvių ir amerikiečių pasaulius. Dauguma mūsų kartos studentų lietuvių stovi tarp šių dviejų kraštutinybių” (t. p.). Nuosekliai tad “konfliktas tarp dviejų kultūrų yra didžiausia jaunimo problema”, trumpai ir ryškiai apibūdina mūsojo jaunimo būklę Anon (p. 32).

¹ Autorius drįso čia cituojamų jaunųjų žodžius truputį patobulinti kalbos atžvilgiu (pav. “studentai . . : yra perplėšti" — yra plėšomi), kad ir jie patys palyginę pamatytų, kur jų kalbiškai apsirikta. Šia prasme "Gaudeamus" redakcija turėtų negailėti triūso, nes taisyti kito kalbų reiškia pačiam jos mokytis geriausiu būdu.

Reikia iš tikro tik džiaugtis ir didžiuotis, kad jaunieji nuoširdžiai bei rūpestingai ieško būdų šiam sankirčiui apvaldyti: kaip labai jie pabrėžia lietuvybės (plg. p. 31) ir lietuviškosios kultūros (plg. p. 32) svarbą; kaip įžvalgiai jie suvokia kalbos vertę (plg. p. 32); kiek atsakingumo jaučia jie patys kaip busimieji tėvai (plg. p. 33 - 34)! Visur čia žymu, kad byloja aiškiai apsisprendę, įsipareigoję ir savą paskirtį supratę žmonės, kuriems vis dėlto tai kaštuoja daug blaškymosi, abejonių ir gal net klydinėjimų. “Kiekvienas pirmosios kartos lietuvis amerikietis išgyvena nelengvą ir sudėtingą psichologinį periodą. Šiuo metu jis pats turi išnagrinėti, kiek jam lietuvybė svarbi ir kiek jam amerikiečių pasaulis svarbus. Tai išsprendęs, jis turi pagaliau susikurti savą ateities kelią” (J. Vaičiulaitytė, p. 35). O tai nelengva. “Mums sunku mylėti tą kraštą, kurio niekad nesame matę, o tik apie jį girdėję” (Anon, p. 32). “Laikas teka nuolatine nesulaikoma srove, ir mes nė nepajusime, kaip ir patys tapsime tėvais. Kokį pavyzdį duosime tada savo vaikams? Ar lietuvybė jiems bus irgi tokia brangi, kaip ji yra brangi mūsų tėvams ir mums patiems? Ar lietuvybė bus jų egzistencijos dalis, kaip ji yra mūsų egzistencijos dalis?” (Rusnė Vaitkutė, p. 34). Nepaisant šių klausimų, suskamba tvirtas tikėjimas ir didžiulis ryžtas: “Aš tikiu, kad bus nemaža dabartinio jaunimo, kuris užaugęs tęs tėvų paliktus darbus ir neleis lietuvybei mirti su vyresniąja karta . .. Mes, jaunimas, esame pasiryžę išlaikyti, kiek galėsime, lietuvių tautą, ir dėl to vyresnieji gali žvelgti ateitin su viltimi” (Anon, p. 33).

Ir vis dėlto dviejų kultūrų sankirtis yra painus klausimas; painus todėl, kad jis yra dialektinis, vadinasi, teigiamas ir neigiamas kartu: jis praturtina, bet ir žaloja. Tai reikia įsisąmoninti visų pirma vyresniesiems, kad suprastų jaunimą, kodėl šis, vengdamas žalos, vengia sykiu ir ano sankirčio, nesykį apsispręsdamas tik už vienų — dažniausiai svetimą — kultūrą. Bet tai turi įsisąmoninti ir jaunesnieji, kad suvoktų, kokių vaisingų perspektyvų atveria anas sankirtis, jei dvi kultūros esti suvedamos dvasinėn darnon.

2. Kalba ir tautybė

Į kryžminę dviejų kultūrų sankirčio ugnį visų pirma patenka kalba. Tai atsitinka todėl, kad kalba nesudaro tautybės esmės, sykiu betgi ji yra tautinės dvasios bei kultūros nešėja.

Yra visiškai aišku, kad tautybė neglūdi kalboje taip, jog tautine kalba nekalbėdamas, žmogus tuo pačiu jau neturėtų nė tautinės sąmonės, vadinasi, nebūtų tautiškai apsisprendęs. Senas mūsų kilmingųjų luomo posakis “gente lituanus, natione polonus” išreiškė skirtumą tarp kalbos (lenkiškosios) ir tautos (lietuviškosios). Prisiimti kitos tautos kalbų anaiptol dar nereiškia prisiimti ir jos tautybę. Pasaulyje esama ištisos eilės tautų, neturinčių savos kalbos, tačiau turinčių ryškią tautinę sąmonę, nesykį net priešiškai nusiteikusią tai tautai, kurios kalba kalbama. Austrai, šveicarai, belgai (iš dalies) Europoje, visas Amerikos žemynas užjūryje, Australija, Naujoji Zelandija savų kalbų neturi, naudodamiesi čia vokiečių, čia prancūzų, čia anglų kalbomis. O tačiau visos šios žmonių grupės arba jau yra aiškios tautos, arba jomis vis labiau tampa. Svetima kalba joms nė kiek nekliudo puoselėti savą tautinę sąmonę ir kurti savą tautinę kultūrą.

Dar daugiau: Azijos ir Afrikos tautų atbudimas pokario metais parodė, kad svetimos kalbos pasisavinimas gali būti geras įrankis tautybei ugdyti. Vargu ar šiandien kalbėtume apie Azijos ir Afrikos naujas valstybes, jei misininkų ar kolonistų įsteigtose mokyklose vietiniai gyventojai nebūtų puikiai išmokę angliškai ar prancūziškai ir tuo būdu pasisavinę europinės kultūros turtų, kurie kaip tik ir pažadino jų tautinę dvasią. Svetima kalba Azijos ir Afrikos tautoms buvo lemianti paskata atsigrįžti į save pačias. Šio atsigrįžimo vaisiai dabar yra visų regimi. Be abejo, atbudusi tauta ugdo savų kalbą. Tačiau jai atbusti padeda svetima kalba, be kurios ji gal dar šimtmečius tebesnūduriuotų pirmykštės kultūros prieglobstyje. Atrodo, kad šis svetimos kalbos vaidmuo tautiniam atbudimui yra buvęs ir mūsų tautos istorijoje. Labai įdomioje savo knygoje “Vardai ir veidai” (Chica-go, 1973) kun. St. Yla teisingai laiko vysk. Juozą Arnulfą Giedraitį tautinio žemaičių sąjūdžio vadu (plg. p. 75 - 92): ganytojinius laiškus liaudžiai jis rašęs lietuviškai, jo kurijoje kalbėta irgi lietuviškai, jis įsakęs klebonam kiekvienoje parapijoje įsteigti mokyklą, pats vertęs lietuvių kalbon Šventąjį Raštą ir net eilėraščių. Kun. St. Yla pastebi, kad J. A. Giedraičio “vyskupavimo principas buvęs: viskas liaudžiai, bet ne per liaudį” (p. 81). Tai reiškia: viskas liaudžiai per aukštesnę kultūrų.

O ši aukštesnė kultūra atėjo Giedraičiui per svetimas kalbas. Išvykęs studijų svetur, Giedraitis užtruko “užsieniuose ketvertą metų, išmoko kalbų, ypač italų ir prancūzų, susipažino su kitų kraštų politiniu bei kultūriniu gyvenimu, įsigijo europinių manierų ir, svarbiausia, pajuto, ko trūksta ir ko reikia savajam kraštui” (p. 77). Kitaip tariant, svetimos kultūros bei kalbos pasisavinimas nukreipė Giedraitį į savą tautą ir į savą kalbą. Tai tinka ne tik tautiniam žemaičių sąjūdžiui 18 šmt., bet ir visam tautiniam mūsų atgimimui 19 šmt. pabaigoje. Ir Basanavičius, ir Kudirka, ir Šliupas, ir Vaižgantas, ir Maironis — visi jie yra buvę svetimos kalbos bei kultūros auklėtiniai ir kaip tik todėl įsisąmoninę, ko ir kur stinga lietuvių kultūrai bei kalbai. Jeigu svetimos kalbos nebūtų subrandinusios mums eilės asmenybių, mes gal ir šiandien tautiškai tebesnaustume. Tai, kas mūsų akivaizdoje vyksta Azijoje ir Afrikoje, vyko jau daugiau kaip prieš šimtą metų ir Lietuvoje.

Tautybės ir kalbos skirtumas turi didžios reikšmės dviejų kultūrų sankirčiui tiek suprasti, tiek ypač jam pergyventi. Nekiekvienas, kuris nekalba lietuviškai yra ir ne lietuvis. Tautybė visų pirma yra gilus žmogaus apsisprendimas. Be abejo, apsisprendimas būti lietuviu patraukia paskui save ir lietuviškąjį turinį, tarp kitko ir kalbą. Tačiau reikia įsakmiai pabrėžti: ne apsisprendimas kyla iš turinio, o turinys eina paskui apsisprendimų. Kas apsisprendžia būti lietuviu, stengiasi, žinoma, pasisavinti ir lietuvių kalbą, ir literatūrą, ir muziką, ir filosofiją, ir apskritai visą kultūrą. Bet šis pasisavinimas yra ne koks vienkartinis ar trumpalaikis veiksmas, o visą gyvenimą trunkąs vyksmas. Išeivijos jaunimui reikia ne prikaišioti, esą jis nesidomįs, nemokąs, klystąs, bet reikia jį sudominti, pamokyti, pataisyti. Ar vyresnieji šiuo atžvilgiu yra be kaltės? Ar B. Vitkutės pastaba, esą “lietuvybės išlikimas mumyse, jaunime, didele dalimi priklauso ir nuo mūsų tėvų — nuo jų auklėjimo metodų, nuo sugebėjimo mums perduoti supratimą pačios lietuvybės, nuo sugebėjimo įskiepyti mumyse meilę lietuviškiems papročiams, lietuvių kalbai, lietuvių kultūrai (p. 33) — ar ši pastaba nėra klausimas vyresniesiems, reikalaująs apsižvalgyti savos veiklos plotuose? Ar vyresnieji iš tikro yra supratę dviejų kultūrų būtinybę mūsajam jaunimui ir veikę šia linkme? Ar visa jų veikla nebuvo grynai vienkultūrė ir todėl jaunųjų nepatenkinanti, nes neužpildanti jų dvikultūrės dvasios? Lietuvių kalbos gramatika, sakysime, yra būtinai reikalinga. Tačiau šalia jos dvikultūriam jaunimui reikalinga ir lietuvių kalbos gramatika bei žodynas anglų, ispanų, vokiečių kalba. Jam reikalinga dvikalbių literatūros antologijų. Jam reikalinga Lietuvos istorija — pirmoje eilėje lietuviškosios kultūros istorija — ta kalba, kurios tautoje jam lemta gyventi bei mokytis. Ar vyresnieji pakankamai yra pastebėję šią antrųjų mūsojo būvio pusę?

Jeigu tad ištikro, kaip skaitome spaudoje, “vyresnioji karta dažnai pastebi, kad jeigu jauniesiems sunku išsireikšti ar suprasti lietuvių kalba, tai yra jų pačių kaltė, kad nepasistengė tėvų kalbos geriau išmokti” (Daniliūnas, “Tėviškės Žiburiai”, 1974, nr. 1, p. 2), tuomet jaunimo atsakymas: “tai nesąmonė” (t. p.) yra visiškai teisingas. Nes tėvų kalba yra išmokstama tik iš tėvų: šitaip ji dėl to ir vadinasi. Jeigu tad kuris jaunuolis blogai kalba lietuviškai, tai yra ne jo, o jo tėvų kaltė. Tautos kalba nebuvoja kažkur šalia žmonių, tarsi kokiame sandėlyje, į kurį kiekvienas gali įeiti ir ten jos pasisemti. Tautos kalba buvoja žmonėse, ir tik iš jų jaunimas jos išmoksta. Vaikui gi šie žmonės kaip tik ir yra visų pirma jo paties tėvai. Tėvams šiuo atžvilgiu apsileidžiant ar nepajėgiant, vaikas prisiima kalbą tų žmonių, su kuriais jis santykiauja. Autorius pažįsta vieną grynai lietuvišką šeimą, kurios betgi motina, būdama per tingi atsidėti savam vaikui, pasisamdė auklę. Ši su juo žaidė, vedžiojo jį pasivaikščiotų, ir vaikas prisiėmė ne motinos, o auklės kalbą. Paskui jis buvo siunčiamas į vaikų darželį, tad prisiėmė šiojo — jau kitos tautos, negu auklė — kalbą. Dabar jis nepajėgia net ir žodžiu sumegzti ilgesnio sakinio lietuviškai, nekalbant jau apie lietuviškąjį raštą. Ar vaikas čia kaltas? Tokių atvejų esama jau eibės. Šeštadieninė mokykla šeimos darbo neatstos, nes ji atsiremia į šeimos jau įdiegtą kalbą, ją tobulina, pratęsia, tačiau niekados jos neperteikia — jau tik todėl, kad ji yra “šeštadieninė”, vadinasi, tik septintadalis to, kas vyksta šeimoje visą savaitę. Miela tad iš pačių jaunųjų girdėti tokius žodžius: “Greit ateis laikas, kai mes patys kursime šeimas, ir tie jauni tėvai bus atsakingi, kad jų šeimose gyvuotų lietuviškas žodis” (Anon, “Gaudeamus”, 1973, nr. 2, p. 32). Tuo tarpu nevienai vyresniųjų šeimai tokio atsakingumo kaip tik ir yra stigę.

3. Kalba ir kultūra

Kadangi kalba nėra tautybės esmė, todėl visiškai gali būti lietuvių, kalbančių angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai, prancūziškai ar švediškai, kaip esama austrų, kalbančių vokiškai; šveicarų, kalbančių prancūziškai ir vokiškai; belgų, kalbančių prancūziškai ir vokiškai; belgų, kalbančių prancūziškai ir flamiškai. Tai irgi reikia mums giliai įsisąmoninti, neužsispiriant laikyti lietuviais tik tuos, kurie lietuviškai kalba. Teisinga yra jaunimo nuojauta, kad “tęsimas veiklos lietuvių kalba praras ir paskutinius entuziastus”. (Daniliūnas, op. cit.). Iš tikro. Juk jeigu jaunuolis apsisprendžia, kad jis yra ir nori būti lietuvis, jeigu tačiau jis iš savo tėvų lietuvių kalbos neišmoko, tai jo apsisprendimas bus palaužtas ir net paniekintas, jeigu jis negalės prisišlieti prie lietuvių dėl savo svetimos kalbos. Kalba niekad neprivalo tapti perskyra. Lingvistinis nacionalizmas yra šiuo metu mums pats pavojingiausias. Lietuvybės išlikimas tremtyje priklausys ne nuo to, kad mūsų jaunimas kalbės lietuviškai, bet nuo to, kad jis jausis esąs lietuviškas.

Ar tad kalba yra bereikšmė? Tautiniam apsisprendimui — taip. Adomas Mickevičius vadina Lietuvą savo tėvyne, nekalbėdamas ir nerašydamas lietuviškai. Tačiau, kaip sakyta, tautinis apsisprendimas patraukia paskui save ištisą kultūrinį tautos turinį. Pats savyje apsisprendimas yra tik formalus, vadinasi, neturįs nieko, kuo jis būtų regimas. Jis turi, be abejo, grindžiamosios reikšmės, nes be io ir kalba nieko nereikštų: galima juk kalbėti lietuviškai ir nebūti lietuviu. Daugybė Lietuvos žydų nepriklausomybės metu buvo tokie. Nevienas jų iš mažens kalbėjo lietuviškai (be abejo, ir žydiškai), tačiau dėl to nė vienas jų nesulietuvėjo. Jiems stigo apsisprendimo būti lietuviais. Apsisprendus gi, savaime reikia šį formalų pradą paversti regimybe. Kitaip tariant, reikia pasisavinti tautinę kultūrą. Betgi kelias į tautinę kultūrų eina per kalbų. Todėl į ankstesnį klausimą, ar kalba yra bereikšmė, reikia atsakyti:    tautinei kultūrai

pasisavinti — ne. Tai antroji kalbos pusė ir tuo pačiu antrasis uždavinys lietuvybei išlaikyti. Atkakliai teigdami, kad tautybė ir kalba nėra ir negali būti tolygios, mes taip pat atkakliai tvirtiname, kad kalba ir tautinė kultūra taip santykiauja viena su kita, kaip sąlyga su padariniu. Be tautinės kalbos kelias į tautinę kultūrą būtų mums užsklęstas. Tiesa, kai kuriuos jos laimėjimus, kaip muziką bei meną, galime pasisavinti ir be kalbos. Tačiau tai tik dalelė, o ne visuma; tai net ne pati būdingiausia dalelė. Kas tad apsisprendžia už tautybę, nuosekliai apsisprendžia ir už šios tautybės kalbą kaip priemonę savą apsisprendimą padaryti turiningą. Svetimos kalbos pasisavinimas dar nereiškia, kaip sakėme, svetimos tautybės prisiėmimo. Tačiau tautybės prisiėmimas yra neįmanomas be kalbos pasisavinimo. Kalba nėra tautybės esmė. Bet kalba yra tautybės vežtuvai (vehiculum), kuriais esti gabenama žmogaus dvasion tautinė kultūra.

J. G. Herderis yra gražiai pastebėjęs, kad “tautos genijus niekur kitur taip gerai nepasireiškia, kaip kalbos sąrangoje” (Briefe zur Beförderung der Humanität, Riga 1793, t. I, p. 146). Kalboje tauta įkūnija savą pasaulio suvokimą, savas pažiūras į daiktus, savą istoriją, žodžiu visą savo dvasią. Kalboje, pasak to paties Herderio, “gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicijos, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai, visa jos širdis ir siela” (t. p.). Todėl nenuostabu, kad tauta nė su vienu kitu dalyku nėra tiek giliai suaugusi, kaip su kalba. Kalba užtat ir yra tasai laidas, kuriuo į mus teka tautos dvasia visu jos turtingumu: jos dainos bei pasakos, jos epas ir lyrika, jos drama, jos filosofija ir net jos mokslas, net jos gamtamokslis, kaip apie jį prasmingai sako K. Vossleris: “Modemus gamtamokslis nebūtų niekad gimęs, jei pagalbon nebūtų atėjusi italų, prancūzų, vokiečių, anglų kalba ir nebūtų pašalinusi nevykusią lotyniškąją slaugę” (Geist und Kultur in der Sprache, Heidelberg 1925, p. 181). Kokiu tad būdu galima būtų visa tai pasisavinti, nemokant tautinės kalbos? Išmokdamas savos tautos kalbą, žmogus tuo pačiu prisiima tokią dvasios formą, kuri jam atidaro duris į kultūrinį tautos lobyną. Posakis “lingua gentem facit — kalba kuria tautą” yra teisinga ne tik visuomeniniu, bet ir asmeniniu atžvilgiu. Kaip kalbos atbudimas tautinėje bendruomenėje pabudina šią bendruomenę tautine prasme, taip lygiai ir kalbos pasisavinimas asmens gyvenime nuteikia šį gyvenimą būti atviram tautinėm vertybėm. Išmokdamas tautinės kalbos, žmogus įsijungia į tą gyvenimo srovę, kuri iš tolimos praeities per jį eina į nežinomą ateitį. Kalba susieja jį su tautine bendruomene, padarydama jį tikru dalyviu jos dabartyje. Tai iš tikro “istorinė galybė” (W. v. Humboldt), kuri žmogų suriša su tautos kultūra, apsprendžia jo mąstyseną bei jauseną ir tuo būdu kreipia visą jo kūrybą tam tikra linkme. Šia prasme kalbos negali atstoti jokia kita tautinė vertybė. Dėl šios priežasties yra nepaprastai svarbu gimtosios kalbos išmokti kuo anksčiausiai ir kuo tobuliausiai.

Tačiau jos mokymasis yra visiškai skirtingas nuo svetimų kalbų mokymosi. Svetimų kalbų galima mokytis ir dėl reikalo, kaip tai dabar yra mūsų atveju. Galima jų nemylėti ir net nemėgti. Tuo tarpu gimtosios kalbos mokomės dėl to, kad ji yra sava, vadinasi, kad ji mus suartina iš vidaus su mūsų tauta.

“Gilesnis suaugimas su gimtosios kalbos dvasia”, sako L. Weisgerberis, “stiprina tautinio elgimosi pagrindus; suvokimas, kad atskiro žmogaus gyvenimas yra labai stipriai sujungtas su bendruomenės sukurtomis bei perteiktomis vertybėmis, sudaro žmoguje tam tikrą šiuo atžvilgiu nusistatymą; pažinimas, kad visi kalbos bendruomenės nariai yra ankštai tarp savęs surišti, mums parodo, jog atskiras žmogus šiame vyksme virsta bendruomenės palaikytoju ir kartu atsakingu už tautos sukurtų vertybių išlaikymą bei ištobulinimą” (Die Stellung der Spraehe im Aufbau der Gesamtkultur, 1933, p. 70). Kitaip sakant, gimtosios kalbos mokymasis įgyja dorinės bei socialinės reikšmės. Tautiniu atžvilgiu juk yra svarbu ne tik pasisavinti pačią kalbą, bet ir jos pagalba išvystyti tautinę savo individualybę bei nustatyti tinkamus santykius su sava tauta. Kalba kaip tokia yra šiam reikalui tik priemonė. Josios mokymasis pagelbsti mums subręsti tautiškai, vadinasi, įsijungti ir sutapti su tautine kultūra. Gimtosios kalbos mokymosi tikslas slypi ne grynai lingvistiniame jos išmokime, bet žmogaus nuteikime dalyvauti tautos gyvenime. Štai kuo savos kalbos mokymasis skiriasi nuo svetimų kalbų mokymosi.

Be abejo, mūsajame tremties būvyje visados bus žmonių, kurie lietuvių kalbos arba visiškai neišmoks arba jos pramoks tik netobulai, kurie tačiau bus apsisprendę už lietuvybę ir savyje jausis lietuviais. Ir tokiems žmonėms reikės pasisavinti lietuviškąją kultūrą visu jos pločiu, jei jie nenorės, kad jų apsisprendimas būti lietuviais liktų tik grynas jausmas ar romantinė nuotaika. Tačiau tai įvykdyti bus jiems žymiai sunkiau, negu tiems, kurie lietuviškai mokės. Lietuvių Bendruomenės uždavinys todėl ir yra parūpinti priemonių, kad lietuviškoji kultūra būtų pažinta ir tų, kurie lietuviškai nekalba arba menkai kalba. Tačiau šios priemonės, net ir geriausiems norams esant, visados bus labai aprėžtos. Galima parengti Lietuvos istoriją, jos kultūros istoriją, jos literatūros istoriją, jos filosofijos istoriją svetimomis kalbomis; galima išversti nevieną lietuviškąjį romaną anglų, ispanų ar vokiečių kalbon. Tačiau negalima išversti lyrikos, kuria lietuvių literatūra ir tuo pačiu lietuviškoji dvasia kaip tik yra būdinga; negalima išversti viso to gyvo dvasios sąjūdžio, kuris reiškiasi lietuviškuosiuose laikraščiuose; negalima išversti visos tos kovos, kuri šiandien eina pavergtoje Lietuvoje už idėjas, įsitikinimus, už minties ir žodžio laisvę. Kas apsispręs būti lietuviu, o neišmoks lietuviškai bent tiek, kad galėtų laisvai naudotis lietuviškąja literatūra, to dvasinis lietuviškasis turinys visados bus gana skurdus. “Kol tik Tacitas rašė apie Germaniją”, sako K. Vossleris, “tol germanistika buvo nepilnametė” (op. cit. p. 181). Taip lygiai yra ir su mumis. Kol skaitysime apie Lietuvos kultūrą tik angliškai, ispaniškai ar vokiškai, tol negyvensime pačia šia kultūra. O ja negyvendami, ir liksime nepilnamečiai kaip lietuviai. Reikia todėl tikėtis ir sykiu stengtis, kad visi tie, kurie dviejų kultūrų sankirtyje apsisprendžia būti lietuviais, apsispręs ir už lietuvių kalbą ir jos išmoks, kiek galėdami tobuliau.

4. Dvikalbis lietuvis

Kodėl betgi dvi kalbos bei dvi kultūros yra virtusios mums problema ir net drama? Argi — bent mūsų būklėje — jos nėra savaime suprantamas dalykas? Argi neteisus yra K. Vossleris, sakydamas: “Kas — vistiek ar asmuo ar tauta — vertina tik savąją kalbą, nenorėdamas pažinti svetimųjų, tam ir savoji smunka ligi barbariško vapaliojimo” (op. cit. p. 147)? Nes kaip pati tauta, taip ir jos kalba nėra ir negali būti uždari vienetai. “Sustingusių kalbos sienų nėra, o ten, kur jos kuriamos dirbtiniu būdu, jos daro daugiau žalos, negu teikia apsaugos” (K. Vossler, t. p.). Tautos bei jų kalbos auga ir išsivysto, tik santykiaudamos viena su kita. O kur gi šio santykiavimo galėtų būti daugiau, jei ne tremtyje? Taigi atrodo, kad tremtis kaip tik turėtų sudaryti pačias palankiausias sąlygas mūsų kalbai augti bei išsivystyti, kad ši, Vosslerio žodžiais tariant, nesmuktų ligi “barbariško vapaliojimo”. Iš tikro gi yra kaip tik priešingai. Jeigu kur tokio vapaliojimo esama, tai tik tremtyje. Jeigu kur kalbinės tvoros tveriamos, tai irgi tik tremtyje. Jeigu kur sava kalba vertinama, neišlaikant saiko, tai taip pat tik tremtyje. Šiuo atžvilgiu mes nesykį elgiamės kaip ežiai: liečiamės savin ir atstatome spyglius viskam, kas svetima.

Ar šitoks mūsų elgesys yra teisingas ar klaidingas? Ar atvirybė svetimoms kalboms, o per jas ir svetimoms kultūroms, iš tikro yra savos kalbos bei kultūros išsivystymo bei tobulėjimo sąlyga? Ar kalbinės sienos visur ir visados daugiau kenkia, negu saugo? Tinkamai atsakyti į šiuos klausimus bus galima tik tada, kai skirsime du kalbos bei kultūros atžvilgiu: pedagoginį ir dvasinį. Tai reiškia: kai skirsime kalbos bei kultūros pasisavinimų nuo kalbos bei kultūros naudojimo. Atrodo, kad šių dviejų atžvilgių sąmaiša kaip tik ir gimdo tiek senesniosios kartos nepasitenkinimą jaunesniąja, tiek jaunesniosios priekaištus senesniajai. Jaunesnieji nepastebi pedagoginio atžvilgio grėsmės, o senesnieji — dvasinio atžvilgio palaimos.

Nes tik grėsmės — palaimos dialektikoje vyksta tautinis mūsų gyvenimas tremtyje, ir tik šios dialektikos šviesoje gali būti išspręstas dviejų kalbų bei kultūrų sankirtis.

Vykdamas 1933 metų rudenį studijų Šveicarijos Fribourgan, šio straipsnio autorius vežėsi su savimi St. Šalkauskio laišką buvusiam jo mokytojui ir jo doktorato vadovui prof. Mare de Munnynck, belgui - flamui, kuris dar tebedėstė Fribourgo universitete filosofijos dalykus. Nunešęs laišką, įteikėjas atsiprašė prof. de Munnyncką, kad dar negalįs gražiai kalbėti prancūziškai. Tada de Munnynckas pastebėjo: “Būkit patenkinti, kad mokotės svetimų kalbų tik suaugę, kai esate jau pasisavinę gimtąją kalbą. Tuo tarpu mes, flamai, esame priversti mokytis dviejų kalbų (flamiškosios ir prancūziškosios, Mc.) iš pat vaikystės, todėl nepasisaviname gerai nei vienos, nei kitos. Nes išmokti galima daug kalbų, bet pasisavinti tik vieną”. Ši pastaba įstrigo autoriaus galvon bei širdin kaip vedamoji gairė jo disertacijai “Tautinis auklėjimas” (Kaunas, 1934), kurioje jis ir pasisakė prieš dvikalbes pradžios mokyklas (plg. p. 149 - 150).

Pedagoginisdviejų kalbų bei kultūrų atžvilgis slypi nusistatyme, kada galima pradėti mokyti vaikų svetimos kalbos, net jeigu ji būtų ir gyvenamojo krašto kalba? Tebūna autoriui leista čia pacituoti jo pažiūrą šiuo reikalu, išreikštą minėtoje disertacijoje lygiai prieš 40 metų.

“Išmokyti vaiką kalbėti reiškia apspręsti jo mąstymą tam tikra lytimi. Tačiau šis apsprendimas nebus tobulas, jei tuo pačiu metu bus mokoma dviejų kalbų. Kalbos nėra tik ženklų rinkiniai, kurių keletą būtų galima pasisavinti vienu metu, kaip aritmetikos ar algebros ženklus. Kalbose glūdi įvystytas tautos suvokimo būdas. Todėl mokant vaiką sykiu dviejų kalbų, jo mąstymas esti apsprendžiamas dviem skirtingomis lytimis, kurių nė viena negali būti tobulai pasisavinta, nes viena kitai kliudo. Juo kalbos yra skirtingesnės, juo šitos lytys yra įvairesnės, juo jų įtaka viena kitai yra kenksmingesnė ir juo jų apsprendimas netobulesnis. Mokant vaikų dviejų kalbų, tobulai neišmokoma nė vienos. Žmogus dviejų gimtųjų kalbų niekados neturi. Paprastai jis vieną jų pameta kaip nereikalingą. Vaikas užmiršta visas tas kalbas, kurių buvo išmokęs vaikystės metais ir pasisavina tik tą, kuri yra jo gimtoji. Pati prigimtis čia stengiasi atitiesti tai, ką žmogus iškreipia. Fichtė todėl yra teisingai pastebėjęs, kad “žmogui kalba yra tik viena” (Reden an die deutsche Na-tion, Berlin 1808, p. 120). Šiuo tad atžvilgiu dviejų kalbų vartojimas pradžios mokykloje yra kenksmingas vaiko mąstymui. Vaikas neįgyja aiškios mąstysenos ir tobulai neįauga į kalbos dvasią. Jo psichikoje atsiranda sąmyšis bei netikrumas. “Visų šalių stebėtojai”, sako L. Weisgerberis, “sutinka, kad vaikai, kurie iš mažumės kalba dviem kalbom, dvasiniu atžvilgiu ne tik labiau neišsivysto, bet dar net atsilieka. Ši skriauda yra ypač didelė tada, kai mokykla yra dvikalbė ta prasme, kad vaikai jau nuo pirmųjų metų yra verčiami mokytis svetimos kalbos ir praktikoje ją vartoti. Tokiose sąlygose svetimų kalbų mokymas ne tik nepagelbsti kalbiniam lavinimui, bet trukdo vaiko išsivystymą ir tuo būdu padaro jam didelę skriaudą” (Volkskunde und Schule, München 1932, p. 151 - 52). Todėl jau L. Vives teisingai reikalavo, kad pradžios mokykloje visi dalykai būtų dėstomi tik gimtąja kalba. Jei kurios šalies gyvenimas verčia žmones kuo anksčiausiai pradėt vartoti ir antrą kalbą, tai šitą darbą turėtų atlikti gimnazija ar vidurinė mokykla. Tuo tarpu dvikalbės pradžios mokyklos tautiniu atžvilgiu niekados nėra pageidaujamos. Jas galima pakęsti tik kaip neišvengiamą blogybę, dažniausiai atsiradusią dėl nelemtai susipynusių politinių aplinkybių” (p. 150).

Tokių nelemtų politinių aplinkybių aukos esame dabar kaip tik mes, tremtiniai. Todėl mums ir reikia pakęsti pradžios mokyklas, kuriose mūsų vaikai esti mokomi ne gimtąja kalba, kaip neišvengiamą blogybę, kadangi savų lietuviškų pradžios mokyklų tikra prasme neturime. Tačiau mums reikia įsisąmoninti, kad tai yra blogybė, kenkianti mūsų vaikų mąstymui ir žalojanti jų gimtąją kalbą. Užtat kaip atsvarą šiai blogybei mums reikia didžiai rūpintis, kad ši blogybė neištiktų mūsų vaikų, bent prieš jiems pradedant eiti pradžios mokyklon. Tai reiškia: jokiu būdu nevalia savų vaikų siųsti į nelietuvišką vaikų darželį. Jokiu būdu nevalia net ir su pradžios mokyklos vaikais kalbėtis namuose svetima kalba. Šeimos židinys mūsų atveju turi perimti kalbos puoselėjimų, kurį tėvynėje atlikdavo mokykla. Be abejo, tai reikalauja nemažos aukos iš tėvų. Tačiau kokia gi vertybė aukų iš mūsų nereikalauja? Yra prietaras manyti, kad svetimos kalbos jaunimas išmoks gerai tik tada, kai pradės kuo anksčiausiai ją vartoti. Jos išmoksta jis visiškai tobulai svetimoje gimnazijoje. Autoriui neteko sutikti nė vieno lietuvio, kuris nekalbėtų tobulai vokiškai, baigęs vokiečių gimnaziją. Taip yra visuose kraštuose. Todėl būtų idealu, jei mūsų jaunimas lankytų tiktai svetimas gimnazijas. Jam dėl to nebūtų nė mažiausio nuostolio kalbiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Tačiau šis idealas yra nepasiekiamas, nes tokiu atveju mums reiktų turėti savų pradžios mokyklų. Užtat bent ligi pradžios mokyklos lietuvis vaikas turėtų nebūti žalojamas svetimos kalbos mokymu ar jos vartojimu namuose.

Vadinasi, pedagoginiu atžvilgiu tarp gimtosios ir svetimosios kalbos vis dėlto esama sienos: tai vaikystė — normaliu atveju ligi gimnazijos, bėdos atveju bent ligi pradžios mokyklos. Kas šią sieną — net bėdos atveju — pažeidžia, to vaikas gimtosios kalbos niekad gerai neišmoks ir tuo būdu tautos dvasios niekad tikrai nepasisavins. Tačiau tai priklauso ne nuo paties vaiko, o nuo jo tėvų. Pedagoginiu atžvilgiu dviejų kalbų problema yra iš tikro ne jaunimo, o šeimos problema. Dvikalbis lietuvis yra mūsų atveju normalus lietuvis. Tačiau toks jis bus tik tada, kai jo šeima jam jau vaikystėje padės per kalbą įaugti į tautos pasaulėjautą.

5. Dvikultūris lietuvis

Visai kitokio pobūdžio yra dvasinis kalbos bei kultūros atžvilgis, vadinasi, savos bei svetimos kalbos naudojimas. Kaip jau sakyta, kalba yra kultūros vežtuvai, kuriais esti gabenama šios kultūros dvasinės vertybės mūsų dvasion. Mokant dvi kalbas — gimtąją ir svetimąją — savaime atsiskleidžia ir dviejų kultūrų akiratis. Mūsų gyvenime tai būtinybė, ir mūsų jaunimas tai supranta labai gerai. Tai turėtų suprasti, atrodo, ir vyresnieji. O jeigu jie vis dėlto jaunimu yra nepatenkinti, tai ne todėl, kad šis yra dvikalbis bei dvikultūris, bet todėl, kad jaunimo dvasioje nesykį jausti svetimos kalbos bei kultūros persvara, užuot kūrus abiejų kalbų bei kultūrų pusiausvyrą ir darną. Jaunimas savaime stengiasi įaugti į gyvenamojo krašto kultūrą. Ir gerai daro. Nes tik įaugus, galima subręsti pilnutine asmenybe. Dvasinis klajoklis niekad nėra subrendęs žmogus. Vyresnieji to dažnai nesuvokia, nes jiems nėra ir nebus lemta įleisti šaknų į svetimo krašto dvasios gyvenimą bei jo vertybes. Tačiau dėl to jie neprivalo būti nepatenkinti jaunimu arba net mėginti atgrėsti jį nuo svetimos kultūros. Tai būtų tokia pat žala jaunimo dvasiai, kaip per ankstyvas svetimos kalbos mokymas. Jaunimas neprivalo sutapti su svetimu dvasios gyveniniu peranksti. Tačiau jis neprivalo likti šiam gyvenimui nė svetimas. Gimnazija ir universitetas yra kaip tik svetimos kultūros savinimosi metas.

Tačiau kartu su svetimos kultūros savinimusi turi eiti ir lietuviškosios kultūros turtinimas, kurio pradmens gauti jau šeimoje, kuris betgi neprivalo būti niekad baigtas. Ir štai, čia kaip tik ir pasirodo lietuvių kalbos mokėjimo svarba. Jei kalba yra tautinės kultūros vežtuvai, tai šie vežtuvai turi būti geri, kad jais būtų galima iš tikro tautinių vertybių atsigabenti. Nors mūsų jaunimas ir labai nuoširdžiai apsispręstų už lietuvybę, bet jeigu jis šio apsisprendimo nepripildytų lietuviškąja kultūra, tai jo apsisprendimas liktų gryna formalybė, tiesa, garbinga bei gerbtina, tačiau nevaisinga. O pripildyti šį apsisprendimą lietuviškuoju turiniu galima tik lietuvių kalbos vežtuvais. Štai kodėl toji mūsų jaunimo dalis, kurios vaikystės metais tėvai neišmokė gerai lietuviškai, dabar ir pergyvena skaudžią dramą: šie jaunuoliai žino, kad be lietuviškosios kultūros išsiversti neįmanoma, ir sykiu jaučia, kad jiems nėra kelio į šią kultūrą kaip tik dėl per silpno kalbos mokėjimo. Ir vis dėlto ši drama gali išsimegsti ne tuo, kad jaunimas visu atkaklumu griebsis svetimos kalbos — net ir lietuviškuosiuose susiėjimuose — ir tuo būdu lietuvių kalbą tikrai nusmukdys ligi minėto “barbariško vapaliojimo”, bet tik tuo, kad jis ryšis gimtosios kalbos gerai išmokti ir iš tikro jos išmoks. Be abejo, lietuvių kalba nėra lengva. Jos lyčių turtingumas, jos didžiulis žodingumas, įprastinių formulių stoka įvairioms techninėms sąvokoms sudaro nemaža sunkenybių. Tačiau visos šios sunkenybės yra nugalimos, jei tik apsisprendimą būti lietuviu lydi ryžtas įsigyventi į lietuvybę, susiklosčiusią nuostabiai originaliomis bei turtingomis vertybėmis.

Tuo paliečiame dar vieną — gal net patį svarbųjį — dalyką, būtent: vertės sąmonę. Mūsų jaunimo drama pagilėja ypač todėl, kad jis dažnai neįžvelgia, kokios vertės turi lietuviškoji kultūra pati savyje ir kaip labai praturtina ji žmogaus vidų, teikdama jam originalumo ir tuo padarydama jį įdomų ir svetimos kultūros barams. Akivaizdoje didžiųjų žmonijos kultūros laimėjimų lietuviškieji atrodo jaunimui gana blankūs. Žinoma, būdami maža tauta, negalime lygintis objektyvia savo kultūra su gausingomis tautomis. Tačiau kultūros originalumas ir tuo pačiu jos vertingumas išeina aikštėn ne tiek genijų sukurtose kultūros viršūnėse, kiek bendroje kultūrinėje nuotaikoje bei dvasioje. Sakysime:   vokiečių tauta turi pačių didžiausių pasaulio muzikos genijų. Tačiau kaip nuostabiai nemuzikali yra ši tauta pati savyje! Pakanka nueiti į vokiečių pamaldas, pakanka paklausyti jų liaudies dainų, kad įsitikintum, kokia bedugnė tvylo tarp vokiečių muzikos genijų ir pačios tautos. Mūsų tautos muzikalumas toli prašoka vokiškąjį. Genijams iškilti reikia laiko ir sąlygų. Tuo tarpu tautos dvasia neša savą kultūringumą visą metą. Užuot tad dairęsi į “viršūnes”, turėtume įžvalgiau įsižiūrėti į šį bendrąjį kultūringumą. O jį sklaidant ir palyginant, lietuviškoji kultūra kaip tik ir pasirodytų esanti didžio vertingumo. Būdama labai sena; išlaikiusi pradines sąjas su savo kilme, siekiančia pačius europinės kultūros pradmenis; sukūrusi valstybę “nuo jūrų ligi jūrų”; tvarkiusi šią valstybę nuostabios pakantos dėsniais; iš naujo atgimusi laisvam gyvenimui ir jo metu parodžiusi nepaprasto kūrybiškumo visose srityse lietuvių tauta gali drąsiai stoti istorijos akivaizdoje ir laimėti jos pripažinimą. Deja, mūsų jaunimas viso to beveik nepažįsta. Todėl senosios kartos uždavinys ir būtų atskleisti jaunimui lietuviškosios kultūros vertybes. Ligi šiol mes stengėmės parodyti kultūrinius mūsų laimėjimus svetimiesiems, juos aprašydami bei sistemindami. Dabar atėjo laikas šiuos laimėjimus parodyti saviesiems — mūsajam jaunimui, tačiau nebe grynai aprašant ar statistikas pateikiant, o gilia atskirų sričių sklaida pajausdinant lietuviškąją kultūrinę dvasią bei nuotaiką. Tuomet jaunimas nusikratys nesykį aiškiai jaučiamu menkavertybės jausmu, kuris dabar jį dažnai lydi, susidūrus su svetima kultūra. Kas kas, bet jau Amerikos žemyno lietuviškasis jaunimas šiuo jausmu iš tikro neturėtų sirgti.

Juk tai kultūriniu atžvilgiu pats neoriginaliausias žemynas!

Išmokęs gimtosios ir gyvenamojo krašto kalbos, pasisavinęs abi kultūras, žmogus tampa dvikalbis ir dvikultūris. Tai didžiulė palaima, teikianti dvasiai plataus žvilgio, sugebėjimo palyginti, blaiviai spręsti ir originaliai kurti. Kai St. Šalkauskis savo metu piršo mums Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę kaip lietuvių tautos pašaukimą, jis nė jauste nenujautė, kad ateis metas, kai dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių kaip tik tokią sintezę kurs — ne tarp Rytų ir Vakarų, bet tarp lietuviškosios kultūros ir vienos kurios vakarietiškosios kultūros. Tuo būdu tautinis mūsų pašaukimas — būti sintezės kūrėjais — bus įvykdytas, nors ir truputį kitokiu būdu, negu Šalkauskis norėjo. Štai kodėl reikia į mūsų jaunimų tremtyje žiūrėti kaip į tautinio mūsų pašaukimo vykdytojų. Štai kodėl reikia jam šią sąmonę įdiegti. Reikia, kad jis kuo giliausiai suprastų ir pergyventų, jog dvikultūris jis tampa ne tik sąlygų verčiamas, bet ir mūsų tautos pašaukimo vedamas; jog dvikultūriškumas ne tik praplečia bei pagilina asmenybę bei padeda profesijai, bet sykiu ir įvykdo giliausius mūsų tautos polėkius — būti kultūrų jungėja savoje erdvėje. Neturėdami fizinės erdvės, mes jungiame šias kultūras savo dvasioje. Kinta sintezės lytis, bet lieka pati sintezė. Skaudi vidinė drama virsta galų gale visokeriopu laimėjimu bei praturtinimu. Dvikultūris lietuvis yra tad pagrindinis mūsų siekinys, kad liktume lietuviais — lietuviais ne kaip kokia etnologinė seniena, bet kaip kūrybiniai žmonės, teikią vertingo indėlio ir savai tautai, ir gyvenamajam kraštui.